Paauglystės reprezentacija vyresniesiems paaugliams skirtoje lietuvių autorių kūryboje / 2 dalis

Vaikų ir paauglių literatūros tyrėja Brugger-Dethmers, pasitelkdama amerikiečių filosofės ir lyties teorijos (gender studies) klasikės Judithos Butler lytiškumo performatyvumo¹⁶ sampratą, teigia, kad paaugliams skirtoje literatūroje tapatybė konstruojama taikant panašius principus, o performatyvumas peržengia lyties ribas ir gali būti taikomas amžiui, klasei ar etniškumui tirti. Ji teigia, kad nuo pat gimimo vaikai yra socializuojami tėvų, mokyklos, medijų, kad pripažintų tam tikrus lyčių vaidmenis kaip norminius ar tinkamus, tuo pat metu išskiriami tie, kurie interpretuojami kaip nukrypstantys nuo normos ar nepriimtini¹⁷. Brugger-Dethmers cituoja Butler mintį, kad „performatyvumas – tai ne vienetinis aktas, o kartojimas ir ritualas, paveikiantis tuo, kad yra natūralizuojamas kūno, iš dalies suvokiamo kaip kultūroje išliekanti laiko trukmė, kontekste“¹⁸. Remiantis Butler ir Brugger-Dethmers, paauglių tapatybė literatūroje ne atsiskleidžia, o yra atliekama ir kartojama per amžiui priskiriamus, dažnai stereotipinius gestus, kalbą, ritualus, elgesį¹⁹. Taip pasakojimas tampa priemone, kurią panaudodami paaugliai gali išbandyti skirtingus vaidmenis ir patirti įvairias su tapimu suaugusiuoju ir paauglyste siejamas situacijas²⁰. Netgi tas, kurios realiame gyvenime būtų suprantamos kaip netinkamos (alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimas, mokyklos nelankymas, nesaugūs lytiniai santykiai, kitos ribinės patirtys). Žvelgiant suaugusiųjų akimis, pasakojimuose įrašyta norminės paauglystės reprezentacija turėtų būti perimama ir atliekama realybėje, o deviacija perskaitoma kaip pamoka ir įspėjimas.

Paauglystė – ateities laukimo, lūkesčio laikas

Literatūroje paaugliams veikėjų paauglių veiksmai yra orientuoti į ateitį. Jie privalo gerai mokytis, kad įstotų į universitetą ir susirastų darbą. Veikėjai svajoja ir aktyviai siekia romantinių santykių, nes tokia patirtis ateityje turėtų padėti lengviau rasti tinkamą gyvenimo partnerį ir sukurti šeimą. Jie nori išbandyti su suaugusiųjų pasauliu siejamas patirtis ir dalykus (alkoholį, narkotines medžiagas, lytinius santykius, laisvę priimti sprendimus), nors yra per jauni prisiimti atsakomybę už pasekmes. Lesko atkreipia dėmesį, kad paaugliai (ir vaikai) atsiduria laukimo arba lūkesčio laike, kur dabarties veiksmai netenka prasmės. Sąvoką lūkesčio laikas (expectant time) mokslininkė perima iš kultūros istoriko Stepheno Kerno, tyrusio, kaip įvairias socialines pozicijas užimantys žmonės vertina produktyvų laiką. Jis apibūdina, kaip į gamybos procesą įtrauktas konvejeris bei masinės (fabrikinės) gamybos atsiradimas sumenkino galimybę darbininkui kontroliuoti savo ateitį ir nugramzdino jį į lūkesčio režimą – laukti, kol ateitis atkeliaus konvejerio juosta²¹. Pasak Lesko, vaikai ir paaugliai yra pozicionuojami panašiai kaip Kerno apibūdinti fabriko darbininkai: pasyviai laukia ateities ir neturi galios priimti sprendimų ar naudotis dabarties ištekliais. Paaugliai nebegali grįžti atgal į vaikystę, kaip ir per anksti įžengti į suaugusiojo etapą, nesulaukdami juos menkinančių etikečių, pavyzdžiui, nebrandus, per anksti subrendęs²².

Varaniaus romane Šiltnamis vaizduojamas būtent tokiame lūkesčio laike įstrigęs paauglys. Vienkiemyje kartu su tėvu ir jaunesne sese gyvenantis šešiolikmetis Elvinas svajoja apie ateitį, kai jis išvyks iš jį ribojančios aplinkos: „Rugpjūtį man sueis septyniolika, tėtis nori, kad nebesimokyčiau ir daugiau padėčiau ūkyje. Tai reikštų pasilikti čia amžiams. Įstrigti kukurūzų lauke ir tik nuo daržinės stogo stebėti tolumoje plaukiantį gyvenimą.“²³ Kaip atkreipia dėmesį Lesko, nuolatinis tampu ir laukimas, kol ateitis ateis, skatina tapatybės krizes, kurios savo ruožtu tampa pretekstu paaugliams suteikti mažiau galių ir riboti sprendimų priėmimo teises²⁴.

Dabartyje Elvino pasirinkimus nulemia būtinybė rūpintis ūkiu ir sese, perimti tėvo žinias, nes jis paauglį mato kaip savo darbų tęsėją, paveldėtoją. Įtampa tarp asmeninių norų ir pareigos neleidžia nusiraminti, o laikina priebėga, galimybė pajusti, ką reiškia būti nerūpestingu, maištaujančiu paaugliu – pirmosios meilės patirtys – nutrūksta, kai paaiškėja, kad mergina laukiasi. Paauglys pasiduoda. Nematydamas galimybės ištrūkti iš vienkiemio ir pradėti kurti savąją tapatybę atskirai nuo tėvo lūkesčių, jausdamas kaltę dėl merginos nėštumo bei atsakomybę už negimusį kūdikį, Elvinas pasirenka savižudybę. Vis dėlto jo planas nepavyksta ir po gydymo psichiatrinėje ligoninėje paauglys sugrįžta į vienkiemį. Šios patirtys gerokai per anksti paauglio tapatybę priartina prie suaugusiojo. Nuo etiketės per anksti subrendęs jį išvaduoja tėvo mirtis ir mamos sugrįžimas. Pasakojimo pabaigoje vaikinui suteikiama galimybė pakartoti lūkesčio laiko patirtis, kartu ir paauglystę, kai atsakomybę už ateitį perima suaugusieji (tėvo mirties akimirką – kaimynai, o vėliau iš miesto atvykusi mama). Jis vėl atsiduria lūkesčio laike – tai rodo gyvenamosios vietos pasikeitimas (šeimos išsikėlimas gyventi į miestą prilygsta naujai pradžiai, naujoms galimybėms). Kartu tai yra ir simboliškas tėvo batų pasimatavimas: „Grįždamas namo vakarienės pastebėjau, kad tėčio batai vis dar stovi prieangyje. Pamėginau pasimatuoti. Deja – buvo per dideli.“²⁵

Lūkesčio laikas literatūroje paaugliams veikia kaip priemonė, kuria yra valdomas tapimo suaugusiuoju procesas. Kai dabarties patirtys yra vertingos tik tiek, kiek jos prisideda prie ateities kūrimo, atsiranda tapatybės krizės pavojus. Tai kuria uždarą ratą: laukimas, krizė dar labiau riboja paauglio galią. Romane Šiltnamis parodoma, kaip veikia ši schema – ateities laukiantis veikėjas net ir už paaugliškas patirtis yra baudžiamas sugrąžinimu į suaugusiųjų galios lauką, kol pakankamai subręs (t. y. sulauks 18 metų, baigs mokyklą ir atitiks kitus sociumo sukurtus kriterijus).

Suaugusiųjų leidžiamo maišto laikas

Paauglystė kaip atskiras individo raidos etapas pradėta tyrinėti XX a. pradžioje. Paauglių psichologijos tyrimų pradininku laikomas JAV psichologas ir edukologas Granvilis Stanlis Hallas, knygoje Paauglystė (Adolescence, 1904) paauglystę pavadinęs audrų ir įtampos laikotarpiu. Pasak jo, konfliktas šioje raidos pakopoje yra normalus ir įprastas²⁶. Tuo metu paauglystė buvo apibrėžiama kaip procesas (atsisakant statiško berniukas, mergaitė koncepto), kurio metu vaikas tampa suaugusiuoju. Dėl šios priežasties paauglystė kaip diskursas pateko į nesibaigiantį šokį tarp realaus ir idealaus paauglio, kai vieno sukonstruotas vaizdinys veikė kaip kito kultūrinė represija²⁷. Kitaip sakant, nors Hallo audrų ir įtampos vaizdinys įteisino konfliktą, maištą kaip įprastą, bet literatūroje paaugliams jis veikia ir kaip norminimo įrankis – suaugusiųjų leidžiama (ir ribojama) praktika, per kurią paauglys veikėjas mokosi atsakomybės, taisyklių ir normų, apibrėžiančių bei reguliuojančių suaugusiųjų gyvenimą.

Literatūroje paaugliams audrų ir įtampos, arba kitaip – maišto, stereotipas įsitvirtino tik XX a. viduryje (anglakalbėje literatūroje), kai buvo išleistas Jeromeʼo Davido Salingerio romanas Rugiuose prie bedugnės (1951). Jame vaizduojamas socialiniame ir psichologiniame paribyje atsidūręs veikėjas paauglys, kurio idealizuota vaikystė jau yra pasibaigusi, o nepažįstamas, bauginantis, bet ir patrauklus suaugusiojo etapas artėja, tapo vienu iš pagrindinių šiuolaikinės literatūros paaugliams stereotipų²⁸. Panašaus pobūdžio veikėjus galima rasti ir lietuvių literatūroje paaugliams: jau minėti Elvinas (Šiltnamis), Sebastianas (Sono Electrum), Akvilinos Cicėnaitės romane Kad mane pamatytum vaizduojama penkiolikmetė Gilė („Alma littera“, 2020), Agnesos Kenešytės- Gricės sukurtas savosios tapatybės ieškančios dešimtokės Jogailės (Purslai, „Gelmės“, 2024) paveikslas.

Lūkesčio laike esančio paauglio veikėjo maištas tampa būdu pajusti, ką reiškia būti dabar ir įprasminti paauglystės patirtis. Maištavimas irgi yra performanso dalis. Literatūroje paaugliams jis turi savų taisyklių, galima kalbėti apie kontroliuojamą maištą, kai veikėjas sugrąžinamas į normatyvų gyvenimą (Elvinas, Sebastianas, Gilė), ir baudžiamą, deviacinį maištą, kai autorius veikėjui neleidžia užaugti (mirties motyvas).

Kaip aptarta straipsnio įvade, literatūroje vaikams ir paaugliams pagrindiniam veikėjui suteikiama laikina galimybė tapti nepriklausomam, galingam, patirti nuotykių ir (arba), ką reiškia būti atsakingu suaugusiuoju (Nikolajeva)²⁹. Viena vertus, toks pokytis rodo, kad suaugusiųjų galia yra sąlyginė ir gali būti keičiama. Kita vertus, dažniausiai literatūros kūriniuose nepilnamečių laisvė užbaigiama nesėkme ir suaugusiųjų sugrąžinimu (Varaniaus romane Šiltnamis aprašytas Elvino atvejis), kas suponuoja mintį, kad vaikai ar paaugliai gali elgtis kaip nori, tačiau be patirties, žinių, papildomų įgalinančių priemonių (tokių kaip darbas ir pinigai) jų pastangos neatneš trokštamų rezultatų. Taip numanomas skaitytojas paauglys yra orientuojamas eiti normatyviniu keliu, leidžiančiu tinkamai, atliepiant jo amžiui keliamus elgesio reikalavimus, išgyventi paauglystės laiką, ir, remiantis literatūroje paaugliams teikiamais pavyzdžiais, įžengti į suaugusiojo laiką.

Roberta Seelinger Trites knygoje Sutrikdant visatą: galia ir represija paauglių literatūroje (Disturbing the Universe: Power and Repression in Adolescent Literature, 2017) teigia, kad nors atrodo, jog literatūra paaugliams yra apie augimą, tačiau iš tikrųjų ji yra apie galios kontekste vykstantį augimą – kas ją turi, kas jos neturi ir su kuo reikia derėtis, kad paauglys veikėjas įgytų galios. Tyrinėdama santykius tarp pagrindinio veikėjo paauglio ir skirtingų kultūros institucijų, stengdamasi suvokti, kokią įtaką augimo procese turi lytiškumas ir mirtis, kaip jie susiję su galios santykiais, Trites literatūrą paaugliams interpretuoja kaip skirtingų galių raiškos erdvę. Paaugliai turi išmokti derėtis su daugybe juos formuojančių institucijų: mokykla, valdžia, religija, tapatybių politika, šeima ir t. t. Jie turi išmokti atrasti balansą tarp savo galios, tėvų galios ir kitų jų gyvenime esančių autoritetų galios. Paaugliai privalo suprasti, kokią galios dalį jie valdo priklausomai ir nepriklausomai nuo tokių biologinių imperatyvų kaip lytiškumas ir mirtis. Šias idėjas Trites grindžia Foucault mintimi, kad galia yra visur, ne todėl, kad ji viską apima, bet todėl, kad ji ateina iš visur. Ir tai nulemia kitą galios principą (Foucault) – ji vienu metu yra ir įgalinanti, ir represinė³⁰.

Dviejų galių (paauglio ir suaugusiojo) susikirtimo pavyzdys – Kenešytės-Gricės apysaka Purslai. Joje vaizduojama dešimtokė Jogailė – perspektyvi plaukikė, kurios gyvenimas yra struktūruojamas mokykla–treniruotės– varžybos–namai principu. Paauglė neturi jokių galimybių patirti, ką reiškia būti paaugle. Tai ir yra svarbiausia konflikto priežastis: Jogailė pradeda ieškoti bendraamžių draugijos, įsimyli, dalyvauja vakarėliuose, praleidžia treniruotes, o despotas tėvas savo galią ir požiūrį bando įtvirtinti fizinėmis priemonėmis, netgi smurtu: „– Noriu gyventi kaip šešiolikmetė. / – Aišku, – sukryžiavo ant krūtinės rankas tėvas. – Pamiršk tai, kol gyveni po mano stogu (…) Nebuvau naivi. Nesitikėjau kitokios tėvo reakcijos. Vis dėlto antausį žiebė pirmą kartą. Pasitryniau vis dar perštinčią vietą ir pažvelgiau į veidrodį (…) Buvau savo tėvo valios įkaitė.“³¹ Lesko pastebi, kad kai literatūroje paaugliams kuriamas konfliktas tarp paauglių ir suaugusiųjų, paaugliai dažniausiai apibūdinami kaip maištingi, t. y. konflikto šaltiniu laikomi jie patys – jų hormonai, emocijos ir menkas gebėjimas objektyviai vertinti situaciją arba matyti toliau dabarties akimirkos. Tokiu būdu viskas supaprastinama iki stereotipo „paaugliai lygu maištas“. Visų šių aplinkybių padarinys – besiformuojanti priešprieša tarp suaugusiųjų ir jaunimo, priartėjanti prie nuolatinės kolonizatoriaus ir kolonizuojamojo opozicijos³².

Panašiai kaip Varaniaus romane, paauglė patenka į laukimo, lūkesčio laiką, kai dabartyje neturi pakankamai galios pakeisti situacijos: vienintelė išeitis – tikėtis, kad po simboliško tapimo suaugusiąja daug kas pasikeis. Tačiau Jogailė negali susitaikyti su faktu, kad kol kas tėvo galia yra didesnė nei jos (kitaip sakant, atsisako derėtis su viena iš ją formuojančių institucijų), įtampa toliau auga, o konfliktas baigiasi veikėjos mirtimi. Pasakojime ji aprašoma kaip nelaimingas atsitikimas šokant į baseiną, tačiau skaitytojui sukeliama dvejonė – o gal Jogailė nusižudė? Tiek Trites, tiek Nikolajeva savo tyrimuose aptaria šį įrankį – pašalinti maištaujantį paauglį – kaip priemonę parodyti, kad bet koks maištas turi ribas ir kad paauglys, nepaisant visko, privalo tapti norminiu suaugusiuoju. Kitas svarbus aspektas – Jogailė negalėjo atlikti paauglės vaidmens, jai nebuvo suteikta laisvė maištauti, o tai tapo priežastimi, kodėl jai nepavyko išbūti laukimo laike. Taigi galima kalbėti apie tai, kad paauglio galimybės įžengti į suaugusiojo laiką neatlikus paauglio vaidmens yra ribotos, o kartais jų tiesiog nėra.

Literatūroje paaugliams maištas dažniausiai veikia kaip laikina, suaugusiųjų kontroliuojama privilegija. Lesko aprašytame lūkesčio laike jis kompensuoja galių trūkumą, tačiau, kaip teigia Trites, galutinis tikslas yra ne sugriauti tvarką, o išmokti derėtis su institucijomis ir atrasti savo vietą galių lauke. Kaip parodė apysakos Purslai pavyzdys, paauglio maištas taip pat turi ribas ir taisykles. Ir, kas svarbu, veikėjas ne tik turi paklusti suaugusiųjų galiai, bet ir per anksti neperžengti paauglystės laiko ribų.

¹⁶ Butler teigia, kad lytis (gender) nėra esminė, nekintanti savybė: „Mintimi, kad socialinė lytis yra performatyvi, buvo siekta parodyti, jog tai, kas laikoma vidine jos (socialinės lyties) esme, yra gaminama per nuoseklią aktų, kurie atliekami stilizuojant kūną socialinės lyties aspektu, seriją“; iš: Judith Butler, Vargas dėl lyties: feminizmas ir tapatybės apvertimas, , Vilnius: Kitos knygos, 2017, p. 18. Mokslininkės požiūris dera su Nikolajevos aetonormatyvumo samprata: suaugusiųjų normos struktūruoja vaikų ir paauglių literatūrą, o performatyvumas padeda parodyti, kaip tos normos atliekamos ir įtvirtinamos modeliuojant tam tikrus paauglystės scenarijus.

¹⁷ Nicole Brugger-Dethmers, „Cross-Dressing and Performativity“, Contemporary Adolescent Literature and Culture: The Emergent Adult, sud. Mary Hilton, Maria Nikolajeva, Farnham: Ashgate, 2012, p. 77–78.

¹⁸ Citatos vertimas iš Judith Butler, Vargas dėl lyties: feminizmas ir tapatybės apvertimas, , Vilnius: Kitos knygos, 2017, p. 18.

¹⁹ Maištas taip pat galėtų būti priskiriamas tokiam veiksmui. Apie jį plačiau – toliau tekste.

²⁰ Pavyzdžiui, Sono Electrum romane parodoma situacija, kurioje maištas prieš nustatytas normas baigiasi nesėkme. Drauge pagrindiniam veikėjui suteikiama proga išbandyti suaugusiojo vaidmenį ir su juo siejamas atsakomybes bei pavojus. Pabaigoje skaitytojui-paaugliui parodoma, kad net suklydus galima pasitaisyti, sugrįžti į vaiko ar paauglio poziciją ir priimti suaugusiųjų globą. Tai turėtų tapti pamoka, jog ir gyvenime veikia panašūs principai.

²¹ Nancy Lesko, op. cit., p. 105.

²² Ibid., p. 106.

²³ Vytautas Varanius, Šiltnamis, Vilnius: Alma littera, 2019, p. 87.

²⁴ Nancy Lesko, op. cit., p. 112.

²⁵ Vytautas Varanius, op. cit., p. 207.

²⁶ Aldona Vaičiulienė, op. cit.

²⁷ Mary Hilton, Maria Nikolajeva, op. cit., p. 2.

²⁸ Ibid., p. 7.

²⁹ Kaip atkreipia dėmesį Nikolajeva, vienas iš literatūros vaikams ir paaugliams motyvų yra laiko tarpas, kada apverčiamos normos. Tada atspirties tašku tampa vaiko ar paauglio turima galia, o suaugusieji perkeliami į antrą planą. Iš: Maria Nikolajeva, op. cit., p. 9. Pavyzdžiui, Kristinos Gudonytės romane Blogos mergaitės dienoraštis („Laisvos valandos“, 2009) pagrindinė veikėja penkiolikmetė Kotryna patenka į tokį laiką, kai pabėga iš namų. Apsigyvenusi draugės namuose, paauglė įvykdo nusikaltimą, susiranda darbą ir išvengia bet kokių su nuo normos nukrypstančiu elgesiu (alkoholio vartojimas, rūkymas) susijusių pasekmių. Pasakojimo pabaigoje atkuriama tvarka: paauglė supranta, kad tokia laisvė dažnai ateina su vienatvės jausmu ir kad gyvenime itin svarbu kurti santykius, todėl sugrįžta pas mamą.

³⁰ Roberta Seelinger Trites, Disturbing the Universe: Power and Repression in Adolescent Literature, Iowa City: University of Iowa Press, 2000, p. x: Preface.

³¹ Agnesa Kenešytė-Gricė, Purslai, Vilnius: Gelmės, 2024, p. 56.

³² Nancy Lesko, op. cit., p. 110.

Autorius: Aleksandra Strelcova (Vilniaus universitetas)

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama