Svetlana Pavlichenko. Miestas, kurio nėra

Svetlana Pavlichenko. Miestas, kurio nėra. Rusijos subombarduotas namas Ukrainoje. Vadimo Sarachano nuotr. Svetlana Pavlichenko, Chersono apskr. socialinio ir politinio laikraščio „Tavriyskie vesti“ vyriausioji redaktorė, Ukrainos nacionalinės žurnalistų sąjungos narė. Istorijos žurnalas "Voruta", Nr. 1 (887) 2025 Dabar, deja, galima išgirsti įvairių nuomonių dėl rusų ir ukrainiečių karo pradžios priežasčių. Kartais net atrodo, kad tik tingus neįsivaizduoja savęs didžiu šio klausimo ekspertu. Nesu politologė, nesu analitikė. Aš – žurnalistė. Todėl savo straipsniuose nedarau išvadų dėl priežasčių ir nepateikiu prognozių. Rašau apie tai, ką mačiau okupacijos metu ir matau dabar. Kaip sistemingai ir žiauriai naikinama ilgaamžių tradicijų šalis. Apie tai ir ši mano publikacija. Faktiškai visos Ukrainos gyvenvietės, per kurias karas perėjo „ugniniu volu“, buvo strategiškai svarbios tolesniam šalies teritorijos užgrobimui ir turėjo atitinkamą specializaciją. Kiekviename okupuotame mieste pramonė buvo sunaikinta. Pavyzdžiui, Vuhledare, Torecke buvo išgaunamos anglys, kurias naudojo metalurgijoje; Sjeverodonecke (iki 2024 m. Severodoneckas) – chemijos pramonė, Vovčanske – mašinų gamyba. Įmonės, aplink kurias buvo sukoncentruoti miestai ir kaimai, visiškai sunaikintos. Juk jei nėra įmonės – nėra ir darbo žmonėms, neverta plėtoti miesto-vaiduoklio infrastruktūros. Tad neaišku, ar po karo bus atstatomi miestai su  sunaikintomis įmonėmis, kur dirbo dauguma ar pagrindinė darbingų gyventojų dalis. Deja, į vieną straipsnį nesutalpinti visų šalies agresorės nusikaltimų, pasakojimų apie kiekvieną nuo šalies žemėlapio nušluotą miestą. Bet reikšmingiausius – iš jų ir pasaulio ekonomikai -- priminsiu. Mariupolis (Donecko sritis), Azovo jūros pakrantė. Čia 2021 m. duomenimis  gyveno 431,9 tūkst. žmonių.  Įmonės, kur dirbo dauguma ar pagrindinė darbingų gyventojų dalis: Iljičiaus vardo, „Azovstal“ metalurgijos kombinatai ir prekybos uostas. Dėl šių pajėgumų  Ukraina pagal plieno gamybos apimtį tarp pasaulio šalių užėmė 14 vietą. Per didžiausią Azovo pakrantės Mariupolio uostą buvo eksportuojami ir juodieji metalai, ketus. 2014 m. Mariupolį užgrobė Rusijos remiami separatistai, o tų metų birželį jį išvadavo „Azov“ batalionas. Bet pirmomis plataus masto įsiveržimo dienomis miestas vėl atsidūrė priešo  blokados gniaužtuose. Tuomet  Ukraina pajėgė 86 dienas laikyti Mariupolio gynybą ir jos  centru tapo „Azovstal“. Visa šalis tada meldėsi už narsius gynėjus ir taikius gyventojus, kurie liko apsiaustame mieste. Tik galutinai užėmus Mariupolį, rusai įleido į miestą humanitarinius konvojus. Pramonės, kuri buvo miesto ekonomikos pagrindas, liekanos išardytos į metalo laužą. Sunaikinta ir infrastruktūra. 2022 m. gegužės mėn. duomenimis, Mariupolyje buvo suniokoti 93 proc. – iš 477 -- daugiabučių gyvenamųjų namų miesto centre, visi 19 medicinos kompleksų ir 86 – iš 89 – mokymo įstaigos. Dabar okupantai bando sudaryti miesto „atkūrimo“ įvaizdį: griauna suniokotus namus, iš jų iškelia vietos gyventojus ir paskubomis stato naujus. Bet į šiuos įkelia ne vietinius, o atvykusius rusus.  Vadinamąjį būsimosios administracijos personalą, mokytojus ir kitus specialistus. Sjeverodoneckas (iki 2024 m, Severodoneckas, Donecko sritis). 2021 m.  gyventojų skaičius siekė 101,1 tūkst.  Įmonėje, kur dirbo dauguma ar pagrindinė miesto gyventojų dalis, „Azot“ susivienijime  –  6 tūkst. žmonių  2020 m.. Chemikų miestas, jaunas, gražus, jaukus, Donecko srities pasididžiavimas. Turėjau galimybę ten būti jau antiteroristinės operacijos metu, bet iki plataus masto įsiveržimo pradžios. Tai buvo Ukrainos nacionalinės spaudos turas po Donecko sritį (kontroliuojamą Ukrainos). Tuomet mums rodė miestus, kurie iš suteiktos europinės paramos, plėtoja infrastruktūrą, įmones, kur sėkmingai didinama gamyba. Žodžiu viską, kuo didžiuojasi vienas ar kitas miestas. Būtent „Azov“  2022-ųjų birželį tapo paskutiniu ukrainiečių kariškių gynybos forpostu. Tuomet mieste dar buvo likę apie 8 tūkst. taikių gyventojų. 90 proc. Sjeverodonecko okupantai  sugriovė. Lysyčanskas (Luhansko sritis). Mieste 2021 m.  gyveno 95 tūkst. žmonių. Kai ukrainiečių kariškiai 2022 m. liepos 3 d. paliko Lysyčanską, ten tuo metu buvo likę apie 10 tūkst. gyventojų. Miestas buvo žinomas dėl didelės naftos perdirbimo gamyklos. Dėl rusų agresijos naftos perdirbimas Ukrainoje visiškai sunaikintas, nes nuo sugriovimo nukentėjo ne tik Lysyčansko gamykla. Bachmutas (Artemivskas, Donecko sritis). 2021 m. gyventojų skaičius siekė 72,3 tūkst. Įmonės, kur dirbo dauguma ar pagrindinė darbingų gyventojų dalis: „Artwinery“ (Artemivsko putojančių vynų gamykla), „Artemsil“. Putojantis vynas buvo gaminamas 72 m gylio požemyje. Per metus  „Artwinery“ pagamindavo iki 25 mln. butelių putojančio vyno. Kova dėl Bachmuto tęsėsi 2022 m. rugpjūtį -- 2023 m. gegužę. Jau 2023-ųjų kovą miestas buvo 80 proc. sugriautas. Bet ten dar buvo likę nemažiau 5 tūkst. taikių gyventojų, kurie dėl įvairių priežasčių laiku negalėjo pasitraukti. Volnovacha (2021 m. gyventojų siekė 21,4 tūkst.). Tai – vienas pirmųjų miestų, kurį visiškai sugriovė Rusijos federacija. Volnovacha – svarbiausias transporto mazgas, jį okupantai bandė užgrobti pirmomis didžiojo karo dienomis. Rubižnė (2021 m. – 56,1 tūkst. gyventojų ), Avdijivka (2021 m. –  31,9 tūkst. ), Toreckas (2021 m. --  31,5 tūkst.), Vovčanskas (iki 2021 m. – 17,7 tūkst.), Irpinė (2021 m. – 62,5 tūkst.), Iziumas (iki 2021 m. – 45,9 tūkst.), Lymanas, Popasna, Orichivas, Časiv Jaras, Krasnohorivka, Ščastija – tai dar ne visos gyvenamosios vietos, į kurias negreitai grįš gyvenimas... Daugiausia visiškai sugriautų gyvenviečių yra Donbase (Donecko, Luhansko sritys). Dabar okupuotos Ukrainos sričių – Chersono, Zaporižios, Charkivo, Donecko, Luhansko teritorijos. Čia vyksta kruvinos kautynės. Dešiniakrantėje Chersonščinos (Chersono sritis, kontroliuojama Ukrainos) teritorijoje beveik visiškai sugriauta apie 40 kaimų. Dešiniakrantėje srities dalyje yra 228 gyvenvietės. Viena iš sugriautų buvo išsidėsčiusi kaip tik priešais mūsų gyvenvietę Velika Lepetykha (per Dniprą, kurio plotis šioje vietoje iki susprogdintos Kachovkos hidroelektrinės užtvankos siekė apie 9 km). Aš dar buvau okupuotoje gyvenvietėje ir mačiau kaip sistemingai ir tikslingai naikinamos išvaduoto dešiniojo kranto gyvenvietės. Iš Kachovkos rezervuaro sklido dūmų ir svilėsių dvokas, naktį žemė  tiesiog drebėjo, o  sprogimai kitoje pusėje apšviesdavo net mūsų namus. Laimei, kad beveik visus pakrantės kaimų gyventojus pavyko evakuoti į kaimyninę sritį, kontroliuojamą Ukrainos. Nors ir ten pasiekdavo nuolatiniai artilerijos apšaudymai, bet jų nešlavė nuo žemės paviršiaus. Man baisu galvoti apie tuos žmones, kurie atsisakė evakuotis. Juk dauguma ten turėjo namų ūkius, gyvulių, kurie lėtai ir kančiose žuvo iš bado ir troškulio. Stanislavas – nedidelė Chersono srities gyvenvietė, išsiskirianti unikaliais topografiniais duomenimis. Visame pasaulyje žinomas Chersono Didysis kanjonas, nuostabusis limanas, kur susitinka dviejų upių vandenys. Ir dar žmonės, kurie tiki Ukrainos pergale ir, nežiūrint kasdienių apšaudymų dronais ir raketų antpuolių, nepalieka savo namų. Šį kaimą taip pat planingai šluoja nuo žemės paviršiaus. Hola Prystanė (šalia miesto yra balneologinis kurortas Gopris) – ukrainiečių tradicijų lopšinė, daugelio folklorinių festivalių sostinė, švenčių miestas. Bet dabar iš jo liko tik taškas Chersono srities žemėlapyje. Okupantams susprogdinus Kachovkos hidroelektrinės užtvanką, Hola Prystanė ilgą laiką buvo apsemta vandens. Kachovkos hidroelektrinės užtvankos susprogdinimas – dar vienas plataus masto šalies agresorės nusikaltimas. Dėl to buvo užlietos didelės Chersono ir Mykolajivo sričių teritorijos. Katastrofos zonoje atsidūrė 16000 taikių gyventojų ir apie 80 gyvenviečių. Nekontroliuojamai plūstantis vanduo nusinešė 32 žmonių gyvybes ir sunaikino didelį kiekį biologinių išteklių. Be to, Dnipro dešiniajame ir kairiajame (po deokupacijos) krante įsikūrusioms gyvenvietėms teks visiškai keisti savo plėtros kryptį. Juk Ukrainos pietūs –  tai iš esmės augalininkystės regionai. Čia dauguma gyvenusiųjų ir gyvenančiųjų  –  žemdirbiai. Bet nėra laistymo – nėra derliaus laukuose. Nebus pietuose žemių drėkinimo,  nebus derliaus. Atsižvelgiant į tai, kad kairiajame Dnipro krante okupantai sunaikino visą miškų fondą, Chersovščinos laukia nepavydėtinas likimas. Užgrobikai ne tik nušlavė nuo žemės paviršiaus miestus, dideles ir mažas Ukrainos gyvenvietes, kur gyveno ir dirbo milijonai žmonių, susisuko savo šeimos lizdus, steigė verslus, augino vaikus, mokė mylėti savo gražų kraštą, savo didingą šalį.  Mums, ukrainiečiams dar gresia ir ekologinė katastrofa. Bet tai dar viena tema pamąstymams. Šiame straipsnyje paliesiu dar vieną svarbų aspektą. Dauguma moterų, kurių namus ir kaimus Ukrainoje sunaikino Rusija, dabar klajoja po Žemės rutulį ieškodamos prieglobsčio ir galimybės auginti vaikus be raketų sprogimų. Daugelio vyrai kariauja už gimtąją valstybę ir, deja, ne visi galės grįžti gyvi. Nė kiek nesutirštindama spalvų, galiu tvirtinti, kad Rusija plačiu mastu įsiveržė į kiekvieną ukrainiečių šeimą, iš vienos atėmė namą, iš kitos – tėvus, dar kitos – vaikus. Galima ilgai svarstyti ir ieškoti kaltų dėl įsiveržimo priežasčių, bet tai nepakeičia faktų: dėl rusų agresijos Ukraina praranda teritorijas, žmones, kultūrinį palikimą. Vertė Ona Kacėnaitė

Autorius: TRAKŲ ŽEMĖ

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama