Mažesniųjų brolių ordino generalinis ministras br. M. Fusarelli OFM: Lietuvos pranciškonų ateitis – stiprinti ryšius su broliais Europoje
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="Neseniai Lietuvoje viešėjo Mažesniųjų brolių ordino, pranciškonų, generalinis ministras brolis MASSIMO FUSARELLI OFM."] „Šis vizitas susijęs su šv. Pranciškaus stigmų gavimo šimtmečio minėjimu. Vyksime į mums labai svarbią vietą – Kryžių kalną, kad šio šimtmečio proga pašventintume ir pastatytume ypatingą kryžių ir šv. Pranciškaus paminklą“, – vieną iš savo vizito priežasčių įvardija viso pasaulio pranciškonų bendruomenės vadovas. Dienraščiui „Bernardinai.lt“ brolis M. Fusarelli OFM pasakoja apie pranciškonų veiklą įvairiose pasaulio šalyse, padėtį Šventojoje Žemėje ir atskleidžia, kokia bus pranciškonų ordino Lietuvoje ateitis. [youtube embed=E5hEavWD_78]
Ačiū už skirtą laiką. Lietuvoje lankotės ne pirmą kartą, kokie praėjusių apsilankymų įspūdžiai?
Šį kartą viešnagė trumpa – tik dvi ar trys dienos. Ši svetinga šalis ir jos žmonės man visada daro geriausią įspūdį. Be to, vakar dalyvaudamas šv. Mišiose galėjau matyti ir pajusti jūsų, lietuvių, krikščionišką tikėjimą. (Svečias šventė Eucharistiją Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovėje – aut. past.).
Kodėl dabar lankotės Lietuvoje?
Šis vizitas susijęs su šv. Pranciškaus stigmų gavimo šimtmečio minėjimu. Vyksime į mums labai svarbią vietą – Kryžių kalną, kad šio šimtmečio proga pašventintume ir pastatytume ypatingą kryžių ir šv. Pranciškaus paminklą. Be to, noriu vėl susitikti su broliais pranciškonais Lietuvoje.
Broli Massimo, ką pranciškonai veikia šiandieniame pasaulyje? Kokia pagrindinė jų misija?
Mes veikiame įvairiose srityse, esame įsikūrę daugelyje pasaulio valstybių. Galiu aplankyti savo brolius visur. Neseniai buvau šalyse, kuriose aktyviai veikia pranciškonai. Mes esame įsitraukę į pastoracinį darbą, švietimą – veikiame mokyklose ir universitetuose. Vykdome daug veiklos ir misijų įvairiose valstybėse – tai apima pastoracinį darbą, švietimą ir sveikatos sritis. Esame šalia kenčiančių žmonių, su daugybe iniciatyvų dalyvaujame tarpreliginiame ir ekumeniniame dialoge.
Mums labai svarbus įsipareigojimas teisingumui, taikai ir kūrinijos vientisumui. Prieš trejus metus savo ordino pasaulinėje generalinėje asamblėjoje – Generalinėje kapituloje – nusprendėme skirti ypatingą dėmesį migrantų padėčiai Pietų Amerikoje, Europoje ir Azijoje. Tai labai svarbu. Dabar pradedame matyti šią realybę Afrikoje. Migrantų turime atvykusių ne tik iš Afrikos į Europą, bet ir pačioje Afrikoje. Jų padėtis mums labai svarbi, ir mes tuo rūpinamės.
[caption id="attachment_996761" align="alignleft" width="2560"]
Mažesniųjų brolių (pranciškonų) ordino generalinis ministras Massimo Fusarelli OFM. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption] Pranciškonų veikla Lietuvoje itin palankiai vertinama tiek tikinčiųjų, tiek netikinčiųjų. Kodėl, jūsų manymu, žmonėms patinka pranciškonai? Manau ir tikiuosi, kad dėl paprastumo ir gebėjimo būti arti žmonių – ne pasitelkus klerikalinį ar institucinį būdą, bet per žmogišką draugystę ir artumą. Be to, manau, ir dėl mūsų evangelinio įkvėpimo. Daugelis žmonių žiūri į mus pirmiausia ne dėl institucinių priežasčių ar Bažnyčios, religinio pasaulio, bet dėl evangelinių vertybių. Taip, Bažnyčioje Evangelija yra centre, bet šv. Pranciškus yra įkvepiantis būtent šia, evangeline, prasme. Tikiuosi, žmonės gali tai pajusti per mus. Šiuo metu pašaukimų į vienuolystę mažėja beveik visame pasaulyje. Kokia padėtis pranciškonų ordine ir kokią matote pranciškonų ateitį Lietuvoje? Manau, pašaukimų mažėja, nes silpsta tikėjimas ir tikėjimo aplinka – šeima, krikščioniškos bendruomenės. Šalyse, kur tikėjimas stiprus, pašaukimų turime. Pavyzdžiui, Vietname, Konge, Indonezijoje, Indijoje, kai kuriose Pietų Amerikos dalyse ir ypač Centrinėje Amerikoje. Yra ir daug kitų pašaukimų mažėjimo priežasčių – laikų kaita, kurią išgyvename, ir religinio lauko pokyčiai, kuriuos patiriame. Į visa tai turime žiūrėti labai rimtai. Mums reikia pažinti ir suprasti jaunų žmonių būseną. Negalime siūlyti savo evangelinio gyvenimo jaunuoliams, jei nepažįstame jų situacijos ir realybės. Kai kur Europoje, pavyzdžiui, Kroatijoje, turime daug pašaukimų, taip pat Azijoje, Afrikoje, tiesa, ne visur vienodai. Šiandien daugiausia pašaukimų turime Vietname, Indonezijoje, Konge, Angoloje, Mozambike, taip pat Ruandoje, Burundyje, Ugandoje ir Toge. Lietuvoje labai mažai pašaukimų – dabar yra tik vienas postulantas ir du broliai pradinėje formacijoje, noviciate. Ordino ateitis Lietuvoje – neapsiriboti vien lietuviais pranciškonais, daugiau bendradarbiauti, stiprinti ryšius su kitomis Europos anglakalbėmis šalimis, tokiomis kaip Airija, Šiaurės, Pietų Europos valstybės, Italija. Lietuvos pranciškonai jau turi daug kontaktų ir bendrystės su pranciškonais Europoje ryšių. Turime augti bendradarbiaudami, suvokdami šį jautrumą.
Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos kapitula Kretingoje. Ordino archyvo nuotrauka[/caption]Asyžiuje, Italijoje, laikomos palaimintojo Karolio Akučio relikvijos. Kuo šis naujųjų laikų šventasis artimas šv. Pranciškui ir pranciškonams?
Man patinka sakyti, kad Karolis yra mūsų laikų šventasis. Būdamas jaunas, jis mokėjo naudotis internetu. Jis yra tikėjimo paprastumo liudytojas, bet nėra labai panašus į šv. Pranciškų – skiriasi amžius, laikai ir situacija.
Jo relikvijos yra Asyžiuje, ir dažnai tai būna priežastis lyginti jį su šv. Pranciškumi. Iš tiesų šie šventieji yra labai skirtingi. Manau, panašiausias dalykas – santykis, draugystė su Jėzumi tiek šv. Pranciškaus, tiek palaimintojo Karolio Akučio širdyje. Mums reikia gilinti šį aspektą. Krikščioniškasis šventumas yra ne pirmiausia ką nors daryti, bet būti krikščionimi ir atrasti Evangeliją, Jėzaus buvimą. Tai yra didžiausias šv. Pranciškų ir palaimintąjį Karolį Akutį vienijantis dalykas.
Dabar padėtis Jeruzalėje atrodo rami, bet įtampa yra stipri, giliai glūdinti. Pranciškonų buvimas ten – pirmiausia išlikti arti žmonių ir padėti jiems kasdieniame gyvenime. Svarbiausia yra maistas, sveikata ir švietimas.
Šiuo metu pasaulyje itin trūksta taikos. Šventojoje žemėje ilgai veikia Pranciškonų ordino kustodija – Mažesniųjų brolių (pranciškonų) ordino administracinė institucija, ji yra karinio konflikto žemėje. Kaip šį laikotarpį išgyvena pranciškonai ir visi Jeruzalės krikščionys?
Mums Šventoji Žemė reiškia ne tik Jeruzalę, bet ir Palestiną, Šiaurės Izraelį, Libaną bei Siriją. Šioje pasaulio dalyje mes esame visur. Ten dabar vyksta karas, smurtas, neteisybė. Dar vakar bendravau su broliais Alepe ir Damaske. Su jais ryšį palaikau kas dvi ar tris dienas ir galiu girdėti, klausytis, jausti situaciją.
Dabar padėtis Jeruzalėje atrodo rami, bet įtampa yra stipri, giliai glūdinti. Pranciškonų buvimas ten – pirmiausia išlikti arti žmonių ir padėti jiems kasdieniame gyvenime. Svarbiausia yra maistas, sveikata ir švietimas. Turime daug mokyklų Šventojoje Žemėje – Izraelyje, Sirijoje, Libane. Jauniems žmonėms ir vaikams galime suteikti išsilavinimą.
Verbų sekmadienio procesija Jeruzalėje. Jeruzalės lotynų patriarchato nuotrauka[/caption]Kalbame ne tik apie krikščionių vaikus, bet ir musulmonus, tai taip pat yra tarsi ateities bendradarbiavimo dirbtuvės. Pranciškonai dalyvauja ne vienoje konflikto pusėje, bet su visais, ir tai padeda turėti stipresnių galimybių dialogui, susitikimams, taikai kurti.
Tačiau dabar padėtis yra labai kritiška. Mes nežinome, kokia bus ateitis. Galime tik melstis ir būti ten su žmonėmis.
Aš linkiu jums visiems turėti viltį. Tai nėra vien žodžiai: „O, tikimės, kad rytoj bus geriau.“ Tai nėra viltis. Optimizmas nėra krikščioniška viltis. Viltis reiškia būti tikram, kad ateitis yra didesnė nei mūsų dabartis. Viltis reiškia, kad mes tarsi turime langą, duris į ateitį.
2025-ieji – Jubiliejiniai Bažnyčios metai. Ko palinkėtumėte mums visiems?
Popiežius Pranciškus, manau, turėjo labai gražią intenciją – vilties piligrimai Jubiliejaus metų centre. Aš linkiu jums visiems turėti viltį. Tai nėra vien žodžiai: „O, tikimės, kad rytoj bus geriau.“ Tai nėra viltis. Optimizmas nėra krikščioniška viltis. Viltis reiškia būti tikram, kad ateitis yra didesnė nei mūsų dabartis. Viltis reiškia, kad mes tarsi turime langą, duris į ateitį.
Viltis mums, krikščionims, taip pat reiškia žinoti ir tikėti, kad ateitis yra ne mūsų, ne žmonijos, bet Dievo rankose, ir mes galime viltis, galime būti tikri, kad rytojus yra tiesiog šiandiena, kurioje turime viltį, nes nesame vieni. Ši viltis yra labai svarbi, ir mums reikia mokytis jos, nes dabarties laikas nėra vilties laikas.
Dėl šios priežasties žmonijai dabar taip reikia daug vilties. Viltis – toks mano linkėjimas jums visiems.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.Autorius: Tomas Kemzūra, Kostas Kajėnas
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
