Etiketo ekspertė: tujinimasis paplitęs tarp jaunimo, nesuvokiant, kas yra pagarba

[intro_text content="„Į asmenį, sulaukusį 13–14 metų, reikia kreiptis „jūs“, – kalbėdama apie bendravimo etiketą pabrėžia jo žinovė, įvaizdžio konsultantė, lektorė ALVYDA JASILIONYTĖ."] Dienraščio „Bernardinai.lt“ pašnekovė pastebi – tujinimasis paplitęs tarp jaunosios kartos, nejaučiant pagarbos statusui. Etiketo žinovė tikina, kad visuomenės kultūra keičiasi ir dažnas etiketo spragas atsineša iš šeimos. „Tujinimasis ateina iš namų, kuriuose greičiausiai į vyresnius asmenis buvo kreipiamasi „tu“, – sako ji. Ar pastebite, kad tujinimasis paplitęs mūsų viešojoje erdvėje? Tujinimasis paplitęs tarp jaunosios kartos. Tai pagarbos klausimas, nes būtent jaunoji karta nesuvokia, kas yra pagarba. Ji nejaučia pagarbos statusui, visuomenėje užimamai pozicijai, amžiui, ir tai ateina iš tų žmonių namų aplinkos. Tačiau net ir kai kurie politikai dalyvaudami laidose į žurnalistus kažkodėl kreipiasi „tu“. Juo labiau tai galioja aukšto rango žmonėms – jiems į žemesnio rango asmenis jokiu būdu nedera kreiptis „tu“. Lygiai taip pat kaip ir vietinis lietuvis negali kreiptis „tu“ į iš Indijos atvykusį darbuotoją kaip į žemesnės kastos. Kuo aukštesnėje pozicijoje esi, tuo pagarbiau turi bendrauti su kitais. [caption id="attachment_1219513" align="alignleft" width="2560"] Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka[/caption] Pasitaiko žmonių, tujinančių nepažįstamus, tačiau dažnu atveju – jaunesnius žmones. Iš kur tai kyla? Iš nepagarbos, nežinojimo? Manoma, kad į asmenį, sulaukusį 13–14 metų, reikia kreiptis „jūs“, nes formuojasi jauna asmenybė, – tai nei vaikas, nei suaugusysis. Būtent tada formuojasi etiketas, pagarbus elgesys su kitais. Jis ateina iš namų aplinkos, nes pagarba ir yra supratimas, kur baigiasi tavo laisvė ir kur prasideda kito. Nėra taip, kad visą laiką elgiesi kaip nori, kaip tau atrodo.

Tujinimasis ateina iš namų, kuriuose greičiausiai į vyresnius asmenis buvo kreipiamasi „tu“.

Tujinimasis ateina iš namų, kuriuose greičiausiai į vyresnius asmenis buvo kreipiamasi „tu“. Pastebiu, kad nebėra pagarbos seneliams, reta šeima turi tai – gali būti, kad ir seneliai neparodo didelės pagarbos savo anūkams. Visuomenės kultūra keičiasi. Tačiau elementaru – jeigu esi jaunesnio amžiaus, į vyresnį turi kreiptis „jūs“, jaunesnio amžiaus asmuo turi pasveikinti vyresnio amžiaus žmones. Neseniai susidūriau su situacija, kai šeimoje prie stalo buvo pareikšta, kad seneliai turi sveikinti anūkus. Arba aš pasveikinau krikšto vaikus, ir man atsakė: „Ačiū, kad prisiminei.“ Iš tiesų, jeigu vaikai jau suaugę, jie ir turėtų pirmi pasveikinti. Spraga ta, kad tarp jaunimo nėra išugdyta pagarba statusui, amžiui. Tai būdinga būtent Vakarų visuomenėms. [caption id="attachment_1219514" align="alignleft" width="2139"] Mariaus Morkevičiaus / ELTA nuotrauka[/caption] Neseniai stebėjau situaciją autobusų stotyje Žemaitijoje: jaunuolis grįžo iš tolimos kelionės, tačiau dėl vėlavusio skrydžio nespėjo į autobusą ir neturėjo pinigų kitam bilietui, tad lombarde užstatė savo ausines. Girdėjau, kaip vyresnė senjorė jam pasakė: „Tai tavo bėdos“, tujindama jį. Ji kalbėjo, kad jis jau suaugęs, kad užtenka blaškytis po pasaulį. Klausiau vietinių, ką jie mano apie tokį bendravimą, ir jie patikino, kad tai priimtina – tarsi vyresnis žmogus tėviškai ar motiniškai gali kreiptis į jaunesnį ir jį pamokyti. Tačiau viskas labai priklauso nuo kultūros. Turėjau studentę iš Nigerijos, ir kai jos vyras manęs paprašė duoti jai patarimą, atsakiau, kad negaliu, kad savo kultūroje mes nesikišame į vienas kito gyvenimą, o Nigerijoje taip jau yra, kad vyresnis žmogus turi teisę kažką patarti. Nors „jūs“ sakome iš pagarbos, tačiau, mano įsitikinimu, būtent žodžio „tu“, o ne „jūs“ reikia nusipelnyti. Kai pereiname į bendravimą kreipdamiesi „tu“, tarsi priimame tą žmogų, užmezgame su juo artimą, savitą ryšį. Ką apie tai manote? Kreiptis „tu“ yra betarpiško bendravimo dalis. Tai reiškia, kad turiu pasitikėti žmogumi, užmegzti su juo asmeninį ryšį, kad jis leistų į jį kreiptis „tu“. Tad norėdamas išlaikyti subordinaciją, jeigu esi amžiumi vyresnis arba statusu aukštesnis, gali pasiūlyti, kad kitas žmogus į tave kreiptųsi „tu“. Tačiau tas, kuris kreipiasi, pokalbį turėtų pradėti nuo kreipimosi „jūs“ ir vardo, – tai nei labai formalu, nei visiškai neformalu. Oficialioje aplinkoje dažnai susiduriame su kreipiniu „pone“. Tačiau ar pokalbyje kas kartą reikia jį vartoti? Pas mus nelabai prigijęs kreipinys „pone“. Pirmieji nepriklausomybės metai, kai buvau jauna ir tik įsiliejau į darbo rinką, buvo virsmo iš planinės į rinkos ekonomiką laikas. Ir kai ateidavo į biurą svečias ir tu į jį kreipdavaisi „pone“, gaudavai atsakymą: „Joks aš tau ponas.“ Tai gana šiurkštu, nes tuo metu žmonės vieni į kitus dar kreipėsi „drauge“. Kai gaudavo repliką „Joks aš tau ne ponas ar ponia“, sutrikdavo ir kitą kartą atsargiau rinkdavosi kreipinį.

Viso pokalbio metu tikrai nereikia kreiptis „pone“. Jeigu kas antrame sakinyje sakai „pone“, tai irgi atrodo keistai.

Viso pokalbio metu tikrai nereikia kreiptis „pone“. Jeigu kas antrame sakinyje sakai „pone“, tai irgi atrodo keistai. Tiesiog reikia kreiptis „jūs“ ir ištarti vardą, pavardę. Pirmasis kreipinys turėtų būti oficialesnis. Svarbu pabrėžti, kad verslo aplinkoje mes nesikreipiame „panele“ – tik „pone“. Kartais pasitaiko, kad vyresnio amžiaus moteris pasako: „Aš ne ponia, aš panelė.“ Kai tokia replika nuskamba, rekomenduočiau kreiptis tiesiog „jūs“. Pastaraisiais metais iš viso stengiamasi bendrauti neformaliai, kartais net studentai mane susitikę koridoriuje kreipiasi „tu“ arba pirmi man tiesia ranką. Jie tiesiog nesupranta etiketo skirtumų. Toks bendravimas turėtų ateiti iš šeimos, pagarbus elgesys susiformuoja šeimos aplinkoje. Jeigu šeimoje puoselėjama pagarba, jeigu, tarkime, skatinama paskambinti seneliams, paklausti, kaip jiems sekasi, aplankyti juos, tuomet yra daugiau bendravimo, daugiau kreipinių. Tačiau jeigu ryšys nemezgamas, tai taip ir atsitinka: vaikai telefonuose, bendravimas nekuriamas, pastebimas ir susvetimėjimas visoje visuomenėje. [caption id="attachment_1012892" align="alignleft" width="2560"] Etienne'o Laurent'o / EPA-EFE nuotrauka[/caption] Ilguoju laikotarpiu tai atrodo liūdna tendencija. Žmonės jaučiasi labai vieniši, ir sunku megzti kontaktą, sukurti jį tokį, kad būtų savitarpiui pagarbus. Jeigu namuose vaikai mato, kad tėvai bendrauja pagarbiai kalbėdami apie kitus, senelius, vadovus, natūralu, kad ir jiems formuosis toks pat elgesio modelis. Tačiau jeigu namuose visi kritikuojami – mokytojai, valdžios atstovai, vadovai, seneliai, tai ir vaikas augs turėdamas tokį vidinį nusiteikimą. Kaip vertinate socialinių tinklų įtaką kreipimosi kultūrai? Socialiniams tinklams daug laiko neskiriu, tačiau skaitydama komentarus, ypač politikų, tikrai matau, kiek daug yra pykčio prikaupusių žmonių. Jie išsilieja kaip pūliniai, žemindami kitus. Tavo pasisakymas neturi žeminti, trypti kito, tu gali išsakyti savo nuomonę, tačiau žeminti kito negali. Visuomenei nėra gerai, kai joje tiek daug pykčio prikaupusių žmonių, natūralu, kad bendra atmosfera tuomet nebus gera. Kai kurie sako, kad tokie bendravimo etiketo principai skirti tik aukšto socialinio sluoksnio žmonėms, kad masėms to nereikia, tačiau tai ne visai tiesa. Mūsų kultūroje, net ir kaimuose, vyravo tikrai pagarbi bendravimo kultūra. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Vakaris Vingilis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama