Paauglystės reprezentacija vyresniesiems paaugliams skirtoje lietuvių autorių kūryboje / 3 dalis

Išvados

Lietuvių paaugliams skirtoje literatūroje paauglystė gali būti reprezentuojama kaip suaugusiųjų modeliuojami tinkamo arba netinkamo elgesio scenarijai. Paauglystė gali būti interpretuojama ir kaip amžiaus apibrėžtas, socialiai atliekamas ir performatyvus vaidmuo, nuolat (per)kuriamas per kartojamas praktikas, kurio sėkmę apibrėžia tai, ar veikėjas paauglys pasirenka socialiai deramą, normatyvinį elgesį (paauglystėje maištas taip pat vertinamas kaip deramas elgesys), ar nukrypsta nuo jo. Tokiu būdu literatūra paaugliams tampa priemone, kuria naudojantis numanomam skaitytojui paaugliui perteikiama, kas yra deramas paauglio elgesys, kas – nukrypimas nuo normos.

Straipsnyje buvo analizuojami trys atvejai, kai pasakojime kuriami netinkamo elgesio scenarijai, kurių pabaiga varijuoja nuo grįžimo atgal į paauglystės laiką iki mirties:

1. Kai paauglystė suvokiama kaip amžiaus apibrėžtas vaidmuo, kurio atlikimas užtikrina tapimo suaugusiuoju ir suaugusiojo vaidmens atlikimo sėkmę. Kaip parodė Kapeckaitės romano Sono Electrum analizė, jeigu veikėjas- paauglys atsisako elgtis pagal visuomenėje nustatytas taisykles, jis užima tarpinę poziciją (nei paauglys, nei suaugęs žmogus) ir netenka galimybių sukurti sėkmingą suaugusiojo tapatybę. Išeitis – atsisakant įgytos galios ir padėties visuomenėje sugrįžti į paauglio tapatybę ir pakartoti tapimo suaugusiuoju ritualus.
2. Kai paauglystė reprezentuojama kaip į ateitį orientuotas etapas, lūkesčio laikas, kuriame dabarties patirtys nuvertinamos iki tol, kol ateis laikas (t. y. bus pasiekta branda). Norėdamas išeiti iš šio etapo, veikėjas paauglys turi išgyventi visuomenės priskirtus brendimo veiksmus ir sulaukti instituciškai pripažįstamo amžiaus (dažniausiai – 18 metų). Varaniaus romane Šiltnamis vaizduojamas lūkesčio laike esantis paauglys. Jis nori kurti nuo tėvo lūkesčių atsietą tapatybę, tačiau yra įkalintas tiek amžiaus apribotos galios, tiek atsakomybės jausmo. Pasakojime Elvinas baudžiamas net ir už paaugliškas patirtis, o bandymas nusižudyti tik sustiprina suaugusiųjų galią. Galiausiai tėvo mirtis sugrąžina galių pusiausvyrą: Elvinas įtvirtinamas paauglio laike, o išvykimas iš vienkiemio pradeda antrąjį lūkesčio laiko etapą. Panašiai kaip Kapeckaitės romane, vėl kartojama taisyklė, kad paauglystė yra laiko tarpas, kada veikėjas turi atlikti tam tikrus veiksmus, užtikrinančius sėkmingą jo perėjimą. Kitu atveju, net ir sulaukęs tinkamo amžiaus, jis negalės perimti suaugusiojo tapatybės.
3. Kai paauglystė vaizduojama kaip suaugusiųjų leidžiamas, todėl saugus maišto laikas. Kenešytės-Gricės apysakoje Purslai kuriamas scenarijus, kuriame veikėja neturi galimybės patirti paauglystės laikotarpio. Veikėja bando atrasti, kokios su paauglystės vaidmeniu siejamos praktikos galėtų būti leidžiamos, tačiau, kai paaiškėja, kad joks maištas nėra saugus, pasirenkama mirtis. Pasakojime įtvirtinama, kad maištas turi taisykles ir ribas, o paauglių laisvė gali būti ribojama norint pabrėžti, jog tai yra į ateitį orientuotas etapas.

Modeliuojant tokio elgesio scenarijus, išryškinant nuokrypį nuo normos ir veikėjo bausmę, numanomas skaitytojas paauglys yra orientuojamas eiti normatyviniu keliu, leidžiančiu tinkamai, atliepiant jo amžiui keliamus elgesio reikalavimus, išgyventi paauglystės laiką, ir, remdamasis literatūroje paaugliams pateikiamais pavyzdžiais, įžengti į suaugusiojo laiką. Tačiau, jei peržengiamos ribos, veikėjo laukia bausmė, kuri arba sukurs galimybę pasitaisyti, pakartoti paauglystę, arba užbaigs tapimo suaugusiuoju procesą (mirties kaip bausmės motyvas). Taigi teigiama, kad vaikai ar paaugliai gali maištauti, nepaisyti taisyklių ir normų, tačiau be patirties, žinių, papildomų įgalinančių priemonių (tokių kaip darbas ir pinigai) jų pastangos neatneš trokštamų rezultatų.

Ribotumai ir tolesni tyrimai: reikėtų atkreipti dėmesį, kad straipsnyje nėra aptarti visi būdai, kaip paaugliams skirtoje literatūroje reprezentuojama paauglystė. Kituose tyrimuose būtų naudinga atkreipti dėmesį į tokius aspektus kaip bendraamžių įtaka paauglio brendimo procesui, ištiriant, kas daro įtaką paaugliui – bendraamžiai ar suaugusieji, koks yra reguliuojančių institucijų vaidmuo (ypač mokyklos), kas nutinka, kai tų institucijų nebelieka (dar vienas laikinos laisvės raiškos būdas). Svarbu aptarti, kokį vaidmenį atlieka lytis paauglystės reprezentacijoje, sistemiškai palyginti, kaip lytis ir lytiškumo normos modifikuoja leistino maišto ribas.

ALEKSANDRA STRELCOVA

Representation of Adolescence in Lithuanian Young Adult Literature for Older Teenagers

SUMMARY

Keywords: young adult literature, adolescence, representation, norm, deviation.

Young adult literature is typically defined by its target audience – adolescents – and its purpose is to respond to that audience’s needs. At the same time, it functions as a set of normative practices that the implied adolescent reader is expected to adopt. On closer examination of how adolescence is represented in literature, a gap almost always emerges between what adolescence is and how adult authors see it. The problem arises when this gap is used to impose scripts of “proper” adolescent behaviour, emphasizing punishment if the adolescent protagonist fails to follow rules set by adults.

This article examines how adolescence is represented in contemporary Lithuanian literature for older teenagers. The analysis proceeds through three theoretical lenses: adolescence as an age-dependent performance (Cheryl Laz, Judith Butler, Nicole Brugger-Dethmers); adolescence as a future-oriented stage (Nancy Lesko); and adult-regulated rebellion (Roberta Seelinger Trites, Maria Nikolajeva). The article adopts a social constructivist approach: adolescence is seen as a historically and culturally constructed transitional, liminal phase in which age functions both as a marker of group assignment (to “adolescents”) (Lesko) and as an instrument of regulation (Trites, Nikolajeva).

Young adult literature becomes an instrument by which adolescents can try on different roles and experience situations associated with both coming of age and adolescence – including those that, in real life, would be regarded as improper (use of alcohol or narcotics, unsafe sexual practices, or other liminal experiences). From an adult perspective, the representation of normative adolescence inscribed in these narratives is meant to be adopted and performed, while deviation is to be read as a lesson and a warning. At the same time, adolescence is represented as a time oriented toward the future, in which present experiences are devalued. A third important aspect is that the rebellion depicted in YA is justified by age, by a temporary shift in power balance, and by the protagonist’s need to learn and grow through experience.

The representation of adolescence as a time-bounded stage in YA functions as adult-modelled scenarios of proper and improper behaviour. This further illustrates the article’s argument: adolescence is presented as a performance whose success is determined by adherence to social norms – norms modelled and policed by adult perspectives, even when rebellion itself is found acceptable.

The article analyses the following works: Agnė Kenešytė- Gricė, Purslai (Vilnius: Gelmės, 2024); Justina Kapeckaitė, Sono Electrum (Vilnius: Alma littera, 2025); Vytautas Varanius, Šiltnamis (Vilnius: Alma littera, 2019).

Apie autorę: ALEKSANDRA STRELCOVA – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto doktorantė.

* Rubrikoje „Moksliniai tyrimai“ publikuojami mokslo straipsniai, teigiamai įvertinti ne mažiau kaip dviejų anoniminių recenzentų, turinčių mokslo laipsnį.

Autorius: Aleksandra Strelcova (Vilniaus universitetas)

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama