Ryga šiuolaikinėje latvių vaikų prozoje* / 2 dalis

Centras ir periferija: miestas mieste

Centro ir periferijos sąveika vaikų prozoje ir į ją įra­šyta ženklų sistema priklauso nuo kiekvieno rašytojo individualios patirties, meninės savimonės ir yra reikš­mingas pasaulio modelio elementas, atskleidžiantis šiuolaikinės visuomenės gyvenseną ir dominuojančią vertybių sistemą.

Vienas ryškiausių miesto centro ir periferijos vaiz­davimo šiuolaikinėje latvių vaikų literatūroje reprezen­tantų yra Luizės Pastuorės apysaka-pasaka Maskačkos istorija¹⁹ (2013). Sukurti šią knygą jauną autorę įkvėpė pažintis su savitu Rygos rajonu, esančiu Latgalos prie­miestyje, pavadintu buvusios Maskvos gatvės vardu²⁰, o šnekamojoje kalboje vadinamu Maskačka. Šiame rajone įsikūrusi Latvijos kultūros akademija, kurioje rašytoja studijavo.

Maskačka neabejotinai yra įdomiausia ir mažiausiai pažįstama miesto dalis, kurioje modernūs prekybos centrai stovi greta XIX a. medinukų akmenimis grįsto­se gatvėse, rajone nuolat girdimas traukinių triukšmas ir čia pat – paukščių čiulbėjimas. Šiame rajone gausu mokyklų, bet ne mažiau yra griuvėsių, kitų su miesto aplinka kontrastuojančių objektų. Tai seniausias Ry­gos priemiestis, susiformavęs iš nedidelės pramoninės gyvenvietės, anksčiau vadintos Lastadija (vok. die Last ‘krovinysʼ). Istoriškai senieji šio rajono gyventojai – žydų ir rusų prekeiviai, kuriems buvo draudžiama apsisto­ti mieste. Šio priemiesčio kasdienybė kupina įvykių ir spalvingų asmenybių. Tai vienintelis Rygos priemiestis, kuriame stovi penkių skirtingų konfesijų bažnyčios, į jį įsiterpia centrinis Rygos turgus, architektūriškai iš aplin­kos itin išsiskiria sovietmečiu pastatytas Latvijos mokslų akademijos dangoraižis. Antrojo pasaulinio karo metu dalyje šio priemiesčio buvo įrengtas getas, kurio likvi­davimas 1941 m. lapkritį buvo vienas žiauriausių ir ma­siškiausių Baltijos šalių regione. Pokariu priemiestis liko „užmirštas“ ir vis dar toks tebėra: nameliai sensta, tik nedaugelis jų yra restauruoti. Iš XX a. pabaigoje šiame rajone atsiradusių statinių minėtinas pagrindinis poilsio centro „Lido“ pastatas – vienas didžiausių rąstinių pas­tatų Europoje. Tik XXI a. pradėti priemiesčio kultūrinio ir istorinio paveldo tyrimai, tolesnio teritorijos vystymo vizijos.

Pastuorės knygos personažų nuotykius Maskačko­je supa vaikystės kontekstas – taip ne tik sukuriamas meninis miesto vaizdas, bet ir dokumentuojamas savas laikas, analizuojamos socialinės problemos, siūlomas kitoks požiūris į jas. Rašytoja apysakoje griauna visus stereotipus – aprašo dvi šeimas, kuriose vaikais rūpinasi vien tėčiai, o Maskačka – nesaugiausiu laikomas Rygos rajonas – paskelbiama saugiausia Rygos vieta. Ar gali būti kitaip, jei, anot kritikės Ievos Naglės (Ieva Nagle), „čia gyvena kalbantys šunys, kurie saugo savo teritoriją. (…) Blogis apysakoje užgimsta siekiant turtų, todėl kuklūs vietiniai nuo jo yra apsaugoti: „Mums niekas nepri­klauso, tad mes neturime ko prarasti! Todėl Maskačkos gatvės yra saugios, nes žmonės čia vienas kitam yra ne pavojus, o draugas.“²¹

Kūrinio pradžia atskleidžia tipišką miesto vaiko vie­nišumo problemą tiek literatūroje, tiek realiame gyve­nime – pagrindinis kūrinio veikėjas, berniukas Jokūbas Paukštis (Jēkabs Putns), nuobodžiauja miesto centro bute, stebi, kas vyksta lauke, ir ilgisi suaugusiųjų dėme­sio. Iš kaimo kilusios rašytojos vaikystė buvo visiškai ki­tokia, tad ją domina, koks yra miesto vaikų gyvenimas? Kaip jie užauga? Rašytoja įsitikinusi, jog vaikai nemoka nuobodžiauti, nes nuobodžiavimas yra kūrybinis proce­sas. Todėl ir Jokūbas, likęs vienas namuose, fantazuoja: jam atrodo, jog ištarti magiškieji latvių sakmės žodžiai „Ryga baigta“ gali išsipildyti – miestą užlies vanduo ir pro buto langus staiga ims plaukti pasakiški laivai, dy­džiu sulig devynaukščiu namu. Fantazija padeda vai­kams išplėsti ir kitas ribas – šiuolaikinio miesto vaiko gyvenimas, palyginti su XX a. pradžios realijomis, yra kupinas įvairiausių draudimų – draudžiama būti miesto gatvėse be suaugusiųjų priežiūros, kalbėtis su nepažįs­tamais dėdėmis, sėsti į nepažįstamųjų mašinas, pereiti gatvę degant raudonam šviesoforo signalui, žaisti ka­muoliu ant šaligatvių ir kiemuose.

Intriga užsimezga, kai Jokūbo tėvas nutaria sūnų nu­siųsti pas gimines į Maskačką (beveik taip pat, kaip savo metu klasikų darbuose vaikai būdavo siunčiami į kai­mą), kur vienišumą pakeičia nauji draugai ir prasideda įspūdingi nuotykiai kartu su dėde Ojaru, pravarde Erelis (Ērglis) – buvusiu jūreiviu, o dabar bedarbiu, ir jo dukra – nepakenčiama pussesere Marija, vadinama Mimi.

Iš pradžių priverstinis išvykimas iš namų Jokūbui yra nemaloni patirtis – nors tai yra persikėlimas tos pačios Rygos erdvėje, tačiau berniukui rajonai už centro yra vi­siškai svetimi, jų nėra jo susidarytoje Rygos kartografi­joje. Į Maskačką einama pėsčiomis, tokiu būdu fiksuoja­ma miesto aplinkos kaita, formuojamas suvokimas, kad būnant viename mieste galima patekti ir į kitą miestą. Pastuorė Laisvės gatvės (Brīvības iela) architektoninius ir istorinius ženklus pristato dvejopai – per vaiko prizmę ir per vadinamuosius paaiškinimus už brūkšnio: Jokū­bas su tėčiu praeina pro Filosofų rūmus, kur dėdės daug galvoja ir nieko nedaro (Latvijos universiteto Istorijos ir filosofijos fakultetas), praeina pro Pilkųjų vyrų rūmus, kuriuose vyrai nieko negalvoja ir nieko nedaro (Latvijos Vyriausybės rūmai), pro Observatoriją (Kristaus gimimo stačiatikių katedra), pro kelis Namus, kuriuose kartu Gy­vena Žmonės, Kiekvienas Kalbantis Savo Kalba (viešbu­čiai). Centrą nuo kito rajono skiria turgus, už kurio mies­tas įgyja priemiesčio bruožų: „Pastatai tapo žemesni, o gatvės – siauresnės ir tylesnės. Žemus medinius namus suklypusiomis verandomis apglėbė užžėlę obelų sodai, kuriuos saugojo senos, nuo drėgmės nujuodusios tvoros su atsikišusiais pilvais (…).“²²

Iš pradžių Jokūbas akcentuoja nuobodų Maskač­kos vienodumą, kas paryškina pirmąjį įspūdį – miestas mieste: priešais dėdės namą stovi pilkas ir neišraiškin­gas daugiabutis su savotišku piešiniu ant sienos, vie­niša tramvajaus stotelė be suoliuko, dulkėmis ir purvu pasidengę tramvajaus bėgiai, gatvėse šmirinėja gau­ruoti Maskačkos šunys, šiukšliadėžes „aptarnaujantys“ benamiai. Ir tik įsitraukus į įvykius Jokūbui atsiveria kita Maskačka: „Palei jos šoną driekėsi plati Dauguva (…), kvėpavo erdvūs parkai ir užžėlę obelų sodai. Tylių gatvelių grindinio akmenys saulėje juodai nudegusiomis nugarėlėmis lietingomis naktimis šviestuvų šviesoje spindėjo kaip angies oda, o dabar tarškėjo kaip pianino klavišai (…). Žemų nuosavų medinukų languose vartėsi tingūs katinai, o langų stikluose vietoje Jokūbui įprastų priešais stovinčių namų mūrų atspindžių ir mirksinčių neoninių šviesų plaukiojo dangaus skliauto gabalėliai ir debesų jaunuolynai. Vaikščiodamas galėjai klausytis savo minčių žingsnių.“²³

Pagal XX a. tarpukario latvių rašytojo Janio Gryzinio (Jānis Grīziņš) apysakos Varnų gatvės respublika (1929)²⁴ pavyzdį Maskačka Pastuorės versijoje pavadinama Vaikų ir klaidžiojančių šunų respublika. Skirtingai nei realisti­nėje literatūros klasiko apysakoje, autorė savo kūrinyje panaudoja personifikaciją – Maskačkos šunys kalba. Per­sonifikuoti veikėjai atspindi ne tik socialinį, bet ir etninį Maskačkos kontekstą: dauguma šunų kalba rusiškai, kaip ir daugelis šio rajono gyventojų. Kūrinyje vaikai su­sidraugauja su Maskačkos bosu – kalbančiu šunimi ir jo komanda ir, suvieniję jėgas, sugriauna vertelgos Didpo­nio Imanto Rausio (Dižkungs Imants Rausis), vaikų pra­vardžiuojamo Didžiapilviu Mantrausiu (Dižkuņģis Man­trausis), planą „užgrobti“ vietinių priemiesčio gyventojų sklypus ir vietoj senų suklypusių medinukų, užžėlusių obelų sodų ir parkų pastatyti aukščiausius pasaulyje dangoraižius – įkurti modernų „Daugiaaukščių sodą“. Hiperbolizuotuose verslininko planuose, žinoma, esama nemažai realaus gyvenimo atspindžių – ambicingi rajo­no užstatymo planai, gyventojų interesų nepaisymas, savanaudiškumas. Autorė kritikuoja šiuos urbanistinio laikotarpio ženklus – miestų industrializaciją ir globali­zaciją, siekį viską unifikuoti ir apsiriboti vien merkanti­liniais interesais.

Dėsninga, jog Jokūbui, Mimi ir šunims pavyksta ne tik sužlugdyti Mantrausio planus, bet ir pateikti siūly­mus dėl rajono aplinkos pagerinimo (kas greičiausiai reprezentuoja ir dabartinių rygiečių norus, ir vaikų sva­jones): reikėtų įrengti suoliukų suaugusiesiems, sporto aikštelių vaikams, užtaisyti gatvių duobes, užlopyti varvančius stogus, perdažyti senas tvoras, nušienauti ve­jas, apgenėti liepų šakas, paauksuoti bažnyčios bokšto gaidelį, pastatyti modernią mokyklą šunims, Dauguvos pakrantėje įrengti smėlėtą paplūdimį, pastatyti baseiną ir t. t. Laiminga įvykių atomazga, kai Jokūbas kartu su tėčiu ir dviem šuniukais grįžta į butą Laisvės gatvėje, baigiasi viltingu tėčio pažadu, išskiriančiu Maskačką iš likusios Rygos, bet vis dar išlaikančiu anksčiau pasiūly­tą priešpriešą miestą mieste: „Tu kiekvieną dieną galėsi išvesti šuniukus pasivaikščioti (…). O kai jie paūgės, jie tave ves pasivaikščioti – ir mes visi kartu aplankysime Maskačką. Maskačka niekur nepradings, nes ji, taip pat kaip ir Ryga, niekada nebus baigta!“²⁵

¹⁹ Luīze Pastore, Maskačkas stāsts, il. Reinis Pētersons, Rīga: Neputns, 2013. Knyga apdovanota Latvijos literatūros premija kaip geriausias 2013 m. kūrinys vaikams. Pagal jį 2019 m. pa­statytas animacinis filmas „Jokūbas, Mimi ir kalbantys šunys“ („Jēkabs, Mimmi un runājošie suņi“) (vert. komentaras).

²⁰ Maskvos gatvės pavadinimas pakeistas 2024 m. vasarį: gatvė padalinta į dvi dalis – Lastadijos ir Latgalos gatves (vert. komen­taras).

²¹ Ieva Nagle, Vai Rīga jau gatava? Luīze Pastore „Maskačkas stāsts”, interneto prieiga: https://www.ubisunt.lu.lv/zinas/zi­na/t/39639/ (žiūrėta 2025-12-01).

²² Juris Zvirgzdiņš, op. cit., p. 70.

²³ Ibid., p. 60.

²⁴ Janio Gryzinio (Jānis Grīziņš, 1900–1941) apysaka Varnų gatvės respublika (Vārnu ielas republika, 1929) – vienas Rygos priemies­čių istorinio konteksto literatūrinio dokumentavimo pavyzdžių, kuriame realistiškai, detaliai, o vietomis ir poetiškai vaizduo­jamas Rygos Gryzinkalno priemiestis Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse (vert. komentaras).

²⁵ Juris Zvirgzdiņš, op. cit., p. 125.

Autorius: Doc. Dr. Rudytė Rinkeviča (Daugpilio universitetas, Latvija) / Iš latvių kalbos straipsnį vertė ir parengė Kristina Vaisvalavičienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama