Tryliktasis laiškas iš Ukrainos: poezija ir aukų vardai
Sunra
Turinį įkėlė
Tekstas ir nuotraukos Tomo Ivanausko
Pastebėjau, kad nuvirto vaza su ką tik skintomis
gėlėmis.
„Tuoj sutvarkysiu“, – sakau
nuotraukai ant kryžiaus.
Pakėliau vazą, o ten
raštelis.
„Zuikeli, su metinėmis mus.
Myliu.“
Dvyliktąjį laišką baigiau poeto Mariaus Buroko eilėmis, o tryliktąjį pradedu jo verstomis ukrainiečių poeto ir kario Arturo Drono eilėmis iš neseniai Lietuvoje išleistos rinktinės „Čia buvome mes“. Šią knygą išleido „Baziliskas“ ir visos už ją surinktos lėšos keliauja į Lietuvos rašytojų sąjungos fondą, o iš ten – automobilių ir kitais pavidalais – į frontą. Pasižadu, kad už šį laišką gautus eurus taip pat iškeisiu į šias knygas.
Neseniai telefonu kalbėjausi su literatūrologe Viktorija Daujotyte, kuri šiuo metu skaito kito, deja, žuvusio ukrainiečių poeto Maksymo Kryvcovo eilėraščių rinktinę „Eilėraščiai iš šaudymo angos“. Už šios knygos pardavimą visa surinkta suma taip pat keliauja Ukrainai. Viktorija man cituoja šias Maksymo eiles:
kai manęs paklaus
kas yra karas
aš negalvodamas atsakysiu:
vardai.
Keletą kartų esu pagalvojęs, kiek laiko užimtų perskaityti visų šiame kare už Ukrainą žuvusių vardus? O ir tikslaus žuvusiųjų skaičiaus niekas nežino. Žuvusių karių gali būti nuo 60 iki 140 tūkst., o civilių – nuo 20 iki 40 tūkst. ar net daugiau. Tarkime, iš viso žuvusiųjų yra apie 150 tūkst. Jei perskaityti vardą ir pavardę užtrunka apie 3–4 sek. ir jei skaitytume 24 valandas per parą, tai truktų 5–7 dienas. Neabejoju, kad, pasibaigus karui, toks memorialinis skaitymas įvyks. Kol karas tebevyksta, skaitykite Ukrainos poetų eiles. Šlovė Ukrainos poetams!
Autorius: Jurgita
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
