TOMAS ANDRIUKONIS. Poezija

TOMAS ANDRIUKONIS. Poezija...To I. Griovėm uošvių kluoną suklypusį, Vėjo nutrauktu stogu. Ištvėręs Virš šimto metų kiurksojo dabar Tik iš įpročio. Ir templių. Jas sunkiausia Buvo ardyti, nes uošvis, palaidotas Prieš porą savaičių, veržė ilgam Lėto erdvės sprogimo verčiamas sienas. II. Gražiai žmonės rąstus suleido, suglaudė Skruostu į skruostą mediniame tango, Vinis lyg pabaigą taupydami. Matyt, Sunku buvo šitaip statyti – užtat Lengva ardyti*, po to pjauti su varna Ir paskiausiai kapoti lyg žiežirbą Iš mirusių rąstų išmušant kvapą Sakų – jo senovinį, sienojinį „dabar“. III. Nugriauta, supjauta, suskaldyta. Dega. Buvo ir nėra dabar. Tiek daug erdvės atsivėrė. Tiek Vėjo. Tiek nebuvimo. Tiek To * Nežinia, kas ir kada sunešė, bet va – Atlupus lentos lūpą gilės ir slyvų kauliukai Rąstų pagurkliais pabyra. Prie Valakampių tilto Šešėliai kelkraščio pienių Ant asfalto tokie aštrūs Ir raiškūs – net gurgžda. Jei iškirptum juos, o tada Dailiai suklijuotum atgal – Nebūt didesnio meno. Nėra. Vartai I. 94-ųjų pasaulio futbolo čempionatas vyko pas mus sode Pugainiuose prastam signalui nespalvotam ekrane dygsniuojant tribūnų ošimą lėtai pildėsi mudviejų su broliu braižytos grupių lentelės ir iš puolėjų sudaryti panteonai II. čempionatas prieš tarp po rungtynių dunksėjo spardomu kamuoliu į vartus stadione tinklinę sodus atribojančią tvorą tarp Neries ir mūsų vaizduotės ir kartais pavykdavo – netaiklus tikslus spyris anapus tvoros – upėn išblokšdavo kamuolį perspyrę patys save turėjome vytis jį perimtą Neries vingiais driblinguojamą III. užtrukdavom šitoj gynyboj nuo upės atakos į nebūtį šakalių padkatais jai iš po kojų sausumon išmušinėdami kamuolį ir grįžę erdvės bei laiko sklidini tęsėm vaizduotės išbandymus šiapus ekrano ir vielinės tvoros IV. ne visada tesėjom iššūkius ir apėjusi mūsų catenaccio bei parankinėmis priemonėmis daromas taktines pražangas atsitvėrusi kamuolį upė veržėsi tolin – tolin link finalo žiočių V. štai – vėl liepa tik po 30 metų su savo ir brolio vaikais pakrantėj Graikijos sėdžiu dabar – ar atpažinčiau ar atlaikyčiau jei per banguojančią jūros tribūną atgal į žaidimą kamuolį grąžintų – ar rasčiau ko nepametęs ko tąsyk taip ir nepavyko suprast bei pagaut kaip kad vartai nesugebėjo pagaut svarbiausio Baggio smūgio Kintsugi Betonines šaligatvio plyteles Suskilusias žaliom Siūlėm sulydo samanos auksu. Daug gražiau, negu buvo, Dabar. Dabar gražiau, negu bus gražu. Įsikraustymas į gyventą butą užleistą balkoną perėmė perintys balandžiai, voke ant palangės pertrū- kusi plotkelė „Gloria in excels- is Deo“ nuo beveik nebuvusių Kūčių, toliau akinių dėklas – ten trys dantų plokštelės, viena paskui kitą pilnėjančios kalantis mirties dantims. taip viskas ir išbėga: per įtrūkius, akiduobes, šverples. naudoti, pildyti, saugoti, atidėti nesutemusiai juodai dienai, gyventi, liesti daiktai-daikteliai-šūdeliai: pora žilų plaukų šukose, grybukų keptuvė, širdies lašai vaistų stirtoj, stikliniai eglutės žaislai, ranka rašytų receptų rinkinys, žalvarinė indiška vazelė, šaukštai ir lėkštės, dėžutės ir siūlai nerišlūs, žvakės, uogienės, stiklainiai tušti, degtukai, kamšteliai ir t. t., ir pan., ir mano akiplėšiška gyvybė, pilna mirtingumo. mano akiplėšiška gyvybė, atsisakanti visa tai paveldėti. mano akiplėšiška gyvybė, kuri visa tai išmes ir užmirš. auganti, valiojanti neatsiminti – kabintis. užmarštis – pirminė nuodėmė, gyvenimą atverianti: pasitinkanti, lydinti, pašluojanti po. ir tada – tik įstrižas šviesos dūris pro lango (jį irgi pakeisiu) šonkaulius – jame dulkės sunkiasi ir sėda ugnies dulksna. dega. Ruduo šalia uždaryto teniso korto paklydusį teniso kamuoliuką lėtai kapoja klevų ir liepų lapų raketės tai bent ilga partija

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama