Pasirengimo ekstremalioms situacijoms specialistas G. E. Klimenka: išgyvenimo meno reikia mokytis nuolatos

[intro_text content="Dabartiniu metu dėl visiems suprantamų priežasčių daug kalbama, rašoma, rodoma apie tai, kaip žmonės turėtų ruoštis galimiems kariniams konfliktams, nuo kurių šiandien neapsaugotas niekas. Tam rengiami specialūs civilių asmenų mokymai, kuriamos interneto svetainės, kuriose galima pasimokyti vadinamųjų išvykimo dalykų."] Dienraštis „Bernardinai.lt“ pradeda pokalbių ciklą apie pasirengimą ir išgyvenimą ekstremaliomis sąlygomis. Pirmasis pokalbis – apie šeimos pasiruošimą ekstremalioms situacijoms. Mūsų pašnekovas – pasirengimo ekstremalioms situacijoms specialistas dr. GABRIELIUS E. KLIMENKA. [youtube embed=dJb7qGzQpLM] Gerbiamas Gabrieliau, kaip kalbėtis pirmiausia šeimoje su vaikais apie galimas ekstremalias situacijas, jų negąsdinant, kad jie jaustųsi saugūs ir pasiruošę? Žodžiu, nuo ko turi prasidėti visas darbas šeimoje? Su vaikais apskritai sudėtinga apie tai kalbėti, nes daug kas priklauso nuo amžiaus. Jeigu vaikai maži, tai greičiausiai apie ekstremalias situacijas su jais reikėtų bendrauti pasitelkiant įvairius žaidimus. Reikėtų juos mokyti, rodyti, kas gali nutikti vienu ar kitu atveju, kaip išspręsti vieną ar kitą problemą. Lietuvoje daug tokių žaidimų neturime, bet užsienyje gausu mažiems vaikams pritaikytų edukacinių žaidimų, susijusių su ekstremaliomis situacijomis. Viliuosi, kad ir Lietuvoje jų kažkada atsiras. Jeigu vaikai paaugliai, tai su jais jau galima kalbėti kaip su suaugusiais. Bet kuriuo atveju, manyčiau, nereikia daryti vienos klaidos – vaikui viską nušviesti rožinėmis spalvomis. Jis turi palengva pratintis, suprasti, kad ekstremalios situacijos metu bus daug siaubo, netekčių, gal net mirčių ir panašiai. Jeigu vaiką bandysime apsaugoti, viską piešdami rožinėmis spalvomis, tai jis atsidūręs realioje situacijoje gali labai sutrikti, tai jį gali net pražudyti. Todėl, manau, per visus mokymus, kuriuos rengiame, reikia sudaryti galimybę patirti realią ekstremalią situaciją. Kokie yra pagrindiniai šeimos pasirengimo žingsniai, kad būtų galima susidoroti su netikėtomis situacijomis? Nuo ko reikia pradėti? Greičiausiai nuo pokalbio. Tiesiog apsitarti, nustatyti, kokios yra realios grėsmės. Pavyzdžiui, jeigu  gyvename kažkur Šilutėje, tai mūsų realiausia situacija bus koks nors potvynis. Jeigu Vilniuje – tai greičiausiai bus Astravo elektrinės sprogimas. O neapsitarus planuotis visiškai nerealias situacijas nėra prasminga. Po to turėtume kalbėti, kaip evakuosimės, kur galime slėptis pavojaus atveju, kokiais būdais evakuosimės: automobiliu, traukiniu, autobusu ar pėsčiomis, kokie yra evakavimosi keliai. Mes su žmona dažnai vykstame kur nors pasivažinėti, ir taip sužinome daug visokių aplinkkelių, trumpakelių, kaip aš juos vadinu. Taip pat reikėtų apsitarti, kokius daiktus pasiimsime, pavyzdžiui, jeigu reikės slėptis slėptuvėje, arba kokius daiktus imsime, jeigu reikės evakuotis. Tada reikėtų apsitarti susitikimo vietas, avarines susitikimo vietas, kur, įvykus nelaimei, šeima susitinka. Į planą reikia įtraukti ir kitus asmenis, su kuriais kontaktuosime. Vėliau – nusipirkti reikalingą inventorių ir, žinoma, nuolat treniruotis. [caption id="attachment_1221574" align="alignleft" width="2048"] Unsplash.com nuotrauka[/caption] Kokios yra dažniausiai pasitaikančios klaidos, kurias žmonės daro planuodami savo šeimos saugumą? Dažniausiai pasitaikančios klaidos yra dvi. Pirmoji – žmonės užstringa planavimo fazėje. Tai susiję su įvairių daiktų pirkimu. Kita klaida yra baimė investuoti – dažniausiai perkamas kuo pigesnis daiktas. Prisipirkus tokių daiktų vėliau tenka gailėtis. Taupumas ateityje gali pridaryti daug bėdų. Todėl reikia pirkti brangesnius, kokybiškus daiktus. Kalbame apie išgyvenimo krepšį. Kokius pagrindinius daiktus turėtume į jį įtraukti? Pirmiausia noriu trumpai aptarti sąvokas. Dažniausiai žmonės sako, kad tai išvykimo krepšys, evakuacinė kuprinė arba išgyvenimo krepšys. Oficialus pavadinimas yra išvykimo krepšys – jo ir turėtume laikytis, nes išvykimo krepšys mums kalba apie kažkokią kelionę, – išvykau ir grįšiu atgal. Jeigu kalbame apie evakuacinį krepšį, ši sąvoka žmonėms dažniausiai siejasi su kažkokiu siaubingu dalyku, pavyzdžiui, Černobylio avarija. Tave evakavo, ir viskas, be vilties grįžti. Išgyvenimo krepšys, arba išgyvenimo kuprinė, turi visiškai kitokią koncepciją. Tai ekstra paketas, skirtas kelionei, jeigu, sakykim, pametei visus daiktus, – šiame krepšyje neribotam laikui turi įrankius, reikalingus išgyventi. Daiktų išvykimo krepšyje sąrašas išdėstytas internetiniame puslapyje Lt72.lt. Aprašo turinys yra rekomendacija, tai nėra dogma, tad kiekvienas savo krepšį komplektuojasi pagal galimybes ir poreikius. Tačiau, tarkime, jeigu aš laiko turėčiau pusę minutės ir neturėčiau išvykimo krepšio, greičiausiai čiupčiau tai, ką paprastai nešiojuosi savo kasdienėje kuprinėje – tai dokumentai, pinigai, vanduo, šiek tiek maisto, peilis ir pirmosios pagalbos rinkinys. Ką šeimos nariai turėtų žinoti, jeigu, tarkime, atsitikus tokiai situacijai tenka išsiskirti? Užtikrinti, kad tikrai visi subėgs į avarines vietas, yra labai sudėtinga. Šimtu procentų mes niekada nebūsime tikri, kad šeima tikrai susirinks, nes, kaip sakoma, tu planuoji – Dievas juokiasi. Tai čia kažkas panašaus. Maksimalų rezultatą galime pasiekti nuolat treniruodamiesi, panašiai kaip ir pirmosios pagalbos mokymų metu. Visi esame bent kartą gyvenime juose dalyvavę, tačiau, jeigu būtų reali situacija, o tu kažkada kažkur atmestinai dalyvavai, greičiausiai tavo teikiama pagalba būtų neefektyvi. Reikia nuolat atnaujinti žinias. Aš asmeniškai, jeigu tik yra galimybė, einu į visus pirmosios pagalbos mokymus, treniruojuosi ir viską pasiimu maksimaliai. Tuomet, jeigu kas įvyktų, mes turėsime tam tikrą raumenų atmintį arba į galvą įkaltus algoritmus, ką ir kaip reikia daryti. Taip yra ir su tomis avarinėmis susitikimo vietomis. Reikia treniruotis. Kito kelio nėra. [caption id="attachment_1221586" align="alignleft" width="2560"] Unsplash.com nuotrauka[/caption] Gerbiamas Gabrieliau, kokios yra svarbiausios ryšio priemonės, kurias turėtume turėti, kad atsitikus vienokiam ar kitokiam išsiskyrimui galėtume pasiekti ryšį su reikiamais žmonėmis? Pagrindinė ryšio priemonė yra telefonas. Turėtume pratintis telefoną su savimi turėti visą laiką, laikytis principo: jeigu matau, kad mano telefonas pasiekė 30 procentų įkrovimo ribą, turiu iš karto jį įkrauti, nes telefonas yra pirmas ir pagrindinis dalykas, kuris gelbsti. Į išvykimo krepšį taip pat rekomenduojama įsidėti atsarginį telefoną. Tai gali būti pats paprasčiausias mygtukinis telefonas, nuolat laikomas įkrautas, kuriame būtų suvesti artimųjų numeriai. Jeigu, pavyzdžiui, ekstremalioje situacijoje tu pametei telefoną arba jis išsikrovė, gali padėti avarinis telefonas. Rekomenduojama, kad šeima turėtų racijas, nes gali būti taip, kad neveiks mobilusis ryšys, pavyzdžiui, nugriovus kelias antenas. Jeigu neveikia mobilusis ryšys, šeima turi galimybę palaikyti ryšį per raciją. Kaip reikėtų psichologiškai pasiruošti ekstremaliai situacijai? Psichologiškai pasiruošti ekstremaliai situacijai yra be galo sudėtinga, nes kiekvienas esame įsitikinę, kad tokiomis aplinkybėmis tikrai nepabūgsiu, tikrai veiksiu. Tačiau jeigu nesitreniravome, nepatyrėme tokių situacijų – mes nežinome, kaip reaguosime. Todėl, esant galimybei, reikia pratintis prie tam tikrų situacijų, artimų rimtesnėms jų atmainoms, ir treniruotis. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Vytautas Markevičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama