Savasties paieškos Akvilinos Cicėnaitės, Kotrynos Zylės ir Ignės Zarambaitės prozoje paaugliams / 2 dalis

Sukeistintas paauglių pasaulis Kotrynos Zylės romane Sukeistas

„Siaubingai troškau, kad mane kaip nors pastebėtų“, – ištaria mistinio Kotrynos Zylės romano Sukeistas pagrindinė veikėja Kotryna, kai per avariją nuo jos kūno atsiskyrusi vėlė tapo nematoma²⁰. Iš vienos pusės, būti nematomam yra labai patogu – gali būti savimi, apsilankyti ten, kur veda smalsumas; iš kitos pusės, neturėdamas kūno, niekada negalėsi realizuoti savęs kaip asmenybės per santykius su kitais: „(…) įsivaizdavau dešimtis mūsų nenugyvento gyvenimo scenarijų.“²¹ Šią būseną – norą būti ir matomam, ir nematomam, tokią pažįstamą kiekvienam paaugliui, rašytoja perkelia į mitologinę plotmę, leidžiančią greta realios pasaulio tikrovės gyvuoti ir paralelinei. Mitologiniu aspektu išsamiai šį romaną išanalizavo Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė²², tačiau kūrinys atveria ir kitą perskaitymo perspektyvą – vertinant romaną paauglių savasties aspektu akivaizdu, jog rašytoja, pasitelkusi savotiškus veikėjų dublerius, kaukes, paveikiai atskleidžia kintančios paauglio asmenybės sudėtingumą, brandos problematiką.

Romane susipažįstama su dviejų šešiolikamečių Vilniaus dailės mokyklos moksleivių Gabės ir Gedo draugystės ir užsimezgančios meilės istorija, kurioje svarbų vaidmenį vaidina ir jaunuolių individuacijos procesas. Tai, jog paauglių gyvenime vyksta psichologinių pokyčių, signalizuoja juos ištinkantys susidūrimai su ribinėmis žmogaus gyvenimo situacijomis, su antgamtiškais reiškiniais ar veikėjais, nepažįstamomis sritimis, kurias reikia įsisavinti, ribomis, kurias reikia peržengti, iššūkiais, kuriuos reikia nugalėti. Vienas iš jų – niekada dar nepatirtas meilės jausmas. Jį Gedas vaizdingai apibūdina: „Gabė – kaip pupa, įkritus tarp šonkaulių. Pradžioje nepastebėjau, bet dabar auga viską laužydama.“²³

Gabės savasties paieškos prasideda bandant savarankiškai sudėlioti savo santykius su šeima, seneliais, proseneliais, bendraklasiais, rasti darną ir ryšį tarp to, kas yra regima, apčiuopiama, ir to, kas egzistuoja aukščiau žmogaus valios ir pastangų. Itin reikšmingas romane mirties motyvas – būtent prosenelės mirtis paskatina merginą svarstyti apie žmogaus kūniškumą: „Visas kūnas šiurpo nuo minties, kad miršta VISI. Kad ir kokie gyvi jaučiasi šešiolikos.“²⁴ Komos ištiktos Gabės vėlės apsilankymas mirusiųjų pasaulyje skaitytojams atveria baltiškosios pasaulėžiūros, įsitvirtinusios lietuvių tradicijose, tautosakiniuose vaizdiniuose, pasaulį, o jai pačiai padeda įveikti gedulą dėl mirusių protėvių, mirties ar pokyčių platesne prasme baimę. Tapusi vėle, Gabė tapo nematoma, tačiau, kaip ji teigia, ji vis tiek buvo: „Visai neaišku, kas, bet akivaizdu, kad BUVAU.“²⁵ Vėliau, kai merginos vėlė grįžo į kūną, Gabė džiaugėsi grįžusi į realų pasaulį, kuriame ji gali jaustis gyva, nepermatoma, gali justi Gedo buvimą šalia, jaustis reikalinga. Į Gabės ir Gedo santykius besikišanti laumių sfera (balandžiai apteršia merginos langą, Gabę užpuola vištos, ožkos, užleidžiamas šaltis ir pūga) atliepia tautosakoje aptinkamas laumių keršto žmogui apraiškas, kita vertus, atlieka ir paauglės emocinės sumaišties, nerimo dėl užsimezgančių santykių su vaikinu išraiškos funkciją.

Reikšminga, jog mirtį romane rašytoja vaizduoja kaip vyrą – mokyklos sargą. Pirmasis jų susitikimas, įvykęs atokiame mokyklos rūsyje, persmelkia merginą nenusakoma instinktyvia baime – ji ima bėgti. Tas pats vyras-giltinė vėliau budi šalia į komą panirusios Gabės kūno laukdamas akimirkos, kada jį galės pasiimti. Priešingai nei emocijos, kilusios susitikus vyrą-giltinę, nuo kūno atsiskyrusią paauglės vėlę gąsdino mintis, kad jos realus gyvenimas baigsis šešiolikos, nepažinus daugybės pirmų kartų, tarp jų – ir nepajutus realaus vyro prisilietimo: „Aš NIEKADA gyvomis rankomis neprisiliesiu prie nuogo vyro kūno.“²⁶ Mergina bręsta, priimdama savo moteriškumą, o nerimą dėl nepatirtų pojūčių slopina užgimstanti meilė ir aistra Gedui.

Gedas savastį pajunta susipažinęs su savo antrininku – žmonių vaiku Gediminu, o išsivadavimas kartu su juo iš laumių globos simboliškai žymi susigrąžintą pasitikėjimą savimi, susitaikymą su savo prigimtimi. Romane Gedas pristatomas kaip laumių vaikas, dar kūdikystėje pakištas žmonėms vietoje pavogto tikrojo jų vaiko. Gedo laumiškumo požymiai – jis negražus, kuprotas, turi skirtingų spalvų akis, savo išvaizda labiau primena būtybę nei žmogų – atliepia paauglių polinkį kritiškai vertinti savo išvaizdą, abejoti savo verte. Išskirtinė Gedo prigimtis pabrėžiama ir kitais vaikino „trūkumais“: jis negali skaityti, nes turi skaitymo sutrikimą – disleksiją, todėl vaikystėje ilgai nekalbėjo, komunikuodavo piešiniais. Išraiškingi, stambių potėpių Zylės piešiniai, kuriais iliustruojami Gedo pasakojimo puslapiai, papildo kuriamą vaikino portretą, atskleidžia jo vidinį pasaulį, nesuvaldytas emocijas. Išoriškai demonstruojantis originalumą ir drąsą, juokindamas savo bendramokslius, vaikinas iš tiesų slepia nepasitikėjimą savimi, nepasitenkinimą savo nelengvu gyvenimu. Vaikinas, kaip ir Gabė, bando susivokti, kas jis yra. Pajutęs Gabei šiltus jausmus ir pakvietęs ją į pasimatymą, Gedas nepaprastai išgyvena, kai merginą ištinka nelaimė: „Turbūt esu idiotas, kad sugalvojau tokį planą.“²⁷ Vaikino abejones stiprina ir visa reginčios kaimynės Jadzės komentarai, jog jis ne žmogus, o likimo pamestas ir niekam nereikalingas vaikas: „Ne tau žmonių gedėti, Geduti. Pats nežinai, kas esi ir kas tau skirta.“²⁸

Užminta mįslė sužadina Gedo norą išsiaiškinti savo prigimtį, o tai, ką jis sužino ir pamato, jį gąsdina, skatina imtis veiksmų, kad sunaikintų ankstesnįjį save, atkurtų savastį, santykį su artimaisiais: „Blemba, pirmą kartą gyvenime taip užsinoriu namo. Pas mamą.“²⁹

Suvienytos jaunuolių jėgos (Gedas ir Gabė ieško informacijos internete ir randa, jog laumės bijo geležies, šermukšnių, linų, išsiaiškina, kaip jomis galima atsikratyti) padeda įveikti jų santykiams trukdantį barjerą, sustiprinti pasitikėjimą savimi ir užgimstančiais jausmais vienas kitam. Mirties motyvas pakeičiamas gyvybės pulsavimu jaunose širdyse – Gabė džiaugiasi grįžusi į savo fizinį kūną, džiaugiasi matydama Gedą šalia: „Jis čia. Gyvas. Ir aš gyva.“³⁰ Gedas irgi pademonstruoja susitaikymą su savimi – jis atsisako pagundos būti ypatingas: išpila laumių duotą buteliuką su stebuklingu vandeniu ir taria: „Žinau, kas esu. Kuo renkuosi būti.“³¹

Savasties paieškos kaip mistinis detektyvas Ignės Zarambaitės romane Juodavandeniai

Kūrinyje šešiolikmetė Ana pirmuoju asmeniu pasakoja nutikusią istoriją. Ana, Ernis, Dovydas, Deimantė, Dovilė, Orestas – šešių draugų grupelė, norėdami patirti nuotykių, sugalvoja nuplaukti į patvinusios upės užlietą sodybą ir joje praleisti naktį. Jaudinančių patirčių troškimas atneša ne džiaugsmą, o nusivylimą ir neišdildomą kaltę – vaikinai apsvaigina merginas narkotikais, bando jomis pasinaudoti, įvairių intrigų pinkles rezga ir merginos. Jaunuoliai, iš anksto suplanavę keršto akciją vienai iš į salą atvykusių merginų ir imitavę šiurpią mistinę situaciją, nesuplanavo tik vieno – nelaimingo atsitikimo, kai, apvirtus valčiai, tamsūs potvynio vandenys pasiglemš jų bendraamžės Deimantės gyvybę.

Tragedija pasibaigę nakties įvykiai atsiveria skaitytojui tarsi iš nuotrupų dėliojama dėlionė: kiekviename kūrinio skyrelyje pateikiamos užuominos į tam tikrus nesenos praeities ar vaikystės atsiminimų epizodus. Juose – sudėtingas pagrindinės romano veikėjos Anos brandos kelias, kuriame savastis realizuojama ne realiame gyvenime, o iš pasąmonės kylančiose merginos vizijose.

Ana, savo šmaikštumu ir gruboku elgesiu nesiskirianti nuo bendraamžių, ilgai slėpė, jog yra ta pati mergaitė, iš kurios vaikystėje mėgdavo pasityčioti jos draugės, o kartą netgi neapdairiai jos vos nepražudė – pastumta mergaitė įkrito į vandenį ir vos nepaskendo. Anika – toks buvo merginos vardas vaikystėje, tuo gyvenimo etapu, kurį visomis išgalėmis Ana stengiasi ištrinti iš atminties. Patirtys pernelyg skausmingos, kad būtų įmanoma jas pamiršti, tad merginai tenka taikstytis su suskilusia tapatybe. Ankstesnė Anika neturėjo draugų, patirdavo patyčių, ją slėgė nuolatiniai tėvų barniai, o vėliau ir skyrybos. Mergaitei buvo skaudu matyti, kaip jos tėvo vaikai iš kitos santuokos gražiai aprengti mokosi toje pačioje mokykloje, ji pavydėjo jiems tėvo dėmesio, meilės, kurios jai trūko. Apie išgyvenamas nuoskaudas mergaitė negalėjo pasikalbėti ir su savo mama, nes ši viskuo dalydavosi su naujuoju draugu.

Grįžimas gyventi į gimtąjį miestelį, su kuriuo siejasi nemalonūs vaikystės prisiminimai, verčia paauglę atsikratyti ankstesniosios aš ir užsidėti sėkmingos asmenybės kaukę: ji patrumpina vardą, pasikeičia pavardę, susikuria viziją, kokia norėtų būti – morališkai tvirta, drąsi, neverkianti dėl menkniekio, gebanti savarankiškai spręsti iškilusias problemas. Naujus mokslo metus Ana pradeda kaip spektaklį: „Vėl pakeičiau mokyklą ir pradėjau spektaklį. (…) Vakarais repetuodavau naująją Aną įsivaizduodama įvairiausias situacijas.“³² Pasirengimas įveikti iššūkius buvo tik iliuzija, tik tolino Aną nuo tikrosios savasties, tačiau ankstesnės patirtys ją jau buvo išmokiusios, jog, norint pritapti, reikia šaipytis iš kitų ir tokiu būdu įgyti autoritetą savo draugių akyse. Ji tyčiojasi iš bendraklasės, pavydi Deimantei jos išvaizdos, galios žeminti kitus viešai taip, kad aukos jaustųsi vertos tokio pažeminimo: „Dėl patyčių greičiau apkaltindavai ne ją, tobuląją, o save, – kad esi menkysta ir nė iš tolo jai neprilygsti.“³³ Akivaizdu, kad kaskart besityčiodama ar stebėdama patyčias Ana ir pati išgyvendavo anksčiau patirtas aukos būsenas.

Ne nuoširdžia draugyste, o dirbtine priklausomybe paremta Anos, Deimantės ir Dovilės sąjunga stabdo Anos ėjimą savasties link. Ji pati pripažįsta, jog jau nuo vaikystės jas siejo „(…) draugystė, patyčios, išdavystė ir kerštas“³⁴. Problema gilėja, kai viena iš draugių – Dovilė – išsiaiškina, jog ji – ta pati Anika, su kuria bendrauta vaikystėje. Baimė, kad jos tapatybės paslaptis gali būti atskleista, vertė Aną įsitraukti į intrigų ir paslapčių ratą, saugoti Dovilės paslaptį dėl tragiškai pasibaigusio naktinio žaidimo.

Būti susidvejinusiai, draskomai prieštaravimų, nuolatos vaidinti – sunki užduotis. Merginos nuotaikų ir emocijų kaitą kurstė ne tik hormonų audros: „Vieną dieną būdavau agresyvi, kitą tapdavau rami ir nuolanki kaip seniau.“³⁵ Kartais mergina elgdavosi kaip Anika, kartais – kaip Ana. Ji pati pasiklysdavo tarp savo prisiimtų vaidmenų, tapatybių, neretai negalėdama priskirti savęs nei vienai, nei kitai, todėl abejojo, kas ji yra: „Tikroji aš ar dar viena susikurta iliuzija?“³⁶ Melavimas sau, tikrųjų emocijų, savasties slopinimas ėmė įgauti patologišką išraišką: paauglė savo būseną lygina su juodąja skyle, kurioje pasimiršta praeitis: „(…) kaip juodoji skylė, traukianti į save viską, deformuojanti, skaldanti, jaukianti ir išspjaunanti padrikas detales. Galiu valandų valandas žiūrėti į jas, bet nematau nieko tikro, tik savo atspindį kreivų veidrodžių šukėse, kasdien tų šukių vis daugėja, tai varo į neviltį.“³⁷

Skaitytojams rašytoja atveria ir kitą merginos pusę, kurią ji pati stengiasi užgniaužti: Ana yra jautri, nuoširdumo ir švelnumo besiilginti asmenybė, ji mėgsta piešti, tačiau slepia savo talentą, nes jaučiasi pažeidžiama rodydama savo darbus kitiems – „lyg eksponuodama savo vidų“³⁸.

Sukrečiantis įvykis apleistoje sodyboje pamažu atveria Anai akis, ją ir jos draugus skirianti praraja ima vis didėti – Anai nepriimtinas tampa svaiginimasis, kaip būdas atsiriboti nuo besiklostančių aplinkybių, ji nori skaityti ir domėtis literatūra, skirtingai nuo visų tragiško įvykio dalyvių, ji nori iš tiesų išsiaiškinti, kas įvyko tą iškylos naktį.

Tą lemtingą naktį jaunuoliai sodyboje vartojo narkotikus ir svaiginosi alkoholiu, todėl Anai sunku tiksliai atsiminti visą įvykių eigą: „Nežinau, ar tai, kas nutiko vėliau, vyko iš tikro, ar tik mano galvoje.“³⁹ Jos atmintyje iškylančios realių įvykių nuotrupos susipina su vaizdiniais apie vandens pabaisą Jumpyrą, „klastingą marių deivę, (…) valdančią audras ir vėjus“, ir šios deivės pagalbininkus juodavandenius arba aubylius, „skandinančius žvejų laivus ir pavienius žmones“⁴⁰. Jaunuolių tuomet surežisuotas vaidinimas, sukuriant istoriją apie marių dievybes, atveria tamsiąsias Anos pasąmonės puses. Iš jos vis iškylantis vaikystėje patirto skendimo siaubas ir nesąmoningas troškimas už tai atkeršyti vaikystėje ją vos nepaskandinusiai, o tą tragišką naktį skendusiai draugei Deimantei lemtingą akimirką Aną pavertė ne tik šio bendraamžių sąmokslo auka, bet ir sąjungininke – ji nebuvo tikra, ar to įvykio metu į ją kabinosi skęstanti Deimantė, ar mistinė jūrų pabaisa. Rezultato nepakeisi – Deimantės ji negelbėjo.

Nepaisant skausmingų išgyvenimų, dramatiškas įvykis Anai padeda suprasti, jog ne visi draugai yra draugai, jog negalima pasiduoti beatodairiškam norui bet kokia kaina būti pripažintai, pastebėtai. Įsisąmoninusi tai, Ana priartėja prie savasties, pasąmonė jai siunčia tikros meilės ir pasiaukojimo išgyvenimą – Matiejų, tobulą vaikiną, atsisakantį savojo ego dėl šeimos, gimtinės. Matiejus nebijo būti kitoks, nesuprastas ir pašieptas, jis gali išklausyti didžiausias paslaptis ir nekaltinti, lemtingu momentu jis nesvarsto, ar apsimoka gelbėti skęstantįjį, net jei rizikuoji savo gyvybe. Anos susitikimas su Matiejumi įvyksta, kai po incidento nepaaiškinamos graužaties genama mergina grįžta į apleistą sodybą. Apysakos pabaigoje paaiškėja, jog susitikimas su Matiejumi buvo tik Anos pasąmonės sugeneruotas prisiminimas apie ją vaikystėje išgelbėjusio vaikino pasiaukojimą, vaizdinys, kviečiantis neįstrigti pykčio, dirbtinių kaukių ir stereotipų pasaulyje ir nebijoti savo prigimties, o jei nesiseka – pradėti iš pradžių „tiek kartų, kiek reikės“⁴¹.

Ši universali rašytojos rekomendacija atliepia psichoanalitikų daromas sąsajas tarp savasties ir mitologijos: „Savasties archetipo simbolis yra paimtas iš mitologijos ir vadinamas Uroborus principu, galinčiu reikšti mirties ir atgimimo motyvą, kuris mitologijoje išreikštas Feniksu, sudegančiu ugnyje ir subrandinančiu kiaušinį, iš kurio išsirita naujas paukštis. Savasties archetipas siunčia ženklus, kad žmogus atliktų savąją paskirtį, kad realizuotų gyvenimo potencialą ir džiaugtųsi gyvenimo pilnatve.“⁴²

Vietoje apibendrinimo norisi paraginti paauglius skaityti vertingą literatūrą, padedančią atskleisti ne tik turtingus mūsų kultūros klodus, bet ir rasti raktą į savastį, išdrįsti pastebėti ir išgyventi savąjį unikalumą.

²⁰ Kotryna Zylė, Sukeistas, Vilnius: Aukso žuvys, 2019, p. 127.

²¹ Ibid., p. 137.

²² Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, „Sukeisto“ keistumai, arba  motinžudžio istorija“, Rubinaitis, 2019, Nr. 3 (91), p. 36–37.

²³ Kotryna Zylė, op. cit., p. 191.

²⁴ Ibid., p. 25.

²⁵ Ibid., p. 107.

²⁶ Ibid., p. 127.

²⁷ Ibid., p. 101.

²⁸ Ibid., p. 116.

²⁹ Ibid., p. 135.

³⁰ Ibid., p. 215.

³¹ Ibid., p. 225.

³² Ignė Zarambaitė, Juodavandeniai, Vilnius: Nieko rimto, 2020,  p. 40.

³³ Ibid., p. 96.

³⁴ Ibid., p. 38.

³⁵ Ibid., p. 40.

³⁶ Ibid., p. 39.

³⁷ Ibid., p. 80.

³⁸ Ibid., p. 81.

³⁹ Ibid., p. 83.

⁴⁰ Ibid., p. 22.

⁴¹ Ibid., p. 117.

⁴² Gražina Gudaitė, Asmenybės transformacija sapnuose,  pasakose, mituose, Vilnius: Tyto alba, 2001, p. 50.

Autorius: Emilė Lenartavičiūtė (Vytauto Didžiojo universitetas), Dr. Kristina Vaisvalavičienė (Vytauto Didžiojo universitetas)

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama