Aštuoniasdešimt Sharon Creech kelionių metų (rašytojos 80-mečiui) / 1 dalis

Nors lietuviškai galime skaityti tik vieną Sharon Creech knygą – Du mėnesiai kelio¹, Jungtinėse Amerikos Valstijose (ir ne tik!) ji – viena žymiausių savo kartos autorių. Ir viena labiausiai apdovanotųjų. Iki šiol tik du autoriai yra pelnę abu žymiausius apdovanojimus, teikiamus už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams anglų kalba Jungtinėse Valstijose ir Jungtinėje Karalystėje – Niuberio ir Karnegio medalius. Viena šių dviejų autorių ir yra Sharon Creech. Be to, ji yra pirmoji amerikiečių autorė, apdovanota britiškuoju Karnegio medaliu ir taip įrašiusi savo vardą į abiejų šalių vaikų literatūros istorijos puslapius. Per 30 kūrybos metų ji parašė du romanus suaugusiesiems, pjesę ir 22 knygas vaikams ir paaugliams – eiliuotas ir proza, paveikslėlių knygas mažiausiems skaitytojams ir romanus paaugliams. Nors pati žymiausia, populiariausia ir labiausiai apdovanota jos knyga yra Du mėnesiai kelio, kūrėjos talentą liudija faktas, jog jos knygos dar tris kartus buvo patekusios į Karnegio apdovanojimų trumpąjį sąrašą, viena knyga – į Niuberio medalio Garbės sąrašą, ji buvo nominuota „Whitbread“ premijai ir pelnė dar mažiausiai 8 literatūrinius apdovanojimus (visus sunku ir suskaičiuoti!), tarp kurių – ir vaikų, tėvų bei bibliotekininkų renkamos geriausios ar populiariausios knygos. Įdomu, kad ne tik literatūrinis, bet ir kasdienis rašytojos gyvenimas pasidalijo tarp dviejų šalių – Jungtinių Valstijų ir Jungtinės Karalystės. Tad pasidairykime po juos abu.

Sharon Creech gimė 1945 m. liepos 29 d. viename Klivlando priemiesčių Pietų Euklide, Ohajo valstijoje. Šeimoje, be būsimos rašytojos, dar augo sesuo ir trys broliai, o gretimoje Kentukio valstijoje svečiuose laukė pusbroliai ir (ar) pusseserės². Tam, kad būtų išgirsta gausioje ir triukšmingoje šeimoje, kurią pavaizdavo savo pirmojoje knygoje vaikams Absoliučiai normalus chaosas (angl. Absolutely Normal Chaos, 1990), mergaitė turėjo atrasti savo balsą ir pasakojimo manierą, išmokti šiek tiek perdėti ir pagražinti pasakojamas istorijas³.

Vasarą visa šeima sėsdavo į automobilį ir keliaudavo į Mičiganą, Viskonsiną, o kartą ir į Aidahą. Būtent ši penkių dienų kelionė, kai autorei buvo 12 metų, padarė tokį didžiulį įspūdį, kad po trisdešimties metų buvo atkurta tramplinu į vaikų literatūros Olimpą tapusioje knygoje Du mėnesiai kelio. Įdomi šios kelionės detalė: jos metu gimimo dienos proga autorė gavo dovanų odinius mokasinus, citata apie kuriuos paskui tapo esmine knygos Du mėnesiai kelio ašimi. Autorė prisimena šias keliones kaip labai smagias vaikams, bet tikriausiai ne iš lengvųjų jų tėvams: „Mes turbūt buvome labai triukšmingas būrys, ir aš nesuprantu, kaip mūsų tėvai pakęsdavo mus tose automobilių kelionėse.“⁴

Kita kelionių kryptis – Kvinso (angl. Quincy) vietovė Kentukio valstijoje, kur, pasak autorės, nuostabiame ūkyje gyveno (ir tebegyvena) jos pusbroliai ir pusseserės. Ten netrūko nieko, ko būna kaimiškose vietovėse: kalvų ir medžių, maudynių vietų, tvartų ir šieno stoginių. Visą dieną vaikai praleisdavo lauke lakstydami po kalvas, o vakare susirinkdavo verandoje ir pasakodavo istorijas. Autorė taip pamilo šią vietovę, kad pavertė ją fikciniu Baibenku Kentukyje, kuriame vyksta veiksmas net keturiose jos knygose⁵.

Kokia brangi autorei ir jos sukurtiems personažams ši vietovė, galima suprasti iš Baibenko aprašymų: „Baibenkas – tai palei Ohajo upę žalumoje sutūpusių namelių virtinė. Tik prieš metus tėtis išpešė mane kaip kokią piktžolę, sukrovė visą mūsų turtą (ne, ne visą: jis nepaėmė nei kaštono, nei gluosnio, nei klevo, nei daržinės, nei maudyklos, nei kitų man priklausiusių dalykų) ir, nuvežęs tris šimtus mylių tiesiai į šiaurę, sustojo priešais kažkokį namą Euklide, Ohajo valstijoje.“⁶

Creech pamena, kad vaikystėje norėjo išbandyti daug profesijų – dailininkės, ledo čiuožėjos, dainininkės, mokytojos ir reporterės, tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad ji neturi dailininkės talento, sunkiai pakelia kritimus ant ledo ir absoliučiai nesugeba išlaikyti tonacijos dainuodama.

Be to, ji suprato, kad būtų siaubinga reporterė, nes iškraipo tuos faktus, kurie jai nepatinka. Po mokyklos baigimo įstojusi į Hiramo koledžą, kur mokėsi literatūros ir rašymo, susidomėjo pasakojimo menu, šiuos mokslus tęsė Georgeʼo Masono universitete Virdžinijoje.

Studijų metu Creech spėjo ištekėti, susilaukti dviejų vaikų, berniuko ir mergaitės, ir su šeima persikraustyti į Vašingtoną, kur ne visu etatu dirbo leidinyje Congressional Quarterly redaktoriaus asistente. Darbą leidinyje, nušviečiančiame Kongreso naujienas, ji laikė menkai skatinančiu⁷. Labiau įkvepiantis jai pasirodė anglų literatūros ir rašymo mokytojos darbas privačioje tarptautinėje TASIS (angl. The American School in Switzerland) mokykloje netoli Londono, kur ji persikraustė su abiem vaikais po skyrybų. Kaip teigė viename interviu, šis žingsnis buvo padarytas daugiau iš naivumo nei iš drąsos: „Net nenumaniau, kaip bus sunku daugeliu atžvilgių.“⁸ Tačiau būta ir privalumų: jos vaikai lankė mokyklą nemokamai ir pagal mokymo programą galėjo keliauti po visą pasaulį. „Turėjome nuostabių galimybių, tad nebuvo svarbu, kad neturime pinigų“⁹, – prisimena Creech ir priduria, kad nebūtų galėjusi to suteikti savo vaikams, jei būtų likusi Jungtinėse Valstijose. Jungtinėje Karalystėje ji sutiko savo antrąjį vyrą Lyleʼą, su kuriuo susituokė 1982 m. 1998 m., po 18 metų klajonių svetur, Creech su šeima grįžo atgal į tėvynę. Šiuo metu ji gyvena Meino valstijoje ir teigia, kad pats geriausias dalykas pasaulyje yra laikas, leidžiamas su šeima. Antras geriausias dalykas – rašymas¹⁰.

Autorė sako, kad, mokydama vaikus literatūros, pati labai daug ko išmoko: suprato, kas kuriamą istoriją daro įdomią, kaip kuriamas siužetas, personažai, kaip konstruojamas požiūrio taškas¹¹. Rašyti ji pradėjo gyvendama Jungtinėje Karalystėje. Manoma, kad tam įtakos turėjo jos tėvo mirtis ir jo šešerius metus po insulto kentėta negalia – negalėjimas kalbėti. Rodos, po tėvo išėjimo Creech tarsi išsiliejo taip ilgai savyje laikytais žodžiais¹². Creech teigė: „Santykis tarp tėvo mirties ir pasipylusio mano rašymo gali būti toks, kad aš susidūriau su tamsia mirtingumo siena: mes neturime neriboto laiko savo svajonėms pasiekti; tačiau taip pat gali būti, kad aš jaučiausi įpareigota sakyti žodžius, kurių negalėjo ištarti mano tėvas.“¹³

¹ Sharon Creech, Du mėnesiai kelio, [iš anglų kalbos vertė Dalia Zaikauskienė, iliustravo Neringa Žukauskaitė], Vilnius: Alma littera, 2001.

² Angl. cousins gali reikšti ir vyriškosios, ir moteriškosios giminės asmenį. Autorė atsiminimuose nedetalizuoja, ar tai būta pusseserių, ar pusbrolių, bet turint omenyje, kad amerikiečių ūkininkų šeimos dažnai būdavo gausios, tikėtina, kad buvo ir tų, ir tų.

³ Beverly Morgan Ruthven, „Walk Two Moons“, Beacham’s Guide to Literature for Young Adults, Vol. 9, edited by Kirk H. Beetz, p. 4954–4961. Osprey, Fla.: Beacham Publishing Corp., 1999.

⁴ Sharon Creech, „Newbery medal winner Sharon Creech“, interneto prieiga: https://www.sharoncreech.com/about (žiūrėta 2025-08-13).

⁵ Ibid.

⁶ Sharon Creech, Du mėnesiai kelio, p. 7.

⁷ Jason Britton, „Sharon Creech: Everyday Journeys“, Publishers Weekly 248, no. 29 (16 July 2001), p. 153–154.

⁸ Ibid.

⁹ Ibid.

¹⁰ Sharon Creech, „Newbery medal winner Sharon Creech“.

¹¹Ibid.

¹²Beverly Morgan Ruthven, op. cit.

¹³Sharon Creech, „Newbery Medal Acceptance“, Horn Book Magazine, 71: (July / August 1995), p. 420.

Autorius: Inga Mitunevičiūtė

Turinio šaltinis