DOVILĖ PAKŠTIENĖ. Neišmatuojama vertė

DOVILĖ PAKŠTIENĖ. Neišmatuojama vertė...Kadaise, kai pradėjo reikėti visai kitokios skaitymo kokybės, pasiguodžiau vienam autoritetingam asmeniui, kad tokioje naujai leidžiamų knygų gausybėje bijau pražiopsoti tuos vienetinius vertinguosius autorius. Man buvo atsakyta, jog neverta vaikytis naujienų, reiktų tiesiog skaityti klasiką. Žinoma, klasika yra puiku. Laiko patikrinti tekstai. Prie jų visada gera ir verta grįžti, mokytis iš jų. O kas, jei tai, ką vėliau vadintume klasika arba išskirtinai gerais tekstais, dabar tyliai žūsta?.. Prieš kurį laiką iš vieno man brangaus rašytojo išgirdau, kad nebežino, ar verta toliau leisti savo knygas. Mažai kam bereikia tokių tekstų? Patikėkite, tai ne šiaip sau kokio vidutiniškai rašančio žmogelio kalbos. Šitie žodžiai buvo pasakyti stipraus kūrėjo. Suklusau visu vidumi. Patys didieji beveik visuomet yra patys kukliausi. Dėl to bet koks didesnis ar mažesnis atsitraukimas į šalį tarsi neturėtų stebinti. Kuriančiam žmogui natūralu pasitraukti nuo triukšmo. Kitaip negirdėti, kas iš gelmių beldžiasi. Mažadvasiai savimylos atvirkščiai – mėgsta būti matomi ir girdimi nepaisant nieko. Tokių knygos leidžiamos greitai – apie kokybę net nereikia kalbėti. Matomumas ir girdimumas niekaip nepatvirtina didesnio ar išskirtinio talento. Dažniausiai tai greitasis maistas masėms ir lengvi pinigai leidykloms. Tekstai dažnai beveik niekiniai. Prisikimšdami skurdaus kamšalo – ar jaučiamės pilnesni? O mūsų tylesnieji rašytojai, lėtai mezgantys tekstą... Jie gimdo tai, ko dar nėra ir niekados nebūtų buvę. Išnešioja, brandina, laisto, nokina... Rūpinasi kiekvienu žodžiu. Šiame kūrybai šventame procese dalyvauja viskas. Ypač svarbi egzistencinė patirtis, iš kurios randasi autentiška kūrinio tikrovė. Nesąžininga iš kultūrinės bendruomenės atimti giliausiai kalbančius. Jie juk atspindi mūsų prigimtinės kultūros giliuosius klodus. Nors ir sunkiau, bet tokie autoriai turi būti prieinami skaitytojui. Dėl gyvai pulsuojančios kūrybinės tėkmės. O jeigu tik mes patys daugiau dalintumėmės vienas su kitu mus ištikusiais atradimais... Iš dalies, ar nėra čia ir mūsų, skaitytojų, kaltė, jeigu geriausieji atsitolina? Knygos ir tekstai, kurie nepataikauja daugumai, greičiausiai niekad nebus labai populiarūs. Bet būtent dėl to jie tampa išskirtiniai. Retai sutinkamas grožis, kuris yra kitoks nei visi kiti. Blyksintis savo kitoniškumu ir prasme besiskverbiantis tiesiai į širdį. Kaip jaučiamės pamatę itin retą grožybę? Slaptą girių paukštį, kurio plunksnų spalvos išnirdamos iš po medžių šakų užsidega akyse. Netikėtu kampu nuskilusį akmenį, suspindusį smulkiomis sidabro gyslelėmis, – galbūt jis toks vienintelis pasaulyje? O štai tu jį regi. Štai esate vienas kito akivaizdoje. Tada juk jautiesi ypatingai. Esu taip susitikusi su keliomis knygomis. Skaitau tekstą antrą, trečią kartą, o jis žaižaruoja viskuo, kas geriausia, – lyg patį pirmąjį kartą prisilietus. Meniniam tekste ieškau gyvos energijos srovės. Ir man atrodo, kad turime pakovoti už savo grynuolius. Už galimybę prie jų prisiliesti. Skurdūs esame mes patys. Skurdžiai kalbame, skurdžiai būname. Dar skurdžiau duodame. Nebeturime laiko ieškoti net ir to, kas mūsų žmogiškąją būtį maitina. Ką jau kalbėti apie laiką, skirtą lėtam estetinį malonumą keliančiam skaitymui. Tegu tie gilesni, autentiški tekstai mus pasieks tyliau, bet su kokiu išsiilgtu džiugesiu bus priimami!.. Leiskime sau tokią išskirtinę gyvenimo prabangą, nes juk – omnia praeclara rara. Visa, kas puiku, – reta.

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama