Psichologė L. Vėželienė-Dirmotė: „Nagi, pasakykime pagaliau, ką norime pasakyti, ir padarykime, kaip norime padaryti“

[intro_text content="„Žmonės nesako, ką nori pasakyti, ir nedaro, ką nori daryti, tokiu būdu nustumdami norus kažkur į ateitį. Norisi žmogui padėkoti, bet vis dar „netinkamas laikas, esu nepasiruošęs, reikia susitikti“... Daugybę dalykų nuryjame, nukandame, nepasakydami svarbių žodžių. Tai gali būti ir nuoskauda, nepasitenkinimas, kuriuo nesidalinu, nes, mano požiūriu, tai nepadoru, ne mano reikalas kištis į kitų gyvenimą. Niekur nesikišdami ir nesakydami nei bloga, nei gera tampame jokie“, – atkreipia dėmesį psichologė-psichoterapeutė, rašytoja LINA VĖŽELIENĖ-DIRMOTĖ."] Apie naujausią jos knygą „Laiškai prie kavos. Psichoterapeuto žvilgsnis į 30 gyvenimiškų situacijų“ kalbame, suprantama, gurkšnodamos kavą. Mane domina laiškų adresatai, su jais susijusios skirtingos geografinės vietovės, įkvėpusios knygos autorę rašyti laiškus iš įvairiausių pasaulio kampelių. Kuo mums svarbios svajonės? Kodėl nereikia užgniaužti savo norų? Koks yra gyvenimas širdimi? Apie šiuos ir kitus dalykus kalbamės su L. Vėželiene-Dirmote.  Lina, kam skirti Tavo knygoje nugulę laiškai? Pažįstamiems ar išgalvotiems žmonėms?  Rašau realiems žmonėms, tik ne visi jie mane pažįsta (juokiasi). Rašau apie realias situacijas, apie tai, ką pastebiu ir žinau. Pavyzdžiui, galiu parašyti laišką kavinėje aplink sėdintiems žmonėms, bet jie nieko apie tai nežinos. Sykį laišką rašiau sėdėdama kavinėje, kurios atmosfera kažką man priminė, kažkokią vieno žmogaus situaciją. Tiesiog jaučiau ore tvyrantį šaltį... Jaučiu, apie ką kalbi – apie Kietųjų širdžių klubą.  Mano knyga yra literatūrinis kūrinys. Išryškinu tai, ką laikau svarbiu apšviesti. Nesakau, kad mano aprašytasis asmuo yra šimtaprocentinis šaltos širdies žmogus, bet yra santykių, kai šis žmogus būtent taip elgiasi, nors darbe ar bendraudamas su kitais žmonėmis jis gali būti kitoks. Gal tai kyla dėl empatijos stygiaus? Dėl kokių priežasčių žmogus tampa šaltas ir net žiaurus?  Manau, priešiškumą pasauliui ir nepasitikėjimą savo jėgomis sukelia traumos. Jei jos kartojasi, žmogus užsidaro savo kiaute ir stebi aplinką iš priešo pozicijos. Metaforiškai kalbant, žmogus uždaro savo širdį. Knygoje pateikiu savo sukurtą Kietųjų širdžių klubo manifestą, kurio teiginiais žmonės dažnai vadovaujasi: tai ne mano reikalas, tai tavo problema, jei esi silpnas. Tokios deklaracijos realybėje iš tiesų egzistuoja.  [caption id="attachment_1218279" align="alignleft" width="2560"] Rasos Baškienės nuotrauka[/caption] Kavą geri įvairiose pasaulio vietose: Tailande, Dominikoje, Romoje, Vilniuje, Paberžėje... Kaip tos vietovės susijusios su Tavo laiškų adresatais?   Ta vieta ar jos atmosfera gali man priminti kokią nors situaciją, bet būna, kad galvoju: kurioje vietoje man tiktų parašyti laišką konkrečiam žmogui? Laiškai gimę įvairiose geografinėse vietovėse. Kartais žmogaus asmenybė man atrodo egzotiška, šilta arba, atvirkščiai, nepažįstama, svetima, o gal labai artima, miela, jauki, kaip Paberžė, kurioje gyveno tėvas Stanislovas. Ir tuomet ta vieta man kalba apie konkretų žmogų. Parinkau tuos geografinius apipavidalinimus, dekoracijas, nes trumpame tekste atskleisti visą žmogaus unikalumą yra sudėtinga – turėčiau pateikti daug konteksto. O naudodamasis geografija daug laimi, parodai, kad tas žmogus ne toks kaip tu – jis iš kito pasaulio, kitos atmosferos. Ką mums duoda kelionės? Ar keliaudami turime laiko refleksijoms apie kitus žmones?  Jos ištraukia mus iš rutinos, iškelia iš to taško ar burbulo, iš kurio žvelgiame į pasaulį. Mes pasineriame į kitą atmosferą, naujus įspūdžius, patiriame naujų skonių, jausmų, pojūčių. Taip atsitraukę galime kitaip pažvelgti į savo situaciją, atsiranda vietos refleksijai. Pavyzdžiui, savo santykius įprastai matome glaudžiame ryšyje, o nutolę už tūkstančio kilometrų galime juos visai kitaip įvertinti, nes mus supa kita kultūra, kitos spalvos. [caption id="attachment_1218282" align="alignleft" width="984"] Psichologė-psichoterapeutė Lina Vėželienė-Dirmotė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Kelionės praplečia mano sąmonę, net jei važiuoju penkioliktą kartą į tą pačią Romą. Jaučiu, kaip pradeda atsidaryti kažkokie stalčiukai, plečiasi pasaulėžiūra. Tailande man labai patinka nuolankus mandagumas. Grįždama namo parsivežu naują įkvėpimą elgtis taip pat maloniai. Dominikoje padarė įspūdį vietos gyventojų polinkis šokti išgirdus muziką. Galima būti maloniam, galima šokti gatvėje, valgyti sėdint ant šaligatvio, puoštis gėlėmis, kaip įprasta Indijoje. Laiške iš Indijos rašai, kad nejaukiai jautiesi pabėgusi pirma laiko iš pamaldų, nes aplinkiniai tokį elgesį galėtų pasmerkti. O kodėl Tau turėtų rūpėti, ką pamanys aplinkiniai?  Toks ir buvo tikslas – parodyti tą savotišką būseną, kai pakliūvi į ašramą, kur visi elgiasi pagal taisykles. Pažeidęs jas jautiesi nusikaltęs, o smerkia juk tie patys baltieji žmonės, vietiniams nesvarbu (juokiasi)... Mumyse kyla tas smerkimo jausmas dėl nepriimtino elgesio, regis, jis yra mūsų genuose.

Daugybę dalykų nuryjame, nukandame, nepasakydami svarbių žodžių. Tai gali būti ir nuoskauda, nepasitenkinimas, kuriuo nesidalinu, nes, mano požiūriu, tai nepadoru, ne mano reikalas kištis į kitų gyvenimą.

„Nagi, pasakykime pagaliau, ką norime pasakyti, ir padarykime taip, kaip norime padaryti“ – šis raginimas šmėžuoja daugumos laiškų fone. Lina, ką nori tokia savo knygos pratarme pasakyti? Žmonės nesako, ką nori pasakyti, ir nedaro, ką nori daryti, tokiu būdu nustumdami norus kažkur į ateitį. Norisi žmogui padėkoti, bet vis dar „netinkamas laikas, esu nepasiruošęs, reikia susitikti...“ Daugybę dalykų nuryjame, nukandame, nepasakydami svarbių žodžių. Tai gali būti ir nuoskauda, nepasitenkinimas, kuriuo nesidalinu, nes, mano požiūriu, tai nepadoru, ne mano reikalas kištis į kitų gyvenimą. Niekur nesikišdami ir nesakydami nei bloga, nei gera tampame jokie. Tai nėra mintys vien apie blogį, tai – ir apie gėrį. Nepasakome kitam žmogui, kad sujaudino jo skambutis laiku ir vietoje, kad esame dėkingi už parodytą dėmesį. Mama sekmadienio rytą atnešė iškeptų bandelių – na, tai čiagi savaime suprantama. Ką mums duoda gyvenimas savo širdimi? Gyvenimas širdimi yra jautrus, atliepiantis, nevertinantis, nesmerkiantis. Visi tie vertinimai ir smerkimas – iš mūsų mentaliteto. Lyginame, kas gera, kas bloga, kas balta, kas juoda. Priimdamas žmogų širdimi nevertini, ar jis geras, ar blogas. Jis yra toks čia ir dabar, aš jaučiu ir priimu jį širdimi. Man visi sako, kad jis niekam tikęs, o man tas žmogus yra įdomus, noriu pasinerti į vidinį jo pasaulį. Gyvendami širdimi klausome savo norų, ateinančių iš širdies. Norai gimsta ne galvoje, galvoje gimsta idėjos ir tikslai. [caption id="attachment_1218290" align="alignleft" width="1024"] EPA-EFE nuotrauka[/caption] Ką mums duoda svajonės?  Išdrįsdamas svajoti save kilsteli virš kasdienybės. Jei visą laiką eini kaip žiurkėnas labirintais, svajodamas gali stabtelėti ir pažvelgti į dangų arba į savo vidų. Gali savęs paklausti, ar nori visą laiką bėgioti labirintu, gali mąstyti apie tai, ko iš tikrųjų nori. Svajodami tarsi žadiname save, kilstelime savo dvasią, duodame impulsą kūrybai – gal ką nors nupiešime, parašysime, sušoksime džiaugsmo šokį. Žmonės bijo svajoti, nes jiems tai atrodo nerealu, fantazija, žemės slydimas iš po kojų. Bet mes tiek turime žemės po kojomis, tų įsipareigojimų asmeniniu ar net ir valstybiniu lygmeniu, kad nori nenori turime stovėti ant jos. Gebėjimas svajoti mums primena, kad esame ne vien kūnas, ne vien sąnariai ir kaulai, tai primena, kad turime fantaziją ir kūrybinę dvasią.

Gebėjimas svajoti mums primena, kad esame ne vien kūnas, ne vien sąnariai ir kaulai, tai primena, kad turime fantaziją ir kūrybinę dvasią.

Kada gimė mintis, kad visi Tavieji laiškai gali nugulti į knygą?  Žymėdavausi ir telefone, ir užrašinėje mintis apie tai, kad būtų įdomu parašyti apie įvairius dalykus, bet niekaip neradau formos. Tos padrikos pastabos buvo apie visiškai tarpusavyje nesusijusius žmones, jų negalėjai sudėti į jokį romaną ar straipsnį. Svajonė parašyti knygą gimė iš noro materializuoti tas mintis, pastebėjimus, apmąstymus, tai tapo tam tikru užsikūrimu surasti formą ir veikti. Manau, svajonė ir noras turi gerą tarpusavio ryšį. Amerikiečių psichologas Rollo May rašo, kad kūrybinis aktas mus artina prie Dievo, nes kurdami palengva keičiame pasaulį. Rašydami knygą ar laišką kažką keičiame, nes prieš tai jų nebuvo, o dabar yra.  Lina, kam skirta Tavoji knyga?   Gal ją rašiau žmonėms, kuriems trūksta nuoširdesnio, gilesnio santykio su pasauliu, tiems, kurie mėgsta įsigilinti į situacijas ar jaučiasi nusivylę, bet dar labai gyvi. Gal jiems trūksta kibirkštėlės, skatinančios stabtelėti, pajausti, pabūti. Man tie laiškai – lyg konsultacijų analogas, juk dažnai žmogui tereikia pasakyti, kad viskas jam gerai, ar priminti nepamiršti svajoti. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Rasa Baškienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama