Jų Vilnius jų (grožinės knygos apie Vilnių vaikams ir paaugliams) / 2 dalis

Unės Kaunaitės knygoje Sudie, rytojau vaizduojamas sudėtingas Vilniaus ir pagrindinės pirmaisiais nepriklausomybės metais gimusios veikėjos Vytautės santykis su gimtuoju miestu. Miestas vaizduojamas labai organiškai, jautriai. Tai ne tik Vytautės gyvenamoji vieta – Vilnius tarsi formuoja jos poetinę atmintį. Miestas auga ir vystosi kartu su pagrindine veikėja, todėl chronologiškai galima apžvelgti sąlygiškai ilgą Vilniaus laikotarpį – daugiau nei dvidešimt metų. Būtent tai, kad stebimas kelis dešimtmečius vykstantis veikėjos augimas nuo jos pirmųjų dienų, sutapusių su nepriklausomybės paskelbimu, lemia, jog kartu sekamas ir miesto augimas, keitimasis, kurį dažnas vilnietis yra išgyvenęs, bet jau spėjęs primiršti: „Išlipo prie „Lietuvos“. Po poros metų direktorė paskelbs jį uždarantį. (…) Štai kaip tai skambės: pardavė Lietuvą.“⁷

Vytautei augant, po miestą klajojant su šunimi, miesto geografija labai natūraliai išsiplečia. Tai bene pirmoji knyga, kurios veikėja vaikštinėja po beveik visą Vilniaus centrą – daugiausia Senamiestį, Užupį, Naujamiestį. Maršrutų yra labai daug, jie keičiasi priklausomai nuo pagrindinės veikėjos gyvenimo etapo, mylimų žmonių, net šuns buvimo (gyvas ar jau nebe). Čia atskleidžiamas sudėtingas ne tik istorinis laikotarpis, apimantis pirmuosius dvidešimt nepriklausomybės metų, – pavaizduotas veiksmo vietų žemėlapis yra bene pats plačiausias ir sudėtingiausias.

Vytautė dar vaikystėje su tėvais iš Fabijoniškių persikrausto gyventi į Užupį. Taip nauji, beveidžiai rajonai supriešinami su Senamiesčiu, o veikėjos apgyvendinimas įdomesnėje, daugiau istorinių ir kultūrinių kontekstų turinčioje erdvėje į kūrinį leidžia įtraukti ir intertekstualumą: „Katedroje įsėdo į vienuoliktąjį. Žvėrynas–Užupis. Amžinas maršrutas.“⁸

Įdomus sutapimas, kad Fabijoniškės yra bene vienintelis rajonas iš naujųjų, „tolimųjų“ rajonų, dažnai šmėkštelintis vaikams ir paaugliams skirtoje literatūroje: trumpai aprašytas Unės Kaunaitės knygoje, žymiai plačiau – Vilės Vėl kūriniuose. Dviejų apsakymų – „Goda“ ir „Kaip mes išgarsėjome“ – iš Vilės Vėl knygos Kaip mes išgarsėjome (pirmasis leidimas pasirodė 2012 m.) veiksmas vyksta Fabijoniškėse, netgi galima sakyti, kad taip tarsi perimama chronologinė estafetė iš Unės Kaunaitės ir veiksmas perkeliamas į pirmajį XXI a. dešimtmetį.

Anksčiau aptartų knygų veiksmas telkėsi daugiausia miesto centre, buvo susietas su istoriniais sostinės įvykiais, mitais, legendomis, o gyvenimas Fabijoniškėse vyksta lyg atskiroje, nuo visko nutolusioje respublikoje. Gyvenimas ne koks išskirtinis – jis su savais rūpesčiais, džiaugsmais, aktualijomis: tai ir nepilnos šeimos, vaikai, kurių tėvai emigravę, o jie pasilikę vieni ar su artimaisiais, meilės trūkumas, suaugusiųjų nuovargis, sudėtinga buitis, patyčios mokykloje… Tai ir vaikas, ieškantis kintančiame pasaulyje savo tapatybės, vietos (gražus psichologinis santykis su miestu), bijantis jį, nors ir neypatingą, prarasti. Taip jaučiasi apysakos „Goda“ veikėja: „Goda apsižvalgo: skardis, sodai, upė – močiutės? O kas yra jos, Godos? Fabijoniškių kiemai? Ko jie verti? Staiga užplūsta kaltės jausmas – kam ji taip apie savo kiemus? Argi užmiršo, kokią trąši pavasarį juose žolė, kaip kvepia sužydusios pienės, vyšnaitės ir alyvos? Kaip smagu lėkti dviračiu nuo autobusų žiedo iki pat „Jovarėlio“, o paskui sugrįžti palei Salomėjos Nėries gatvę – ten įkalnė žemesnė. Ir dar jos yra Verkių parkas (…).“⁹ Tai pasaulis, iš kurio tave gyvenimo srovė gali netikėtai išplėšti ir perkelti visai kiton šalin, nutraukti visus ryšius su miestu.

Nors Fabijoniškės santykinai naujas ir iš pirmo žvilgsnio beveidis rajonas, tačiau geriau įsižiūrėjus galima suprasti, kad jis veikėjams labai artimas, turintis tik jam būdingų detalių ar objektų, pagal kuriuos knygą skaitantieji gyvenamąją vietą gali identifikuoti kaip savą: „Šunynas“, „Bigas“, „Mandarinas“. Kad gyvenama pagal savas taisykles, galima suprasti iš antrojo apsakymo pradžios, kur veiksmas taip pat vyksta Fabijoniškėse: „Jei gyveni Fabijoniškėse, mergaitėms nelabai tinka leisti laiką kieme. Bet mūsų kiemas ypatingas – tai tik mūsų kiemas – aptvertas tinkline tvora ir apsodintas tujomis.“¹⁰ Baugiame rajone tai gana idiliška, saugi, rami darniai sutariančios šeimos vieta. Gal tas perdėtas saugumas ir paskatina apsakymo veikėjas Živilę ir Dieną leistis ieškoti nuotykių už Vilniaus ribų.

Antrasis, jau kiek šviesesnis XXI a. dešimtmetis vaizduojamas ir populiariausio šių dienų vaikų rašytojo Tomo Dirgėlos kūryboje. Dviejų iš vienuolikos serijos apie Domą ir Tomą nuotykinio pobūdžio knygelių veiksmas vyksta Vilniuje. 2019 m. išleistame kūrinyje Dingusios knygos mįslė autorius nuotykinį siužetą įspraudžia į labai paprastą maršrutą po miestą: Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, tada „McDonald’s“ restoranas, tada Vilniaus universiteto biblioteka – tai tarsi tipinė mokinių išvyka į Vilnių su klase. Paskutinėje 2023 m. išleistoje ir (autorius nė kiek to neslepia) specialiai Vilniaus jubiliejui dedikuotoje knygoje Gedimino bokšto byla tie patys veikėjai veikia ir patiria nuotykių kiek platesnėje geografinėje erdvėje, kuri papildoma itin konkrečiais kultūriniais (ir ne tik) objektais: MO muziejumi, Energetikos ir technikos muziejumi, kavine „Raštinė“ ir kt. Tikėtina, kad šios vietos knygoje aprašomos neatsitiktinai: čia Dirgėla veikia kaip nuomonės formuotojas, kviečiantis jubiliejiniais miesto įkūrimo metais aplankyti Vilnių ir labai konkrečius jo objektus.

2020 m. išleistoje kiek kitokios stilistikos Tomo Dirgėlos knygoje Užkeiktoji pono Kuko knyga pagrindinė veiksmo vieta – dvaras – nesukonkretinama. Daug stebuklų, nepaprastų įvykių nutinka bibliotekoje, kuri tiesiogiai neįvardijama, tačiau ir knygos viršelis, ir interjero aprašymai sufleruoja, kad veiksmo vieta – Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Pagal tai, kad biblioteka jau renovuota, galima numanyti, jog knygos veiksmo laikas prasideda po 2015 metų. Tačiau svarbiausia, matyt, yra jaunojo skaitytojo supratimas, kad stebuklas gali vykti čia pat, už kampo, vietoje, kurioje gal ir jam dažnai tenka lankytis. Šį faktą tarsi patvirtina Kotrynos Zylės kūryba. Jos knygose Sukeistas, Didžioji būtybių knyga chtoniniam, mitologiniam pasauliui atstovaujančios būtybės veikia ne kokiame bevardžiame kaime, o šių dienų Vilniuje.

Kai kuriose knygose Vilnius minimas arba tik nuspėjamas, todėl negalima konstatuoti konkretaus laiko. Miesto architektūros, gyvenimo, atmosferos detales, elementus galima pažinti iš aprašymų, bet labiausiai – iš iliustracijų (Kęstučio Kasparavičiaus knygos Žvaigždžių paukštis, Kaimynė už kampo). Iš gana konkrečių užuominų perskaitoma, kad Ilonos Ežerinytės knygos apie žvirbliuką (knyga Gė) veiksmas vyksta viename iš Vilniaus prekybos centrų, o Aušros Kiudulaitės knygoje Maksas ir 92 musės atsiranda vietos M. K. Čiurlionio gatvei, nors ji tiesiogiai neminima. Dianos Ganc knygoje Troleibusu kai kas atpažino ne tik Vilnių, bet ir troleibuso parko radinių biurą.

Štai ką apie šią paveikslėlių knygą rašo Giedrė Kazlauskaitė: „Bene pirmoji knyga vaikams, poetizuojanti Vilniaus troleibusų parką ir jo mazge esantį radinių biurą. Mažas berniukas pasiklysta troleibusų maršrutuose, pameta piešinių aplanką, bet randa dingusį katiną. Jautriai kalbama vaikams apie mirtį ir gedulą.“¹¹ Toks „belaikiškumas“ yra savotiškai parankus. Knygos nepraranda aktualumo, nėra pririšamos prie tam tikro laikotarpio, nereikalauja papildomų aiškinimų ar pa(si)- aiškinimų, tačiau taip tarsi užkonservuojamas Vilniaus akimirkos jausmas, šviesos blykstelėjimas, vaizdas, dvasia, nuotaika.

Tiek šiame straipsnyje aptartose knygose, tiek ir anksčiau pasirodžiusiame straipsnyje apie pažintines knygas Vilnius – ne tik veiksmo vieta, bet ir svarbus beveik lygiavertis veikėjas, kartais be šio veikėjo kūrinys nė neįsivaizduojamas. Jis tarsi viso teksto variklis. Senas, naujas, mitologinio, šių dienų, kintančio ar kiek nusistovėjusio laiko miestas, dažnai atramos vis dar ieškantis Vilniaus legendose ir mituose.

Vaikų ir paauglių literatūroje Vilnius vis dar neatskleidžiamas kaip kultūriškai daugiasluoksnis, daugiakalbis, sudėtingų, tamsių istorijų kupinas miestas. Net ir geografiškai žvelgiant vis dar yra nemažai literatūriškai neaprašytų atokesnių rajonų. Savo eilės dar laukia sudėtingos XXI a. temos: pandemija, Ukrainos karo fonas, pabėgėliai, protestai ir kt. Atrodo, kad rašytojai sustojo ties 2015 metais ir laukia, kas bus toliau.

⁷ Unė Kaunaitė, Sudie, rytojau, Vilnius: Žara, 2011, p. 90.

⁸ Ibid.

⁹ Vilė Vėl, Kaip mes išgarsėjome, Vilnius: Metodika, 2012, p. 32–33.

¹⁰ Ibid., p. 47.

¹¹ Giedrė Kazlauskaitė, „Senienos ir naujienos“, Šiaurės Atėnai, 2025-05-09, interneto prieiga: https://www.satenai.lt/2025/05/09/ senienos-ir-naujienos-12/ (žiūrėta 2025-10-31).

Autorius: Asta Plechavičiūtė (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka)

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama