Rusijos ekonomistas V. Milovas: „Nuo infliacijos Rusijoje kenčia visi, bet, paradoksalu, labiausiai kenčia karo pramonė“

[intro_text content="Rusiją krečia auganti infliacija, o karo pramonės lobistų bandymai stabdyti Rusijos Federacijos centrinio banko ketinimus dar smarkiau kelti palūkanų normų kartelę, kuri praėjusių metų gruodį siekė 21 procentą, tik pila benzino į ugnį. Šalis susiduria su reiškiniu, kai į rinką valstybei išmetant vis daugiau pinigų gamyba nebespėja patenkinti paklausos, o didžiules biudžeto lėšas suryja karo pramonė, paradoksaliai pati kenčianti nuo įsisiautėjančios infliacijos."] Mus, aišku, domina, kiek dar laiko Rusija bus pajėgi tęsti karą su Ukraina. Praėjusių metų gegužę „Bernardinai.lt“ dienraščio kalbintas garsus Rusijos ekonomistas, buvęs energetikos ministro pavaduotojas VLADIMIRAS MILOVAS teigė, kad Vakarų sankcijos veikia ir netrukus Rusija susidurs su dideliais sunkumais, tad ukrainiečiams reikia ištverti dar metus. Naujausiame savo interviu jis tvirtina, kad Vladimirui Putinui nėra iš kur imti žmonių, nebespėjama gaminti pakankamai tankų, šarvuotųjų automobilių ir lėktuvų, kariaujama su sena technika, tad didelių puolimų laikas jau baigiasi. Kokios būtų jūsų Rusijos ekonomikos prognozės 2025-aisiais? Interviu „Bernardinai.lt“ praėjusių metų gegužę prognozavote blogus laikus Rusijai jau po metų ir sakėte, kad Ukrainai reikia atsilaikyti dar bent metus. Savo analizėse vadovaujatės Rusijos oficialiai skelbiamais statistiniais duomenimis, bet ar galime jais pasitikėti?  Be abejo, Rusijos Federacijos statistikos duomenis turime vertinti su tam tikru nepasitikėjimu, tačiau juos seku gana seniai ir galiu matyti, kuriais rodikliais galima pasikliauti labiau, kuriais – mažiau. Duomenys, gaunami iš įmonių ir rinkos, yra patikimesni nei apskaičiuoti bendrojo vidaus produkto (BVP) ar infliacijos rodikliai. Šių rodiklių dinamika – daugiametė, tad būtų sudėtinga ką nors keisti. Aišku, Rusijos valdžia nuolat kažką keičia, bet matau tendencijas, kurias patvirtina gyvenimas. Kokia reali infliacija šiuo metu Rusijoje? Rusijos ekonomikos būklė sudėtinga, nes niekaip nepavyksta suvaldyti aukštos infliacijos. Ji trukdo ekonominiam aktyvumui, sunkina planavimą, verslas priverstas atsisakyti investicijų. Gruodį vyko kasmetinis Rusijos bankų forumas „Rusija šaukia“, jame dalyvavo ir Vladimiras Putinas. Ekonomikos ministras Maksimas Rešetnikovas šiame forume pareiškė, kad verslas dėl aukštos palūkanų normos masiškai mažina investicines programas. Kita vertus, ir tos aukštos palūkanos nesuvaldo infliacijos: praėjusių metų lapkritį ir gruodį infliacija tik augo, jos augimas siekė 0,3–0,5 procento per savaitę, arba pusantro procento per mėnesį, tad metinė infliacija jau yra 20–30 procentų. Lapkritį infliacija augo 1,5 procento, tai yra aukščiausias augimas nuo 2002-ųjų.

Civilinė ekonomika patiria augančią depresiją. Gruodį surengtoje konferencijoje kalbėjęs Putinas pranešė apie planuojamą ekonomikos lėtėjimą 2025 metais.

Tokia padėtis yra tiesioginė sankcijų pasekmė. Sutinku su Rusijos centrinio banko nuomone, kad didžiausią įtaką infliacijai daro valdžios išlaidavimas, kai didžiulėmis biudžeto lėšomis finansuojama karo pramonė, subsidijuojamos paskolos, įmonės, o pramonės gamybos augimas jau nebepasiveja valstybinių išlaidų augimo. Rusijos gamintojai atkirsti nuo technologijų ir užsienio investicijų, kreditai yra brangūs, didžiulė konkurencija su Kinijos tiekėjais. Be to, daugelis pramonės šakų yra monopolinės, susijusios su Putino aplinka, tad visiškai neefektyvios. Garsiai deklaruojamą keturių procentų ekonomikos augimą lemia karo pramonė, finansuojama biudžeto lėšomis, tačiau biudžetas nebeturi galimybių išlaidauti tokia didžiule apimtimi. 2022-aisiais ir 2023-iaisiais išlaidos karo pramonei augo 35–40 procentų per metus, 2024-aisiais jas padidino net 70 procentų. Na, o 2025 metais karo pramonės finansavimas slops, nes tapo akivaizdu, kad pinigų trūksta ir nepavyksta kontroliuoti biudžeto deficito. Sausio viduryje sužinosime, kiek lėšų jau buvo iššvaistyta iš Nacionalinės gerovės fondo. [caption id="attachment_1208159" align="alignleft" width="2560"] Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Maskva, Rusija, 2024 m. lapkričio 29 d. EPA-EFE nuotrauka[/caption] Civilinė ekonomika patiria augančią depresiją. Gruodį surengtoje konferencijoje kalbėjęs Putinas pranešė apie planuojamą ekonomikos lėtėjimą 2025 metais. 2024-ųjų vasarą Centrinis bankas prognozavo tik 0,5–1,5 procento ekonomikos augimą šiais metais. Manau, kad ir ši prognozė jau paseno ir bus peržiūrėta. Vis dažniau kalbama apie stagfliaciją ir recesiją, kurią sukelia tarptautinė izoliacija, brangi prekyba su Kinija, brangios paskolos ir aukštos palūkanų normos. Tokiame fone infliacijos suvaldyti nepavyks, nes valstybė toliau meta pinigus į ekonomiką nebeaugant gamybai. Žinome, kad Rusijos centrinio banko palūkanų norma praėjusių metų gruodį pasiekė 21 procentą, ir, atrodo, tai ne pabaiga.  Praėjusių metų gruodį Centrinis bankas, spaudžiamas Putino ir lobistų, pristabdė kredito palūkanų didinimą – jos siekė 21 procentą, kuris ir šiaip yra labai aukštas. Tokia pauzė nesprendžia paskolų kreditų problemų. Rusija yra tarp dvylikos pasaulio šalių, pasižyminčių aukščiausiomis kredito palūkanomis. Verslas, be abejo, norėtų, kad tos palūkanos būtų sumažintos bent 10 procentų. Naujausi infliacijos rodikliai bus paskelbti tik sausio viduryje–vasario pradžioje, ir spėju, kad jie bus itin aukšti. Valdžia linkusi šiuos duomenis mažinti, tačiau teisybę sunku slėpti, o ir pats Centrinis bankas metų pabaigoje prognozavo 10 procentų infliaciją. Visi jau kalba apie dviženklę infliaciją 2025-aisiais. Finansų ministerija biudžeto lėšas įprastai leidžia gruodžio mėnesį. Vienuolika mėnesių biudžeto išlaidos sudarė po du–tris trilijonus rublių, o paskutinį, gruodžio, mėnesį buvo išleisti šeši trilijonai. Tai turės didžiulę įtaką infliacijai.  Kiek Rusijos biudžetui kainuoja karo pramonė? Kokio dydžio atlyginimus gauna žmonės, pasirašantys sutartis kariauti Ukrainoje?  Mes nežinome, kiek konkrečiai žmonių pasirašo tas sutartis, – tokių skaičių nėra. Minimi 30 tūkst. dolerių atlyginimai per mėnesį yra smarkiai perdėti. Ukrainos žvalgyba tikina, kad per dvejus metus buvo mobilizuota daugiau kaip 700 tūkst. žmonių, tačiau nebuvo fiksuotas tokio skaičiaus asmenų pasitraukimas iš darbo rinkos. O kiek žmonių, jūsų nuomone, buvo ir yra įsitraukę į karą? Manau, kad nuo invazijos pradžios – per trejus metus – turėjo būti įsitraukę 500 tūkst. žmonių. Turiu omenyje įsitraukusius, neskaičiuojant tų, kurie dalyvavo karo, prasidėjusio 2022-ųjų vasario 24 dieną, pradžioje. Oficialiais Rusijos gyventojų surašymo duomenimis, 20–40 metų amžiaus grupėje vyrų skaičius siekia 20 milijonų, o gyventojų daugumą sudaro moterys ir pensininkai. Ketvirtis minimo skaičiaus vyrų tarnauja kariuomenėje, rosgvardijoje, policijoje, dirba kariniame sektoriuje. Trečdalis tų vyrų yra išvykę arba dėl sveikatos negali būti mobilizuoti. Milijonai vyrų kenčia nuo akių ligų. Kas sukelia tokias problemas?  Pirma priežastis – labai žemas medicinos paslaugų lygis Rusijoje. O regėjimo negalią sukėlė didžiulis kompiuterizacijos augimas. Žmonės nėra linkę lankyti gydytojų, dėl to tampa neįgalūs. Išmokos turintiesiems negalią labai žemos, tad susirgę jie nėra linkę kreiptis į medikus. Rusijoje apie 5–6 mln. gyventojų, įvairaus amžiaus vyrų ir moterų, turi regėjimo negalią. 2021-aisiais Gynybos ministerija skelbė, nors šie skaičiai gali būti dirbtinai pažeminti, kad 22 procentai karo prievolininkų nėra tinkami tarnybai dėl sveikatos. 2023 metų pabaigoje Gynybos ministerija pranešė, kad vienas milijonas asmenų negali būti mobilizuoti dėl profesijos specifikos. Visa tai susumavę galime atimti 10 milijonų vyrų iš to minimo 20 milijonų skaičiaus. Ir tokiame fone 700 tūkst. žmonių mobilizavimas į karą būtų tikrai pastebimas.

Sergejus Čemezovas, „Rostec“ korporacijos, ginklavimosi pramonės lyderės, vadovas, teigia, kad jos gamybos rentabilumas yra nulinis. Putinas ją nuolat bara dėl augančių kainų ir išlaidų, tad būtent karinis pramoninis kompleksas ir yra juodoji skylė, suryjanti didelę dalį valstybės biudžeto.

Išmokų pasirašiusiesiems sutartis didinimas yra visiškas pastarojo meto fenomenas. Tai prasidėjo praėjusių metų pavasarį, kai sutartys siekė iki milijono rublių per mėnesį, na, o dabar jos jau siekia ir iki dviejų ar trijų milijonų rublių, ir tas išlaidas matysime būsimose ataskaitose. Tačiau liūto dalį suryja ne išlaidos kariams, o karinės pramonės kompleksas. Iki plataus masto karo jam buvo skiriama 65 procentai visų karinių išlaidų, o dabar šis skaičius, skiriamas ginkluotei, manau, yra daug aukštesnis – apie 70 ar 80 procentų. Ši sritis neefektyvi, joje vyrauja korupcija. Sergejus Čemezovas, „Rostec“ korporacijos, ginklavimosi pramonės lyderės, vadovas, teigia, kad jos gamybos rentabilumas yra nulinis. Putinas ją nuolat bara dėl augančių kainų ir išlaidų, tad būtent karinis pramoninis kompleksas ir yra juodoji skylė, suryjanti didelę dalį valstybės biudžeto. 2022-ųjų pradžioje, kai Rusija užpuolė Ukrainą, trečdalis pajamų, gaunamų iš naftos ir dujų prekybos, buvo skiriama karo reikmėms. 2025 metais net ir visų pajamų, gaunamų iš naftos ir dujų prekybos, nepakaks karui finansuoti – trūksta net 2,5 trilijono rublių. Išlaidos karui auga, o pajamų augimą iš prekybos nafta ir dujomis stabdo sankcijos. [caption id="attachment_939490" align="alignleft" width="2428"] Rusijos gynybos ministerijos spaudos tarnybos vaizdo įrašo kadre – DNR pasiskelbusios teritorijos karinės pajėgos laiko JAV prieštankines raketas, kurias esą besitraukdama Ukrainos kariuomenė paliko Donecko srityje 2022 m. kovo 16 d. EPA-EFE nuotrauka[/caption] Putinui darosi vis sunkiau finansuoti karą. Ekonomikos lėtėjimas stabdo mokesčių surinkimą. Finansų ministerija paskelbė, kad 2024-aisiais net 7 procentais sumažėjo pelno mokesčio surinkimas. 2025 metai prasideda aukšta infliacija, didelėmis palūkanų normomis. Pramonininkai ir lobistai kalba, girdi, nieko baisaus ta aukšta infliacija, svarbiausia mažinti palūkanas. Tai didelė kvailystė, nes Rusijoje, matyt, jau pamiršo, ką reiškia gyvenimas aukštos infliacijos sąlygomis. Nuo infliacijos Rusijoje kenčia visi, bet, paradoksalu, labiausiai kenčia karo pramonė. Jos gamyba pasižymi didele trukme, o jai skiriamos biudžeto lėšos, kurių neįmanoma persvarstyti, jau produkcijos išleidimo metu būna stipriai nuvertėjusios. 1992–1993 metais irgi buvo kalbama, kad nereikia bijoti infliacijos, o ta infliacija galiausiai pasiekė 100 procentų. Jei Centrinis bankas toliau minkštins fiskalinę politiką, pasiduodamas lobistų spaudimui, infliacija gali tapti nebekontroliuojama, kaip yra Turkijoje ir Argentinoje. Investicijų tokio neapibrėžtumo metu taip pat niekas neplanuoja, greičiau atvirkščiai. Vadinasi, Rusija gaus ir aukštą infliaciją, ir ekonomikos sulėtėjimą, baigiantis atsargoms Nacionalinės gerovės fonde. Na, šalia šių problemų reikia paminėti ir didžiulį darbo rinkos deficitą, Kinijos konkurenciją. Ši valstybė neduoda nei pinigų, nei technologijų – atvirkščiai, ji išstumia Rusijos gamintojus, tuo skundžiasi daugybė rusiškų kompanijų. Kinai puikiai supranta, kad Rusija nuo jų priklauso, ir tuo naudodamiesi išsuka rankas: brangiai parduoda savo prekes, pigiai moka už žaliavas. Rusijos anglių pramonė atsidūrė didelėje bėdoje, nes praėjusiais metais Kinija įvedė anglių importo mokesčius. Sunkioje padėtyje atsidūrė ir metalurgijos pramonė, nes ji priversta konkuruoti su Kinijos plienu, užtvindžiusiu pasaulio rinkas.

Prasidėjus karui buvo kalbama, girdi, viską pasigaminsime patys, tačiau žemės ūkis ne tik neišaugo – atvirkščiai, augimas mažėja. Labiausiai kenčia gyvulininkystės, mėsos, pieno pramonė, nes nebeapsimoka išlaikyti visą galvijų ūkį – išlaidos auga, perspektyvos neaiškios, kreditai brangūs.

Žemės ūkis, atrodo, taip pat patiria didelių nuostolių.  Žemės ūkis tapo didele problema, pastaraisiais metais jis buvo labai monopolizuotas. Nikolajaus Patruševo sūnus šiame sektoriuje jaučiasi kaip caras, kone visi resursai skiriami tik siauram jo artimųjų ratui. Dėl to stipriai krinta efektyvumas, nes pinigai paprasčiausiai pravalgomi. Prasidėjus karui buvo kalbama, girdi, viską pasigaminsime patys, tačiau žemės ūkis ne tik neišaugo – atvirkščiai, augimas mažėja. Labiausiai kenčia gyvulininkystės, mėsos, pieno pramonė, nes nebeapsimoka išlaikyti visą galvijų ūkį – išlaidos auga, perspektyvos neaiškios, kreditai brangūs. Mažinant šių pramonės sektorių mastą, auga mėsos ir pieno kainos. Kur pažvelgsi, viskas tik augina infliaciją: ir brangi logistika, ir personalo trūkumas, ir brangios kiniškos prekės, ir rublio silpimas. O Putinas žino, su kokia realybe susiduria jo valdoma valstybė?  Aišku, žino. Tai galima suprasti iš to, kaip jis reaguoja, susidūręs su sunkumais. Sužinojęs apie problemą jis nustoja apie ją kalbėti. Pavyzdžiui, praėjusią vasarą Sankt Peterburgo ekonomikos forume, kai jau įsisiautėjo infliacija, jis nustojo apie ją kalbėti, nors iki tol vis girdavosi žemais infliacijos rodikliais. Infliaciją jis paminėjo penkis kartus, pabrėždamas jos augimą JAV. Rusijos infliacijos jis visai neminėjo.  Kaip vertinate kalbas, kad po išrinktojo JAV prezidento Donaldo Trumpo inauguracijos JAV smarkiai padidins naftos gavybą? Kokią įtaką tai turėtų pasaulinėms naftos kainoms, taip pat Rusijos ekonomikai?  Naftos kainoms įtaką daro daugybė veiksnių. Trumpas gali ir pakelti kainas, ir pažeminti. Jo kalbos apie Grenlandiją gali sukelti didelį kainų augimą. Jo kalbėjimas apie pragarą „Hamas“ grupuotei, jei ji nepaleis Izraelio įkaitų, ar grasinimai imtis žiaurių sankcijų prieš Iraną gali taip pat lemti kainų kilimą. Manau, kainos greičiausiai mažės, bet ne dėl Trumpo, o dėl pasaulio ekonomikos lėtėjimo. Kinija sparčiai pereina prie elektromobilių gamybos – jų jau parduodama daugiau nei automobilių su vidaus degimo varikliais, tad Kinijai jau nebereikės tiek daug naftos. [caption id="attachment_1204149" align="alignleft" width="2560"] Išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Vašingtonas, JAV, 2024 m. lapkričio 13 d. Allison Robbert / EPA-EFE nuotrauka[/caption] Na, o Trumpas nuo pirmųjų dienų pradės muitų karą ir su Kinija, ir su kitomis šalimis. Tai stipriai sulėtins ekonomiką, tad ir naftos paklausa kris. Visos jo priemonės – mokesčių ir biudžeto deficito mažinimas, kova su migracija – didins infliaciją. Kylant infliacijai Federalinis rezervų bankas taip aktyviai nebemažins kreditų palūkanų, kaip buvo žadėta, o tai lėtins JAV ekonomiką.  Kiek ilgai Kremlius galės tęsti karą prieš Ukrainą?  Akivaizdu, kad frontas išsikvepia. Didžiulių nuostolių kelia puolamosios operacijos, tačiau jaučiamas didelis gyvosios jėgos trūkumas, nebėra rezervų. Putinas jau nebegali tokiais tempais prarasti žmonių, jų jam užteks dar keliems mėnesiams. Minėjau, kiek turime tinkamų kariauti žmonių Rusijoje, tad, manau, Putinas nebeskelbs dar vienos mobilizacijos. Nėra iš kur imti žmonių, nebespėjama gaminti pakankamai tankų, šarvuotųjų automobilių ir lėktuvų. Sandėliai tušti, kariaujama su sena technika, iš Šiaurės Korėjos nieko tinkamo negaunama, išskyrus haubicas. Manau, didelių puolamųjų operacijų laikas jau baigiasi. Tačiau Rusija gali sau leisti barbariškai apšaudyti Ukrainos teritoriją dar gana ilgai, nes turi pakankamai raketų, dronų, sviedinių, tad turime toliau ją spausti sankcijomis. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Rasa Baškienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama