Laslas Krasnahorkajus. Nobelio premijos paskaita. Iš vengrų kalbos vertė Rūta Marija Viljamaa

Laslas Krasnahorkajus. Nobelio premijos paskaita. Iš vengrų kalbos vertė Rūta Marija Viljamaa...Gerbiami ponios ir ponai! Nobelio literatūros premijos proga iš pradžių ketinau pasidalinti su Jumis mintimis apie viltį, tačiau viltis mane visiškai apleido, tad kalbėsiu apie angelus. I dalis Vaikštinėju pirmyn atgal mąstydamas apie angelus, ir šią akimirką tebevaikštinėju, netikėkite savo akimis, tik taip atrodo, kad stoviu čia ir kalbu į mikrofoną, tai iliuzija, iš tikrųjų aš suku ratais, pėdinu iš kampo į kampą vis sugrįždamas atgal, kur pradėjau, o tada vėlei imu sukti ratais ir mąstau apie angelus, skubu Jums atskleisti – apie naujuosius angelus, nes šieji – besparniai, taigi nebegalime tikėtis, kad ant jų nugaros išsiskleis ar net perskrosdami drabužius galingai iškils du sparnai, tad nebegalime ir gėrėtis jų dangiškųjų siuvėjų meistryste nei tuo, kokios paslaptingos žinios dūzgina jų siuvyklas aukštybėse, kai jie aprengiami, juk du sparnai plasnoja išorėje ant bekūnio kūno, įdomu, kaipgi jie išskleidžia savo sparnus per tas skraistes, kurios svajingai plazdena ant bekūnių kūnų, o kaip sparnuotą kūną uždengia tas dangiškasis rūbas, kai sparnai suskliausti – vargšas Botičeli, vargšas Leonardo, vargšas Mikelandželo, vargšai Džioto ir Fra Andželiko! – bet dabar tas nebeteko svarbos, šis klausimas išnyko kartu su senaisiais angelais, na, o tie naujieji, apie kuriuos tik tiek man paaiškėja vaikštinėjant po kambarį, iš kurio Jūs dabar tematote mane stovintį priešais mikrofoną ir kaip Nobelio premijos laureatą tariantį, kad ketinau šnekėti apie viltį, bet vis dėlto atsisakau šios minties ir mieliau pakalbėsiu apie angelus, tad pradėsiu nuo to, ko migloti kontūrai jau seniai brėžiasi mano galvoje, ir kaip pradėčiau parimęs mąstytojo poza savo darbo erdvėje, kuri, beje, yra visai nedidukė – viso labo keturių iš keturių metrų bokšto kambarys, iš kurio ploto reiktų dar išskaityti laiptus į apačią, žinoma, tik nepagalvokite apie kaži kokį romantišką dramblio kaulo bokštą, manasis – tai paprasta patalpėlė, iškilusi ant vienaaukščio medinio namo dešiniojo galo ir suręsta iš pigiausių eglilenčių, šis kambarys iškilo aukščiau tik dėl sklypo nuožulnumo, mat namas pastatytas ant kalvos, o visas sklypas gerokai pasidavęs slėnio link, dėl ko žemesnės namo erdvės šaukėsi patobulinimo – išplėtimo, kurio pageidavau dar ir dėl viską uždengti besikėsinančių knygų, tad anksčiau ar vėliau jis būtų tapęs neatidėliotinas, taigi, dėl sklypo pokrypio ir patobulinimo suręstas priestatas primena savitą bokštą, slegiantį žemesniąją pastato dalį, na, bet grįžtu prie angelų, o ne prie vilties, ir ne prie senųjų angelų, nes senieji, tie sparnuotieji, – įsivaizduokite garsiuosius, pažįstamus iš Angelo pasveikinimą atkartojančių nesuskaičiuojamos daugybės Viduramžių ir Renesanso paveikslų, – nešė žinią, žinią apie Kūdikėlio gimimą, tie senieji angelai, tie dangaus pasiuntiniai visada pasirodo su šia ar kita žinia ir, remiantis angelologija, perduoda ją gavėjui dažniausiai žodžiu arba kartais, kaip IX–X amžių paveiksluose matyti, ją leidžiama perskaityti tiesiai nuo banguojančios juostelės, kas tame apsireiškime žodžiui suteikia ypatingos svarbos, o per kitas misijas angelai perduoda žodį, apgaubtą šviesos ar į ausį šnabždamą, tiksliau, reiktų tarti, perduodavo dangišką žinią išrinktajam, tačiau žvelgdami šiandien į tuos paveikslus suprantame, kad šitokių angelų jau nebegali būti, nes tie angelai negalėjo gyvuoti atskirti nuo savo žinios, jie taip glaudžiai buvo susiję, kad iš tikrųjų senuosius angelus privalu tapatinti su pačia jų žinia, visada pasiekiančia mus iš Aukščiausiojo, kuris juos, savo angelus, pasiunčia pas mus, pažemėse vargstančius, besiblaškančius ir Nenuspėjamiems Padariniams pasmerktus, – ak, tie nuostabūs laikai! – taigi, senasis angelas – žinia nuo kito kažkam kitam, žinia naujienos, paliepimo ar pranešimo pavidalu, bet dabar apie juos tad nekalbėsiu, stovėdamas prieš Jus čia ir sykiu tebesukdamas ratus savo bokšto kambary, kuris, kaip žinoma, tėra iš pigių eglilenčių suręsta beveik nešildoma patalpa, bet tik dėl sklypo nuožulnumo vis dėlto bokšto, taigi, nebekalbėsiu apie senuosius angelus, net jei mumyse gyvas jų vaizdinys Viduramžių ir Naujųjų laikų genijų dėka – nuo Džioto iki Džioto, tie nuostabumu, kilnumu, širdingumu apdovanoti senieji angelai bet kuriuo metu, net ir šiandien, nuolatos paliečia mūsų tikėti neįstengiančias sielas, nes jie buvo, jie išliko per tūkstantmečius vieninteliai, per kurių retus apsireiškimus mums buvo leista prisiliesti prie paties Dangaus, taip parodant mums kryptį, įdiegiant mumyse visatos tvarkos link vedančią kryptį, nes ten, kur yra kryptis, randasi ir tolis, perspektyva, erdvė, nes ten, kur yra kryptis, gimsta atstumas tarp dviejų taškų, taigi – ir laikas, tveriantis šimtmečius, ką ten šimtmečius – ištisus tūkstantmečius, ir šis kūrinijai patikėtas pasaulis, kuriam su senaisiais angelais atsitiktinai susitikę laimingieji dovanojo suvokimą, kad dangus ir žemė yra tikrų tikriausia tikrovė, taip vaikštinėčiau ratais iš kampo į kampą vis grįždamas ten, kur pradėjau, ir pasakočiau Jums apie senuosius angelus, bet nepasakosiu, nes jų jau nebėra, tėra naujieji, o aš sukdamasis ratais savo kambaryje ir sykiu stovėdamas čia prieš Jūsų akis norėčiau mažiausiai mąstyti apie juos, nes, kaip jau, regis, minėjau, šie naujieji mūsų angelai yra pametę sparnus ir nebedėvi jokių svajingai plazdančių mantijų, o vaikštinėja tarp mūsų paprasčiausiais gatvės drabužiais, nežinia, kiek jų yra, bet miglota nuojauta kužda, kad galybė, ir jie kur ne kur, visai kaip senieji pirmtakai senovėje, šie naujieji lygiai tokiom pat aplinkybėm pamėkliškai apsireiškia mūsų gyvenimuose, ir, tiesą sakant, juos visai lengva atpažinti, jei tik jie to panori, jie nė neslepia, ką neša, lengva atpažinti, nes į mūsų būtį jie įžengia tarytum su kita gaida, kitokiu tempu ir ritmu, nei būdinga mums patiems, kovojantiems ir besiblaškantiems čia, žemės dulkėse, galų gale negalime būti tikri ir dėl to, kad šie naujieji angelai nusileidžia pas mus iš kaži kokių aukštybių, nes visai neatrodo, kad jie atkeliautų iš aukščiau, tarytum kartu su senaisiais angelais būtų užleidę savo vietą amžinajam KAŽKUR, kur dabar vieni elonai maskai pamišėliškais aparatais tekuria laiką ir erdvę, o iš to paaiškėja, kad kol klausotės čia Jums nesuprantama kalba tariamų minčių Nobelio premijos proga ir matote tik statišką senolį, kuris, žinoma, toliau sau suka ratus ant eglilenčių šaltame bokšto kambaryje, kitaip tariant – mane, ir tai, kad šią akimirką jis paspartina savo žingsnį, tarsi jo mintys apie naujuosius angelus reikalautų kitokių žingsnių bei kito greičio, ir iš žmogaus, mąstančio apie juos, išties pagreitinus žingsnius tuoj paaiškėja, kad tie naujieji angelai ne tik neturi sparnų, bet ir neneša jokios žinios, jokios, jie tik yra tarp mūsų, paprastais gatvės drabužiais apsitaisę, neatpažįstami, jei to nori, o jei užsigeidžia, išsirenka mus, žengia link mūsų ir per vienintelę akimirką nuo mūsų akių numeta žvynus, nuvalo purvą nuo mūsų širdžių, jei toks susitikimas ir įvyksta, mes stovime nustėrę: ak, angelas, priešais mūsų akis, bet... mums nieko neperduoda, jokio sakinio plevėsuojančioje juostelėje, jokios šviesos, kurioje galėtų sušnabždėti į ausį žinią, neištaria nė menkiausio žodžio, lyg netekę amo jie tik stovi ir žvelgia į mus, ieško mūsų žvilgsnio, o tame ieškojime slypi maldavimas pažvelgti į jų akis ir perduoti žinią jiems patiems per mus, tik, gaila, mes nieko neturime, tyla temokame atsakyti meldžiančiam žvilgsniui, o seniau būta atsakymo, nes egzistavo klausimas, bet dabar nei klausimo, nei atsakymo nebeliko, tad kas tai per susitikimas, kokie tai dangiški ir žemiški ženklai, jie tik stovi prieš mus ir žvelgia, o mes tik stovim ir žvelgiam, ir jei jie iš viso to ką nors supranta, mes tikrai nepajėgūs suprasti, ką nebylys kalba kurčiajam, o kurčiasis – nebyliui, koks pokalbis galimas tarp jų, koks supratimas, ką ir kalbėti apie dievišką apsireiškimą, tačiau čia ir dabar kiekviena vieniša, pavargusi, liūdna, jautri siela, – jei galiu save, stovintį prie mikrofono ir sykiu vaikštinėjantį šaltame bokšto kambaryje, priskirti prie jų, – staiga supras, kad tie naujieji angelai amžinoje nebylystėje jau galbūt nė nėra jokie angelai, o aukos, aukos pirmaprade, sakraliąja šio žodžio prasme, ir aš skubiai čiumpu savo fonendoskopą, kuris visada greta, net ir dabar, čia, kur Jums kalbu iš to bokšto kambario sukdamas ratus, ir labai švelniai priliečiu klausymosi galvutę prie jų krūtinių ir netrunku išgirsti likimą, jų likimą, įžengiu į tokį likimą, jaučiu tvinksintį tokį likimą, kuris tuojau pat perkeičia akimirką, bet labiausiai kitą akimirką, manęs tebelaukiančią, nes ta veikiausiai daug žadanti akimirka nė neateis, ją pakeis visai kita akimirka – mane ištiks sumišimo ir žlugimo akimirka, nes per fonendoskopą girdžiu prieš mane stovinčio naujojo angelo siaubingą aukos istoriją, ir jis tapo auka ne dėl mūsų kaltės, bet dėlei mūsų, dėlei visų ir dėlei visko, šie besparniai, žinios nenešantys angelai žino, kad vyksta karas, karas ir tiktai karas, karas gamtoje ir visuomenėje, ir tas karas vyksta ne tik pabūklais, kankinimu ir griovimu, tai, žinoma, tėra vienas skalės galas, jis vyksta ir priešingoje skalės pusėje, mat pakanka vieno pikto žodžio, mesto jiems, naujiesiems angelams, gana vieno neteisingo, neapgalvoto, nesąžiningo poelgio, vieno sielos ir kūno sutrypimo, nes nuo gimimo akimirkos jie neatsparūs jokiam paniekinimui, todėl vienintelės niekšybės, vieno ciniško, žiauraus gesto prieš jų nekaltybę ir tyrumą, vieno piktavalio poelgio, net ir vieno piktžodžio gana tam, kad sužeistų juos amžiams, ir aš dešimtimi tūkstančių žodžių šito nesugebėsiu ištaisyti, nes tai nepataisoma.

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama