Anos Saksės „Pasakos apie gėles“: gėlė kaip kūrinio semantikos ašis (rašytojos 120-osioms gimimo metinėms) / 2 dalis
Rubinaitis
Turinį įkėlė
Gėlės forma
Žmogaus akį traukia ne tik gėlės spalva, bet ir žiedo ar lapų forma. Pasakose „Kiaulausiukas“, „Lapių uodegos“, „Kurpelės“, „Širdelės“, „Kardeliai“ akcentuojama augalo forma – tai vykusiai integruota į pasakų meninį pasaulį. Pasakoje „Kiaulausiukas“ aprašomas liūdnas našlaičio Janyčio likimas. Čia aptinkame archetipinį siužetą apie tėvą, parvedusį į namus blogąją pamotę, ir dėl jos piktadarybių pražudytą vaiką. Janytis praminamas Kiaulausiuku, nes sykį jis, bevarydamas kiaules iš purvyno, ir pats išsivoliojo purve: „Išlipus iš purvo, tiek kiaulei, tiek Janyčiui balta liko tik viena ausis“ (p. 39). Pamotė vaikui gaili net šilto vandens nusiprausti. Ilgainiui „vaikai nebepriėmė suskretusio, apsmurgusio kiauliaganio“ (ibid.) kartu žaisti. Atomazga tragiška – sykį paršeliui patekus į akivarą pamotė nutempia Janytį už ausies prie klastingos vietos ir liepia tą paršelį ištraukti. „Vargšas berniukas šoko akivaran ir stvėrė paršiuką už baltos ausies, kuri tik viena bekyšojo. Bet ir jis pats tuoj nugrimzdo šalton ežero gelmėn. Ant vandens liko tik kiaulės ausis ir jo kumštelis. (…) Kitą dieną jau buvo išdžiūvęs ir akivaras, tik toje vietoje žydėjo gėlė, panaši į kiaulės ausį ir vaiko kumštelį“ (p. 41). Pasakoje aprašomas augalas – pelkinis žinginys, žiedo forma panašus į kitą augalą – kaliją. Įdomų pastebėjimą apie šią pasaką pateikia rašytojas ir gamtininkas Selemonas Paltanavičius: „(…) pelkinį žinginį turi prisiminti visi, kam vaikystėje (o gal ir dabar) teko skaityti latvių rašytojos Anos Saksės knygą – Pasakos apie gėles. Viena pasaka skirta piemenukui, kurio ganoma kiaulė nuskendo liūne, o ją gelbėdamas žuvo ir vaikas. Virš pelkės liko tik piemenuko Kiaulausiuko kumštukas ir kiaulės ausis. Pažiūrėkite į pelkinio žinginio žiedą: ko gero, rašytoja Ana Saksė buvo teisi. O jei ir ne visai teisi, tai – labai pastabi.“ 23 Rašytojos pastabumas, gėlių pasaulio išmanymas, dėmesys detalėms lemia ir pasakų įtaigą.
Kūrinys „Lapių uodegos“ primena animalistinę pasaką. Kirstukų šeimyna džiaugiasi, kad jų sūnus Ilgauodegis ves Striukauodegę iš turtingesnių, pranašesnių naminių pelių giminės (gerai žinomos pasakos apie miesto ir kaimo pelę motyvas). Tik senoji naminė pelė pareikalauja Ilgauodegio buveinę vestuvėms išpuošti kačių uodegomis. Kirstukų motina sumano apgauti būsimus giminaičius ir pasiprašo, kad Lapė ant dilgėlių laikinai pakabintų savo uodegą. Sužinojusi klastą Striukauodegė pririša lapių uodegas prie dilgėlių visam laikui: „Žmonės, eidami pro šalį, pastebėjo gražiąsias dilgėles, išsikasė ir pasodino daržely“ (p. 95). Taip pasaka paaiškinama lapių (kačių) uodegų, arba amarantų (burnočių), kilmė. Kaip matyti, pailga, pūsta šios gėlės žiedo forma, primenanti katės arba lapės uodegą, nulemia pasakos įvykius, siužetą. Pasakoje „Kurpelės“ irgi labai svarbi aprašomos gėlės žiedo forma, primenanti batelius. Pasak Rasos Žumbakienės, liaudyje yra ir kitų šio augalo pavadinimo variantų, besiremiančių žiedo panašumu į batus – bateliai, bačiukai, batukai, čebačiukai, čebatėliai, čeverykėliai mėlynieji24. Saksės pasaka skaitytoją nukelia į paslaptingą girią, kurios viduryje gyvena kurpius Krišius. Jis taiso nykštukų kurpes, juk „ykštukų pilnas miškas, tik spėk taisyti jiems kurpeles“ (p. 97). Tik Krišiui nepasiseka, nes jam pasitaikė gauti tinginę pačią, tad visi darbai tenka jam vienam. Žmona nė nesugeba deramai užlopyti prakiurusio maišo, todėl nešamos kurpelės iš jo išbyra… Jas susirenka patys nykštukai, bet vargšui Krišiui to nepasako, tad ir pinigų už darbą nesumoka. Visas pasakojimas sukasi apie kurpių Krišių ir jo taisomas kurpeles, o pabaiga ir pamokoma – nedori nykštukai lieka be batų, sykiu ir paaiškinama augalo kilmė: „Šventadienio rytą nykštukai norėjo apsiauti, bet – stebuklas! – kurpelės priaugusios prie krūmų ir trauk netraukęs – nebeatplėši. Paliko žmogeliai basi, bet užtat nuo to laiko auga gėlės, kurių žiedeliai it kurpaitės. Žmonės jas taip ir vadina – kurpelėmis“ (p. 102). Pasakytina ir tai, kad ryškinant gėlės žiedo formą neretai sykiu pabrėžiama ir jo spalva. Antai minėtoje pasakoje „Kiaulausiukas“ svarbi ir balta pelkinio žinginio spalva. Pasakoje „Širdelės“ iš Majos ašarų išdygę rausvi gėlės žiedai primena Kupriuko dėl beprotiškos meilės „perpus perskilusią širdį“ (p. 164).
Gėlės kvapas
Viena iš žmogaus juslių – uoslė – itin svarbi suvokiant gėlės fenomeną. Gėlės aromatas yra viena ryškiausių ją apibrėžiančių, išskiriančių savybių. Todėl savaime suprantama, kad dalis Saksės pasakų remiasi vienos ar kitos gėlės kvapu ir tas kvapas kūrinyje atlieka svarbų semantinį vaidmenį. Aptarsime dvi pasakas – „Kvaputė“ ir „Raganiukė“. Abi jos pasakoja apie nelaimingą meilę. Kvaputė, arba dar kitaip vadinama kvapioji našlaitė, yra nedidelis, kuklus, bet labai kvapus augalas. Pasakojama apie mergaitę, kuri „atsirado anksti pavasarį – mažutė, smulki mergytė su mėlynu smuikeliu po pažastim“ (p. 78). Kuriant personažą pasinaudojama gėlės savybėmis – jos mažumu, mėlyna žiedo spalva, ankstyvumu. Iš šių savybių kyla ir pagrindinė mergelės Kvaputės būdo savybė – kuklumas, ji – ne puošeiva, jai pakanka tik vienos žalios suknelės (aliuzija į augalo lapus). Vilkdalgis įsimyli kukliąją Kvaputę, grožisi jos muzika, tačiau nesupranta, kad Kvaputės smuiko garsai yra jos meilės daina, skirta jam: „Pradžioje melodija skambėjo lyg skausmingas maldavimas, atsižadėjimo liūdesys, o paskui staiga virto aistringu šnabždesiu, kuris viliojo, kvietė ir šaukte šaukėsi laimės“ (p. 82). Tačiau Vilkdalgiui galvą susuka aistringoji Aguona: „Vilkdalgiui prie veido sunkiai alsavo Aguona. Jos kvėpavimas svaigino kaip vynas. Vilkdalgis nebesižinojo ką darąs“ (ibid.). Vėliau Kvaputė pakviečiama groti į Aguonos ir Vilkdalgio vestuves. Iš vestuvių ji kukliai dingsta palinkėjusi Vilkdalgiui laimės… Įdomu tai, kad šioje pasakoje niekur kitur nėra minimas kvapas, tik kūrinio pavadinime ir pagrindinio personažo varde. Logika čia kita. Kvapas nematomas, bet plinta ore lygiai taip, kaip ir nematomi muzikos garsai. Juk miške, kai dar nematai mažų gėlyčių, ore jau gali pajusti paslaptingą ir kerintį šių pavasario gėlių kvapą. Lietuviškame vertime išryškėjusi semantika kiek skiriasi nuo originalo. Latvių kalba pasakos pavadinimas „Vijolīte“ pirmiausia akcentuoja sąsajas su mergaitės grojamu muzikos instrumentu – smuiku (latviškai vijole). Tradicinis su šia gėle siejamas vaizdinys kaip apie nepastebimą, kuklų augalą paryškinamas muzikos sąvokomis, leidžiančiomis sukurti gražią pasaką – užburiančią dainą apie muzikos grožį, kurį paryškina mėlynos spalvos smuiko garsai (latviškai zilās vijoles skaņas)25. Visai kitaip, daug ryškiau, labiau išplėtotai kvapo motyvas skleidžiamas pasakoje „Raganiukė“26. Tai liūdna istorija apie Janio ir Zanės meilę. Svarbus čia Joninių laikas, kai pati gamta kviečia pasigrožėti jos kuplumu, sodrumu. Galima numanyti, kad autorė pasiremia paslaptingąja dvilape blandimi, kuri kvepia tik apsiniaukusiomis dienomis ir naktį. Originalo pavadinimas „Naktsvijole“ (pažodžiui išvertus latviško dūrinio dėmenis: nakts ‘naktis’, vijole ‘smuikas’) kelia asociacijas ir su garsu, ir su paros metu, siejamu su latviams itin svarbios saulėgrįžos šventės – Joninių – semantika. Vertėja suteikia pasakai (ir gėlei) išgalvotą pavadinimą remdamasi jos savybe užburti kvapu. Tačiau verta prisiminti, kad šią pasaką anksčiau išvertę studentai ją pavadino „Gegutės drobele“ (išspausdinta 1964 m. knygoje Laimės kalvis). Ypatingai kvepiančią gėlę Raganiukę sukūrė Miškinis, norėdamas prisivilioti Zanę į mišką, ir Zanė šiam kvapui atsispirti negali, ji sako mylimajam: „Jani, miško gilumoj pražydo keista gėlė. Kai vėjas pučia kvapą, aš svaigstu labiau nei nuo tavo bučinių. Noriu šiąnakt tau tą gėlę parnešti. Lauk manęs pareinant“ (p. 130). Zanė iš miško taip ir negrįžta. Trisdešimt metų Janis ieško savo mylimosios, kurią Raganiuke pavertė Miškinis už nesutikimą jam pasižadėti. Vaikinas eina į Juodąjį šilą, kur jį nenugalimai traukia nuostabių gėlių kvepėjimas: „Apie Jonines, kai sužydi raganiukės, Janį pagauna keistas nerimas. Kas naktį nemigos nukamuotas jis klaidžioja po šilą, o aptikęs raganiukių gulasi netoliese ir traukia traukia jaudulingo jų kvapo, kol apsvaigsta“ (p. 127). Stebuklingas gėlės kvapas siejamas su meile ir aistra, o jos pavadinimas kalba apie meilės burtų jėgą, jų „raganiškumą“. Žolynų žinovė Zanė puikiai išmano gėlių kvapo savybes ir moka tuo pasinaudoti meilės kerams: „Zanė žinojo, ką sapnuosi, tų ar kitų gėlių prisiuostęs. Vakarais ji atneša Janio kambarin kokių žiedų, o rytą erzina jį, kad tokį sapną bus sapnavęs“ (p. 129). Neatsitiktinai būtent kvapų migloje Zanė Janiui pasirodo paskutinį kartą. Įsimylėjėliui rankose lieka „tik trapi balta gėlė, kurios kvapas dvelkė jam į veidą“ (p. 135).
Gėlės skonis
Kai kurios gėlės (arba atskiros jų dalys) gali būti ir valgomos. Tik ragaujant, valgant pajuntamas skonis. Pasakoje „Zuikio kopūstai“ žaidžiama šio įdomaus augalo savybėmis, pavadinimais ir jų kontekstais. Išoriškai zuikio kopūstai visai neprimena įprastų kopūstų. Vienintelė jungtis (ji akcentuojama ir pasakoje) – zuikio kopūstų (kiškiakopūsčių) ir raugintų kopūstų rūgštumas. Gali kilti klausimas, kodėl kiškiakopūstis Anos Saksės laikomas gėle? Ogi todėl, kad jis gražiai žydi – kukliais baltais žiedeliais, nors apie juos ir nerašoma. Nuotaikingoje, humoro nestokojančioje pasakoje pasiremiama tradiciniu tautosakiniu siužetu apie gyvūną, įlendantį į žmogaus daržą prisišveisti gėrybių. Laukininkas užtinka zuikį, įnikusį į kopūstus, ir pažada jam žiemą duoti skanesnių – raugintų kopūstų, kad tik šis dabar nenugraužtų visų daigų. Visa bėda, kad zuikis neturi saiko ir apie Kalėdas ištuština kone visas laukininko raugintų kopūstų atsargas. Labai originalus siužeto posūkis – kaip zuikis, žmogaus patartas, traukiniu važiuoja į Rygą kopūstų sėklų pirkti. Tenka važiuoti zuikiu – be bilieto, ant vagono laiptelių. Grįžęs zuikis sėklas pasėja drėgnam miško liekne ir jau vidurvasarį drauge su šeima gali gardžiuotis kopūstų rūgštele. „Nuo to laiko rūgščius miško žolynėlius žmonės ir vadina zuikio kopūstais, o keleivius be bilieto – zuikiais“ (p. 64). Saksės Pasakų apie gėles motyvais šiaulietė dailininkė Vita Žabarauskaitė (1962–2021) sukūrė visą pastelių ciklą, iš viso penkiolika. Viena jų skirta pasakai „Zuikio kopūstai“. Čia pavaizduotas ir už ausų sučiuptas gudrusis zuikis, ir laukininkas su konduktoriumi, ir traukinys („Maži dailūs nameliai su ratukais“), ir Rygos bažnyčių bokštai, ir sėklų parduotuvė. Dekoratyvią kompoziciją gražiai sujungia baltažiedžiai zuikio kopūstai. Dailininkei puikiai pavyko perteikti šmaikščią šios pasakos atmosferą, labai besiskiriančią nuo daugelio šio rinkinio pasakų (žr. pav.).
Gėlės vidinė savybė, arba augalo „būdas“
Visos gėlės turi savo nuotaiką, perteikia tam tikrą pasakojimo atmosferą. Vis dėlto kai kuriose pasakose labiau išryškinti ne išoriniai, o vidiniai gėlės „bruožai“, nors jie ir susiję su gėlės išoriniais duomenimis. Neretai motyvaciniai mechanizmai iš dalies sutampa ar net dubliuojasi. Augalo „būdu“ iškalbingos pasakos „Vijoklis“, „Sausažiedis“. Pasakoje „Vijoklis“ sukurtas įtaigus Vijoklio portretas. Tai prisitaikėlio tipažas, pasinaudojančio visais, kad tik pasiektų savo tikslą. To pamoko Sraigė: „Yra galingesnių dalykų nei pinigai. Tai meilikavimas. Pasakyk Tvoros Mietui, kad jis gražiausias medis sode, ir galėsi apie jį apsiraitęs šliaužti aukštyn“ (p. 179). Taip Vijoklis, neturėdamas „stangrios nugaros“, lankstėsi, saldžiu balsu kalbėjo Ievai, apsuko ir, atrodytų, pagyroms atsparaus Tvoros Mieto galvą. Sykį po žiemos sniegu Tvoros Mietas sugriuvo, bet „vijoklis neliūdėjo dėl draugo mirties, tik susimąstė, prie ko čia dabar prisisukus“ (p. 183). Ir ima Vijoklis vyniotis apie storiausią ąžuolą! Kūrinys akivaizdžiai didaktinis, bet didaktika gražiai „paslėpta“ po bestuburio Vijoklio paveikslu ir įtaigiu siužetu, subtilia autorės ironija. Rašytojai puikiai pavyko prigimtinę augalo savybę paversti personažo pagrindiniu charakterio bruožu. Pasakoje „Sausažiedis“ pasakojama apie tai, kaip visa augalija ruošiasi saulėgrąžos karnavalui, tik vienas Sausažiedis „nesitaisė šventei, nesipuošė ir nesidėjo prie orkestro samdymo“ (p. 185). Kitoms gėlėms jis priekaištauja: „Jeigu tas vertybes, kurias jūs ištaškėt pašvitams, paverstume mitybos vienetais…“ (ibid.). Sausažiedis – nuobodus, perdėm racionalus, viską apskaičiuojantis, nevertinantis laisvės ir kūrybiškumo. Obelį jis nori vesti tik dėl pelno, kurį bus galima gauti iš obuolių, parduotų turguje. Realios augalo savybės – sausas, šiaudus primenantis žiedas ir stiebas – leidžia taikliai išreikšti „sausuolišką“ kuriamo personažo charakterį. Jis „surukęs ir pasišiaušęs“, niurzga, kad ryškios spalvos bado jam akis, o jo „balsas čežėjo kaip šiaudai“ (p. 185), net švogždė. Apskritai rašytojai šioje ir kitose pasakose gerai pavyksta užčiuopti ir vos keliais potėpiais išreikšti skirtingų augalų „būdą“: „Aguona siūdinosi raudoną kuplų čigonišką sijoną, Ieva baudėsi pasidabinti baltu nuotakos šydu, Kaštonas taikėsi vaidinti daugiašakę žvakidę, o drovioji Ramunėlė rikiavo savo lapelius porom ir ne porom – ji bus būrėja, į kurią kreipiasi žmonės. (…) Net kibioji Varnalėša, ir ta prie žalios savo suknelės prisisiuvo pilkšvas sagas“ (p. 184–185). Lakoniškais štrichais autorė nupiešia augalų paveikslus, gerai atspindinčius ir tam tikrus žmonių bruožus.
Keli pabaigos žodžiai
Anos Saksės Pasakos apie gėles – klasikinis latvių literatūros kūrinys, kurį kiekviena karta gali perskaityti naujai, atrasti jaudinančių puslapių. Pasakose gėlės pavidalais skleidžiasi žmogaus svajonės, viltys, meilės troškimai. Kūriniais kviečiama įsižiūrėti į gėlę, jos spalvą ir formą, užuosti aromatą, tačiau svarbiausia – pajusti vaizduojamo personažo sielą, charakterį. Būtų labai prasminga išleisti Saksės Pasakas apie gėles su originaliomis dailininkės Vitos Žabarauskaitės iliustracijomis. Ta pačia proga norisi paminėti ir garbingą vertėjos Renatos Zajančkauskaitės jubiliejų. Šiemet rugpjūčio mėnesį jai sukako 85-eri. Kaip minėta, būtent Anos Saksės Pasakomis apie gėles prasidėjo vertėjos iš latvių kalbos kūrybinis kelias.
23 Selemonas Paltanavičius, „Pelkėse rausta nuodingieji žinginiai“, Delfi.lt, 2012, interneto prieiga: https://www.delfi.lt/ grynas/gamta/pelkese-rausta-nuodingieji-zinginiai-58989983 (žiūrėta 2025-10-30).
24 „Kurpelė: dailūs, bet nuodingi batukai“: Jolanta Tamašauskienė kalbina Rasą Žumbakienę, Ūkininko patarėjas, 2023, interneto prieiga: https://ukininkopatarejas.lt/naujienos/ kurpele-dailus-bet-nuodingi-batukai/ (žiūrėta 2025-10-30).
25 Ingrīda Kiršentāle, op. cit., p. 37–38. Be to, spalvos, latvių kalba pavadintos žodžiu zils, pavadinimas lietuviškai gali būti verčiamas dviem skirtingais žodžiais – mėlynas ir žydras, bet vertėja pasirinko žodį mėlynas: „mažutė, smulki mergytė su mėlynu smuikeliu po pažastim“ (p. 78).
26 Įgarsinta LRT „Vakaro pasakų“ cikle, interneto prieiga: https:// www.lrt.lt/radioteka/irasas/2000347156/anna-sakse-raganiuke? srsltid=AfmBOor2hCwPklsmFztoPplnO1I3dNIwqjVFSYKBihbM mOUSeekPPtwk (klausyta 2025-11-10).
Autorius: Doc. Dr. Regina Kvašytė (Vilniaus universiteto Šiaulių akademija), Prof. Dr. Džiuljeta Maskuliūnienė (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka)
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
