Aštuoniasdešimt Sharon Creech kelionių metų (rašytojos 80-mečiui) / 2 dalis

Pirmieji du rašytojos kūriniai – romanai suaugusiesiems, o nuo trečiojo prasidėjo jos, kaip vaikų literatūros autorės, karjera. Nors Absoliučiai normalus chaosas (1990) kritikų laikomas generaline repeticija prieš didįjį karjeros šuolį – jos antroji knyga paaugliams laimėjo Niuberio medalį, jau pirmajame Creech kūrinyje paaugliams ryškėja pagrindinės kūrybos temos ir tendencijos.

Jaunimui skirtose knygose vaizduojami paauglystės iššūkiai ir aktualijos, dažnai perteikiami per jausmų sukeltas metaforines keliones. Kūriniuose susipina komiškumas ir realistiškumas, o šių dviejų naratyvinių įrankių sampyna padeda išreikšti sudėtingas mirtingumo, šeimos problemų, savęs ieškojimo, tapatybės temas¹⁴. Panašūs pirmųjų dviejų Creech knygų paaugliams siužetai, personažai (kai kurių net vardai tie patys) ir temos.

Abi knygos nestokoja užslėptų tapatybių, kurios atskleidžiamos pasakojant paralelines istorijas¹⁵. Apskritai Creech yra puiki istorijos istorijoje meistrė – dėl to jos knygos įgyja daug sluoksnių ir prasmių, verčia susimąstyti, apgalvoti įvairias temas ir kasdienius dalykus, todėl yra įdomios ir suaugusiam skaitytojui. Absoliučiai normalus chaosas yra verčianti susimąstyti, bet kiek lengvesnė knyga¹⁶, palyginti su Du mėnesiai kelio, kuri kai kurių kritikų apibūdinama kaip per daug traumuojanti, atstovaujanti „naujajam realizmui vaikų literatūroje“, kai rašytojai pasirenka aprašyti „pragariškus vaikystės košmarus vietoj palaimingų vaikystės idilių“¹⁷.

Pagrindinė Absoliučiai normalaus chaoso veikėja – trylikametė Merė Lu Finėj¹⁸. Mergaitė vasarą pradeda rašyti dienoraštį (mokyklinė vasaros užduotis) ir atranda, kad jai tai patinka. Kol dienoraštyje aprašinėja savo draugystes, romantiškus santykius, keistą besisvečiuojančio pusbrolio elgesį ir komentuoja skaitomą Odisėją (taip pat vasaros darbai), apie ją rutuliojasi visiškai kita istorija. Audringos vasaros pabaigoje ji suvokia, kiek mažai gilinosi į aplinkinį pasaulį – įvykius ir žmones. Autorės pasirinkta dienoraščio forma turi dvigubą paskirtį: dienoraštis čia pasitarnauja ir kaip pramoga, ir kaip būdas perduoti vidinę refleksiją – įžvalgas ir nušvitimus. Pasakojimas pirmuoju asmeniu – Merės Lu (angl. Mary Lou) balsu – yra aštrus, juokingas ir charakteringas, todėl jos dienoraščio įrašai išlieka įdomūs net ir dažnų sentimentalių „priepuolių“ metu. Daugeliu atžvilgių ji yra puiki pasakotoja, piešianti ryškius ir įtikinamus žmonių portretus ir įvykių aprašymus, tačiau, pati to nežinodama, pasakodama ji atskleidžia dideles ir mažas paslaptis. Nors kūrinio pabaiga kritikuotina, visuma yra įtraukianti, o pagrindinė veikėja – patraukli ir įsimenanti.

Du mėnesiai kelio – pirmoji Jungtinėse Valstijose išleista Creech knyga, iškart pelniusi autorei Niuberio medalį, kuris, pasak jos, ne tik labai nustebino, bet ir atvėrė „auksines duris“: „Kai knyga gavo Niuberio medalį, niekas nebuvo labiau nustebęs nei aš. Iki šiol esu truputį ištikta šoko.“¹⁹ Niuberio medalis, pasak autorės, „sukuria“ publiką, nes visi išgirsta, kad tokia knyga egzistuoja ir gavo pripažinimo ženklą“²⁰. Ji prisipažino net nesvajojusi apie tokį įvertinimą, aprašė savo nuostabą, sulaukus skambučio iš organizacinio komiteto. Tada ji gyveno bute virš mokyklos patalpų (vyras buvo mokyklos direktorius), ir skambutis dažniausiai reikšdavo, kad kuris nors iš mokinių susirgo ar dar kažkas atsitiko. Pagriebė lapelį ir pieštuką, kad užsirašytų mokinio pavardę, bet tai, ką tą dieną užrašė, buvo pavadinimai „Amerikos bibliotekininkų asociacija“ ir „Niuberio med…“²¹.

Labai įdomu, kad šios knygos siužeto trajektoriją visai kita linkme pakeitė netikėtas atsitiktinumas (o galbūt lemtis?): autorė jau buvo parašiusi dvi kūrinio versijas, kuriose nebuvo nei vėliau pagrindine veikėja tapusios Salamankos, nei jos senelių Hidlių, kai vakarieniaudama viename kinų restorane iš laimės sausainiuko ištraukė Amerikos čiabuvių patarlę „Nespręsk apie žmogų, nepavaikščiojęs jo mokasinais du mėnesius“. Ši neįprastame kontekste į rankas pakliuvusi patarlė padėjo sugrįžti autorės vaikystės prisiminimams – vieno jos pusbrolio ar pusseserės pasakojimams apie tai, kad jų protėvis buvęs tikras Amerikos indėnas. Creech didžiuodamasi mėgdavo aplinkiniams sakyti, jog yra grynakraujė indėnė (autorė vartoja žodį indėnas ir teigia, kad jai nepatinka naujai įsigalėjusi vartosena Amerikos čiabuvis)²². Taip knygoje atsirado dar vienas prasminis sluoksnis, ypač aktualus knygos skaitytojams amerikiečiams, – ne tik asmeninės, bet ir tautinės tapatybės paieškos, santykis su šeimos, tautos ir valstybės istorija. Nors pastaroji (valstybės istorija) ryškiai neeksplikuojama, šalyje, kur visi baltaodžiai yra imigrantai ir tam tikra prasme okupantai, tapatinimasis su savo indėniškomis šaknimis sukuria atitinkamą santykį ir su valstybės istorija.

Geriausiai šią istoriją, pasakojančią apie trylikametės Salamankos kelionę su seneliais į mamos žūties vietą Aidaho valstijoje, nusako kritikės Martos S. Segal citata: „(…) istorija istorijoje, istorija apie istorijas, travelogas ir pasakėčia, viskas susukta į vieną.“²³

Temiškai, anot Lewiso Robertso, knyga gvildena „tapatybės, realizmo ir fantazijos skirties, šeimos istorijos, ieškojimų naratyvus, vilties ir išlikimo temas. Be to, knyga suteikia įžvalgų apie du esminius šiuolaikinės vaikų literatūros tyrimų klausimus: realizmo veiksmingumą ir pasakojimo vaidmenį vaikų skaitytojų, kurie patys ieško tapatybės, gyvenime“²⁴. Išties, Du mėnesiai kelio – tarsi knyga-svogūnas, kurioje istorijos sluoksniuojasi ir veriasi tarsi lukštai, po viena istorija slypi kita: Salamankos kelionė su seneliais į Levistoną Aidaho valstijoje, atkurta jos mamos kelionė – išorinė ir vidinė, senelių meilės istorija, Salamankos pasakojama bendraklasės Febės šeimos istorija, užsiminimas apie jos pačios romantinių santykių užuomazgas, savasties, tapatybės paieškos, ieškojimas atsakymų į neatsakytus (o gal ir neatsakomus) klausimus, vidinės ramybės ieškojimas, bandymas suprasti kitą, moterų vietos šeimoje ir savęs realizacijos klausimai, namų ir savo vietos paieškos…

Būtų galima šį sąrašą tęsti, o kaskart skaitant kūrinį atkreipti dėmesį į dar vieną aspektą, dar vieną smulkmeną, verčiančią nukreipti savo mintis apie knygą dar kita linkme. Skaityti Du mėnesius kelio – tarsi nerti gilyn į tamsų vandenį turint rankose žibintuvėlį: kur pašviesi, ten atsivers vis kitas pasaulis. Nenorėdama daugiažodžiauti apie šią knygą, su kuria vienintele skaitytojai gali susipažinti (ar atnaujinti pažintį) lietuviškai, kalbą apie ją užbaigsiu dar viena kritikės Beverly M. Ruthven citata: „Puikus Creech gebėjimas kurti dialogus kartu su vykusia pasakojimo dinamika prikausto skaitytoją iki pat knygos pabaigos.“²⁵ Tikra tiesa.

Antroji pagal svarbą Creech knyga – Karnegio medalį pełniusi Ruby Holler (2002). Du mėnesius kelio galima pavadinti istorija istorijoje, o Ruby Holler galima būtų pavadinti kelione kelionėje. Kūrinyje pasakojama apie dvi poras – dvynius Dalasą ir Floridą ir Seirę bei Tailerį. Problemiški dvyniai Dalasas ir Florida gyvena vaikų namuose, kuriems vadovauja piktavaliai ponia ir ponas Trepidai. Tuose namuose galioja griežtos taisyklės, kurias dvyniai nuolat pažeidžia, o visi bandymai juos įsivaikinti baigiasi jų grįžimu atgal į vaikų namus, iš kurių sykį dvyniai nusprendžia pabėgti. Tuo pačiu metu pagyvenusi pora, gyvenanti idealizuotoje Ruby Holler vietovėje, nusprendžia, kad jų namuose vėl galėtų skambėti vaikų juokas, todėl įsivaikina Dalasą ir Floridą. Dvyniams naujoje vietoje labai patinka, tačiau jie nepraranda budrumo ir mano, kad naujieji įtėviai anksčiau ar vėliau grąžins juos atgal. Nepaisydami (ne)pasitikėjimo iššūkių ir vis atskleidžiamų siaubų, kuriuos dvyniai išgyveno vaikų namuose, jie planuoja dvi keliones: Taileris norėtų pasistatyti valtį ir kartu su Florida tyrinėti Rutabago upę, o Seirė svajoja aplankyti tolimąjį Kangadūną ir pamatyti retą paukštį, bet tam reikia Dalaso pagalbos. Labiau už viską pasaulyje dvyniai bijo išsiskirti. Į visą šią psichologinę painiavą dar įpinamas Seirės noras šiek tiek pabūti vienai, be Tailerio, ir sužinoti, kokia ji yra be jo. Tuo metu piktadariai ponai Trepidai rezga planus, kaip pasisavinti paslėptus pinigus, kuriuos ketveriukė planuoja išleisti savo kelionėms. Tuo tikslu Trepidai pasamdo kaimyną Z, žaidžiantį dvigubą žaidimą: jis teikia informaciją Trepidams, bet ir paslepia „lobius“. Kaimynui bendraujant su dvyniais išaiškėja dar daugiau paslapčių: kaimynas įtaria, kad jie gali būti jo vaikai. Kelionėse patyrusios įvairių nuotykių ir išbandymų, abi poros grįžta namo. Senukus aplankę jų tikrieji vaikai siūlo dvynius grąžinti į vaikų namus, o šie, išgirdę pokalbį, pabėga iš namų, bet ryte grįžta suvilioti jiems gaminamų pusryčių kvapo. Pasak Kirkus Reviews, „šiame nuotykių romane su melodramatiškais lobių ir našlaičių elementais slypi toks žavesys ir humoras, kad atrodo visiškai pagrįsta norėti, jog jis tęstųsi, ir pamatyti, kas nutiks toliau. Creech baigia tuo, kad skaitytojai žino daugiau nei patys veikėjai – dėl to knygos pabaiga šiek tiek nuvilia. Vis dėlto tai įtraukianti istorija“²⁶. Kritikė Paula Rohrlich taip apibendrina Karnegio medalį pelniusį kūrinį: „Ši savotiška pasaka apima daugelį temų, kurias Creech nagrinėjo kituose jaunimui skirtuose romanuose: prarastų tėvų ilgesį, kelionės, kaip savęs pažinimo priemonės, svarbą. Ji patiks jaunesniesiems paaugliams, aukštesniųjų klasių mokiniams, kuriuos patrauks humoras ir nuotykiai, kai Dalasas ir Florida, Taileris ir Seirė mokysis prisitaikyti prie gyvenimo kartu, jie įvertins laimingą šios mielos, tyčia gana senamadiškos pasakos pabaigą.“²⁷

Kelionių motyvus galime rasti dar mažiausiai dviejose Creech knygose: Bloomability (1998) pagrindinei veikėjai Dinei su šeima tenka pagyventi net dvylikoje skirtingų valstijų, kol tėvai išleidžia ją su teta ir dėde keliauti į Šveicariją, kur dėdė dirba amerikiečių mokyklos direktoriumi. Mokykloje Dinė pirmą kartą gyvenime nesijaučia vienintele naujoke ir sutinka vaikų iš viso pasaulio. Niuberiui nominuotos knygos The Wanderer (2000) pagrindinė veikėja trylikametė Sofija įsiprašo į dėdės laivą „Klajoklis“ (angl. Wanderer) ir iškeliauja iš Konektikuto valstijos per Atlanto vandenyną aplankyti Anglijoje gyvenančio senelio.

Creech kūryboje yra ir eiliuotų kūrinių. Apie knygą Love That Dog (2001) ji yra pasakiusi: „Visada maniau, kad jei būsiu rašytoja, būsiu poetė, bet tada susidomėjau proza“ (…). Tačiau visada norėjau grįžti ir nuveikti ką nors vaikams. Ir vis dėlto nenorėjau rašyti poezijos rinkinio vaikams – nėra daug poezijos vaikams, kuri man patiktų; ji arba per daug kvaila, arba per daug rimta, todėl iš tikrųjų nesiruošiau rašyti šios knygos kaip poezijos.“²⁸ Nors ir nesiruošė, bet parašė – eiliuotai ir puikiai. Kaip ir Karnegio medaliui nominuotą Heartbeat (2004) – laisvosiomis eilėmis atkartojantį merginos Anės, savo rūpesčius kasdien išbėgiojančios basomis, širdies ritmą.

Aprašyti visas 22 Creech vaikams ir jaunimui parašytas knygas – ne šio straipsnio tikslas. Svarbiau šįsyk apibendrinti autorės indėlį į vaikų literatūrą ir atkreipti dėmesį į šią puikią, bet Lietuvoje labai mažai žinomą rašytoją. Lengviausia tai padaryti pasitelkiant kelionės metaforą. Visoje Creech kūryboje justi kelionių ir savęs atradimo dvasia. Ji sako, kad kelionės jai visada buvo svarbios: „Man patinka galvoti, kad kiekviena knyga – bet kokia knyga – pati yra kelionė. Atveri ją, ir pirmyn. Jus vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau pakeitė keliavimas su tais personažais.“²⁹ Skaitydami Sharon Creech knygas galime būti garantuoti: pokytis tikrai įvyks.

¹⁴ „Sharon Creech“, Children’s Literature Review, Vol. 164, p. 2.

¹⁵ Wendy E. Betts, „Review of Absolutely Normal Chaos, by Sharon Creech“, Five Owls 10, no. 2 (November–December 1995), p. 39.

¹⁶ Ibid.

¹⁷ Hal Piper, „Are the Plots of Kids’ Books Too Realistic?“, Chicago Tribune, 21 Apr. 1995, North Sports final ed., Perspective sec.: 19.

¹⁸ Veikėją šiuo vardu galime rasti ir knygoje Du mėnesiai kelio, ten Merė Lu gyvena gausioje šeimoje, turi tris brolius, kurių vardai yra tokie patys kaip ir rašytojos brolių: Tomis, Denas ir Dugas, todėl galima spėti, kad šios šeimos prototipas – Creech šeima, o Merė Lu – pati rašytoja. Tačiau ši prielaida galioja tik tada, jei kūryboje ieškome biografinių atspindžių.

¹⁹ Sharon Creech, „Newbery medal winner Sharon Creech“.

²⁰ Sharon Creech, „Newbery Medal Acceptance“, p. 418–425.

²¹ Ibid., p. 418.

²² Ibid., p. 421.

²³ Marta S. Segal, „Stepping through Walk Two Moons“, Book Links 11, no. 3 (April–May 2002), p. 35–40.

²⁴ Lewis Roberts, „Nightmares, Idylls, Mystery, and Hope: Walk Two Moons and the Artifice of Realism in Children’s Fiction“, Children’s Literature in Education 39, no. 2 (June 2008), p. 121–134.

²⁵ Beverly M. Ruthven, op. cit.

²⁶ „Review of Ruby Holler, by Sharon Creech“, Kirkus Reviews 70, no. 6 (15 March 2002), p. 408.

²⁷ Paula Rohrlick, „Review of Ruby Holler, by Sharon Creech“, Kliatt 36, no. 3 (May 2002), p. 6–7.

²⁸ Jason Britton, „Sharon Creech: Everyday Journeys“, Publishers Weekly 248, no.

²⁹ (16 July 20001), p. 153–154. 29 Ibid.

Autorius: Inga Mitunevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama