II dalis

II dalis...Bet palikime angelus. Leiskite man tarti keletą žodžių apie žmogaus išdidumą. Kas gi tu esi, nuostabusis žmogau? Išradai ratą, išradai ugnį, supratai, kad bendradarbiavimas yra vienintelė tavo išlikimo sąlyga, išradai maitėdystę, kad taptum ponas savo valdomam pasauliui, pritrenkiančiai daug pasiekei savo protu, o tavo smegenys, tokios vagotos ir sudėtingos, kad jų padedamas iš tikrųjų tavo paties pasauliu pramintame pasaulyje įgijai nors ir ribotą, bet vis dėlto galią ir priėjai prie išvadų, kurios vėliau paaiškėjo esančios paistalai, bet kurios padėjo tau tobulėti, iš pažiūros šuoliais vykusi tavo evoliucija sustiprino ir užaugino tavo giminę Žemėje, subūrei gentis, sukūrei visuomenes, sutvėrei civilizacijas, net sugebėjai padaryti stebuklą, kad tik nepražūtum, nes buvo kilusi tokia grėsmė, bet tu atsistojai ant kojų, o netrukus kaip Homo habilis iš akmens nusitašei įrankius ir įgudai jais naudotis, tapęs Homo erektus įkūrei ugnį ir tik dėl tokios menkos detalės, skiriančios tave nuo šimpanzių, kaip nesusiliejantys gerklos ir minkštasis gomurys, padedamas smegenų kalbos centrų rafinuotumo sugebėjai išrasti kalbą, prisėdai su Dangiškuoju Tėvu, jei tikėtume Senojo Testamento nutylėtais skirsniais, taigi, prisėdai su Juo, o Jam rodant į savo sukurtus dalykus suteikei jiems vardus, vėliau išradai ir raštą, o netrukus gebėjai formuluoti filosofines idėjas, išmokai susieti įvykius, tuoj išsižadėjai savo religinių įsitikinimų, remdamasis patirtimi sutvėrei laiką, sukonstravai mašinas ir laivus, kuriais išmaišei nežinomas žemes, išgrobei viską, ką tik išgrobti įmanoma, ir perpratai, ką reiškia sutelkti jėgą ir galybę, nupaišei nepasiekiamų planetų žemėlapius, į Saulę nustojai žvelgti kaip į Dievą, o tavo likimo nebelėmė jokios žvaigždės, išradai, tiksliau, apibūdinai lytis – nustatei moters ir vyro vaidmenis, labai vėlai, nors niekada ne per vėlu, išradai meilę, atradai jausmus ir nuojautą, sukūrei mokslinių pasiekimų hierarchijas, galiausiai pakilai į orą, pralenkei paukščius, nuskridai į Mėnulį ir ten įspaudei savo pėdsaką, išradai ginklus, kuriais galėtum į šipulius susprogdinti Žemės rutulį – dargi daugybę sykių, išvystei mokslus su tokiu lankstumu, kuris leidžia rytojui nuolat nušluoti ir išjuokti šiandienos žinias, sutvėrei meną: nuo olos raižinių iki Leonardo „Paskutinės vakarienės“, nuo juodosios magijos užkeikimų iki Johano Sebastijano Bacho, galiausiai išvien su istorijos progresu staiga ir visiškai nustojai tikėti viskuo, pasitelkęs savo sukurtus ir fantaziją naikinančius aparatus praradai ilgalaikę atmintį, dėl ko apleidai pažinimą ir grožį, netekai tauraus ir bendro dorovės turto, o dabar ketini pelkynu paversti savo namus, liūnu, kuriame sminga kojos, sustok, skrendi į Marsą?, verčiau nejudėk, nes tas purvas praris tave, įtrauks ta pelkė, na ir gražus, kvapą gniaužiantis buvo tavasis evoliucijos kelias, gaila tik – nepakartojamas. III dalis Bet pakaks apie žmogaus išdidumą. Leiskite man kalbėti apie maištą. Kartą jau bandžiau apie tai rašyti savo esė knygoje „Eina pasaulis pirmyn“, tačiau nesu tuo patenkintas, tad pabandysiu iš naujo. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje vieną ūkanotą, tvankią popietę laukiau traukinio Berlyno metro požemyje. Peronai, kaip ir visur metropoliteno sistemoje, buvo suprojektuoti taip, kad važiavimo kryptimi, vos du metrai nuo tos vietos, kur traukinys stabteli prieš tęsdamas maršrutą, būtų veidrodis su signalinėmis lemputėmis – ir dėl to, kad mašinistas matytų visą traukinio ilgį, ir dėl to, kad nurodytų, kur tiksliai, centimetrų tikslumu, priekiniam vagonui laikinai sustoti keleiviams išlaipinti ir įlaipinti. Veidrodis, žinoma, skirtas mašinistui, raudonos lemputės savo ruožtu nurodo jam, ties kuria riba sustabdyti traukinį, siekiant užtikrinti saugų keleivių išlaipinimą ir įlaipinimą, ir tada, kai keleiviai išlipa ir įlipa, lemputės įsižiebia žaliai, ir traukinys gali skrieti toliau į tunelį, mano atveju – Rūlebeno kryptimi. Siekiant išvengti nelaimių ir apskritai dėl tvarkos, už įspėjamųjų ženklų ant grindinio tarp lempų stulpų ir metro tunelio nupiešta stora, ryškiai matoma geltona linija, ir ši geltona linija keleivius įspėja, jog privalu stovėti per kelis metrus nuo perono krašto, jokiais būdais neperžengti geltonosios linijos, tokia taisyklė galioja šioje ir visose kitose stotyse, taigi, šios griežtai uždraustos zonos tarp geltonos linijos ir tunelio jokiomis aplinkybėmis žmogui nevalia peržengt. Taigi, lūkuriavau nuo Kroicbergo pusės atvykstančio metro ir staiga pastebėjau, kad šioje uždraustoje zonoje kažkas yra. Tai buvo benamis, susigūžęs ir skausmo veriamu veidu, kiek pakreipęs galvą mūsų link, lyg vildamasis sulaukti užuojautos, taigi, šis benamis visai greta bėgių ėmė ir sumanė nusičiurkšti. Šis veiksmas jam akivaizdžiai kėlė baisų skausmą, nes šlapimą jis tik vos ne vos lašino. Kol iki galo susivokiau, kas gi čia vyksta, mane supantys keleiviai taip pat sumojo, koks įžūlus poelgis trikdo mūsų popietę. Nedelsiant per visus nuvilnijo vieninga ir kuo tvirčiausia nuomonė, kad tai skandalas ir kad šį skandalą tučtuojau reikia užgesint – benamį išprašyti lauk ir atkurti geltonosios linijos tvarką. Nebūtų buvusi jokia bėda, jei benamis būtų baigęs savo reikalą, užsliūkinęs laiptais viršun ir pasišalinęs iš mūsų tarpo, tačiau jis nebaigė, nes jam, matyt, niekaip nesisekė baigti, ir visa tai iš tikrųjų prišaukė bėdą, mat priešingoje perono pusėje netikėtai išdygo policininkas ir sušuko benamiui, įsakmiai liepė pažeidėjui nedelsiant liautis darius tai, ką daręs. Šios metro stotys – vėlgi gryno saugumo dėlei – yra taip pastatytos, kad iš skirtingų pusių atriedantys ir tolyn nudundantys traukiniai yra atskirti vienas nuo kito pertvara, o dveji bėgiai driekiasi daugiausia dešimties metrų pločio ir maždaug metro gylio įduba, tad jei keleivis apsigalvotų ir sumanytų iš vienos krypties perono pereiti į priešpriešinį peroną, iš kurio metro važiuoja priešinga kryptimi, tą įmanoma padaryti tik prieinant prie perono gale žiojinčių laiptų, pakylant jais į aukštesnį lygį, peržingsniuojant perėją virš bėgių ir nulipant kitais laiptais – tik tada keleivis patenka į pageidaujama kryptimi vežantį metro, savaime suprantama, ne peršokdamas bėgių įdubą, ne perskrosdamas tuos dešimt metrų bėgiais, ne, tas kuo griežčiausiai draudžiama, jei draudimo stiprumą galima graduoti, ir, be abejo, yra mirtinai pavojinga, kas akivaizdu, o paaiškinau viską taip išsamiai dėl to, kad minėtasis ir aiškiai įtūžęs policininkas, išsaugodamas savo orumą, bet vykdydamas įgaliojimus bei sergėdamas padorumą, turėjo įveikti būtent tą patį kelią, kitaip tariant, pasiekti laiptus perono gale, pakilti į viršuje esančią perėją ir pereiti į kitą stoties pusę, kad galop atsidurtų pas mus. Padėtis reikalavo įsikišimo, policininkas buvo priverstas, nes nuo pastebėjimo akimirkos jis keletą sykių šūktelėjo dusliu balsu, bet benamiui tai buvo nė motais, pakreipęs galvą jis tebežvelgė į mus kančios paženklintu žvilgsniu ir tebevarvino ant bėgių, o tai iš tikrųjų įžūliai prieštaravo taisyklėms, tvarkai, įstatymams ir sveikam protui, jis nepaisė pastabos, nekreipė dėmesio į policininko šūksnius, dėjosi kurčias, o tai gerokai įskaudino policininką. Benamis, žinoma, numanė, kad dėl šio skausmingo pranašumo policininkas bus vikresnis už jį, tačiau nei savo, nei gam-tos valios pastangomis niekaip neįstengė laiku pabaigti draudžiamo veiksmo, bet galiausiai pastebėjęs, jog policininkas paspartino žingsnį, o netrukus kone bėgte pasileido per priešingą peroną, idant per tolokai esantį įėjimą pasiektų aukštyn vedančius laiptus ir virš bėgių esančią perėją ir vikriai nusileistų į mūsų pusę, kad pričiuptų niekdarį, jis sunkiai ir vaitodamas vis dėlto paliovė šlapintis ir suskubo sprukti pro mus, kad kuo skubiau pasiektų artimiausius laiptus ir pradingtų. Prasidėjo šiurpios varžybos. Vos benamis pasileido tekinas nuščiuvusiai mūsų perono publikai kaipmat pasidarė akivaizdu, kad jam nepavyks išnešti kudašiaus, mat seną benamio kūną staiga supurtė traukuliai, atrodė, kad sutriko kojos ir jas valdančios smegenys, kūnas tarytum nustojo tinkamai funkcionuoti, ir netrukus bėglys pastebėjo, kad policininkas – metras po metro! – priešingame perone jau spėriai artėja perėjos link, o jis pats mūsų pusėje baisiausiomis pastangomis konvulsijų purtomu kūnu vos teįstengė pajudėti centimetras po centimetro, kol galiausiai abu sumojo, kad juodu teskiria dešimt įdubos metrų. Tie dešimt metrų policininkui regėjosi kaip slogi neįveikiamos kliūties nepelnyta kankynė, o šiam mūsų pusėje tirtančiam individui tie dešimt metrų reiškė laimėtą laiką, nes šiame atidėtame laike užgimė pamišėliška, bet akivaizdi viltis, kad nuo neišvengiamos atsakomybės dar pavyks išsisukt. Policininkas, žvelgiant iš jo perspektyvos, atstovavo įstatymui, visų pripažintam ir dėl to privalomam Gėriui, stojo prieš visų smerkiamą, darną niekinantį pažeidėją, kitaip tariant – Blogį. Taip, jis atstovavo privalomam Gėriui, tačiau būtent šią akimirką buvo visiškai sukaustytas, o aš, kuris nusižeminęs stebėjo šias nežmoniškas varžybas tarp metrų ir centimetrų, staiga pajutau, kad mano žvilgsnis tapo aštrus kaip ašmenys ir sustabdė akimirką. Mano žvilgsnis sustojo ties tuo momentu, kai tiedu pastebėjo vienas kitą: gerasis policininkas pastebėjo blogąjį benamį, besišlapinantį uždraustoje zonoje, o blogasis benamis pastebėjo, kad, jo nelaimei, visa tai pastebėjo gerasis policininkas. Juodu skyrė viso labo dešimt metrų, ir policininkas stvėrėsi guminės lazdos, bet prieš ją išsitraukdamas staiga ėmė ir sustojo, ak, tame jo judesyje slypėjo begalinė, bet suturėta jėga, pasiruošusi fiziniam šuoliui, nes akimirką jam turbūt dingtelėjo: kas nutiktų, jei jis imtų ir paprasčiausiai peršoktų tuos dešimt metrų? O kitoje pusėje dešimties metrų saugumą išlošęs benamis virpėjo ir purtėsi nuo begalinio, dvigubo pažeidžiamumo. Štai čia sustojo mano žvilgsnis, ir čia jis pasiliko lig šios dienos, kaskart primindamas šį vaizdą: tūžmingai svirduliuodamas policininkas su gumine lazda artėja prie benamio, arba, tiksliau, privalomas Gėris artėja prie benamio drabužiais apsitaisiusio, vėlei išdygusio Blogio, netgi ne Blogio, o, vertinant poelgio įžūlumą ir tikslingumą, sakytum, prie paties Velnio, ir šiame sustabdytame kadre šiandien teberegiu, kaip priešingoje pusėje varžovas tekinas skubinasi metras po metro, o mūsų pusėje nenaudėlis – inkščiantis, drebantis, bejėgis ir kančios pakirstas, mat kas žino, kiek lašų liko tame kūne, – tesugeba pasistumti centimetrą po centimetro, – taip, aš aiškiai matau, kad Gėris vos dėl dešimties metrų šiose varžybose niekada taip ir nepričiups Blogio, nes tie dešimt metrų yra praraja – ir veltui policininkas skubinasi išvien su atidundančiu traukiniu, mano akyse tie dešimt metrų tėra amžinas ir neįveikiamas atstumas, mano žvilgsnis regi tik tai, kad Gėris taip ir nepaveja sprunkančio Blogio, nes tarp Gėrio ir Blogio nėra jokios vilties. Keliaudamas Rūlebeno kryptimi negalėjau atsikratyti virpulio, bet staiga galvoje lyg žaibas tvykstelėjo klausimas: kai šis benamis ir kiti atstumtieji sukils maištauti, koks bus tas maištas? Galbūt kruvinas, galbūt negailestingas, galbūt žiaurus, kai vieni ims žudyti kitus, bet netrukus pasitaisiau, ak, visai ne: tas maištas, apie kurį galvoju aš, bus visai kitoks, nes tas maištas palies viską ir visus. Ponios ir ponai, kiekvienas maištas paliečia visumą, ir dabar man stovint priešais Jus, o mano žingsniams visai sulėtėjus tame bokšto kambaryje atmintyje vėlei iškyla kelionė Berlyno metro Rūlebeno link. Viena šviesi stotis keičia kitą, aš niekur nelipu, tebeskrieju metro tuneliu, nes nėra tokios stoties, kurioje galėčiau išlipti, tik žvelgiu į pralekiančias stotis ir jaučiu, kad jau viską apmąsčiau ir viską pasakiau Jums apie tai, ką manau apie maištą, apie žmogaus išdidumą, apie angelus, taip, galbūt viską – net ir apie viltį.

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama