Kaip (už)kasti griovį

[intro_text content="Metodologija paprasta, bet problemiška – priklausoma nuo skliaustelių (ne)buvimo: jei užkasti, tai imi kastuvą ir verti žemes į esamą griovį – taip ilgainiui šis užkasamas. Jei kasti, tai visai kitaip – kastuvą smeigi, lenki, keli žemes ir krauni krūvon – kol iškasi griovį."]

Kaip matote, paprasta. Svarbiausia tik susivokti, ką darai: jei tai kasi, tai užkasinėsi – išeis kažkokia šūduva.

Aukščiau esantis absurdas – apie aitrią viešą diskusiją, išdygusią šiomis dienomis. Jūs tikriausiai tai kažkur matėte: istorija apie gydytoją, kuri paskelbė nebeteiksianti konsultacijų rusų kalba, o po to sulaukė daug (pra)keiksmų soctinkluose iš, tikėtina, įsižeidusių rusakalbių. Arba kažkurios priešiškos valstybės trolių, specialiai mobilizuotų tam, kad imituotų Lietuvos rusakalbius ir taip sukurtų bręstančios etninės įtampos regimybę – čia toks šiaip, tarp kitko.

Šios istorijos vieša – soctinklinė – plėtotė sukėlė man aibę įvairių minčių. Būdamas sąžiningas prieš skaitytoją, turiu pristatyti savo artimą – ir neabejotinai įtaką darančią – aplinką: mano žmona – Lietuvos baltarusė, o jos tėvų (sovietmečiu atvykusių iš Vakarų Baltarusijos) lietuvių kalbos žinios – kuklios.

Čia turėtų smegduobe išsiveržti problemiškas mano kaip kalbėtojo šia tema paveikslas: viena vertus, esu grynas lietuvis iš Pasvalio, gimęs jau po Kovo 11-osios ir tik dėl paaugliško susižavėjimo Vysockiu ir Cojumi savu laiku pramokęs rusų kalbos. Kita vertus – esu glaudžiai susijęs su rusakalbe aplinka. Suprantama, kad dėl tokios probleminės visumos šis mano tekstas gali daug kam pasirodyti neįprastas – na ir te.

Taigi, susipriešinimas. Susipriešinimas dėl kalbų. Babelio bokštas? Baikit, mūsų plynėse tokie neauga. Po minėtos istorijos apie gydytojos pasirinkimą nekonsultuoti rusų kalba (pasirodžiusio, beje, Sausio 13-ąją) viešumon paplūdo ir daugiau panašių pasisakymų ta linkme. Maždaug: atsibodo mums su tais rusakalbiais taikstytis, nebekalbėkim su jais rusiškai, patys kalti, kad lietuviškai neišmoko.

[caption id="attachment_978849" align="alignleft" width="2560"] Martyno Stankevičiaus / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption]

Žinoma, galima ir taip manyti. Daug ką galima manyti. Istorija byloja, kad ne tik manyti, bet ir daryti daug ką galima. Ta prasme – įmanoma. Įmanoma, pavyzdžiui, per vieną vasarą patraukti iš viešojo gyvenimo porą šimtų tūkstančių žmonių: suvarius juos į getus. Kitus mažuose miesteliuose – tokiuose kaip Pasvalys – įmanoma ir šiaip iš gyvenimo patraukti. Žmonių galimybės neribotos – ypač blogiui.

Sąsają su Holokaustu čia mestelėjau ne šiaip. Man atrodo, kad bet kuri valstybės viduje esanti tautinė įtampa – pavojinga. Pavojinga, nes gali sukelti nepageidaujamų pasekmių. Žvelgiant į tarpukario – Pirmosios Lietuvos Respublikos – paskutiniųjų metų šaltinius, manęs neapleidžia nuojauta, kad tuometinė įtampa tarp lietuvių ir žydų, ko gero, buvo mažesnė nei dabartinė tarp lietuvių ir rusakalbių.

Aišku, net įjungęs šeštą vaizduotės pavarą negaliu įsivaizduoti aplinkybių, kad kaip nors artimiausiu metu Lietuvoje galėtų atsikartoti panaši į Holokaustą tragedija: visų pirma dėl to, kad kaimynystėje nėra antros valstybės, panašios į nacių Vokietiją. Viena tokia valstybė kaimynystėje yra – ir, manau, jos labai laukiamas akstinas įžengti čionai: ginti skriaudžiamų tautiečių.

Dėl šios priežasties linkčiau jautriai žiūrėti į panašaus pobūdžio viešus pasisakymus tarpetninių santykių temomis. Dabar primeskim, kad šita bangelė – boikotuokim lietuviškai nekalbančius rusakalbius – dar kurį laiką pasilaikys. Kaip manote, ar sulauksim atitinkamų atgarsių iš anos pusės melasklaidos? Na, pavyzdžiui: Lietuviai gydytojai viešai ragina neaptarnauti rusakalbių. Manau, sulauksim.

Taip – nereikia žiūrėti, ką ten pliauška silkės tame šaltame, mums nesvetingame Rytų vandenyne: iš tos pusės nieko gero viltis neverta. Kita vertus, viena yra, kai nesąmones apie mus rašinėja režimo išlaikomi pasakoriai, o kita bus, kai asmeninius ryšius su ana puse išlaikę mūsų rusakalbiai ims patys pasakoti: va, žinot, iš tikrųjų tie lietuviai labai priešiškai nusiteikę. Ir jei tai nutiks – tai bus daug blogiau ir paveikiau nei Maskvos žurnaliūgų pasvaičiojimai.

Ar mes užkasame griovį ir tiesiame draugišką ranką mūsų rusakalbiams, o gal griovį kasame ir tuoj išstatysim spygliuotas vielas bei kulkosvaidžius? Atsakymą kiekvienas teranda pats.

Dėl to norėtųsi darsyk atsiminti pavadinime iškeltą klausimą – nors ir be klaustuko. Ką mes šiuo metu darome? Mes – kaip sąmoningi, suaugę, adekvatūs, geranoriški žmonės. Mes – kaip humanistiniais pagrindais auklėti, demokratiją ir laisvę branginantys asmenys. Ar tikrai toks kalbėjimas mums daro garbę? Ar jis veda mūsų trumpalaikių ir ilgalaikių tikslų link? Ar mes užkasame griovį ir tiesiame draugišką ranką mūsų rusakalbiams, o gal griovį kasame ir tuoj išstatysim spygliuotas vielas bei kulkosvaidžius? Atsakymą kiekvienas teranda pats.

Mano nuomone, mums, lietuviams, kaip dominuojančios Lietuvos valstybėje tautos atstovams, reikėtų demonstruoti ne nuoskaudas ir pagiežą, o lyderystę. Ir lyderystė čia turėtų būti sąmoningas siekis integruoti mūsų – Lietuvos – rusakalbius į Lietuvos visuomenę. Ir integruoti, pageidautina, be lozungo: jei neišmokai lietuvių kalbos, pats kaltas, kažkaip truputį konstruktyviau.

[caption id="attachment_978842" align="alignleft" width="2560"] Martyno Stankevičiaus / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption]

Aš nesu toks naivus optimistas, kad nesuprasčiau, jog tarp Lietuvos rusakalbių esama atvirai proimperiškai nusiteikusių asmenų, kurie lietuvių kalbos nesimoko ir nesimokys vien iš principo, kad čia kadaise diriguota iš Rytų. Taip – tokių žmonių yra. Kiek jų yra statistiškai – velnias žino. Noriu tikėti – mažuma. Žinau. Žinau tai, kad jei mes į juos – Lietuvos rusakalbius, mūsų rusakalbius – žiūrėsim atvirai priešiškai, tokių jų – atvirai priešiškų mums, lietuviams, daugės. Griovys bus kasamas, o ne užkasamas.

O kaip juos integruoti, autoriau? – tikiu sulauksiantis pašaipaus klausimo. Lengvų atsakymų čia nėra. Paklauskim savęs patys: o ar egzistuoja kokie nors, sakykim, vakariniai ir valstybės finansuojami valstybinės kalbos kursai? Ar pakankamai daug oficialios žiniasklaidos priemonių, skirtų rusakalbei – bent kol kas – auditorijai? Ar bent planuose užgimęs koks nors apsas, kuriame a la Duolingo būtų galima mokytis lietuvių kalbos? Aš, prisipažinsiu – nežinau. Aš nežinau, ką mes darome, kad griovį užkastumėm.

Maža to, visai jokių garantijų, kad netgi tos kuklios mano išvardintos integracijos pastangos pasieks rezultatą. Kai kur gal nenorės mokytis lietuvių kalbos – nes o kam? Kai kur patingės – nes sunku gi po darbų, o ir kam: kai visur aplinkui – iš sovietmečio pribrendusiuose pseudogetuose – rusakalbiai? Visai jokių garantijų, kad užkasinėdami griovį mes jį galop užkasime. Bet stengtis reikia. Nes stengtis – kartais ir tuščiai – žmogiška.

Piktybinių, neadekvačių ir netaktiškų žmonių visada buvo ir bus. Tie žmonės neturi lyties, rasės, orientacijos ir tautybės. Kalbą tie žmonės turi – tai debilų kalba, kuri nieko bendro neturi nei su lietuvių, nei su rusų, nei su bet kokia kita kalba. Šios – debilų kalbos – nėra ir Duolingo. Mokytis jos nesiūlyčiau – tiesi karjeros galimybė tapti Sizifu.

O užkasti griovius ir ištiesti draugiškai rankas – tai sveikintinas tikslas. Tai – svarbi užduotis, kurią įgyvendinti turime ne tiek ir daug laiko. Ir nuo mūsų pastangų priklausys, kas, atėjus ordoms iš Rytų, jie – mūsų rusakalbiai – bus: pragaro šaukliai, pasirengę peiliais dekoruoti mūsų nugaras, o gal ginklo broliai, kurie kartu gins Lietuvą nuo mirtino pavojaus.

Aš už tą antrą variantą. Tikiu – ir Jūs.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Darius Indrišionis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama