Ar mokame atpažinti 3–4 metų vaikų gebėjimą skaityti paveikslėlių knygas? / 1 dalis

Raktažodžiai: paveikslėlių knyga, ikimokyklinis ugdymas, paveikslėlių knygos skaitymo gebėjimai, ankstyvasis raštingumas.

ANOTACIJA

Ilgas ir sudėtingas skaitymo mokymosi kelias prasideda nuo smagių paveikslėlių knygų skaitymo veiklų namuose ar ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Kad šios veiklos būtų ne tik smagios, bet ir naudingos ankstyvojo raštingumo kontekste, jose turi būti nuosekliai ugdomas vaikų gebėjimas skaityti paveikslėlių knygas. Deja, ne tik tėvams, bet ir ikimokyklinio ugdymo pedagogams trūksta informacijos, kaip šį gebėjimą suprasti, atpažinti. Todėl straipsnyje analizuojama paveikslėlių knygų skaitymo gebėjimo sampratos ir raiškos problema. Pristatomas tyrimas, kuriuo siekiama apibūdinti gebėjimo skaityti paveikslėlių knygas raišką veiklose su 3–4 metų vaikais. Remiantis literatūros analize išskiriami 4 pagrindiniai paveikslėlių knygų skaitymo gebėjimo vertinimo kriterijai: (1) paveikslėlių knygos atpažinimas ir elgesys su ja, (2) gebėjimas suprasti paveikslėlių knygos iliustracijas, (3) gebėjimas suprasti paveikslėlių knygos tekstą, (4) gebėjimas sieti paveikslėlių knygos tekstą ir iliustracijas. Tyrime buvo naudojami stebėjimo ir individualaus pokalbio metodai, dalyvavo 7 vaikai (2 berniukai ir 5 mergaitės). Vaikų amžius tyrimo metu buvo nuo 3 metų 6 mėnesių iki 4 metų 3 mėnesių. Tyrime buvo naudota Rachelės Bright ir Jimo Fieldo paveikslėlių knyga Jei būčiau liūtas (vertė Reda Puodžiukė, Vilnius: „Baltos lankos“, 2020).

Analizuojant 3–4 metų vaikų kalbą ir elgesį paveikslėlių knygos skaitymo veikloje buvo ieškoma gebėjimo skaityti paveikslėlių knygas požymių, išskiriami skirtingo elgesio ir kalbos pavyzdžiai. Kalbos ir elgesio analizė parodė, jog 3–4 metų vaikų gebėjimas skaityti paveikslėlių knygas atsiskleidžia paveikslėlių skaitymo veiklose visais tyrime išskirtais aspektais. Tyrime dalyvavusiems vaikams lengviausiai sekėsi atpažinti paveikslėlių knygą tarp kitokių knygų ir tinkamai su ja elgtis bei suprasti paveikslėlių knygos iliustracijas. Sunkiausia buvo sieti paveikslėlių knygos tekstą su iliustracijomis.

Įvadas

Gebėjimo skaityti paveikslėlių knygas samprata. Paveikslėlių knygos skaitymo gebėjimo samprata tiesiogiai susijusi su paveikslėlių knygos samprata ir tokių knygų skaitymo ypatumais. Iš kitų žanrų paveikslėlių knygas išskiria pirmiausia specifinis vaizdo ir žodžio derinys: pabrėžiama, jog paprastai paveikslėlių knygose vyrauja vaizdas, o žodžių yra nedaug, jie labai paprasti. Vis dėlto svarbu, jog šie du paveikslėlių knygos raiškos būdai yra taip tarpusavyje susiję, kad pasakojimo prasmė be vieno iš jų būtų nesuvokiama (Diaz, 2015). „Vadinasi, paveikslėlių knygų skaitytojai pirmiausia turi suprasti, kad šiose knygose prasmę sukuria žodžių ir paveikslėlių sąveika. Ieškoti prasmių tik žodiniame tekste, o taip dažnai pasitaiko, ypač mokykloje, – beprasmiška“ (Nikolajeva, 2010). Vertingos iliustracijos paveikslėlių knygose vaikams padeda ne tik geriau suvokti pasakojimą, bet ir parodo, kad žodžiai turi prasmę, kadangi vizualiai atskleidžiama jų reikšmė, be to, iliustracijos stiprina vaikų pastabumą, nes labai dažnai jose pavaizduota daugiau, nei aprašyta (Vitale 2022, Nikolajeva 2010).

Iliustracijos – ryškiausias paveikslėlių knygos elementas, kuriuo siekiama ne tik patraukti skaitytojo dėmesį, bet papildyti, o dažnai ir paaiškinti žodinį tekstą, suteikti kontekstinę informaciją apie pasakojimo įvykius ar veikėjus (Frandsen 2023, Nikolajeva 2010). Tyrimai rodo, jog iliustracijos labai svarbios norint suprasti kūrinį: net iki 6 metų vaikai žodiniam tekstui skiria tik iki 20 proc. knygos skaitymo laiko, o visą siužetą supranta stebėdami iliustracijas (Wang 2020).

Žodinis tekstas (toliau – tekstas) – paveikslėlių knygų elementas, kurio reikšmė labai priklauso nuo skaitytojo amžiaus: kuo vaikai mažesni, tuo jis mažiau pastebimas, mažiau aktualus. Sąveika su juo vyksta, kai vaikui skaito suaugusieji. Svarbu, jog skaitytojams reikia turėti teksto suvokimo įgūdžių, nes tenka suprasti ne tik aiškiai pateiktą, bet ir paslėptą kūrinio prasmę (Kampen 2022). Tam, kad išgirstas tekstas būtų suprastas, svarbus ir žodyno turtingumas (Kampen 2022).

Iliustracijos ir teksto sąveika – svarbiausias ir sunkiausiai apibrėžiamas gerų paveikslėlių knygų elementas. Vaizdas be teksto gali veikti kaip ir tekstas be vaizdo, bet tik jų bendra sąveika sukuria skaitytojui prasmingą istoriją. Teksto ir iliustracijų tyrinėjimas vienu metu – multimodalinė patirtis, kurios metu, informaciją gaunant keliais skirtingais būdais, sukuriama stipresnė prasmė. Skaitant nuo žodžių pereinama prie paveikslų ir nuolat prie jų grįžtama kaskart geriau suvokiant kūrinį ( Nikolajeva 2010, Sipe 2012). Tyrimai, atlikti su akių judesių sekimo įranga, rodo, jog vaikai skaitydami paveikslėlių knygas nuosekliai perkelia žvilgsnį nuo iliustracijų prie užrašų ir atgal, t. y. remiasi abiem šiais elementais. Taip pat pastebėta, jog vaikai, kurių teksto suvokimo gebėjimai aukštesni, ilgiau bei dažniau stebi svarbiausias iliustracijas nei vaikai, kurių gebėjimai yra žemesni (Wang 2020). „Klausydamiesi paveikslėlių knygų vaikai (…) stebi, kaip autoriai ir dailininkai dalijasi prasmės kūrimo būdais“ (Soundy 2015, 39).

Nors paveikslėlių knygos – vienas labiausiai tinkamų vaikų literatūros žanrų ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo veiklose, maža yra tyrimų, kuriuose būtų išsamiau analizuojami tokių knygų skaitymo gebėjimai, šių gebėjimų vertinimas ir ugdymas. Ypač trūksta tyrimų apie jauniausius šių knygų skaitytojus – tyrėjus riboja dėl ikimokyklinio amžiaus vaikų raiškos ypatumų sudėtingas tyrimo procesas. Mokytojams trūksta informacijos, kaip atpažinti vaikų paveikslėlių knygų skaitymo gebėjimus kasdienėse veiklose. Todėl buvo nuspręsta atlikti žvalgomąjį tyrimą, leisiantį geriau suprasti, kaip pasireiškia ikimokyklinio amžiaus vaikų gebėjimas skaityti paveikslėlių knygas.

Tyrimo tikslas – apibūdinti ir įvertinti gebėjimo skaityti paveikslėlių knygas raišką veiklose su 3–4 metų vaikais.

Tyrimo imtis: tyrime buvo naudota tikslinė patogioji imtis, dalyvavo 7 vaikai (2 berniukai ir 5 mergaitės). Vaikų amžius tyrimo metu buvo nuo 3 metų 6 mėnesių iki 4 metų 3 mėnesių. Tyrimo dalyvių sąrašas ir jų kalbinių gebėjimų apibūdinimas pateikti lentelėje.

Tyrimo metodai: literatūros analizė, stebėjimas, individualus pokalbis (paveikslėlių knygos skaitymas drauge su mokytoja).

Dėl tiriamųjų amžiaus pasirinkti individualaus pokalbio ir stebėjimo metodai. Remiantis literatūros analize, paveikslėlių knygų skaitymo gebėjimas buvo vertinamas pagal šiuos kriterijus:

1. Paveikslėlių knygos atpažinimas ir elgesys su ja.
2. Gebėjimas suprasti paveikslėlių knygos iliustracijas.
3. Gebėjimas suprasti paveikslėlių knygos tekstą.
4. Gebėjimas sieti paveikslėlių knygos tekstą ir iliustracijas.

Kadangi 3–4 metų vaikų kalbinė raiška ribota, kiekvienas iš šių kriterijų buvo dar skaidomas į 2–3 vertinamus aspektus (žr. tyrimo rezultatų dalyje).

Tyrimo eiga: pirmiausia vaikui buvo pateikiami 4 leidiniai (paveikslėlių knyga, romanas, enciklopedija, žurnalas), jo buvo prašoma paduoti mokytojai paveikslėlių knygą. Po to mokytoja vaikui pasiūlydavo drauge tą knygą perskaityti (mokytoja skaitė garsiai vaikui, vaikas buvo skatinamas kuo aktyviau įsitraukti į veiklą: versti knygos puslapius, komentuoti ir pan.). Skaitymo trukmė nebuvo ribojama. Tyrime naudotasi Rachelės Bright ir Jimo Fieldo paveikslėlių knyga Jei būčiau liūtas (vertė Reda Puodžiukė, Vilnius: „Baltos lankos“, 2020). Tyrimo duomenys buvo renkami darant vaizdo įrašus.

Tyrimo etika: atliekant tyrimą laikytasi tyrimo etikos principų. Vaikų tėvai buvo supažindinti su planuojamu tyrimu, gautas jų sutikimas. Siekiant tiriamiesiems sukelti kuo mažiau nerimo, tyrimas vyko vaikams pažįstamoje aplinkoje, tyrimą vykdė nuolatinė vaikų mokytoja. Laikantis konfidencialumo ir anonimiškumo principų vaikų vardai buvo žymimi raidėmis.

Tyrimo rezultatai

1. Paveikslėlių knygos atpažinimas ir elgesys su ja

Paveikslėlių knygos atpažinimas

Tyrimo metu buvo stebima, kaip vaikai geba atpažinti paveikslėlių knygą tarp kitokio žanro leidinių. Tikėtasi, jog 3–4 metų vaikai ne tik atskirs knygą nuo kitų leidinių (pavyzdžiui, nuo žurnalo, enciklopedijos), bet ir pasirinks knygą, kurioje iliustracijos dominuoja. Tikėtina, jog kiti paveikslėlių knygos požymiai (pavyzdžiui, viršelyje nurodoma autorystė, pavadinimas) šio amžiaus vaikams yra per sudėtingi.

Tyrimas parodė, kad maždaug pusė tyrime dalyvavusių 3–4 metų vaikų gebėjo atpažinti paveikslėlių knygą. Keliems vaikams kilo didesnių ar mažesnių dvejonių, o užduoties atlikti net mokytojai padedant nepavyko tik vienam tiriamajam. Pateikiame skirtingo vaikų elgesio pavyzdžių: • Išgirdusi užduotį E nedvejodama iš karto pasiėmė paveikslėlių knygą ir pradėjo ją vartyti, žiūrinėti paveikslėlius. Po to susidomėjusi pavartė kitus leidinius, tyrinėjo jų paveikslėlius.

• Paprašius EJ parodyti paveikslėlių knygą, mergaitė labai abejojo. Tuomet jai buvo pasiūlyta pavartyti kiekvieną leidinį. Ji pavartė abi knygas, žurnalą, dar šiek pagalvojo ir galiausiai išrinko teisingai.
• B kiek padvejojo, bet nusprendė paimti žurnalą. Paklausus, ar čia tikrai paveikslėlių knyga, berniukas pradėjo mokytojai pirštu rodyti į kiekvieną žurnale esantį paveikslėlį.

Elgesys su paveikslėlių knyga

Tyrimo metu buvo stebima, kaip vaikai elgiasi su knyga: kaip ją ima, laiko, varto, tyrinėja. Mokytoja nesikišo, nebent vaikui buvo reikalinga pagalba.

Paveikslėlių knygų skaitymo patirties turintis vaikas paprastai žino, jog yra viena tinkama puslapių vertimo kryptis, bet tyrinėdamas paveikslėlius skaitytojas gali keisti knygos padėtį, versti puslapius savo tempu, grįžti ir pan. Kai kuriose paveikslėlių knygose yra galimybė knygą skaityti iš abiejų pusių. Skaitymo galimybes paprastai diktuoja pats kūrinys, tad skaitytojas turi būti pasirengęs tokius ženklus suprasti.

Stebėjimas parodė, jog tyrime dalyvavę 3–4 metų vaikai geba tinkamai elgtis su paveikslėlių knyga: jie ją teisingai laikė, puslapius vertė iš dešinės į kairę, suprato, kad istorija skaitoma iš viršaus į apačią, atsargiai – neglamžydami, neplėšydami – vertė puslapius. Buvo vaikų, kurie skaitydami su mokytoja ne tik patys noriai ir atsargiai vertė paveikslėlių knygos puslapius, bet ir prisitaikė prie mokytojos skaitymo tempo. Pavyzdžiui:

• M ir EJ pačios vertė puslapius stebėdamos mokytojos skaitymo tempą: jei matydavo, kad mokytoja dar skaito, palaukdavo, kol pabaigs.
• M, baigusi diskutuoti su mokytoja apie tai, ką perskaitė, pasiteiraudavo, ar jau gali versti puslapį.
• K, mokytojai skaitant, rodydamas pirštu į tekstą, pasiteiravo: Ar čia dabar skaitom?

2. Gebėjimas suprasti paveikslėlių knygos iliustracijas

Iliustracijų tyrinėjimas

Tyrimo metu buvo stebima, kaip vaikas reaguoja į paveikslėlių knygos iliustracijas, ar jomis domisi: pavyzdžiui, kaip žiūrėdamas į iliustraciją elgiasi, ką kalba, kaip įvardija tai, ką mato, kaip sieja su savo patirtimi, imituoja. Mokytoja tik padrąsindavo vaiką veikti, kalbėti.

Visi tyrime dalyvavę vaikai aktyviai domėjosi iliustracijomis, noriai ir atidžiai jas stebėjo, komentavo, imitavo. Ypač jų dėmesį patraukdavo juokingi elementai – jie buvo komentuojami itin noriai. Vaikų kalboje dažnai atsispindėdavo jų pačių patirtis, žinios. Pavyzdžiui:

• Pamatęs riaumojančio liūto paveikslėlį, B bando imituoti iliustraciją, pats garsiai suriaumoja, kalba apie tai, kad kažkada kažkur matė liūtą: Pažiūrėk, kokie aštrūs dantys, jei įdėsi pirštą, tai įkastų ir kraujas bėgtų. (Rodo pirštu liūto dantis.)
• Mokytojai skaitant istorijos dalį, kurioje peliukas nusprendė, kad nori išmokti riaumoti, ML pradėjo tyrinėti iliustracijas ir komentuoti balsu: Kodėl peliukas čia piktas? (…) Žiūrėk, jis jau čia pasiruošęs valgyti! (…) Peliukas pasiima knygą paskaityti. Žiūrėk, jis skaito! (…).
• M visą laiką labai atidžiai klausėsi skaitomo teksto, retai komentuodavo, todėl mokytoja skatino ją kalbėti: Ką matai šiame puslapyje? Kas čia nupiešta? Mergaitės komentarai dažnai buvo panašūs į klausimus: (…) Jis gal stebi? Gal žiūri į žmones? (Mintyje turėjo kitus gyvūnus.)

Iliustracijų siejimas

Stebint vaiko elgesį su iliustracijomis buvo ieškoma požymių, rodančių, kad jis supranta, jog iliustracijos yra susijusios, t. y. pasakoja vieną istoriją. Pavyzdžiui, ar vaikas supranta, kad skirtingose iliustracijose vaizduojami tie patys veikėjai, net jei jų išvaizda ar vaizdavimas šiek tiek skiriasi. Tokį supratimą atskleidžia veikėjo išvaizdos, veiksmo vietos pokyčių tyrinėjimas, komentavimas.

Daugiau nei pusė tyrime dalyvavusių vaikų gebėjo sieti paveikslėlius į vieną istoriją. Jie aiškiai savo elgesiu rodė, jog supranta, kad paveikslai šioje knygoje yra susiję: pavyzdžiui, versdavo puslapį atgal norėdami prisiminti, pasitikslinti, palyginti veikėjo piešinius skirtinguose puslapiuose. Pasitvirtino, jog tyrime dalyvavusiems vaikams lengviausia buvo stebėti veikėjus. Kai kuriems vaikams prireikė minimalios suaugusiųjų pagalbos suprantant įvykius. Tokiose situacijose padėjo mokytojos klausimai: kaip manai, kas čia nutiko? Kaip tau atrodo, ko jis išsigando? Pavyzdžiui:

• M: Kur pelė dabar? (Skaitoma ištrauka apie liūtą.)

Mokytoja: Oi, kur pelė? Nėra?

M: Gal pabėgo?

Mokytoja: Tikrai, gal išsigando kažko?

M: Gal kitame puslapyje bus? (M perverčia puslapį.)

Va! Va matai, žiūri į tave!

Atsakymai į klausimus remiantis iliustracijomis

Buvo stebima, kaip vaikas geba atsakyti į paprastus klausimus apie iliustracijose perteikiamą istorijos dalį, kaip atsakydamas remiasi iliustracijomis. Pavyzdžiui: kuo skiriasi peliukas ir liūtas? Kokius dar gyvūnus galime matyti šioje istorijoje? Koks peliuko namelis? Ko bijo peliukas? Vaikas gali atsakyti žodžiu, gestais (pavyzdžiui, tiesiog parodyti pirštu) arba derinti skirtingą raišką.

Tyrime dalyvavę vaikai gebėjo atsakyti į paprastus klausimus remdamiesi stebima iliustracija arba susiedami kelias iliustracijas. Pavyzdžiui:

• Mokytoja: Ką čia matai?

ML: Čia išlindo pelytė.

Mokytoja: Iš kur ji išlindusi?

ML: Iš savo namelio.

Mokytoja: O kokios spalvos yra jos namelis?

ML: Geltonos ir raudonos. (Mato iliustracijoje.)

Mokytoja: Kas nutiko peliuko uodegai?

EJ: Susitvarstė, nes visi užmina… (Susieja kelias iliustracijas.)

3. Gebėjimas suprasti paveikslėlių knygos tekstą

Domėjimasis rašytiniu tekstu

Tyrimo metu buvo stebima, ar vaikas atkreipia ir kaip atkreipia dėmesį į paveikslėlių knygos rašytinį tekstą, ar suvokia jį kaip informacijos šaltinį, supranta, kad mokytojo skaitoma istorija yra užrašyta (raidėmis, žodžiais, sakiniais), ar domisi rašytiniu tekstu. Pavyzdžiui, vaikas paprašo, kad jam būtų perskaitytas kuris nors užrašas, nes žino, jog norint išgirsti istoriją reikia dekoduoti parašytą tekstą, randa jame pažįstamų raidžių, jas įvardija, vedžiodamas pirštu demonstruoja, kad pats skaito parašytą istoriją.

Tyrime dalyvavę vaikai daugiau ar mažiau buvo susipažinę su raidėmis, nemažai jų gebėjo atpažinti, lengvai surasdavo savo ir šeimos narių vardų raides tekste, tad jų elgesys ir kalba rodė susidomėjimą rašytiniu tekstu ir patirtį. Beveik pusė tyrime dalyvavusių vaikų demonstravo didelį susidomėjimą rašytiniu tekstu, kitiems buvo reikalinga minimali ar didesnė mokytojos pagalba. Vaikai mokytojai skaitant stabteldavo ties atpažinta raide, garsiai ją įvardydavo (pavyzdžiui B: O, čia mano raidė; Čia D raidė), iliustracijose ieškodavo užrašų ir juos parodydavo mokytojai arba prašydavo perskaityti (pavyzdžiui, M: Žiūrėk, dar va čia rašo), teiraudavosi nežinomų žodžių reikšmių (ML), vedžiojo pirštu tekstą vaizduodami, kad patys skaito. Pavyzdžiui:

• EJ: O čia tokios pačios raidės. (Greta liūto piešinio vaizduojant riaumojimą parašyta „RRRR“.)

• ML: O šitą perskaitei? (Rodo pirštu.)

Mokytoja: Taip, čia parašyta, kad užriaumojo galingai.

ML: O šitą perskaitei? (Rodo kitą teksto vietą pirštu.)

Mokytoja: Taip, ir šitą perskaičiau.

ML: Parašyta, kad užriaumojo?

Mokytoja: Taip.

ML: Parodyk, kur?

Mokytoja: Čia va taip parašyta. (Rodo.)

• E susitelkė į iliustracijas, užrašais ir mokytojos skaitomu tekstu domėjosi menkai. Ji nekantravo perversti visą knygutę, versdavo puslapį dar nebaigus jo skaityti.

Istorijos supratimas (išgirstos informacijos siejimas)

Buvo vertinama, kaip vaikas supranta istoriją be iliustracijų, t. y. kaip reaguoja į mokytojos pasakytą ar perskaitytą informaciją, kaip ją sieja. Tikėtasi, jog tokį supratimą atskleis vaiko elgesys (pavyzdžiui, mimika, gestai) ar kalba (pavyzdžiui, komentarai, išgirstų dalykų paminėjimas kalboje, užduodami klausimai). Kadangi mokytoja paveikslėlių knygą skaito raiškiai, tam tikrą informaciją vaikas gali suprasti ir iš mokytojos intonacijos: pavyzdžiui, iš linksmai ar liūdnai skaitomų veikėjų žodžių.

Nemažai daliai tyrime dalyvavusių vaikų sunkiai sekėsi išgirsti mokytojos skaitomą istoriją, todėl baigus skaityti ne visi gebėjo pasakyti, kas nutiko, įvardyti išgirstas detales. Pastebėta, jog vaikai išgirstai informacijai skyrė gerokai mažiau dėmesio nei iliustracijoms, o skaitymui kartais užtrukus iki 20 min., daugeliui buvo sunku išlaikyti dėmesį. Pavyzdžiui:

• Skaitoma knygos vieta, kurioje sakoma, kad peliukas sugalvojo išmokti riaumoti:

Mokytoja: Ką peliukas sugalvojo?

ML: Sugalvojo suriaumoti, bet jis – ne liūtas.

Mokytoja: Taip, jis – ne liūtas. (Toliau skaitoma, kad išmokęs riaumoti peliukas susiras draugų.)

ML: Kas suras draugų?

Mokytoja: Peliukas. Jis galvojo: kai išmoks riaumoti, susiras draugų.

ML: Kodėl? O kas, jeigu visi pabėgs?

Mokytoja: Nes išsigąs?

ML: Aha.

• Skaitoma, kaip peliukas nukeliavo pas liūtą ir jo prašė išmokyti riaumoti:

Mokytoja: Ko paprašė peliukas liūto?

EJ: Nežinau. Mokytoja: Negirdėjai? Dar kartą perskaitom?

EJ: Aha. Mokytoja: „Svajoju išmokti riaumoti – labai. Ar rastum man laiko, – tik CYPT, – ką manai?“ Tai ko paprašė?

EJ: Nežinau… Ko paprašė? (…) Kad nori daryt taip. Kaip jos dantai. (…) Va tokis. (Rodo pirštu paveikslėlį.)

Mokytoja: Hmm. O tai gal paprašė, kad išmokytų riaumot?

EJ: Aha.

Atsakymai į klausimus remiantis tekstu

Buvo vertinamas vaiko gebėjimas atsakyti į klausimus remiantis tekstu. 3–4 metų vaikai paprastai remiasi mokytojos perskaitytu tekstu, bet gali būti remiamasi ir paties vaiko ar drauge su mokytoja perskaitytais užrašais, pavyzdžiui, veikėjo vardo ar kalbos užrašu. Klausimai buvo pateikiami atsižvelgiant į vaikų amžių, pavyzdžiui: kaip manai, kaip jautėsi peliukas kalbindamas liūtą? (Iš suaugusiojo intonacijų ir žodžių vebleno, cypt vaikas turėtų suprasti, jog jis buvo nedrąsus.)

Duomenys rodo, kad tyrime dalyvavusiems 3–4 metų vaikams ši užduotis buvo nelengva. Tik dalis vaikų galėjo atsakyti į klausimus be mokytojos pagalbos, kitiems reikėjo mokytojos pagalbos, o keli vaikai negalėjo atsakyti į klausimus net ir mokytojai padedant. Pavyzdžiui:

• Mokytoja: Ko norėjo išmokti pelytė?

L: Norėjo pelytė išmokt suriaumot.

• Mokytoja: Kodėl liūto paprašė pagalbos?

M: Nes jis moka riaumot.

• Skaitoma vieta, kurioje peliukas liūtui siūlo susidraugauti:

Mokytoja: Ką pasiūlė peliukas?

K: Būti draugais.

Mokytoja: Taip! Nori draugauti su peliuku. Ar reikia liūtui bijoti peliuko?

K: Jis mažas.

Autorius: Doc. Dr. Vaiva Schoroškienė (Vilniaus universitetas), Rugilė Juodytė-Matulevičienė (Alytaus Likiškėlių progimnazijos skyrius „Boružėlė“)

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama