Paauglystės reprezentacija vyresniesiems paaugliams skirtoje lietuvių autorių kūryboje / 1 dalis

Raktažodžiai: literatūra paaugliams, paauglystė, reprezentacija, norma ir deviacija.

ANOTACIJA

Vienas iš paaugliams skirtos literatūros uždavinių yra atliepti tikslinės auditorijos – paauglių – poreikius. Drauge literatūra yra normatyvių praktikų rinkinys, kurį numanomas skaitytojas paauglys turėtų perimti. Atidžiau pažvelgus į paauglystės reprezentaciją literatūroje beveik visada išryškėja skirtumas tarp to, kokia paauglystė yra tikrovėje ir kokią ją mato suaugę rašytojai. Problema kyla tada, kai per šį skirtumą pradedami diegti tinkamo paaugliško elgesio scenarijai, pabrėžiamas bausmės motyvas, jei veikėjas paauglys nukrypsta nuo visuomenės sukurtų taisyklių ir normų.

Straipsnyje tiriama, kaip šiuolaikinėje vyresniesiems paaugliams skirtoje lietuvių literatūroje reprezentuojama paauglystė per toje literatūroje kuriamus tinkamo ar netinkamo elgesio scenarijus. Analizė grindžiama trimis teoriniais požiūriais, atskleidžiančiais paauglystės sampratą kaip amžiaus apibrėžtą, socialiai atliekamą, performatyvų ir nuolat (per)kuriamą per kartojamas praktikas vaidmenį. Jo sėkmė vertinama pagal visuomenėje deramu laikomą elgesį (remiamasi Cherylės Laz, Judithos Butler, Nicoleʼės Brugger- Dethmers tyrimais). Tai yra į ateitį orientuotas etapas ir lūkesčio laikas (remiamasi Nancy Lesko tyrimais) bei suaugusiųjų leidžiamo maišto laikas (remiamasi Robertos Seelinger Trites, Marios Nikolajevos tyrimais). Straipsnyje taikoma socialinio konstruktyvizmo prieiga: paauglystė traktuojama kaip istoriškai, kultūriškai sukonstruotas pereinamasis liminalus (ribinis) etapas, kuriame amžius funkcionuoja kaip priskyrimo tam tikrai grupei (paaugliams) ir reguliavimo instrumentas.

Literatūra paaugliams tampa priemone, kuria naudodamiesi paaugliai gali išbandyti skirtingus vaidmenis ir patirti įvairias su tapimu suaugusiuoju ir paauglyste siejamas situacijas. Netgi tas, kurios realiame gyvenime būtų suprantamos kaip netinkamos (alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimas, mokyklos nelankymas, nesaugūs lytiniai santykiai, kitos ribinės patirtys). Žvelgiant suaugusiųjų akimis, pasakojimuose įrašyta norminės paauglystės reprezentacija turėtų būti perimama ir atliekama realybėje, o deviacija suprantama kaip pamoka ir įspėjimas. Paauglystė reprezentuojama kaip į ateitį orientuotas laikas, kuriame dabarties patirtys netenka prasmės. Kitas svarbus aspektas – literatūroje paaugliams vaizduojamas paauglio maištas pateisinamas amžiaus, laikinu galios pusiausvyros pokyčiu ir veikėjo būtinybe mokytis bei augti per patirtį.

Taigi galima daryti išvadą, kad paaugliams skirtoje lietuvių autorių kūryboje paauglystė reprezentuojama kaip suaugusiųjų modeliuojami tinkamo arba netinkamo elgesio scenarijai. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad straipsnyje analizuojamuose kūriniuose veikėjams suteikiama laikina laisvė išbandyti suaugusiųjų vaidmenį. Vis dėlto jie yra sugrąžinami į paauglystės arba paauglystei prilyginamą etapą, nes neatitinka jiems keliamų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai paauglystė gali būti interpretuojama kaip amžiaus apibrėžtas socialiai atliekamas (performatyvus) vaidmuo, kurio sėkmę apibrėžia tai, ar veikėjas paauglys pasirenka socialiai deramą, normatyvinį elgesį (paauglystėje maištas taip pat priimamas kaip deramas elgesys), ar nukrypsta nuo jo.

Straipsnyje analizuojami šie kūriniai: Agnesos Kenešytės- Gricės Purslai („Gelmės“, 2024), Justinos Kapeckaitės Sono Electrum („Alma littera“, 2025), Vytauto Varaniaus Šiltnamis („Alma littera“, 2019).

Įvadas

Paaugliams skirta literatūra (kaip ir vaikų literatūra) dažniausiai apibrėžiama per jos tikslinę auditoriją – paauglius. Vienas iš šiam literatūros žanrui keliamų uždavinių yra atliepti tikslinės auditorijos rūpesčius ir problemas. Drauge ji yra ir normatyvių praktikų rinkinys (nuo pavyzdžių, kaip būti paaugliu, iki normatyvinio tapimo suaugusiuoju reprezentacijų), kurį numanomas skaitytojas paauglys turėtų perimti. Atidžiau pažvelgus į paauglystės reprezentaciją literatūroje beveik visada išryškėja skirtumas tarp to, kokia paauglystė yra tikrovėje ir kokią ją mato suaugę rašytojai. Problema kyla tada, kai dėl šio skirtumo atsiranda siekis diegti tinkamo elgesio scenarijus per bausmės už netinkamą elgesį vaizdavimą. Galbūt taip yra dėl to, kad suaugusieji, susiedami prisiminimus, stebėjimą ir savo supratimą apie tai, kaip pasaulis matomas paauglio akimis, bando sukurti personažus, į tą patį pasaulį žiūrinčius paaugliškai¹. Tokiu būdu paauglių literatūroje paauglystė, kaip laike apibrėžtas žmogaus gyvenimo etapas, įgyja tam tikros repeticijos suaugusiųjų nustatytomis sąlygomis bruožų ir tampa priemone mokyti, kaip būti paaugliu.

Straipsnio tikslas – ištirti, kaip šiuolaikinėje vyresniesiems paaugliams skirtoje lietuvių literatūroje reprezentuojama paauglystė per toje literatūroje kuriamus tinkamo ar netinkamo elgesio scenarijus. Analizė grindžiama trimis teoriniais požiūriais, apibrėžiančiais paauglystės sampratą šiame lauke:

1. Paauglystė – amžiaus apibrėžtas, socialiai atliekamas ir performatyvus vaidmuo, nuolat (per)kuriamas per kartojamas praktikas. Jo sėkmė vertinama pagal visuomenėje deramu laikomą elgesį (remiamasi Cherylės Laz, Judithos Butler, Nicoleʼės Brugger-Dethmers tyrimais).
2. Paauglystė – į ateitį orientuotas etapas ir lūkesčio laikas (remiamasi Nancy Lesko tyrimais).
3. Paauglystė – kaip suaugusiųjų leidžiamas, todėl saugus ir tinkamą brandos kelią įtvirtinantis maišto laikas (remiamasi Robertos Seelinger Trites, Marios Nikolajevos tyrimais).

Straipsnio objektas – XXI a. vyresniesiems paaugliams skirta lietuvių autorių literatūra. Straipsnyje bus analizuojami šie kūriniai: Agnesos Kenešytės-Gricės Purslai („Gelmės“, 2024), Justinos Kapeckaitės Sono Electrum („Alma littera“, 2025), Vytauto Varaniaus Šiltnamis („Alma littera“, 2019). Kūrinius sieja juose vaizduojami maištaujantys, norminio tapimo suaugusiuoju taisyklių² nelinkę paisyti paaugliai, o toks elgesys pasakojimo plotmėje dažnai baudžiamas – nuo švelnių pasekmių iki radikalios tapimo suaugusiuoju proceso pabaigos (mirties).

Iki šiol bene plačiausiai XXI a. lietuvių literatūros paaugliams problematika ir paauglystės reprezentacija joje buvo pristatytos 2013 m. mokslinių straipsnių rinkinyje Vaikų literatūra – laisvė ir kontrolė (Vilniaus universiteto leidykla). Esmines tendencijas, aktualių temų tyrimus ir knygų paaugliams apžvalgas pristato vaikų ir paauglių literatūros tyrėjai Eglė Baliutavičiūtė, dr. (HP) Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, doc. dr. Asta Gustaitienė, prof. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė ir kiti šios srities specialistai.

Straipsnyje taikoma socialinio konstruktyvizmo³ prieiga: paauglystė suprantama kaip istoriškai, kultūriškai sukonstruotas pereinamasis, liminalus etapas, kuriame amžius veikia kaip priskyrimo tam tikrai grupei – paaugliams (Lesko) – ir reguliavimo instrumentas (Trites, Nikolajeva). Literatūra paaugliams interpretuojama kaip priemonė, kuria naudojantis konstruojama paauglystės kaip amžiaus apibrėžto ir į ateitį orientuoto laiko samprata, kuriami derami ir nuo normų nukrypstantys tapimo suaugusiuoju scenarijai (tarp kurių yra ir straipsnyje analizuojamas paaugliško maišto stereotipas).

Analizuojant paauglystės reprezentaciją remiamasi Lesko požiūriu, kad paauglystė yra ne tik natūralus biologinis etapas, bet ir diskursų, institucijų ir praktikų nuolat kuriamas, per santykį su laiku apibrėžiamas etapas⁴. Mokslininkė tiria, kaip per su paauglyste susijusius diskursus (ugdymo politiką ir jos gaires, psichologijos, raidos literatūrą, žiniasklaidą, mokyklos praktikas, viešuosius naratyvus ir kt.) yra konstruojamas paauglystės laikas (normalu ar nenormalu, per anksti ar per vėlai). Taikydama istorinę-diskursyvinę analizę (genealoginį pjūvį, Michelis Foucault), ji analizuoja keturis stipriausiai įsitvirtinusius paauglių apibūdinimus: jie subręsta (come of age) tapdami suaugusiais žmonėmis, juos valdo siautėjantys hormonai, jie yra orientuoti į bendraamžius, jie yra apibrėžiami amžiumi⁵. Analizei aktualūs Lesko tyrimo aspektai bus plačiau pristatomi kituose straipsnio skyriuose.

Literatūroje paaugliams reprezentuojamos paauglystės sampratai svarbi aetonormatyvumo (lot. aeto- – susijęs su amžiumi) sąvoka (Nikolajeva). Ja apibrėžiamas suaugusiųjų normatyvumas, kuris nuo vaikų literatūros atsiradimo iki šių dienų reguliuoja jos struktūrą. Kaip atkreipia dėmesį Nikolajeva, suaugusiųjų sukurtuose pasakojimuose vaikams leidžiama tapti stipriems, turtingiems, galingiems ir nepriklausomiems, bet tam tikromis sąlygomis ir ribotą laiko tarpą. Svarbiausia sąlyga – fizinis perkėlimas, laikinas ar nuolatinis tėvų globos pašalinimas. Tai įgalina vaiką veikėją, bet pasakojimo pabaigoje jis yra sugrąžinamas į saugią namų erdvę ir tėvų priežiūrą. Šie pasakojimai turi subversinį efektą, parodantį, kad vaikui primetamos suaugusiųjų taisyklės iš tiesų yra savavališkos⁶. Literatūroje paaugliams suaugusiųjų normatyvumas atsiskleidžia per modeliuojamus tinkamo su paauglyste siejamo elgesio scenarijus ir paauglystės laike normalizuojamą maištą prieš nusistovėjusias normas. Vis dėlto peržengus tam tikras ribas, po kurių užkertamas kelias sėkmingai tapti suaugusiuoju (pavyzdžiui, lytiniai santykiai pasibaigia paauglės nėštumu), sugrįžtama į suaugusiųjų kontroliuojamą aplinką ir paaugliai iš beveik suaugusiųjų tampa vaikais.

Straipsnyje literatūra paaugliams interpretuojama kaip pereinamoji literatūra, reprodukuojanti liminalios, kupinos nerimo, dramos ir pokyčių kuriamo vidinio sąmyšio paauglystės stereotipus. Į paauglystę žvelgiama kaip į etapą, kurį individas turi pereiti. Jei joje įstringama, tai suvokiama kaip problema⁷. Pasak Trites, literatūra paaugliams moko numanomą skaitytoją, kad jo, kaip subjekto, pozicija iš prigimties yra netobula, ydinga ir tokia išliks, iki kol jis taps suaugusiuoju⁸.

Taigi, kaip jau buvo minėta straipsnio pradžioje, literatūra paaugliams rašoma suaugusiųjų, o tai reiškia, kad ji yra ne apie tai, ką reiškia būti paaugliu, bet apie tai, koks jis galėtų būti normos ir laiko požiūriu. Arba turėtų būti, nes suaugusieji, galbūt nesąmoningai, nori mokyti jaunus žmones ir taip lydėti juos brandos link⁹.

Paauglystė kaip amžiaus apibrėžtas socialiai atliekamas vaidmuo

Kaip jau buvo minėta, paauglystė yra laiko apibrėžtas laikotarpis, kurį reikia išgyventi. Paauglystės ribos skirtingose šalyse skiriasi priklausomai nuo šalies įstatymų, kultūros, tradicijų. Psichologiniu požiūriu ankstyvoji paauglystė prasideda maždaug nuo 10 metų, o vienas pagrindinių požymių yra lytinis brendimas. Jos pabaiga skirtingose šalyse taip pat skiriasi: vienur ji yra 18–19 metų, o kai kur dar atsiranda vėlyvosios paauglystės etapas, besitęsiantis iki 24–25 metų. Jis siejamas su „didele nepriklausomybe nuo tėvų, mažėjančia bendraamžių įtaka. Vėlyvasis paauglys siekia įgyti asmenybės tapatumo jausmą, objektyviau vertina save ir kitus, kelia sau profesinius tikslus“¹⁰.

Laz straipsnyje „Elkis pagal savo amžių“ teigia, kad amžius gali būti interpretuojamas kaip tai, kas yra atliekama, patiriama, arba suvokiamas kaip performatyvumas (accomplished, performative)¹¹. Pasak mokslininkės, amžius nėra tik biologinis skaičius, jis nuolat išgyvenamas per sąveikas – ką laikome tinkamu elgesiu konkretaus amžiaus vaikui ar paaugliui, kaip tai vertinama ir įtvirtinama kasdienėse praktikose. Ji atkreipia dėmesį, kad amžius, kaip ir rasė ar lytis, anaiptol nėra natūralus ir reiškia kur kas daugiau nei metų skaičių. Pasitelkdama posakį „Elkis pagal savo amžių“ (Act your age) ji analizuoja, kaip individai yra verčiami elgtis taip, kaip numato tam tikrą amžiaus tarpsnį reglamentuojančios normos (pavyzdžiui, vaikui sakoma, kad elgtųsi pagal savo amžių, nes yra didelis, kai norima paskatinti jo savarankiškumą ar paklusnumą). Šis pasakymas apima iš esmės sociologinį požiūrį į amžių ir siūlo pasitelkti performatyvumo metaforą, kuri reiškia, jog amžius yra veiksmas ta prasme, kad jis reikalauja aktyvumo ir darbo. Šiaip amžius tradiciškai suvokiamas kaip normatyvus: jam prasmė suteikiama per kalbą, taisykles, normas, politiką. Taigi amžius yra ir procesas, ir nuolatinio santykio (darbo) rezultatas¹².

Justinos Kapeckaitės romane Sono Electrum atskleidžiama, kas nutinka, kai paauglys nesielgia pagal reglamentuojančias visuomenės normas (baigti mokyklą, įstoti į universitetą, susirasti darbą) ir pasirenka savo kelią. Pagrindinis veikėjas Sebastianas (Sebas) atsisako spręsti mokyklos baigimo egzamino užduotis, pasirinkimą motyvuodamas iš kitų bendraamžių išgirstu savojo potencialo išsaugojimo planu: „Tas saldus žodis potencialas. Kaip tik jį aš ir svajojau išsaugoti. Žinojimą, kad nesvarbu, kuo esu šiandien, vis dar galiu kažkuo tapti rytoj. Kad esu kaip vikšras kokone, kuriam tiesiog reikia laiko subręsti, kol pavirs drugeliu…“¹³ Nors iš tiesų maište prieš privalomus atlikti dalykus slypėjo baimė suklysti ir noras turėti daugiau laiko: „Buvau apimtas panikos. Jaučiausi it uždarytas narvan, o prižiūrėtojai pakaitomis būtų liepę tai valgyti, tai gerti, tai giedoti. Taip svajojau ištrūkti, kad apsimesti kvailesniam, nei iš tikro esu, tuo metu pasirodė geriausia idėja.“¹⁴ Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad kūrinyje parodoma, jog asmenybės brandos laikas ir formalus tapimas suaugusiuoju gali skirtis, o suaugusiųjų sukurtos normos nėra tobulos ir vienodai pritaikomos kiekvienu atveju.

Toks planas, arba kitaip – nuokrypis nuo normų, neleidžia veikėjui sėkmingai įžengti į suaugusiųjų pasaulį. Neatlikęs su paauglystės baigimu siejamų veiksmų, jis įstringa tarpiniame laike, dienas leidžia žaisdamas kompiuterinius žaidimus, dirbdamas prastai mokamą darbą, nekurdamas tvirtų santykių su šeima ir menkai tegalėdamas pakeisti situaciją. Būdamas visuomenės paribyje, Sebas patraukia pogrindžio klubo „Kalista“ įkūrėjo dėmesį – jam pasiūloma išbandyti virtualios realybės žaidimą „Sono Electrum“. Kvietimas yra problematiškas, nes žaidimas nėra legalus, o jo poveikis žaidėjui primena priklausomybę nuo narkotinių medžiagų. Romane pagrindinė veikėjo kova vyksta tarp Sebo asmeninių norų, susikurtos tarp paauglio ir suaugusiojo pasaulių esančios tapatybės ir visuomenės normų. Simbolinėje paskutinėje kovoje su savimi Sebastianas nugali save, savo narvą ir susikurtas iliuzijas¹⁵. Nors vaikinas jau yra peržengęs paauglio amžiaus ribas, tačiau pasakojimo pabaigoje atkuriama aetonormatyvi tvarka: Sebastianas vėl yra tėvų namuose, savo noru palikęs darbą ir atsisakęs su suaugusiųjų pasauliu siejamo savarankiškumo. Taigi, pakartodamas paauglystės užbaigimo veiksmus, jis įgyja galios kurti savo ateitį.

¹ Karen Coats, The Bloomsbury Introduction to Children’s and Young Adult Literature, London, New York: Bloomsbury Academic, 2018, p. 323.

² Straipsnyje norminis tapimo suaugusiuoju kelias ar procesas interpretuojamas kaip veiksmai, kuriuos turi atlikti paauglys, kad taptų suaugusiuoju: pavyzdžiui, pabaigti mokyklą, įstoti į universitetą, susirasti darbą, sukurti šeimą ir pan. Formaliai sutariama, kad paauglystė baigiasi pasiekus 18–19 metų ribą. Apie tai plačiau – toliau tekste.

³ Tai yra viena iš galimų literatūros vaikams tyrimo prieigų, turinti savo ribas, tačiau daugeliu atvejų humanitarinių ir socialinių mokslų tyrėjai teigia, kad vaikų suvokimą, vertybes, įsitikinimus, nuostatas ir lūkesčius konstruoja aplinkos, kuriose jie auga (Coats, p. 22). Paskutiniais XX a. dešimtmečiais (bent jau socialiniuose ir humanitariniuose moksluose) mąstymo apie vaiko raidą švytuoklė nusviro nuo biologijos link socialinio konstravimo idėjos, ypač tyrinėjant lyties klausimus. Pavyzdžiui, socialinio konstruktyvizmo atstovai teigia, kad mergaitės ir berniukai elgiasi būtent taip ne dėl hormonų, smegenų funkcijų ar kūnų skirtumų, o todėl, kad vaizdiniai, kuriuos jiems pateikia knygose ir žiniasklaidoje, moko juos, kaip elgtis, ir moko kitus, kaip su jais elgtis. Pakeitus tuos vaizdinius būtų galima (teoriškai) perbraižyti socialinę tvarką. Tokį patį principą galima taikyti ir kitiems kultūriniams žymenims (pavyzdžiui, klasės, rasės) (Coats, p. 51; iš: Karen Coats, op. cit., p. 22, 51). Taigi, remiantis šiuo požiūriu, literatūroje paaugliams reprezentuojama paauglystė gali būti interpretuojama kaip įrankis, kuriuo remiantis konstruojama laikotarpio samprata, o skaitytojai-paaugliai mokomi, koks turėtų būti paauglys (pateikiant tinkamus ar netinkamus elgesio modelius).

⁴ Nancy Lesko, Act Your Age! A Cultural Construction of Adolescence, New York: Routledge, 2012, p. 5–7.

⁵ Ibid., p. 2–11.

⁶ Maria Nikolajeva, Power, Voice and Subjectivity in Literature for Young Readers, New York: Routledge, 2010, p. 8–10.

⁷ Karen Coats, „Young Adult Literature: Growing Up, In Theory“, Handbook of Research on Children’s and Young Adult Literature, sud. Shelby A. Wolf, Karen Coats, Patricia Enciso, Christine A. Jenkins, New York: Routledge, 2011, p. 325.

⁸ Roberta Seelinger Trites, „The Harry Potter Novels as a Test Case for Adolescent Literature“, Style, 2001, Nr. 3, p. 481, interneto prieiga: https://www.jstor.org/stable/10.5325/style.35.3.472 (žiūrėta 2025-10-12).

⁹ Mary Hilton, Maria Nikolajeva, „Introduction: Time of Turmoil“, in Mary Hilton, Maria Nikolajeva (sud.), Contemporary Adolescent Literature and Culture: The Emergent Adult, Farnham: Ashgate, 2012, p. 8.

¹⁰ Aldona Vaičiulienė, „Paauglio psichologija“, interneto prieiga: https://www.vle.lt/straipsnis/paauglio-psichologija/ (žiūrėta 2025- 10-19).

¹¹ Konstruodama amžiaus kaip tai, ką pasiekiame (age-asaccomplished), sampratą, Laz remiasi sociologinėmis simbolinio interakcionizmo (Blumer, 1969), etnometodologijos (Garfinkel, 1967; Heritage, 1984; West ir Zimmerman, 1987), socialinės fenomenologijos (Schutz, 1970) ir socialinio konstruktyvizmo (Lorber, 1994; Gubrium ir kt., 1994) teorijomis. Iš: Cheryl Laz, „Act Your Age“, Sociological Forum, 1998, Nr. 1, p. 87.

¹² Cheryl Laz, op. cit., p. 85–86.

¹³ Justina Kapeckaitė, Sono Electrum, Vilnius: Alma littera, 2025, p. 78.

¹⁴ Ibid., p. 164.

¹⁵ Ibid., p. 224.

Autorius: Aleksandra Strelcova (Vilniaus universitetas)

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama