TUUVE ARO. Naktį viskas kitaip. Esė iš suomių kalbos vertė Rūta Marija Viljamaa

TUUVE ARO. Naktį viskas kitaip. Esė iš suomių kalbos vertė Rūta Marija Viljamaa...Mūsų svetainėje buvo baltos durys stikliniais langeliais. Mama miegodavo ant kambario sofos, kad netrikdyčiau jos poilsio. Iš miegamojo, kuriame dažniau būdraudavau, nei snausdavau, pro tas įstiklintas duris ėjo koridorius į tualetą. Pamenu, kaip lėtai ir kuo tyliau slinkdavau pro jas, nes beveik kasnakt prispirdavo reikalas. Vos man prilietus durų rankeną mama tuoj pašokdavo iš patalų: – Kas ten? – Tai aš, nebijok. Ji sėdėdavo apsisiautusi antklode iki pat kaklo, tarytum bandydama apsisaugoti nuo anapus stiklinių durų tykančio tariamo pavojaus. „Dink iš čia!“ – paliepdavo ji vaikišku balseliu. Mamos sapnai būdavo tikroviški, pernelyg tikroviški, visai kaip mano. Iš tokių sapnų sunku atsipeikėti. Ji bijodavo, kad naktyje sėlinantis blogis pražudys ją pačią ar mane. Buvau jos vienintelis vaikas, o aš turėjau tik ją. Būdama penkerių metų įvaldžiau patetiką eilėraštuko, kurio pirma eilutė skambėjo taip: „Jei mano karalienė mirs, galas ir man.“ Mano pačios košmaruose beveidžiai plėšikai nužudydavo mamą arba pagrobdavo ją į Sovietų Sąjungą. Sapnai mišo su tikrove. Buvau ir užkietėjusi somnambulė: paryčiais kartais prabusdavau balkone ar laiptinės aikštelėje. Klejodama nuo raudonukės temperatūros regėjau haliucinacijas su plazdančiomis, čiauškančiomis žvaigždėmis, kurios kvietė pas save. Ant miegamojo lentynos sėdėjo liesas, klastingas vyras, kuris nesutiko niekur išsinešdinti. Pirmą sykį apie miegą – veikiau, jo trūkumą – sąmoningai susimąsčiau šešerių, kai rytojaus dienos lūkesčiai buvo pernelyg dideli. „Tik gerai išsimiegok, – liepė mama, – rytoj laukia vaikų šventė!“ Kartą metuose televizijos darbuotojų atžaloms buvo leidžiama paviešėti įstabiame komplekse su studijomis, kameromis ir naujienų tarnybos kabinetais. Animaciniai filmukai užtamsintoje kino salėje, lobių žvejyba ir tiek ledų, kiek į pilvą telpa... tačiau gulėdama medinėje lovoje galvojau tik apie tai, kaip visa tai nueis šuniui ant uodegos, jei nepavyks užmigt. Apsiverčiau ant kito šono. Spoksojau į lovos lentoje medžio šakų paliktus žvaigždėlapius. Atrodė, kad linksta sienos. Miegas taip ir nesuėmė, o vaikų šventė prabėgo lyg pro miglą. Mano mama buvo nemigos veteranė, paveldėjusi šį polinkį iš savo motinos, nusipelniusios karo savanorės. Vertingo dienos miego metu močiutė visada reikalaudavo „absoliučios tylos“, nes naktimis nevaliodavo užmigti. Saugodama jos miegą mano mama tipendavo ant pirštų galiukų, visai kaip aš po kelių dešimtmečių. Mano atsiminimuose močiutės dienos miegas siejasi su sunkiais baldais apstatytu, vaistais trenkiančiu butu, po kurio svetainės stalu žaisdavau kiek įmanydama tyliau minkštam knarkimui aidint iš miegamojo. Standžiai garbanotas močiutės perukas pogulio metu pūpsojo ant stovo. Tetos pasakojo, kad mano senelis, šaudymo varžybose laurus skynęs majoras, už triukšmavimą arba blogus pažymius savo tris dukteris kartais bausdavo netikėtai smogdamas knyga per galvą, neminint reguliarios beržinės košės. Seserys tad gyveno nuolatinėje baimėje, užgimusioje dar ankstyvoje vaikystėje tirtant slėptuvėje nuo bombų. Vargšė mama! Buvo tikra baikštuolė, trūkčiodavo nuo kiekvieno garso, griebdavosi už širdies nuo indų barkštelėjimo ar durų skambučio. Lyg statydama barikadą aplink save ji kaupė daiktus: senus baldus, lempas, vazas, veidrodžius, drabužius, pagalves, visokius mažmožius, kol bute vos galėjai praeit. Vakare prieš įjungiant šviesas užuolaidas reikėjo aklinai užtraukti, nes kitaip ją galėjo matyti iš lauko. Vaikystėje daugiausia būdavau viena. Seserų neturėjau, tėvas buvo dingęs iš mūsų gyvenimo, o vieniša mama plušo ištisas dienas. Turbūt dėl daugelio priežasčių tarp bendraamžių jaučiausi keistuole, o patyčios tik pagilino mano atskirtį. Darželyje dar leista būti, kuo panorėjus: urzgiančiu terjeru Jupe ar ant stogų besikarstančiu indėnų vadu Naunau, bet, ginkdie, niekados su mamos drabužiais ar papuošalais žaidžiančia ištaiginga dama. Devintojo dešimtmečio mokykloje netruko paaiškėti, kokia turi būti tikra mergina, kada vaikų ir suaugusiųjų žvilgsniai virsdavo niekinančiais, o kada vėl pritariančiais. Patyčios yra toks keistas dalykas, kad jas galima ignoruoti ar netgi pamiršti, tačiau jos lieka tūnoti giliai viduje ir laukti savo valandos. Šios žaizdos vardas yra gėda. Manyje ėmė skleistis psichosomatinių simptomų puokštė. Eidama vengdavau užlipti ant plyšių tarp šaligatvio plytelių, demonstratyviai mosikuodavau rankomis, kambario kilimo šerelius rytais privalėjau subraukti į kareivišką tvarką. Mirksėjau akimis – viens, du, trys, keturi mirksniai arba nutiks kažkas baisaus, viens, du, trys, keturi – ir puldavau klostyti plaukų kirpčiukus zigzagu. Žandenuotas mokyklos psichologas prašė pasakyti, ką regiu rašalo dėmėse. Nėriausi iš kailio, kad atsakymai skambėtų kuo normaliau. Regimieji tikai greitai išnyko. Kuo įsakmiau buvau socializuojama į tikrą mergaitę, tuo veiksmingiau išmokau slėpti tikrąją save ir išversti nerimą į vidų, į nematomąją pusę. Tačiau mano krūtinėje tebetarpo slogutis: gniaužiantis jausmas dėl to, kad nesu tokia kaip visi, kad nepriklausau niekam ir nerandu saugios priebėgos. Šis slogutis po daugelio metų vis primins apie save situacijose, kuomet pasijusiu atstumta ar apleista. Psichoterapijoje įsigalėjusi mintis, kad nemigą lemiantis nerimastingumas nėra tapatus darbo krūvio keliamam stresui, kurį palengvintų kažkas panašaus į aktyvų sportą. Vakarais paūmėjančius, iš kūno atminties kylančius simptomus, tokius kaip sunkumas krūtinėje, paviršutiniškas kvėpavimas ir gerklės gniaužimas, yra gerokai sunkiau identifikuoti ir suvaldyti. (Ir, aišku, nekenčiu aktyvaus sporto.) Dabartinių diagnozių šviesoje mudvi su mama, ko gero, būtume priskirtos skirtingiems autizmo spektro atvejams – abi priimtino elgesio paribiuose. To pripažinimas leidžia lengviau suprasti dalykų tarpusavio sąsajas ir susitaikyti su problema. Nerimastingumas, padidėjęs jautrumas, įvairių apsauginių mechanizmų kūrimas, stiprus polinkis bėgti nuo realybės ir nesugebėjimas užmigti gali bent jau iš dalies kilti iš neurologiškai netipinių smegenų. Kaip asmenine patirtimi paremtoje knygoje „Moterys autizmo spektre“ (2023) nurodo radijo žurnalistė, rašytoja Clara Törnvall, moterims autizmą pavyksta diagnozuoti rečiau nei berniukams ir vyrams, o autizmo bruožai joms reiškiasi kiek kitaip. Mergaitės auginamos taip, kad labiau už berniukus yra linkusios slėpti savo silpnybes po mandagumo ir socialumo skydu, kas logiškai veda į nerimą ir depresiją. Nuolatinis maskavimasis, tai yra vaidinimas, kad esi „normali“, atima siaubingai daug vidinių resursų, o toks krūvis retai atneša gero miego dovaną, veikiau atvirkščiai. Kita vertus, nustatyta, kad neurologinis išskirtinumas turi sąsajų su lakia fantazija ir originaliu mąstymu, kuo lengvai galiu patikėti mąstydama apie savo ir mamos būdą veikti pasaulyje ar sėkmingai darbuotis kūrybos baruose.

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama