Lietuvą su sutana ir maldaknyge gynęs kunigas R. Grigas: kai manėme, kad žūsime, visiems suteikiau bendrąjį nuodėmių atleidimą

[intro_text content="Sausio 13-osios naktį, kai Vilniaus gatvėmis važinėjo sovietų tankai, beginkliai žmonės būrėsi ginti Lietuvos nepriklausomybės. Tarp jų – ir pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvis kunigas ROBERTAS GRIGAS."]

„Mes jau dabar laimėjome, nes žmonės grėsmės ir realios mirties akivaizdoje nepabėga iš parlamento ir prieigų, buriasi be ginklo ginti mūsų nepriklausomybės“, – tolumoje aidint šūviams tada žurnalistui sakė jis.

Dienraščiui „Bernardinai.lt“ dvasininkas R. Grigas pasakoja, kad būtent šią naktį jis pirmą ir kol kas vienintelį kartą gyvenime laisvės gynėjams suteikė bendrąjį nuodėmių atleidimą. Jis taip pat pabrėžia šių įvykių svarbą šiandien ir su ašaromis akyse prisimena jautriausius krauju paženklintos nakties momentus.

Kunige, esate Sausio 13-osios įvykių liudininkas. Ar šiandien braukiate ašarą prisimindamas tą naktį?

Tai buvo ne tik mano, bet ir tūkstančio kitų tėvynės likimui neabejingų žmonių vienas stipriausių išgyvenimų, kuriuos mano kartai Dievas leido patirti. Įvairūs asmeniniai prisiminimai, išlikusios nuotraukos, vaizdo medžiaga, kitų žmonių pasakojimai visada verčia širdį plakti stipriau.

Bėgant laikui, ant tų svarbių momentų užsiklojant vis naujiems įvykiams, žinoma, išgyventų patirčių stiprumas silpsta. Kartais sakau, kad mūsų karta pašaukta vis priminti dabartinės valstybės ir nepriklausomybės kainą, to laiko įvairias skaudžias ir džiugias patirtis. Tai svarbus mūsų istorijos ir tautos paveldas. Turime jį išlaikyti ir perduoti ateičiai.

[caption id="attachment_973162" align="alignleft" width="2000"] Nepriklausomybės aikštė 1991 m. sausio 13 d. Zenono Nekrošiaus fotografija[/caption]

Kokie epizodai, momentai jums atmintyje įstrigę labiausiai?

Įstrigęs toks bendras išgyvenimas – grėsmės, įtampos, skausmo, kartu ir vidinės moralinės pergalės jausmai. Natūrali įtampa, sužinojus apie žuvusiuosius prie Televizijos bokšto. Nežinia, ar tai neištiks ir prie Seimo budinčių savanorių Lietuvos gynėjų. Ne vien aš, bet ir daugelis dalyvavusių žmonių jautėme savo, turiu galvoje lietuvių, dvasinį, moralinį pranašumą. Pamenu, prasidėjus šaudymams prie Televizijos bokšto, buvau atvykęs pabudėti ir parodyti solidarumą mūsų pirmojo laisvai ir demokratiškai išrinkto parlamento – Aukščiausiosios Tarybos – nariams, savanoriams gynėjams.

Seimo viduje lipant kilimine danga nuklotais laiptais, priešais atbėgo „Gimtojo krašto“ laikraščio žurnalistas ir fotografas. Vilkėjau kunigo sutaną, ir žurnalistas manęs susijaudinęs paklausė: „Kaip manote, ar mes laimėsime? Ar Lietuva nebus palaužta?“ Spontaniškai jam atsakiau: „Mes jau dabar laimėjome, nes žmonės grėsmės ir realios mirties akivaizdoje nepabėga iš parlamento ir prieigų, buriasi be ginklo ginti mūsų nepriklausomybės. Tai jau parodo – kad ir kaip viskas baigtųsi, Lietuva yra nugalėjusi, pasiekėme svarbiausią dvasinę pergalę.“ Tą akimirką taip nuoširdžiai maniau. Paskui, ačiū Dievui, mūsų moralinė pergalė tapo ir politinė – įtvirtintos valstybės tiesa.

Dar prisimenu vieną jautrų momentą. Prie Seimo budėjo daugybė žmonių – tarp jų ir vienuolių. Viena iš jų – marijampolietė, Vargdienių seserų vienuolijos seselė Daiva Kuzmickaitė. Ji yra pasakojusi prisiminimą, kuris apibūdina tų beginklių laisvės gynėjų nusiteikimą ir nuotaiką. Sakė: „Kai sužinojau, kad šaudoma, būdama žmonių minioje paskambinau mamai į tėviškę, nes nebuvo aišku, ar iš Vilniaus grįšime namo.“ Mama jai atsakė: „Vaikeli, būk tenai, tik pati po tanku nelįsk...“ (Susigraudina.)

Tokia bendra to laiko žmonių nuotaika buvo ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje... Išreiškianti nuostatą, kai motina tarsi sutinka aukoti savo vaiką dėl aukštesnių dalykų – Lietuvos nepriklausomybės ir teisingumo.

Kunige, jūs graudinatės?

Taip... Teko girdėti, kaip septyniasdešimtmetis monsinjoras Alfonsas Svarinskas, pats buvęs miške su partizanais, sakydavo pamokslus ir užsimindamas apie savo patirtį miške pradėdavo graudintis ir nebegalėdavo kalbėti. Klausydamas, žinoma, supranti žmogaus išgyvenimus, tačiau man būdavo ne taip drovu klausytis. Dabar matau, kad vyresniame amžiuje aš pats, sakydamas jautrų dalyką, pradedu graudintis. Matyt, jau taip su amžiumi susiję.

O pats turėjote kam paskambinti?

Mano tėveliai dar buvo gyvi. Esu kilęs iš Dzūkijos, mielo Leipalingio miestelio. Mama beveik 45 metus dirbo Leipalingio medicinos felčere, vėliau – Druskininkų greitosios pagalbos ekipaže.

[caption id="attachment_365674" align="alignleft" width="900"] Robertas Grigas tėviškėje, Leipalingyje, išleistuvių į priverstinę tarnybą sovietų armijoje dieną (1982 m. gegužės 13 d.). Greta – tautodailininko Adžio Teresiaus darbo koplytėlė, kurią Eucharistijos bičiuliai vėliau pastatė partizanų žūties vietoje Kapčiamiesčio girioje Lazdijų r. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Tuo metu labai gerai buvo girdėti tankų patrankų šūviai, ir iš tuometinio Krašto apsaugos departamento (taip vadinta būsimoji Krašto apsaugos ministerija) vadovo Audriaus Butkevičiaus išgirdome, kad yra žuvusiųjų. Tada skambinau mamai į Druskininkų greitosios pagalbos tarnybą, bet, matyt, dėl sumaišties buvo trikdomi telefono ryšiai, tad susisiekti su mama nepavyko. Paskui viską palikau Apvaizdos valiai.

Buvote tas, kuris Seime laiminote žmones, aukojote šv. Mišias. Kodėl taip darėte?

Turbūt labiausiai ir man pačiam, ir žmonėms įsiminė, kad suteikiau Bažnyčios leidžiamą bendrąjį nuodėmių atleidimą – generalinę absoliuciją. Didelės grėsmės akivaizdoje, kai tikėtina, jog greitai žus daug žmonių, leidžiama tikintiesiems bendrai suteikti nuodėmių atleidimą be individualios išpažinties. Kai sužinojome apie žuvusius ir sutraiškytus žmones prie Televizijos bokšto, pasklido gandai, kad ta sovietų armada juda Seimo link, buvo tikėtina, jog jie bandys piktą darbą užbaigti iki galo – tiesiog fizine jėga sutraiškyti ar sušaudyti gynėjus.

Tuo metu vienas iš mūsų tautos šviesuolių, praktikuojantis katalikas, Kovo 11-osios Akto signataras, priėjo prie manęs ir pasakė, kad čia gali būti kruvina košė, tikėtina, daugelis žus. Paklausė, ar negalėčiau suteikti bendrojo nuodėmių atleidimo. Pamaniau, kad tai teisinga mintis. Prieš tikėtiną šturmą mums išdalijo kariškos spalvos krepšelius su dujokaukėmis. Aš tą krepšelį persimečiau per petį ant sutanos ir nuėjau į dabartinę Kovo 11-osios salės tribūną. Žinojau, kad tarp deputatų ir Seimo bendradarbių yra ne vien tikintys žmonės. Reikėjo visus suvienyti, tad kalbėdamas pasakiau vienijančią įžangą. Užsiminiau apie galimą šturmą ir paprašiau visų, nebūtinai vien tikinčiųjų, susikaupti ir gailėtis, nes bus atliekamas bendras nuodėmių atleidimas. Tariau: „Aš jus išrišu iš visų cenzūrų ir nuodėmių, vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.“

Tai dariau pirmą ir bent jau kol kas vienintelį kartą savo gyvenime. Buvau tikras, kad Bažnyčia su tokiu sprendimu šią akimirką tikrai sutiktų ir man pritartų. Viena akimi stebėjau ir salėje buvusius žmones: nebuvo nė vieno, kuris ironiškai, nenoriai ar priešiškai būtų šį veiksmą priėmęs. Pamaldesni atsiklaupė, kiti pamaldžiai palinkusiomis galvomis stovėjo arba sėdėjo. Nebuvo jokios pašaipos ar atmetimo.

[caption id="attachment_363542" align="alignleft" width="900"] Naktis Aukščiausiojoje Taryboje-Atkuriamajame Seime. Kairėje – kun. Robertas Grigas. Romualdo Požerskio fotografija[/caption] [caption id="attachment_930817" align="alignnone" width="2560"] Kun. Robertas Grigas Aukščiausiojoje Taryboje-Atkuriamajame Seime 1991 m. sausio 13 d. Romualdo Požerskio fotografija[/caption]

Dabar žinome, kad esame laisvi, tačiau ar tą akimirką, kai žmonės būriavosi aplink Televizijos bokštą, visur važinėjo tankai ir kitos karinės mašinos, tikėjote, kad mes atsilaikysime?

Dievą tikinčio žmogaus tikrovės priėmimas yra kiek kitoks nei matančiųjų tik išorinį daiktų paviršių. Dar gerokai iki Sąjūdžio dalyvavau antisovietiniame pasipriešinime, tad teko patirti KGB tardymus. Žinoma, buvo Brežnevo, nebe Stalino laikai – niekas nemušdavo ir pirštų tarp durų netraiškydavo. Nemaža dalis KGB karininkų buvo lietuviai. Jie bandydavo mus, jaunus maištininkus, įtikinti, su mumis tartis. Sakydavo, kad mūsų pogrindžio laikraštėliai ar slapti susibūrimai nieko nepakeis, nedaro jokios įtakos šiai „atominei supervalstybei“. Mus vadino naivuoliais.

Tokiais atvejais tvirtai įsitikinęs jiems atsakydavau, kad niekas nežino, kaip pasisuks istorija: ar Lietuva taps nepriklausoma ir kas ištiks Sovietų Sąjungą, kuri iki paskutinių dienų atrodė galinga valstybė. Sakydavau, kad žinau tik viena – nuo to, ką mes darome, pasaulyje yra nors lašeliu daugiau teisingumo. Ir dėl to verta prisiimti šiek tiek rizikos ir kentėti. Į šitą argumentą sovietinio saugumo karininkai nelabai rasdavo ką atsakyti.

Kunige, o ką jūs – šių kruvinų įvykių liudininkas – pasakytumėte žmonėms, kurie tada nebuvo gimę ir nesupranta Sausio 13-osios svarbos?

Manau, kad tai kaip ir su tikėjimo dalykais bei Dievo pažinimu. Tai susiję su dvasinėmis vertybėmis ir moraliniu pasirinkimu. Negali žmonių įtikinti vien savo pasakojimais, tai turi ateiti per tam tikrą asmeninį atradimą, apsisprendimą. Visada bus tokių, kurie gyvens ir plauks gyvenimo paviršiumi, rūpinsis tik materialiąja gyvenimo prasme. Nesakau, kad tokie žmonės yra prarasti. Jų gyvenime taip pat gali įvykti įvairiausių lūžių. Sutinku ir tokių, kurie dėl įvairių priežasčių pradeda domėtis nepriklausomybės atkūrimo istorija ir kitais jautriais dalykais.

Mūsų, vyresniųjų, pareiga – nenuobodžiai ir neįkyriai parodyti praėjusių laikų grožį bei vertę. Galbūt geriausiai tai parodyti galime savo pavyzdžiu, laikysena ir pasirinkimu. Tačiau galime tai pateikti taip nuobodžiai ar atgrasiai, kaip kartais būna ir religijos dalykuose, kad žmonės į tą pusę nė nežiūrės.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Tomas Kemzūra

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama