Išgyvenimo stebuklas: Raquelės J. Palacio ir Erikos S. Perl romanas paaugliams apie holokaustą / 2 dalis
Rubinaitis
Turinį įkėlė
Nelaimingos meilės ir kita archetipika
Kad knyga būtų paveiki, ji turi patraukti skaitytoją, o patrauklumo neretai siekiama pasitelkiant archetipines struktūras. Saros išgyvenimo istorija greičiausiai ne taip jaudintų, jei nebūtų grindžiama nelaimingos meilės archetipu. Pirmosios meilės tema yra vystoma įtikinamai perteikiant psichologinę veikėjų savijautą ir subtiliai atskleidžiant palaipsnį jų santykių keitimąsi.
Žmoniškumas apima ne tik žmogaus gyvybės gynimą, bet ir visų žmonių laikymą lygiaverčiais. Bendraamžiai tokiu Tourteau nelaiko – mokykloje jis atstumtasis. Vaikai su juo nesikalba, už nugaros šaiposi iš luošumo ir žemina dėl socialinės kilmės: esą jis smirdi, nes jo tėvas dirba kanalizacijoje. Sara iš Tourteau nesišaipo, bet jo ir negina. Taigi Grandmére apie save, trylikametę paauglę, kalba sąžiningai atvirai, nenutylėdama netinkamos anuometinės elgsenos. Sara sėdi su Tourteau viename suole, tad žino, kad berniukas niekuo nesmirdi, bet jį ignoruoja, su juo nesikalba. Vienintelis kartas, kada jie persimetė keliais žodžiais, buvo tada, kai Tourteau atidavė tarp suolų jos pamestą piešimo sąsiuvinį. Todėl Sara yra apstulbinta, kad Tourteau, rizikuodamas savo gyvybe, padeda jai pabėgti. Ir labai susigėsta, kai, dėkojant ištarus mokykloje įprastą pravardę, berniukas paprašo vadinti jį tikruoju vardu – Žiuljenu. Pasirodo, Sara jo nebuvo įsidėmėjusi.
Saugodamasis, kad nepastebėtų kaimynai, Žiuljenas pasirodo sutemus. Jis padeda Sarai mokytis, bet daugiausia laiko jie žaidžia. Suvaržyti ankštos tvarto erdvės, jiedu keliasi į išgalvotus pasaulius ir ten leidžiasi į neįtikėtinus nuotykius. Žaidimai juos suartina, abu prisipažįsta niekada neturėję tokio draugo, kokiu vienas antram tapo.
Tolesnei jų santykių raidai svarbus yra Saros pasidalijimas itin brangiu vaikystės prisiminimu. Žiuljeno paklausta, kodėl piešia paukščius, Sara papasakoja apie su tėčiu žaistą žaidimą, kai buvo maža.
Kiekvieną pavasarį Saros šeima eidavo iškylauti į mišką ir apsistodavo žydinčiame katilėlių lauke, kurį Sara laikė stebuklingu. Tėčio vadinama mažu paukšteliu, ten Sara būdavo skraidinama: plačiai išskėsdavo rankas, tėtis iškeldavo ją virš galvos, sukdavo ratu, po to liepdavo užsimerkti ir tada mesdavo aukštyn. Džiaugsmas, kurį skraidinama patirdavo Sara, visam gyvenimui įsirėžė į emocinę jos atmintį ir dvasinės giminystės ryšiu susiejo su paukščiais.
Vienokiu ar kitokiu pavidalu vis pasirodantis paukščio vaizdinys laikytinas pagrindiniu šio romano leitmotyvu, turinčiu keleriopą paskirtį. Be abejo, jis išsaugo archetipinę paukščio kaip laisvės simbolio reikšmę, bet, priklausomai nuo konteksto, jo prasmių laukas išsiplečia. Paukščio įvaizdis yra psichologinio Saros paveikslo dėmuo, atspindintis jos vidinį pasaulį. Be to, su paukščio vaizdiniu sietinas leitmotyvas, ypač išskiriant Saros piešimo sąsiuvinį, yra struktūrinis romano elementas, sąlygojantis siužeto posūkius.
Vieną vakarą Žiuljenas ateina su Saros piešimo sąsiuviniu: pastebėjo jį pastoriaus Luko kabinete ir slapta nugvelbė. Dėkodama Sara spontaniškai apkabina berniuko kaklą, nustemba, kad Žiuljenas irgi ją apkabina, ir pajunta, kaip tai yra nuostabu – taip ima megztis naujas jausminis ryšys.
Tačiau piešimo sąsiuvinis tampa pavojų prišaukiančiu objektu. Pastebėjęs, kaip Žiuljenas kažką išsineša iš pastoriaus kabineto, jį paseka Vincentas su dviem draugais ir netrukus pasirodo tvarte. Sara spėja pasislėpti, o Žiuljeną Vincentas ima kvosti, žeminti ir galiausiai, pareiškęs, kad tokius krabus naciai naikina kaip ir žydus, puola trankyti kumščiais, smaugti, spardyti. Tai matanti Sara žino, kuo gali baigtis Vincento siautėjimas, ir jos troškimas išgelbėti draugą nuslopina blaivų protą ir savisaugos jausmą – ji turi perspėti Žiuljeno tėvus. Laimei, nuo Žiuljeno šūksnio pabudę tvarte gyvenantys šikšnosparniai išgąsdina įsibrovėlius ir jie sprunka lauk. Kai susijaudinusi Sara nusileidžia nuo pastogės ir pasako, kad jai nesvarbu, jeigu ją pagaus, ji tik nori padėti, Žiuljenas ima rėkti: „Jei jie tave ras, suims mano tėvus. Jie įvykdys jiems mirties bausmę“ (p. 159) ir su ašaromis akyse pratrūksta piktais Sarą smerkiančiais žodžiais. Ši scena byloja, kaip sudėtinga būti žmoniškam nenormaliame pasaulyje, kartu ir tai, kaip šis nenormalus pasaulis komplikuoja Saros ir Žiuljeno draugystę.
Žiuljenui pasveikus susitikinėjimai su Sara atsinaujina. Į jų santykius sutelktas veiksmas vystomas panašia kreive kaip iki dramatiškosios nakties: vaizduojamas vis didesnės artumos radimasis, išaugantis iki meilės jausmų išpažinimo, o tada – žudikiškas nenormaliojo pasaulio antpuolis.
Kasdien susitikinėdami Žiuljenas ir Sara įpranta sėdėti atsirėmę į vienas kito nugarą arba susirėmę šonais ar bent liesdamiesi pėdomis – apie tai nekalbėdami, taip jie siekia jutiminio artumo. O atvirai apie savo jausmus vienas antram prabyla Saros gimimo dieną. Pirmiausia Žiuljenas padovanoja Sarai jo paties iš medžio išdrožtą mažą paukštelį (Sarą jį saugos visą gyvenimą). Atėjus Žiuljeno tėvams su vaišėmis, džiaugiamasi, kad artėja sąjungininkai ir karas greit baigsis. Tokių naujienų pakylėta, likusi viena į piešimo sąsiuvinį Sara žodžiais išlieja ateities svajones, išsako meilę Žiuljenui ir pripiešia jo portretų. Apie vidurnaktį Žiuljenas ateina antrąkart ir miško taku nusiveda Sarą į žydinčių katilėlių pievelę, žioruojančią mėnulio šviesoje. Šioje romantizuotoje erdvėje jis prabyla apie savo svajones ateityje būti su Sara, prisipažįsta visada buvęs ją įsimylėjęs ir tada abu pirmąsyk pasibučiuoja. Grįžus į tvartą, Sara Žiuljenui dovanoja savo piešimo sąsiuvinį. Naktį ji sapnuoja iš dangaus krintančius baltus paukštelius, žadančius nuvesti pas Žiuljeną. O rytą išgirsta kažką esant apačioje ir išvysta Vincentą. Žiuljenui dovanotas sąsiuvinis tampa tragiškų įvykių kaltininku. Beeinantį į mokyklą Žiuljeną sustabdo nacių automobilis, kuriame sėdi ir Vincentas – taip Žiuljeno portfelyje buvęs Saros sąsiuvinis pakliūva į Vincento, tapusio nacių milicininku, rankas. Žiuljenas suimamas, o Vincentas su šautuvu nukanka prie tvarto ir ima šaudyti. Sarai pavyksta išsigelbėti: išlindusi per stogo skylę, ji pabėga į mišką, o besivejantį Vincentą netikėtai sudrasko vilkas. Deja, Žiuljenas su kitais suimtaisiais nužudomas. Sara ilgai ir skausmingai jo gedi: „Atrodė, tarsi širdyje turėčiau didžiulę skylę“ (p. 238). Po daugelio metų, kaip tai būdinga daliai nelaimingos meilės siužetų, savo kūdikį Žiuljeno atminimui pavadina jo vardu – Džulianu, toks yra angliškasis vardo atitikmuo. Šį vardą paveldėjo ir su Sara telefonu kalbėjęs anūkas.
Be nelaimingos meilės ir paukščių, struktūruoti romaną bei charakterizuoti Sarą padeda dar vienas – raudonų batelių – archetipas. Gilinantis į jo semantiką romane galima įžvelgti bundančio moteriškumo apraišką, grožio ir elegancijos poreikį, o drauge tuštybę ir vaikišką neklusnumą.
Archetipinių požymių turi ir erdvės modeliavimas. Vietos, kuriose Sara slepiasi – varpinės bokštas, tvarto pastogė, o paskutiniais karo metais Bomje namų palėpė – pagal erdvės vertikalę yra orientuotos aukštyn, kas mitiniame mąstyme traktuojama teigiamai. Be to, viršutinė erdvė siejama su dangaus paukščiais, tad dera prie paukštiškosios romano simbolikos. Beje, Saros slėptuvė tvarto pastogėje už šieno spudulų asocijuojasi su lizdu. Saros gelbėjimas vedant ją kanalizacijos tuneliais primena mitinį apsilankymą požeminiame pasaulyje prieš patenkant į kitą, naują gyvenimo etapą reiškiančią erdvę.
Skaitymo trikdžiai
Įvade minėjau, kad knyga nepasirodė esanti aukščiausios kokybės. Bet išsiaiškinusi jos atsiradimo aplinkybes suvokiau, kad beskaitant kai kurie turinio dalykai užkliuvo dėl klaidingų lūkesčių: maniau, kad tai tikroviškas romanas apie holokaustą, todėl trikdė perdėti, sunkiai įtikimi epizodai. O iš tiesų jame yra sumišę realistinio ir grafinio romano bruožai, ir pastarieji kartkartėmis ardo pasakojimo tikroviškumą. Klasikiniame grafiniame romane tikrovės deformacijos priklauso žanriniam kanonui, taigi ir šiame kūrinyje, supratau, į jas reikėtų žiūrėti pakančiai.
Iš grafinių romanų yra perimti vieno iš veikėjų, Tourteau pravardžiuojamo Žiuljeno, kūrimo principai. Jo paveiksle esama gerokai sušvelnintų, bet vis dėlto atpažįstamų savybių, būdingų grafinių romanų gelbėtojo tipažui. Realistiškai vertinant berniuko, vaikštančio su dviem ramentais ir visada nuo kitų atsiliekančio, galimybes, sunku įsivaizduoti, kaip jis įkopia į varpinės bokštą, kuriame pasislėpusi Sara, kaip keturiolika kilometrų brenda kanalizacijos požemiais, sparčiu ėjimu stebindamas vos spėjančią paskui jį mergaitę, kaip po šio žygio, vien įsikibęs rankomis, jis užsikelia ant tvarto pastogės. Tačiau prisiminus, kad grafinių romanų gelbėtojai išsiskiria supergalia ir ištverme, tampa suprantamas toks Žiuljeno fizinių galimybių traktavimas.
Realistinio kūrinio kontekste sunkiai įtikimas Saros išsigelbėjimo epizodas, kai Sara, mišku bėgdama nuo ginkluoto Vincento, išvysta ne kartą sapnuose regėtą vilką, kuris ją apgina: žvilgsniu liepia Sarai likti ten, kur yra, pažada neskriausti, o Vincentą, pasileidusį Saros link, sudrasko. Tačiau ši stebuklui prilygstanti scena neprieštarauja grafinių romanų poetikai. Analogiškai galima vertinti ir Saros virtimą į vieną iš sapne matytų baltų paukščių ir jo akimis matytą Žiuljeno žūtį. Bet įmanoma šį epizodą traktuoti ir kaip Saros viziją, kuria ji įtiki.
Ne visos nuo realybės nutolusios vietos aiškintinos tik komiksų poetikos įtaka. Šis kūrinys, rašytas turint tikslą kovoti prieš antisemitizmą ir skleisti humanizmą, pasižymi didaktiniu kryptingumu. Pagrindinės mintys, kurias norima įdiegti skaitytojui, yra įdedamos į vieno ar kito veikėjo lūpas. Išėmus iš konteksto, jos dažnai skamba kaip maksimos, yra tinkamos cituoti apibendrinant knygos idėjinį turinį, vis dėlto ne visada jos dera vaizduojamoje situacijoje. Pavyzdžiui, visiškai natūraliai nuskamba Vivjenos žodžiai, pasakyti pastoriui Lukui, apsilankius pas jį po Žiuljeno sumušimo: „Blogis bus sustabdytas tik tada, kai geri žmonės nuspręs jį užbaigti“ (p. 164). Tačiau Saros monologas, skirtas ką tik gimusiam sūnui, tikrovėje sunkiai įsivaizduojamas: „(…) Tu tik dabar čia atsiradai, – pasakiau jam, – bet kai paaugsi, suprasi, kad gerumas, kaip ir meilė, visada lieka su tavimi. (…) Matai, Džulianai, – pasakiau jam, – visada reikia drąsos, kad būtum geras. Bet išgyvenus laiką, kai gerumas tau gali kainuoti viską – laisvę ir gyvybę, gerumas tampa stebuklu. Gerumas yra viskas. Tai šviesa tamsoje. Tai tavo būties esmė. Tai viltis“ (p. 242). Iš tiesų šis monologas skirtas skaitytojui, o ne kūdikiui.
Dėl patetiškos, su šviesos leitmotyvu susietos kalbos nenatūralus atrodo ir trylikamečio Džuliano pažadas močiutei neleisti pamiršti, kas nutiko jos kartai: „Niekad neleisiu jiems pamiršti. Spinduliuosiu savo šviesa… dėl tavęs“ (p. 246). Taigi didaktiškumas ir primygtinis kai kurių leitmotyvų akcentavimas kai kur ima gožti stilistinį veikėjų kalbėsenos autentiškumą.
Bet labiausiai, skaitant Baltąją paukštę, trikdė ne turinio dalykai, o nekokybiškas vertimas (vertė Gabija Karpauskaitė). Keletą suerzinusių vietų pacituosiu. Džulianas su Grandmére kalbasi mobiliuoju telefonu: „(…) ji pasakojo taip tyliai, jog Džulianas turėjo prieiti arčiau telefono, kad ją išgirstų“ (p. 14). Betgi Džulianas nestovėjo už metro ar kelių, kad jam reikėtų eiti prie telefono! Močiutė prisimena: „Mano klasiokus ginkluoti kareiviai išvežė sunkvežimiu!“ (p. 71). Iš tiesų išvežė įvairių klasių mokinius, Saros bendraklasė tarp jų buvo tik viena. Sara išvysta mamą, sėdinčią prie pianino, ir pasiūlo: „Pagrokim duetą (= duetu)?“ (p. 27). Negalėjusi ledų nusipirkti dažnai lankytoje parduotuvėje, Sara nusprendžia: „Turėsiu savo ledus (= sau ledų) nusipirkti kažkur kitur!“ (p. 31). Sara gatvėse mato žmones, besisveikinančius „kietu (= ištiestos) rankos pakėlimu“ (p. 27). Vertimo kalba yra pakankamai vaizdi ir žodinga, bet kai kuriose vietose derėjo paieškoti sinonimų, pavyzdžiui, įkyriai ir kartais ne vietoje vartojamam būdvardžiui tobulas: šiuo žodžiu įvertinama ir nežinoma Saros gimtadienio dovana (p. 19), ir miško aikštelė, kur žydi katilėliai (p. 198), ir tvarto pastogėje Sarai įrengta slėptuvė (p. 93), o štai pastogėje gamtiniams reikalams paliktas kibiras – „tai tikrai netobula“ (p. 94). Keista, kad pastogės pertvarkymas į slėptuvę pavadinamas „projektu“ (p. 93). Sustabarėjusių žodžių junginių pažodinis vertimas kartais nuskamba alogiškai: „Nesu tikra (= neįsivaizduoju, neišmanau), kaip jie galėjo mane išmaitinti“ (p. 102). Sustosiu citavusi, nes tektų prirašyti kelis puslapius. Apmaudu, kad vertėjai, anglų kalbos specialistei, nepadėjo leidyklos redaktoriai (nors vienos redaktorės pavardė ir nurodyta).
Romanas Baltoji paukštė – kūrinys, rašytas išmanant, kaip patraukti skaitytoją paauglį, veikti jo jausmus ir skiepyti norimas moralines savybes. Romanas skatina nepakantumą antisemitizmui, neįgaliųjų netolerancijai, ugdo žmoniškumą. Etinį kūrinio grožį stiprina draugystės ir meilės, kaip galingų, gyvenimo geismą palaikančių jėgų, iškėlimas. Išskirtiniu kūrinio privalumu laikytinas psichologizmas – skrupulingas dėmesys mergaitės Saros jausmams ir mintims. Taigi, nors ir su tam tikrais trūkumais, romanas Baltoji paukštė yra vertas jaunųjų paauglių dėmesio.
Autorius: Dr. (HP) Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
