Sengirės fondo įkūrėjas M. Survila: „Maži darbai gali padaryti daug“

[intro_text content="Kaip stipriai turėtume saugoti tūkstantmečius gyvuojantį savo tautos paveldą, kurį kėsinamasi išnaikinti? Kaip užtikrinti, kad unikalūs senieji miškai liktų ne tik istorija, bet ir ateities kartoms paliečiama vertybė?"] Į šiuos klausimus atsakyti ir senuosius Lietuvos miškus išsaugoti yra pasiryžęs Sengirės fondas, kuris dažnai daro pokytį ten, kur, atrodo, neįmanoma. Pasitinkant naujuosius metus verta pažvelgti į tai, kas jau nuveikta – sėkmingai apsaugoma vis daugiau miškų, o pasiekti šiam tikslui pasitelkti unikalūs kūrybiniai sprendimai. Sengirės fondo įkūrėjas, kino režisierius MINDAUGAS SURVILA dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja, kuo miškai svarbūs mums visiems ir kaip maži kasdieniai veiksmai gali tapti didelių pokyčių dalimi. Mindaugai, kaip manote, ar senieji miškai rūpi visuomenei? Iš viso Sengirės fondui yra paaukota daugiau kaip milijonas eurų. Pusę šios sumos paaukojo įmonės, o kitą pusę – visuomenė. Man atrodo, pats asmeniškiausias dalykas žmogui yra savo uždirbtų pinigų skyrimas. Galima rašyti peticijas ar protestuoti, bet čia žmonės savanoriškai skyrė pusę milijono, ir tai parodo, kad senųjų miškų problema yra aktuali ne tik saujelei aktyvistų, kurie išpirkinėja miškus, bet ir daugumai Lietuvos žmonių, skyrusių savo lėšas tam, kad tie miškai būtų išsaugoti ateities kartoms. Idealiu atveju Sengirės fondas neegzistuotų, nes patys žmonės ir valstybė pakankamai rūpintųsi miškais. Na, bet dabar mes, tiek gamtininkai, tiek mokslininkai, matome, kad valstybei iš tiesų reikia pagalbos. Dėl to ir dirbame. Tie miškai nėra mano ir nėra Sengirės fondo – tai yra mūsų visų, visos Lietuvos vertybė. [caption id="attachment_1218289" align="alignleft" width="1920"] Gyvastingieji medžiai. Mindaugo Survilos nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1218287" align="alignleft" width="2048"] Mindaugo Survilos nuotrauka[/caption] Kokie jūsų ateities tikslai? Svarbiausia nesustoti ir judėti pirmyn. Kiekvienais metais fiksuojame, kiek hektarų miškų jau esame išpirkę, ir šis grafikas mane labiausiai džiugina. Pirmaisiais metais turėjome tik pusantro hektaro. Metams bėgant skaičius vis augo. Smagiausia – kad ši linija gali tik kilti į viršų, nes kasmet nuperkame vis naujų miškų. Užduotis kitiems metams yra tą liniją tiesiog kelti į viršų. Žinoma, miškų pirkimo procesas yra sudėtingas ir užtrunka ilgai. Mes įsigyjame tik pačius vertingiausius miškus, o jų pasirinkimas nėra toks didelis. Yra 40 kriterijų, pagal kuriuos atsirenkame, kurie miškai yra gamtiškai vertingiausi. Mūsų miškų komanda yra tikri gurmanai. Stengiamės kuo tikslingiau išleisti pinigus. Juk jei pensinio amžiaus moteris paaukojo 10 eurų, tai gali būti jos svarbios santaupos, todėl mes stengiamės nupirkti kuo daugiau ir kuo geresnių miškų už tuos pačius pinigus. Todėl ir užtrunka tas procesas, kol surandame pačius vertingiausius miškus ir pavyksta juos išpirkti.

Kartais būna, kad nuojauta sako, jog miškas yra ypatingas, ir galiausiai ji pasitvirtina. Pavyzdžiui, išpirkome tikrai nuostabų Moniškio mišką Utenos rajone.

Ar yra buvę, kad įsigytas miškas jus nustebino? Kartais būna, kad nuojauta sako, jog miškas yra ypatingas, ir galiausiai ji pasitvirtina. Pavyzdžiui, išpirkome tikrai nuostabų Moniškio mišką Utenos rajone. Vėliau padarėme geologinius tyrimus, ir paaiškėjo, kad tame miške žemė niekada nebuvo judinta – jos niekas nesuarė. Tokių miškų Lietuvoje yra mažiau negu procentas. Šis miškas yra ypatinga vieta, bet jį pirkdami mes nežinojome šių duomenų. Tačiau tai ne vienintelis netikėtumas. Tame pačiame miške geologė Reda Iršėnaitė atliko tyrimus ir nustatė 10 naujų Lietuvai rūšių. Jų niekur kitur mūsų šalyje nėra, tik tame plote. Kaip ir minėjau, miškų komanda yra gurmanai, ir dažnai, jeigu ji įtaria, kad miškas yra ypatingas, vėliau atliekant tyrimus tai pasitvirtina. Netikėtumų būna ne tik biologinių, bet ir kultūrinių. Nuostabus miškas yra Raigardo slėnyje, Druskininkų rajone. Užėjęs į jį gali pajausti, kad čia kažkas ypatingo. Žinoma, mes šį mišką nusipirkome. Paskui daktaras Vykintas Vaitkevičius sakė, kad įsigijome patį Raigardo šventvietės centrą. Mes ieškojome biologiškai vertingiausios vietos, bet tokios dažnai būna ypatingos daugelį amžių, todėl neretai yra ir kultūriškai vertingos. Dar vienas sutapimas – kai pavyko nusipirkti nuostabiai susiformavusį mišką: statūs šlaitai, tekanti upė... Paskui paaiškėjo, kad ten piliakalnis. [caption id="attachment_1218291" align="alignleft" width="1920"] Išpirktas miškas. Mindaugo Survilos nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1218296" align="alignleft" width="2500"] Mindaugo Survilos nuotrauka[/caption] Kas vyksta su miškais, kai juos įsigyjate? Lietuva yra miškų zonoje. Čia nejudinant žemės anksčiau ar vėliau natūraliai užauga miškas. Sengire vadinamas miškas, kuriame pasikeičia dvi medžių kartos. Tai reiškia, kad pirmoji medžių karta užauga, pasiekia brandą ir nugriūva, tuomet iš sėklų arba daigų užauga antroji karta. Kai ši nugriūva ir toje vietoje vėl atsiranda nauji medžiai, mišką galima vadinti sengire. Kai mes nuperkame mišką, leidžiame toms medžių kartoms keistis savaime. Nesikišame į gamtos procesą. Kartais, kai įsigyjame didelius sklypus, dalis medžių būna prakirsta ar atsodinta – tai reiškia, kad buvo įsikišta žmogaus, tada mes leidžiame tokiems miškams natūraliai vystytis. Jeigu jūs neišpirktumėte miškų, kas jiems nutiktų? Yra labai įvairių istorijų. Minėtąjį Moniškio mišką planavo parduoti kirtėjams, kurie žadėjo jį iškirsti, bet pardavė mums. Tada labai džiaugėmės, nes pavyko išsaugoti išties ypatingą vietą. Būna, kad perkame antrosios grupės miškus, kur kirtimai vykdomi šiek tiek vėlesniame jų amžiuje, bet vis tiek yra leidžiami. Iš tokių miškų galima išsivežti nuvirtusius medžius, kurie yra gyvybės šaltinis visai miško sistemai. Mes tokius vadiname gyvastingaisiais medžiais, nes nugriuvusiame medyje yra daugiau gyvų ląstelių negu augančiame, jis – kaip gyvybės šaltinis. Nupirkę tokį mišką, leidžiame gamtai jame pačiai tvarkytis.

Žmonės dovanoja mišką tam, kad jį išsaugotų. Su tokia dovana ateina ir atsakomybė – mišku reikės rūpintis. Esame laimingi, kad žmonės mumis pasitiki ir pasirenka tokiu būdu išsaugoti senuosius miškus Lietuvoje.

Kiek žinau, fondas miškus ne tik perka. Kai kurie jų jums yra padovanoti. Kokie žmonės dovanoja miškus? Šiuos žmones vienija vienas bruožas – jiems rūpi miškų ateitis. Jiems svarbu, kad visos būtybės, gyvenančios miške, galėtų turėti namus. Vyriausias miško Sengirės fondui dovanotojas yra profesorius Vytautas Smailys. Jis buvo profesoriaus Vytauto Landsbergio klasės bičiulis. Šis žmogus norėjo, kad miškas būtų neiškirstas ir išsaugotas ateities kartoms. Ir Sengirės fondas prisiėmė garbę saugoti šį mišką ateičiai. O pats jauniausias dovanotojas yra Mindaugas Kanišauskas – jis šiek tiek jaunesnis už mane. Jis norėjo išsaugoti iš prosenelių paveldėtą mišką, todėl jį padovanojo mums. Taip pat mišką mums patikėjo akių gydytoja Janina Breivienė. Jai rūpi Lietuva ir kiek mūsų tautos gamtos bus išsaugota. Žmonės dovanoja mišką tam, kad jį išsaugotų. Su tokia dovana ateina ir atsakomybė – mišku reikės rūpintis. Esame laimingi, kad žmonės mumis pasitiki ir pasirenka tokiu būdu išsaugoti senuosius miškus Lietuvoje. Mes niekada neforsuojame dovanojimo proceso. Leidžiame žmonėms pagalvoti ir iki galo apsispręsti. [caption id="attachment_1218292" align="alignleft" width="1920"] Sengirės fondo komanda. Mindaugo Survilos nuotrauka[/caption] Ar amžinai saugosite sengires? Iš pradžių galvojau tiesiog pats nusipirkti mišką ir jį išsaugoti. Tačiau vėliau pradėjau svarstyti, kiek čia man liko gyventi, ir ėmė kilti klausimų – ar mano vaikai saugos tą mišką? Už vaikus galiu atsakyti, kad saugos, bet dėl anūkų negaliu būti tikras. Žmogaus gyvenimas yra labai trumpas, palyginus su miško gyvenimu. Todėl įsteigėme organizaciją, kurioje yra daug saugiklių, kuriai priklausantis miškas, keičiantis žmonių kartoms, išliks saugus ir jo niekas neiškirs. Projektuodami Sengirės fondo veiklą, galvojome du šimtus metų į priekį – visa fondo veikimo strategija nukreipta į ateitį. Mums nelabai rūpi, kas bus po trejų ar penkerių metų, bet itin svarbu, kas bus po dešimties ar penkiasdešimties. Fondo strategija prasideda nuo miškų atrankos. Pavyzdžiui, gali būti gūdus eglynas, kur eglės neapimamos, visos kaip nulietos, vienodos, ir atrodo, tokį mišką būtinai reikia išpirkti, tačiau tai netiesa. Tos eglės yra vieno amžiaus, vienos rūšies, jos vienu metu išvirs, ir miškas dings. Ta karta bus prarasta. Aišku, tada prasidės natūralus augimas. Mes visuomet stengiamės, kad perkamas miškas būtų įvairiaamžis, įvairiarūšis ir kad liktų mišku po penkiasdešimties ar šimto metų. [caption id="attachment_1218297" align="alignleft" width="2560"] Režisierius Mindaugas Survila. Modesto Ežerskio nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1218298" align="alignleft" width="1920"] Balbieriškio sengirė. Mindaugo Survilos nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1218288" align="alignleft" width="1920"] Edukacijos. Mindaugo Survilos nuotraukų koliažas[/caption] Kokių savanorių turi Sengirės fondas? Gamtos fotografai mums teikia nuotraukas, kurias galime naudoti socialinėje medijoje ar spaudoje. Mokslininkai – mokslinę informaciją. Turime savanorių, kurie mokslininkų parašytus tekstus išverčia į socialinių medijų kalbą. Dizaineriai apdoroja nuotraukas. Strategai vertina mūsų veiklą po 10–15 metų. IT guru pasirūpina technologine dalimi. Turime žmonių, kurie rašo oficialius raštus dėl miškų pirkimo, apsaugos ar medžioklės uždraudimo. Ir dar daug kitų sričių savanorių. Prie miškų išsaugojimo gali prisidėti ir tie, kurių specialybė atrodo visai nesusijusi su šia veikla. Pavyzdžiui, iliustratorė Eglė Plytnikaitė sugalvojo projektą – kartu su savo draugais iš viso pasaulio sukūrė daug įvairių meno kūrinių ir juos įkėlė į tinklalapį. Susidomėjęs žmogus galėjo paspausti ant patikusio kūrinio ir jį nusipirkti, tarkime, už dešimt eurų. Visi šie pinigai eidavo Sengirės fondui. Jeigu iliustratorė tokiu projektu prisidėjo prie miškų išsaugojimo, tai tikiu, kad ir bandelių kepėjas gali prisidėti.

Kartais labai naudinga išvažiuoti į girią ir suprasti, kas tas gyvenimas apskritai yra. Gamtoje dingsta skubėjimas ir tempas.

Kas jus patį motyvuoja tęsti šią veiklą? Mes labai daug dirbame, kad išpirktume ir išsaugotume miškus. Ir kartais būna labai sunku. Bet, kai nuvažiuoju į sengirę ir pakeliu galvą į viršų, suprantu, kad gyvenime jau kažką nuveikiau – išsaugojau miškus, ir tuos pačius medžius matys ir mano proproanūkiai. Tai įkvepia. Kartais labai naudinga išvažiuoti į girią ir suprasti, kas tas gyvenimas apskritai yra. Gamtoje dingsta skubėjimas ir tempas. Kasdienybėje mes apsikrauname mažiausiomis smulkmenomis, mus užvaldo nereikalingos mintys, o tikrai svarbių dalykų gyvenime nėra daug. [caption id="attachment_1218299" align="alignleft" width="1083"] Režisierius Mindaugas Survila. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1218293" align="alignleft" width="1400"] Režisierius Mindaugas Survila. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Kaip kilo idėja Linos Lapelytės, Vaivos Grainytės ir Rugilės Barzdžiukaitės operą „Saulė ir jūra“ pritaikyti seniesiems miškams išsaugoti? Mokslininkai žino labai daug, bet dažnai tos žinios nepasiekia žmonių. Todėl ypač vertiname partnerystes su menininkais, nes menu galima daug pasakyti. „Saulė ir jūra“ kalba apie globalizmą – koks yra žmogus – bet tai perteikia visų pirma ne žodžiais, o jausmu. Žmogus neatsimena skaičių ar faktų, jis atsimena jausmą. Taigi meniniai metodai yra puikus būdas, kad mūsų skleidžiama žinia pasiektų žmones. „Saulės ir jūros“ kūrėjos nusprendė, kad gali prisidėti skleisdamos žinią apie miškus ir jų vertę – jos sukūrė vieną operos seansą, skirtą seniesiems miškams. Taip pat skyrė nemažą sumą, už kurią bus išpirktas konkretus miškas. Vienu projektu buvo pasiekta dviguba nauda – edukacija žmonėms ir miško išsaugojimas. Kokių dar netikėtų sėkmingų projektų esate turėję? Priduodant prekybos centruose tarą, už kurią atgaunamas depozitas, galima pasirinkti sumą atsiimti arba ją paaukoti Sengirės fondui miškams išpirkti. Aš pats nunešiau dvylika butelių, paspaudžiau mygtuką ir žiūriu, rašo, kad 1,20 euro paaukota seniesiems miškams. Galvoju: 1,20 euro... Dieve Dieve... Vienas miško hektaras kainuoja nuo 4 iki 28 tūkstančių eurų. Tai kas tie 1,20 euro?.. Bet per 2024 metus tokiu būdu jau surinkta daugiau nei 100 tūkstančių eurų, tiek daug žmonių nusprendė paaukoti fondui. Dažnas galbūt galvoja, kad jo sprendimas nieko nenulems, bet iš tikrųjų kiekvienas mažas darbas įsiskaičiuoja. Tad jeigu kirba mintis padaryti kažkokį mažą darbą, jį ir reikia padaryti, nes vėliau tai gali išaugti į didelį pokytį. Koks būtų jūsų palinkėjimas 2025-aisiais? Iš vaikystės prisimenu vienos vienuolės Michelle iš Amerikos žodžius – „Aš statau visuomenę“. Nuo kiekvieno mūsų mažo pasirinkimo priklauso tai, kokia bus visuomenė ir tarp kokių žmonių aš gyvensiu. Jeigu norite, kad žmonės būtų draugiškesni, reikia pasisveikinti su kaimynu, nes jis irgi pasisveikins ir bus draugiškesnis. Jeigu norite, kad žmonės kultūringiau vairuotų, pačiam reikia vairuoti kultūringai. Jeigu norite, kad senųjų miškų Lietuvoje būtų daugiau, reikia kažką dėl to padaryti – ar plastiko butelį įmesti į taromatą, ar prisidėti penkiais eurais, ar prisijungti prie savanorių komandos. Mano palinkėjimas būtų suvokti, kad maži darbai gali padaryti daug. Svarbu imti ir daryti. Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]