SARA POISSON. Eilėraščiai

SARA POISSON. Eilėraščiai...Grožio aptarimas Piktžolės tokios panašios į gerąsias žoles atkakliai rūpinasi palikuonimis pilnakrauju rūšies paveldu kiekviena savo genties išskirtinumu lygiai kaip tie gerieji žmonės lygiai kaip tie blogieji žmonės ir pievų augalai pamirštais vardais žolės susvetimėjusios su žodžiais žydinčios pakuždomis gausiai liudijančios savo galingą, masinį gėliškumą savo grėsmingą gėliškumą o dar pagarbintosios gėlės iš toli įsižiebiančios tartum žvaigždės kalbančios ta pačia švytėjimo ir blėstančios šviesos kalba slopstančio skausmo tarme visais laikais kokio nors laiko pabaigos liudijimu kaip ir žvaigždės šaltai ir negailestingai siunčiančios vis tą pačią žinią koks neišmatuojamas atstumas tarp žodžių „auksinis ruduo“ ir ištisinio žodžių tviskėjimo jis nuginkluoja bloguosius jis nuginkluoja geruosius Žaibuojant Tai nutikdavo žaibuojant. Naktį dreskiantis blyksnis išryškindavo jų pačių tamsą, ši juos išgąsdindavo labiausiai. Oras, kuriuo jie kvėpuodavo, kuriuo dalijosi alsuodami arti vienas kito ir kurį laikė beveik niekuo, prie žaibo kanalo įkaisdavo iki dieviškai karštų 30 tūkstančių laipsnių. Oro stulpas plėsdavosi ir susiraukdavo velnišku greičiu, sykiu išlikdamas beveik niekuo, betgi pasiekdamas jų klausą, pokšėdamas ir grumėdamas, mušdamas per jų ausų būgnelius, kaip tik tegali tasai beveik niekas. Ir tada jau niekas jiems nebetrukdydavo žaisti savo baime, glaudžiantis prie vienas kito kūno, prie netvarių vienas kito paviršių, kuriuos buvo įpratę tausoti, laikydami per pagarbų atstumą. Pasijusdavo gavę leidimą kalbėti iš savo pačių glūdumų ir siera prakvipusių klampynių, virpant iš keisto malonumo, išduodant pavojaus geismą, siaubo, baimės ir drebėjimo grožį po jų senom, sučiurusiom vatinėm antklodėm. Šitaip tapdavo labiau išbaigti, labiau begaliniai. Panašiai jiems nutikdavo per karą. Tas dalykas Tas dalykas mums parūpo ėmus klibėt paskutiniams pieniniams dantims. Tikėdamiesi plojimų ar iniciacijos į suaugusiuosius, su kraujais išsilupome juos savo rankomis. Šitaip repetavome gimdymą, įtaigią poeziją, repavome apie civilizuotas kūno bjaurastis. Tikėjome, kad visa, kas nemalonu, neskanu, yra sveika, panašiai kaip vaistai arba rauginti kopūstai. Kuriame – sveikų ar nesveikų dalykų sąraše turėjo būti seksas? Vadinome jį „tuo dalyku“, keistai pagarbiai. Ieškojome jo storame mamos studijų laikų akušerijos vadovėlyje, užkištame uždaroje lentynoje už poezijos ir prozos. Apžiūrinėjome paveikslėliuose iš moters kūno besispraudžiančius beveik gražius žmogeliukus, vieno jų galva buvo pavaizduota replėse, su įspūdingai išsprogusiu smegenų krateriu viršugalvy. Lentynos priekyje radome medicinos vadovėlių apie nervų, psichikos ir odos ligas, matėme spuoguotų, šašuotų nuogybių, didybės maniją vaizduojančią nuotrauką: plačiai besišypsantį žmogėną su ženkliukais ir sagėmis nuklota krūtine. Ar tasai puošeiva irgi patyrė tą dalyką? Tasai dalykas buvo kažkur arti, jautėme kūnu. Betgi štai tarp tėvo knygų viena buvo man nesuprantama kalba, smulkiu šriftu ant gero popieriaus, baltu kietu viršeliu, be vaizdinių užuominų, visiškai atsidavusi būrimui iš neišradingų knyginių ažūrų. Ten galėjo būti aprašytas tas dalykas. Didžiavausi savo namuos turinti paslaptį. Kur toji knyga dabar? Po tėvų skyrybų neberadau jos jokioje lentynoj. Ir iki dabar beveik nieko nežinau apie tą dalyką, galbūt vis dar tūnantį juodu ant balto pavidalu. Ir tikrai nuostabu, kaip jisai štai atsidūrė viename eilėrašty su raugintais kopūstais. 15 minučių „Žodis ieško savo burnos“ savo eilėrašty sako kinų berniukas „Mes neturime žodžio „ramybė“ nes visas mūsų gyvenimas buvo ramus“ tvirtina žilabarzdis maoris su veide ištatuiruota savo tėvo ir motinos istorija Nusikaltėlių gaujų personažai nusikopijuoja tokias tatuiruotes norėdami visus įbauginti Kadaise mane labiau išgąsdino kaimynės Emutės auksiniais dantimis krizenimas jai tvirtinant kad seksas trunka visai ne 15 minučių o triskart trumpiau Manau kadaise ją galėjai pavadinti seksualia jei tik toks žodis būtų buvęs apyvartoje Kai prieš 20 metų viena pažįstama moteris tarė man: „Esi seksuali“ susierzinau tarsi ji būtų mačiusi kas dedasi man tarp kojų o ir galvoje Iš keršto norėjau sugrūsti ranką jai po drabužiais ir sužnybti krūtį kad šiek tiek skaudėtų Žodžiai „seksas“ ir „seksualus“ vis dar ieško mano burnos ir visa tai pasakyčiau keistai kutena niežti verčia ieškoti patogesnės pozos o tai gali reikšti kad mano gyvenimas yra ištisinis seksas ir jis baigsis greičiau nei po 15 minučių nors man taip ir neatrodo seksualinis aktas trunka apie 5 minutes tiesa kartais 7 o jei 15 ir daugiau tai tik su tam tikra žodžių palyda pasistumdymais ir pasičiupinėjimais panašiai kaip ką nors įtariai renkantis turguje augant miglotam nerimui o taip o taip ne šiaip sau mes turime žodį „ramybė“ Augalai Kavinės sutraukia mus tarsi vapsvas prie masalo Kilnojame kavą aukštyn žemyn burnas dangstomės puodeliais jie tai tokios kinetinės kavos gėrėjų kaukės vieno į kitą panašiųjų kodas kūnai per pagarbų atstumą užstalėse kad neduokdie nesusimaišytų auros kad nejučia nesusiporuotume ir nepasidaugintume kavamedžiai užnuodija mus juodu sisteminiu kavos sterilumu priklausomybe nuo distancijų kava uzurpuoja mūsų populiaciją tai yra didysis valymas toks yra indėnų dievų kerštas Panardiname žvilgsnį į alaus putas skandiname kadaise turėtą žvėrišką budrumą ši skystoji duona mums ne mažiau puiki nei ritualiniai kepalai suguldyti ant saulėje balintos drobės kviečiai iš lėto nuodija mus gliutenu keršydami už jų kolonijinę vergystę vienarūšiuose pramoniniuose laukuose jie primena žalias dykumas ten pyktis žaliuoja iki geltonumo tokia yra tulžinga masinė vienatvė esame seniai ja apsikrėtę ligoniai Iš paskutiniųjų antspauduojame pirštais taures patirdami kruviną vyno tiesą o ji visada pranoksta mūsų tiesas kapituliuojame prieš ją su savo mokslo ir poezijos melagystėmis esam niekingi kvaileliai bešakniai dvikojai nesusipratėliai vynmedžių vynmedžiams skirtose medijose komedijose ten jie išjuokia vyno gėrėjus kaip vieną žemesniųjų rūšių Utėlės Vaikų ligoninės palata, dideli langai. Šviesos karalystė, prasišviečianti pro skylėtą nakties uždangą. Pasaulis, didesnis nei namai, nevisiškai tikras, neužbaigtas, kažkuo lygus vaikui. Čia mylėjome vienas kitą kaip išmokyti, kaip nežinios įžiebtieji. Pasakojomės išgalvotų geresnių ir baisesnių gyvenimų istorijas. Kutenome vienas kitą, juokėmės į pagalves bemaž mirdami. Patyliukais švelniai grumdamiesi, tyrinėjome kūnų trauką ir tai, kas jai priešinga. Ligoniai, ūmai pasijutę sveikesni už sveikuosius. Galėjau tik spėlioti, kuris iš palatos palaimino mano galvą utėlėmis. Namie ties ant stalo paguldyta gyvybės pilna šukuosena palinkę tėvas ir motina buvo kaip niekada švelnūs vienas kitam. pilni tykios aistros. Globėjiški egzekutoriai, romūs ir keistai linksmi, kažkuo man lygūs. Visatos mums pasiųstos utėlės iš viduramžių satyrų „carmen de pediculo“, utėlių poezijos, ir jų namudinė medžioklė: niekad iki tol nei vėliau neteko patirti tokios vienovės apgulties. Tokio šviesos ir tamsos tarpusavio artumo.

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama