Anos Saksės „Pasakos apie gėles“: gėlė kaip kūrinio semantikos ašis (rašytojos 120-osioms gimimo metinėms) / 1 dalis

Latvių literatūros klasikės Anos Saksės (Anna Sakse, 1905–1981) svarbią kūrybos dalį sudaro pasakų knygos. Latvijoje išleistos pasakų knygos Pasakas / Pasakos¹ (1946), Laimes kalējs / Laimės kalvis (1960), Pasakas mazajiem / Pasakos mažiesiems (1960), Pīķa kunga stāsts / Pikų karalius (1962), Kalējdēls Kaspars / Kalvio sūnus Kasparas (1964), Pasakas par ziediem / Pasakos apie gėles (1966), Varavīksne / Vaivorykštė (1968), Puķu zirnītis / Kvapusis žirnelis (1969), po autorės mirties pasirodė Kā zaķis brauca uz Rīgu pēc skābu kāpostu sēklām / Kaip zuikis raugintų kopūstų sėklų į Rygą važiavo (1986) ir išsamiausias rinkinys Zāles stiebrs / Žolės stiebas (1987), į kurį sudėtos ir Pasakos apie gėles². Latvijoje jos ne kartą išleistos atskiromis knygomis, o kai kurios įtrauktos ir į kitus rinkinius, be to, mėgstamos versti į įvairias užsienio kalbas. Lietuvių kalba išleisti rinkiniai Laimės kalvis (1964), Pasakos apie gėles (1969, 2005 ir 2014³), pasakų rinktinė Milžino šauksmas (1993)⁴. Lietuvoje daugiausia dėmesio sulaukė Pasakos apie gėles, jos ir šiandien mielai skaitomos. 2010 m. knyga išleista garsiniu pavidalu⁵. 2017 m. Vilniaus teatre „Lėlė“ pastatytas spektaklis vaikams „Gėlių istorijos“⁶. Atskiros pasakos įgarsintos LRT „Vakaro pasakų“ cikle, pavyzdžiui, „Raganiukė“. Pasakų turinys ir raiška tinkama vaikams, jos sudomina ir paauglius, nors kai kurių kūrinių semantika gana sudėtinga, reikalaujanti skaitytojo su didesne gyvenimo patirtimi. Tai ypač pasakytina apie pasakas meilės tema. Šiame straipsnyje nagrinėjama gėlių vaizdinio įtaka pasakų semantikai, tiksliau tariant, kaip gėlė (konkretus augalas su savo savybėmis) ir jos vardas (sykiu ir to vardo vertimas į lietuvių kalbą) lemia pasakos prasmę, kaip rašytoja (ir vertėja) pasinaudoja gamtos pasaulio ir kalbos išgalėmis. Pasakos primena etiologines sakmes apie augalų kilmę. Tokia paralelė gali būti aktuali mokytojams, rengiantiems pamokas apie tautosakos ir literatūros sąsajas, tarpdalykinėms literatūros ir biologijos pamokoms, įvairiems projektams.

Pasakos Anos Saksės gyvenime

Anos Saksės kūrybinis palikimas yra įvairus: trys romanai, keli apysakų rinkiniai ir knygos vaikams, eilėraščiai, pasakos ir humoreskos, tačiau reikšmingiausias rašytojos indėlis į literatūrą iki šių dienų yra pasakos apie gėles. Didžioji jo dalis sudėta į septynis Rinktinių raštų tomus (1962–1965)⁷. Rašytojos kūryboje pradedant XX a. šeštuoju dešimtmečiu pagrindiniu žanru tapo literatūrinės pasakos. Latvių literatūrologė Ingryda Kiršentalė (Ingrīda Kiršentāle), parašiusi esė apie Anos Saksės pasakas, pavadino ją Dzīve un pasaka / Gyvenimas ir pasaka⁸.

Saksės šimtmečio minėjimo apžvalgoje spaudoje primenama, kad literatūrologė Saulcerytė Viesė (Saulcerīte Viese) antrojo leidimo (1970) pratarmėje yra rašiusi, jog šių pasakų istorija skamba kaip pasaka⁹. Pavyzdžiui, pagrindas parašyti pirmąją ciklo apie gėles pasaką proza – „Naktsvijole“ – buvo asmeninė patirtis, kai kartą pasiklydusi miške autorė pajutusi, tarsi vis gilyn į mišką vilioja išskirtinis gėlių kvapas – žydėjo blandys¹⁰ (plačiau apie šią pasaką žr. toliau).

Rašyti pasakas apie kitas gėles pastūmėjo puikios latvių dailininko Karlio Sūninio (Kārlis Sūniņš) akvarelės, kurias rašytojai pasiūlė leidykla. Iliustracijos buvo skirtos kinų poeto eilėraščių rinkiniui, tačiau dėl kultūros revoliucijos Kinijoje atsisakyta sumanytą rinkinį leisti ir Latvijoje. Kaip rašo menotyrininkė Inara Nefedova (Ināra Nefedova), Saksės ir Sūninio draugystę rengiant pasakų apie gėles leidinį nulėmė keistų aplinkybių sutapimas. Gėlės rašytojai tapo itin artimos ir svarbios, kai dėl ligos ji turėjo atsisakyti aktyvaus visuomeninio gyvenimo ir leisti laiką namuose Mežaparke, kur ją supo gėlės. O dailininkas turėjo sukaupęs nepanaudotų akvarelių, vaizduojančių gėles. Leidyklos „Liesma“ vyresnysis redaktorius parodė rašytojai šiuos piešinius, ir ji nutarė, jog būtinai reikia juos išspausdinti. Pati yra pripažinusi, kad dailininkas turėjo būti paminėtas kaip knygos bendraautoris¹¹. Vėlesni pasakų leidiniai būdavo iliustruojami įvairiai arba leidžiami neiliustruoti. 2014 m. leidykla „Zvaigzne ABC“ pakartotinai išleido pasakų knygą su Karlio Sūninio akvarelėmis.

Gėlės vaizdinio svarba

Rinkinį sudaro 33 pasakos. Vienos pavadintos tradicinių, gerai žinomų tiek Latvijoje, tiek Lietuvoje gėlių ar žydinčių krūmų ir medžių vardais („Pienė“, „Jazminas“, „Vyšnia“), nemažai esama pasakų apie egzotinius augalus („Kamelija“, „Lotosas“, „Orchidėjos“ ir kt.). Autorės akiratin patenka tiek laukiniai, tiek darželiuose žydintys augalai (plg. „Zuikio kopūstai“, „Kardeliai“). Yra ir išgalvotų augalų arba išgalvotais vardais pavadintų pasakų („Czi Czina“, „Raganiukė“, „Kvaputė“). Jau rinkinio pavadinimas akcentuoja gėlės vaizdinio svarbą. Nors juo ir pasakoma, kad tai pasakos apie gėles, iš tiesų tai pasakos apie žmones ir jų santykius, tačiau tuos santykius įprasmina būtent gėlės ar kito žydinčio augalo (medžio, krūmo) vaizdinys. Daugumos ciklo pasakų esminė mintis: niekas iš žmogaus gyvenimo nedingsta be pėdsako – nei laimė, nei kančia, nei geri, nei pikti darbai¹². Ypač gausi meilės tematikos pasakų grupė („Raganiukė“, „Snieguolė“, „Erškėtrožė ir Ryto Vėjas“ ir kt.). Nedaugelyje pasakų iškyla vaiko tema („Kiaulausiukas“, „Žirniukas“), kur kas dažniau, pasitelkiant gėlių vaizdinius, perteikiamas vaikino, merginos likimas. Apibūdindama Anos Saksės literatūrines pasakas, ypač ciklą apie gėles, Ingryda Kiršentalė pabrėžia, kad tai stebuklinės pasakos, tačiau ne dėl to, kad jose veiktų antgamtiniai liaudies pasakoms būdingi personažai (tokių yra vos keli), o dėl jų pabaigose įvykstančio stebuklo – žmogaus mirties / žūties vietoje išaugančios gėlės ar augalo, dėl to, kad augalai turi savybę susikalbėti, įgyti žmogiškų savybių. Tai etiologinės pasakos¹³.

Kodėl Ana Saksė vaizduoti renkasi gėles? Vienas iš galimų atsakymų – gėlės žmogui daro didelį poveikį. Stulbina jų grožis ir įvairovė. Autorė remiasi tiek savo krašto, tiek svetimų tolimų kraštų augalijos tradiciniais vaizdiniais, neprieštaraujančiais gyvenimiškai tikrovei¹⁴, o siužetus pasakoms neretai sukuria pats gyvenimas. Šie ypatingi, įstabūs gamtos objektai turi galią sužadinti visas žmogaus jusles – regą (žiūrintįjį veikia žiedų formos ir spalvos), uoslę, skonį – jaučiami visokiausi kvapai, skoniai. Gali veikti net ir klausą (girdimi garsai arba tyla). Todėl nagrinėjant pasakas bus kreipiamas dėmesys į tai, kokią juslę sužadina viena ar kita gėlė ir kaip tuo pasinaudojama konkrečioje pasakoje.

Vertimo peripetijos

Pasakos apie gėles lietuviškai pasirodė ir atskiromis knygomis (1969; 2005; 2014), o rinkinyje Milžino šauksmas (1993) jos sudaro antrąją dalį. Be to, dvi pasakos iš gėlių ciklo paskelbtos knygoje Laimės kalvis: pasakos jaunimui (1964). Ši knyga yra pirmasis lietuvių kalba pasirodęs Saksės pasakų rinkinys, kurį sudaro septynios pasakos. Vertėjas joje nenurodytas, tik redaktorius Aleksandras Žirgulys, bet Audrius Musteikis rašo, kad „ą išvertė Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto Latvių kalbos būrelis, vadovaujamas aspiranto Reinio Bertulio. Panaudotos nedidelės originalo leidimo nespalvotos iliustracijos, įspūdingų spalvotųjų atsisakyta. Jų autorius – talentingas dailininkas, kurio likimą sudarkė tremtis – Kurtas Fridrichsonas“¹⁵.

Vienos pasakos pavadinimas studentų vertime kitoks nei Renatos Zajančkauskaitės išverstos („Gegutės drobelė. Joninių nakties pasaka“ vietoje „Raganiukė“), o kitas tik struktūriškai kiek pakitęs, panašesnis į latvių („Erškėtrožė ir Rytvėjis“ vietoje „Erškėtrožė ir Ryto vėjas“).

Zajančkauskaitei – pagrindinei Pasakų apie gėles vertėjai į lietuvių kalbą – tai buvo pirmoji vertimų knyga (1969) ir ją ji įvardija tarp savo svarbiausių vertimų¹⁶.

Paskelbtas Saksės 1968 m. spalio 23 d. laiško vertėjai fragmentas, kuriame rašytoja atsako į klausimą dėl kai kurių kliūčių verčiant pasakas, kai skiriasi tam tikros gėlės (augalo) pavadinimai latvių ir vertimo kalba, kai kartais neatitinka augalams priskirti vaizdiniai tam tikrose kultūrose, ir plačiau apžvelgia šį aspektą. Tačiau pirmiausia pasidžiaugia, kad jos „žiedai“ pražysta ir Lietuvos žemėje¹⁷.

Vis dėlto iš pasakų vertimų matyti, jog vertėja kartais pakeičia pagrindinį veikėją, kad personažas atitiktų gramatinę giminės kategoriją, pavyzdžiui, pasakoje „Vyšnia“ vietoje sūnaus (latvių kalba žodis ķirsis yra vyriškosios giminės) pasakoja apie dukrą (plačiau žr. toliau), dėl augalų pavadinimų skirtumų pakeičia vieną augalą kitu (plg. pasakos „Ūdensroze“ veikėja Roze ‘rožė’ vertime virsta Lelija, nes augalo pavadinimas lietuvių kalba yra vandens lelija) arba pavadina pasaką ne tikru, o išgalvotu augalo vardu („Raganiukė“, „Kvaputė“). Apie tam tikrus vertimo niuansus ir pastebėtus skirtumus bus kalbama aptariant konkrečias pasakas, o kai kurių, ypač svetimų šalių augalams skirtų pasakų analizės šįkart atsisakyta dėl ribotos straipsnio apimties.

Gėlės spalva

Dalies pasakų semantikai labai svarbi aprašomų gėlių spalva („Snieguolė“, „Vyšnia“, „Aguona“, „Jazminas“, „Pienė“ ir kt.). Pasakoje „Snieguolė“ sekama liūdna meilės istorija. Sniego Motei ir Sniego Tėvui gimsta dukrytė Snieguolytė, kuri „buvo skaisti baltaplaukė mergytė, gulėjo baltoj lovelėj, apsiklojusi baltais debesų patalėliais“ (p. 5). Užaugusi ji pamilsta vėją Pietį, bet Sniego Tėvas dukrą tekina už nemylimo vyriausio Vėjo sūnaus Šiaurio. Vaizdingai aprašomas baltosios nuotakos kraičio ruošimas: „Linksma Sniego Motė taisė dukrai kraitį. Patalus pripylė minkštų sniego pūkų, raižė ir siūlėjo baltas debesų marškas, vėrė ant siūlelių tviskančius ledo karolius“ (p. 6). Visame kūrinyje eina baltos spalvos leitmotyvas. Besikeičiančių sniego, šalčio, ledo pavidalų kulminacija – merginos Snieguolytės pavirtimas į rasos lašelį, o vėliau į baltą gėlę Snieguolę. Ją pavydus Šiaurys užvožia ledo dangčiu. Pavasarį, kai Snieguolė pajunta mylimojo Piečio artumą, „kvapu prasitirpdo ledo dangtyje mažą plyšelį ir kyšteli galvytę, norėdama pažvelgti į mėlynas mylimojo akis“ (p. 13). Žmonės apsidžiaugia pavasarį pamatę prasiskleidusią baltgalviukę, šį įvykį vieni kitiems praneša kaip didžiausią naujieną. Pasakos veikėjos vardas Pārsliņa – Pārsla¹⁸ deminutyvas – susijęs su žodžiu sniegpārsla ‘snaigė’, o augalo pavadinimas latviškai yra sniegpulkstenīte (taip ir pavadinta pasaka)¹⁹, liaudyje vadinamas ir kitokiomis formomis, tarp jų ir vyriškosios giminės sniegpulkstenītis (gali būti, kad tarminės formos). Lietuviškas mergaitės vardas Snieguolė – iš pasakos „Snieguolė ir septyni nykštukai“ herojės vardo, kuris yra priesagos -uolė vedinys iš liet. sniegas²⁰ – sutampa su augalo pavadinimu. Panašaus minorinio skambesio yra pasaka „Vyšnia“, kur įžeidus piktasis Šiaurys sušaldo Vyšnaitę. Tėvas sodininkas „liejo graudžias ašaras. Ten, kur tos ašaros nukrito, išdygo medelis“ (p. 33). Tačiau Šiaurys nesiliauja keršyti ir nori jauną medelį sušaldyti. Todėl tėvas slapsto Vyšnią ją aprengdamas vis kitokios spalvos apdarais: pilka, vėliau balta, žalia, vėliau žalia su raudonomis sagutėmis, tada geltona ir vėl pilka. Vyšnios medelio spalvų kaita kalba apie amžiną gamtos rato ciklą ir tėvo meilę dukrai. Tačiau originale kalbama apie tėvo meilę sūnui ir rūpestį juo, nes latviškai vyšnia vadinama vyriškosios giminės žodžiu ķirsis. Pasakodama apie darbą prie šio vertimo vertėja prisipažįsta, kad dėl to ji „parašė laišką autorei prašydama leisti vertime pakeisti keletą dalykėlių. Rašytoja maloniai sutiko. Pavyzdžiui, latvių kalbos žodis „ķirsis“ – vyriškosios giminės. O kadangi mūsų „vyšnia“ yra moteriškosios giminės, pasakoje „Vyšnia“ atsirado mergytė, sodininko dukrytė“²¹. Vis dėlto vertėjos pasirinkta transformacija – pasakoti apie mergaitę – neprisidėjo prie pasakos suvokimo, nes yra susiformavęs stereotipas, kad pasakoje aprašyti veiksmai būdingi berniukų elgesiui. Sunku sujungti lietuvišką personažą su šioje pasakoje aprašytais įvykiais. Turbūt būtų buvę geriau pasinaudoti lietuvių kalbos žodžių darybos išgalėmis ir iš pavadinimo vyšnia su deminutyvine priesaga -ukas padaryti vyriškosios giminės mažybinį daiktavardį Vyšniukas (tai atitiktų latvių formą ķirsītis). Negalima nepastebėti vertime vartojamų deminutyvų formų įvairovės – ji atspindi lietuvių kalbos žodžių darybos potencialą: Vyšnia – Vyšnelė – Vyšnaitė. Įdomu, kad deminutyvas nė karto nėra pavartotas originale, nors potenciali galimybė pavadinti medelį deminutyvu ķirsītis yra ir latvių kalboje. Tai galėtų būti susiję su neklaužados vaiko elgesio vertinimu. Skaitydami šią pasaką latvių ir lietuvių vaikai pažįsta skirtingų lyčių veikėjus ir jų elgesį. Čia reikėtų atsižvelgti į pasakų parašymo laikotarpiui, t. y. maždaug XX a. viduriui (latvių kalba pirmas leidimas pasirodė, kaip minėta anksčiau, 1966 m.), būdingą požiūrį į lyčių santykį, kuris skiriasi nuo pastaruoju metu įsigalėjusio požiūrio į tai, kas yra berniukiška, o kas mergaitiška.

Pasakoje „Aguona“ svarbi raudona spalva, perteikianti pikčiurnos viliokės Aguonos būdą. Besipykdama su vyru Vilkdalgiu, iš piktumo ji net parausta. Drignė Aguoną pamoko, kaip vyrą suvaldyti: „Apsisek skaisčiai raudoną sijoną, duok vyrui atsigerti šio gėrimo, pasistaipyk prieš jį, ir jis pasidarys švelnutėlis, nors prie žaizdos dėk!“ (p. 88). Vis dėlto Vilkdalgis pergudrauja žmoną, o nedoroji Aguona sprunka į krūmus: „Vilkdalgis įpykęs nusviedė jai iš paskos ir sijoną, bet šis užkliuvo už mieto ir liko ten plevėsuoti“ (p. 89). Akivaizdu, kad rašytoja čia aktualizuoja paplitusias raudonos spalvos reikšmes: meilę ir neapykantą, erotiką ir aistrą, netgi agresiją. Itin svarbios spalvos ir pasakoje „Jazminas“. Kitąsyk visos gėlės buvusios baltos. Į sodą atklydus dailininkui su didele dažų dėže, vyksta tikra konkurencijos drama – visos gėlės svajoja būti nuspalvintos norima spalva. Arčiausiai dailininko stovėjęs Jazminas paprašo išsvajotos geltonos spalvos, tačiau pasipūtęs dailininkas už nekantrumą ir išdidumą Jazminą nubaudžia: „Įtūžo ir tėškė geltonais dažais apkibusiu teptuku tiesiai į Jazminą“ (p. 70). Todėl ir liko jazminas baltas, tik su užtėkštu geltonu žiedo viduriu²². Spalva čia ne tik parodo, kaip atrodo žiedas, ja motyvuojamas ir kuriamo personažo būdas, stiprinamas emocinis pasakos turinys.

¹ Pavadinimų, kurių nėra lietuvių kalba, vertimai pateikti po pasvirojo brūkšnio (remiamasi VLE tradicija). Juos, kaip ir kitą informaciją iš latviškų šaltinių, vertė Regina Kvašytė.

² Inguna Daukste-Silasproģe, „Anna Sakse (1905–1981)“, Latviešu rakstnieku portreti, Laikmeta krustpunktos, , Rīga: Zinātne, 2001, p. 184.

³ Anna Sakse, Pasakos apie gėles, , Vilnius: Alma littera, 2014. Straipsnyje pasakos cituojamos iš šio, trečiojo, leidimo, skliaustuose nurodomas puslapis ar puslapiai.

⁴ Svarbiausios Anos Saksės knygos minimos: Silvestras Gaižiūnas, „Anna Sakse“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, interneto prieiga: https://www.vle.lt/straipsnis/anna-sakse/ (žiūrėta 2025-10-30).

⁵ Tai nurodoma knygoje Garsinių knygų lietuvių kalba katalogas, Vilnius: Lietuvos aklųjų biblioteka, 2011, p. 147, interneto prieiga: https://labiblioteka.lt/doclib/ irqh4vg2wzn3kphtwrv9d3u5k3s1ha32 (žiūrėta 2025-10-30).

⁶ 2017 m. Vilniaus teatre „Lėlė“ rampos šviesą išvydo spektaklis vaikams „Gėlių istorijos“ (rež. Nijolė Indriūnaitė, dail. Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė). Plačiau žr. interneto prieiga: https:// menufaktura.lt/anonsai/leles-premjera-vaikams-teatrines-gelesskleidzia- ziedus/ (žiūrėta 2025-11-05).

⁷ Inguna Daukste-Silasproģe, op. cit., p. 148.

⁸ Ingrīda Kiršentāle, Dzīve un pasaka: eseja par Annas Sakses pasakām, Rīga: Liesma, 1975.

⁹ Aina Rozeniece, „Izjust, kā dvēsele zied“, Latvijas Vēstnesis, nr. 16, 2005-01-28.

¹⁰ Ingrīda Kiršentāle, op. cit., p. 28.

¹¹ Ināra Ņefedova, Kārlis Sūniņš: ainavas, ziedi, grāmatu ilustrācijas, Rīga: Liesma, 1986, p. 78–80.

¹² Ingrīda Kiršentāle, op. cit., p. 32.

¹³ Ibid., p. 66–67.

¹⁴ Ibid., p. 39.

¹⁵ Audrius Musteikis, „Saksės testas: kokia tu gėlė?“, Lietuvos žinios, nr. 220 (13933), 2014-11-13, p. 12.

¹⁶ Rūta Kanopkaitė, „Latvių kalba lydėjo nuo lopšio“, Šeimininkė, 2009-10-16, interneto prieiga: http://gyvenimas.delfi.lt/archive/ article.php?id=24699681 (žiūrėta 2025-11-10).

¹⁷ Anna Sakse, Atziņas un pārdomas, Rīga: Liesma, 1985, p. 161–162.

¹⁸ Klāvs Siliņš, Latviešu personvārdu vārdnīca, Rīga: Zinātne, 1990, p. 259.

¹⁹ Inese Ēdelmane, Ārija Ozola, Latviešu valodas augu nosaukumi, Rīga: Augsburgas institūts, 2003, p. 363.

²⁰ Kazys Kuzavinis, Bronys Savukynas, Lietuvių vardų kilmės žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 334.

²¹ Audrius Musteikis, op. cit., p. 12. Citatos kalba netaisyta.

²² Pasakos populiarumą liudija internete arti 2 000 kartų peržiūrėta skaidrių pateiktis: Vilma Marušauskienė, „Anna Sakse. „Pasakos apie gėles. Jazminas“, interneto prieiga: https://www.youtube.com/watch?v=3uA4C3kh5qI (žiūrėta 2025-10-30).

Autorius: Doc. Dr. Regina Kvašytė (Vilniaus universiteto Šiaulių akademija), Prof. Dr. Džiuljeta Maskuliūnienė (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka)

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama