Savasties paieškos Akvilinos Cicėnaitės, Kotrynos Zylės ir Ignės Zarambaitės prozoje paaugliams / 1 dalis

Paauglystė – jauno žmogaus gyvenimo laikotarpis, paženklintas fiziniais ir psichologiniais pokyčiais, ieškojimais, atradimais ir praradimais, vidiniais ir išoriniais konfliktais. Anot psichologų ir psichoanalitikų, savastis, t. y. savęs atskleidimas ir įsisąmoninimas, – vienas svarbiausių ir prigimtinių paauglystės tarpsnio siekių. Šis asmenybės brendimo aspektas straipsnyje atskleidžiamas pasitelkus šiuolaikinės paauglių prozos kūrinius, o jų analizės pavyzdžiai gali pasitarnauti kaip paranki priemonė pedagogui, bendraujančiam su paauglių auditorija, rekomenduojančiam šiai amžiaus grupei aktualius klausimus nagrinėjančią kokybišką literatūrą ir jos perskaitymo būdus. Analizei pasitelkiami vieni ryškiausių pastarojo laikotarpio lietuvių autorių kūriniai – Akvilinos Cicėnaitės apysaka Kad mane pamatytum („Alma littera“, 2020), Kotrynos Zylės romanas Sukeistas („Aukso žuvys“, 2019) ir Ignės Zarambaitės apysaka Juodavandeniai („Nieko rimto“, 2020).

Savasties samprata Carlo Gustavo Jungo psichoanalizėje

Savasties terminą, vartojamą šiuolaikinėje psichologijoje, teologijoje ir filosofijoje, pasiūlė šveicarų psichoanalitikas Carlas Gustavas Jungas (1875–1961), jį apibrėžęs ir išplėtojęs traktate Psichologiniai tipai (1921)¹. Anot mokslininko, savastis (dar lie. patybė, angl. the self, vok. Selbst) – tai savosios prigimties savitumo atskleidimas ir įsisąmoninimas.

Psichologai teigia, jog, skirtingai nei vaikystėje, kai vaikas save laiko tokiu, kokį jį mato artimieji, ir sako, ką galvoja, paauglystėje susiformuoja vidinis „aš“, atsiranda savikontrolė, paauglys jau geba „pažinti save, tapti individualybe“, kelia klausimus, kas aš esu, koks aš esu, koks siekiu būti ².

Žvelgiant į Jungo teoriją, psichologų teiginiai apie paauglių gebėjimus atrodo pernelyg optimistiniai. Anot mokslininko, savęs įsisąmoninimas, tapimas savimi yra sudėtingas ir ilgalaikis procesas, galintis užtrukti pusę gyvenimo ir ilgiau. Savastis yra priešinga sąmonės valdomam ego, t. y. sąmoningam gyvenimo kelio, savojo įvaizdžio, įvairių sprendimų priėmimui, kuriuos lemia kolektyvinės normos, stereotipai, noras atitikti, įsilieti ar būti pastebėtam. Ėjimą link savasties mokslininkas vadino individuacija – „tapimą individu, (…) tapimą savimi, nes individualumas yra mūsų giliausias, galutinis, neprilygstamas unikalumas“³. Kiekvienas žmogus iš prigimties yra kolektyvinis produktas, anot Jungo, „sudarytas vien tik iš visuotinių ypatybių“⁴. Kalbant apie savastį svarbu tai, ar asmuo siekia išsiskirti – individualizuotis, ar besąlygiškai priima visuotines ypatybes. Nuo savasties tolstama, kai ji netenka savojo realumo, kai žmogus renkasi išorinį vaidmenį ar socialinį pripažinimą, socialinę pareigą arba kai pasiduoda „įtaigiam pirmapradžiam vaizdiniui“⁵. Pasak Jungo, individuacija (sinonimiškai vadinama ir savirealizacija) „yra geresnis ir visapusiškesnis žmogaus kolektyvinių savybių įgyvendinimas, kadangi tinkamas dėmesys individo ypatumams labiau nei šių ypatumų nepaisymas ar slopinimas padeda vystyti socialinius gebėjimus“⁶. Mokslininkas siūlo asmens individualumą suvokti ne kaip keistumą, išsiskyrimą iš visuomenės, o kaip gebėjimą iš visiems būdingų funkcijų ir sugebėjimų atsirinkti unikalią, tave apibrėžiančią kombinaciją. Individuacija yra „psichologinio vystymosi procesas, kurio metu įtvirtinamos individualios savybės“⁷. Šį procesą stipriai veikia ir kolektyvinė pasąmonė – „tamsusis vidinis pasaulis“, slypintis už įvaizdžio, ar, Jungo žodžiais tariant, „personos“ kaukės. Pasąmoniniai procesai sąmonę pasiekia pamažu ir lemia asmenybės pokyčius – kartais net labai staigius. Anot mokslininko, pasąmonės veikimas gali pasireikšti įvairiais simptomais, poelgiais, nuomonėmis, jausmais, fantazijomis ir sapnais⁸. „Sąmonė ir pasąmonė dažnai ne prieštarauja, o papildo viena kitą, sudarydamos visumą, vadinamą savastimi“⁹. Kadangi žmogaus pasąmonė iki galo nėra pažini, tai ir priartėti prie savasties įsisąmoninimo ar susidaryti tikslų savęs, kaip savasties, vaizdą, anot mokslininko, yra neįmanoma¹⁰. Jungas teigia, jog savasties procesas apima ne tik savęs pažinimą, bet ir gebėjimą šias žinias pritaikyti gyvenime – norint tai pasiekti, reikia sąmonę išlaisvinti iš ego gniaužtų.

Nors psichoanalitikas ironizuoja, jog klaidinga manyti, kad esame sudaryti iš kelių dalių ir galime išvysti savęs visumą, tačiau jis pripažįsta, jog tam tikrus savasties struktūros pavyzdžius galima atpažinti grožinėje literatūroje – pats pateikia tokių pavyzdžių¹¹. Aptartas savasties sampratos apibrėžimas ar ėjimas link jos, individuacija, atliepia paauglystėje vykstančius jaunuolių gyvenimo pokyčius, savo galių, talento, gyvenimo prasmės, santykio su pasauliu ir savimi ieškojimus, kurių atvaizdavimas kuriant autentišką romaną ar apysaką paaugliams yra vienas esminių rašytojo uždavinių. Rašytojų Akvilinos Cicėnaitės, Kotrynos Zylės ir Ignės Zarambaitės kūriniuose meninės tikrovės vaizdavimo forma skiriasi, tačiau visus šiuos kūrinius sieja pagrindinių veikėjų pastangos rasti autentišką kelią į savąjį individualumą, savastį.

Vaidmenų teatras ir savastis Akvilinos Cicėnaitės apysakoje Kad mane pamatytum

Realistinėje dienoraščio forma parašytoje Cicėnaitės apysakoje Kad mane pamatytum stebime keturiolikmetės Gilės vidinio pasaulio sumaištį, kurią pagilina besikeičiančios gyvenimo aplinkybės (tėvų skyrybos, jų atsiribojimas nuo emocinių vaikų poreikių, dėmesys santykiams su kitais partneriais), iššūkiai bendraujant su bendraamžiais mokykloje (nepasitikėjimas savimi, noras būti pastebėtai, pavydas ryškesniems už save). Kaip šių pokyčių apibendrinimas iškyla rašytojos pasirinktas pasakojimo laikas – XX ir XXI amžių sandūros situacija, kurstanti visuomenės nerimą dėl artėjančios pasaulio pabaigos.

Apysakoje Gilė ne pati nutaria, jog yra subrendusi žengti pirmuosius savarankiškumo žingsnius, bet yra „išmetama“ iš saugaus šeimos pasaulio į nežinią – Kalėdų rytą jos tėvas Antanas išsikrausto iš namų pas savo naują draugę Oną, kuri laukiasi jo vaiko. Gilės mama Daiva, su kuria mergaitę siejo ypač artimas ryšys, panyra į depresiją, o vėliau, trokšdama kuo greičiau užmiršti skyrybų skausmą, užmezga atsitiktinius santykius su nauju draugu Maksu. Motinos noro atsiriboti nuo praeities nesustabdo nei tai, kad naujasis draugas yra visai kito pasaulio žmogus – turgaus prekeiva (vaikai jį pravardžiuoja Kurmiu), nei tai, jog jis praktikuoja keistus religinius ritualus ir yra patologiškai įsitikinęs apokaliptiniu pasaulio pabaigos scenarijumi. „Kitokio“ gyvenimo kaukę užsidėjusi motina pasikeičia vardą į Devi, ją, anot dukros, „pasiglemžė Kurmis, kosmosas, auros, karmos, ateiviai, skraidančios lėkštės, šventos karvės ir kiti reikalai“¹².

Pasikeitus santykiams su tėvais mergina abejoja, ar ji iš viso dar jiems yra svarbi, kadangi šie nustoja ja domėtis ir susikoncentruoja į savąsias problemas. Merginos sielvartas reiškiamas nebyliu monologu, kuriuo ji kreipiasi į mamą: „Mama, kartojau mintyse, bet taip garsiai, kad tik kurčias galėtų negirdėti, aš tavęs pasiilgau, mama. (…) Mama, pažiūrėk į mane, mama. Mama, jei reikės, pakliūsiu į laikraščius, net į tą prakeiktą televizoriaus ekraną. Jei tik reikės, kad mane pamatytum.“¹³

Gilės vyresnysis brolis Ąžuolas, norėdamas paslėpti tikruosius savo jausmus, renkasi protestą, grubumą („Pasakyk seniui, kad man į jį nusispjaut, manęs nekaso nei jis, nei ta jo boba“¹⁴), bėga iš namų ir savo emocijas slopina rūkydamas ar išgėrinėdamas. Gilė elgiasi kitaip: būdama švelnios ir jautrios prigimties, nepagrįstai kaltina save dėl tėvų skyrybų, stengiasi pakeisti situaciją – visus suprasti, būti tarpininke. Mamos situacijos ir elgesio analizė, su kuria skaitytojas susipažįsta per Gilės dienoraštį, leidžia ne tik Gilei, bet ir skaitytojui apčiuopti savasties užgniaužimo rizikas ir rezultatus. Dienoraštyje mergaitė prisipažįsta, jog nuo vaikystės ją su mama siejo prigimtinis polinkis į kūrybinę veiklą – meilė teatrui, menui, poezijai. Nors Gilės mama, atlaidžiomis pačios Gilės akimis, yra nesėkminga poetė, išleidusi vieną eilėraščių knygą, bet mergaitė supranta, kad mama yra meniška, savo kūrybos pasaulyje gyvenanti, tik šios savo prigimtinės savybės iki galo nerealizavusi moteris (ištekėjusi už Gilės tėvo ji nebekūrė eilėraščių). Savasties atsisakymą rašytoja vaizdžiai iliustruoja pasitelkdama intertekstą iš Hanso Christiano Anderseno pasakos „Undinėlė“: „Undinėlė dėl princo atsisako savo balso – gražiausio pasaulyje. Atsisakiusi savo esybės visam laikui palieka jūrą. Ji įgyja žmogaus kojas, gebėjimą nuostabiai šokti, bet nė tai nepadeda jai laimėti princo širdies.“¹⁵

Apysakos autorė skaitytojams parodo, jog bandydama numalšinti skausmą dėl ją palikusio mylimo vyro Gilės mama daro ir vėl tą pačią klaidą – tolsta nuo savasties: ji nebekuria eilėraščių, nebebendrauja su savo motina, vaikais, nepastebi jų poreikių, persiima naujojo draugo pasaulėžiūra ir poreikiais, pasiduoda kolektyvinėms nuostatoms „kaime gyventi gera“, „sėkminga moteris turi turėti vyrą verslininką“, „dvasinį išganymą ir aukštesnį statusą visuomenėje atneša ezoterinės praktikos“, kurios iš tiesų yra tik dirbtinės kaukės.

Šiems motinos pasirinkimams Gilė ir jos brolis instinktyviai priešinasi protestuodami, bet drauge jie formuoja ir savo požiūrį į gyvenimą – eina individuacijos keliu. Gilės brolis, kuriam, merginos vertinimu, niekas nerūpi (tik įvairios nesąmonės ir metalo muzika), kaime susidraugauja su astronomija besidominčia mergina. Gilė tokio brolio poelgio nesupranta, bet skaitytojams parodoma, jog brolio agresyvumas tebuvo kaukė, vaikinas yra lygiai toks pats svajotojas kaip ir jo mama, sesė. Šilti vaikystės prisiminimai apie šeimą iki tėvų skyrybų ir Gilei pasitarnauja kaip atspirties taškas modeliuojant savastį, įsivaizduojamo laimingo gyvenimo ateityje modelį – tai padeda mergaitei įveikti sunkumus ir pozityviai žvelgti į ateitį. Gilė supranta, kad vaikystė – jau praeitas etapas: dabar ji turi įveikti naujus iššūkius, atrasti ir priimti save, nors tai padaryti nelengva. Į Gilės elgesiu pasipiktinusios motinos repliką „Nesuprantu, kas tave auklėjo. Nežinau, kas iš tavęs išaugs“ mergaitė atkerta: „Ąžuolas, mama (…). Štai kas išauga iš gilės.“¹⁶

Rašytoja, pasitelkusi antraeilius veikėjus, su kuriais susiduria Gilė, pademonstruoja, jog asmenybės individuacija yra procesas, kelias, kuriuo einant galima prieiti ir aklavietę. Į mistiką linkęs Kurmis yra susikoncentravęs laukti pasaulio pabaigos – įstrigimas šiame vaizdinyje atitolina jį nuo prigimtinio noro kurti ateitį. Praeityje įstrigęs ir Kurmio tėvas – protestuodamas dėl pasikeitusios politinės situacijos, jis jau dešimt metų neišeina iš namų, o Kurmio motina kiauras dienas spokso į televizorių. Į mados verslo stereotipus įsispraudusi talentinga ir graži Gilės draugė Agnė suserga anoreksija ir išsekusi atsiduria ligoninėje. Įstrigti nuoskaudose, menkavertiškumo kompleksuose ir pasaulio pabaigos scenarijuose rizikuoja ir Gilė, tačiau ją sustiprina ir palaiko jos prigimtinis tikėjimas gėriu, aistra menui, teatrui, svajonės. Skirtingai nuo kitų veikėjų, ji drąsiai fantazuoja apie ateitį ir tai ją ramina: „Man bus dvidešimt šešeri. Tuo laiku būsiu baigusi aktorystės studijas ir, kas žino, gal jau tapusi žymia aktore (…).“¹⁷

Reikšmingai savasties temą atskleidžia teatro meninių principų integravimas į kūrinio audinį. Cicėnaitės apysakoje teatras panaudojamas kaip paralelinio pasaulio vaizdinys siekiant parodyti gyvenimo pasirinkimų alternatyvas. Apysakos veikėjų veiksmus ir santykių pokyčius Gilė analizuoja kaip vaidmenis spektaklyje, kuriam pasibaigus kaukės nusiimamos ir vėl viskas grįžta į senas vėžes. Vis dėlto grįžimas neįmanomas, nes kartu su kitais keičiasi ir ji pati. Gyvenimo ir teatro paralele apysakoje parodoma, jog pagrindinė veikėja keičiasi, bręsta, kitaip vertina savo ir aplinkinių elgesį. Juk perėjimas iš vaikystės į paauglystę taip pat yra tarsi paaugliui dar nežinomas vaidmuo. Būtent teatras padeda Gilei ne tik „pasimatuoti“ kito žmogaus gyvenimą („Ilgiuosi to jausmo, kai visa galva pasineri į personažą, pamiršti savo vardą ir namus“¹⁸), bet ir atrasti save, išgyventi savasties katarsį. Susiklosčius aplinkybėms, kai spektaklio premjeroje tenka pavaduoti draugę Agnę ir spektaklyje pagal Sauliaus Šaltenio apysaką „Riešutų duona“ suvaidinti išsvajotą Liukos vaidmenį, mergina pamiršta savo baimes, abejones ir savikritiką realiame gyvenime ir išgyvena neapsakomą tikrumo jausmą: „Gyvenu ne savo gyvenimą, bet tai ir yra mano gyvenimas.“¹⁹

Lemtingas posūkis individuacijos kryptimi įvyksta Gilei pabėgus iš namų ir slapstantis vaikų darželio rūsyje. Situacijos, į kurias papuola išgalvotu Nikitos vardu pasivadinusi Gilė, leidžia jai suprasti, jog nereikia tikėtis, kad saugų pasaulį kurtų tik tėvai ar kiti žmonės, jog kuriant šį pasaulį turi dalyvauti ir ji. Gilė geba užmegzti santykius su sutiktais žmonėmis, įgyti jų pasitikėjimą, būti nuoširdi sau ir kitiems. Apysakos pabaigoje rašytoja primena, jog pokyčiai – neišvengiama gyvenimo dalis, bet svarbiausia, kad besisukanti visatos karuselė visuomet turėtų centrą.

¹ Karlas Gustavas Jungas, „Individuacija: pasąmonės funkcija“,  [vertė Ernestas Lapinskas], Psichologija, 17, 1997, p. 164–176,  interneto prieiga: https://doi.org/10.15388/Psichol.1997.17.9025  (žiūrėta 2025-09-15).

² Vilma Mažeikienė, Paauglystė – misija įmanoma, Vilnius: Tyto  alba, 2022, p. 40.

³ Karlas Gustavas Jungas, op. cit., p. 164.

⁴ Ibid., p. 165.

⁵ Ibid., p. 164.

⁶ Ibid., p. 165.

⁷ Ibid.

⁸ Ibid., p. 167.

⁹ Ibid.

¹⁰ Ibid., p. 168.

¹¹ Ibid., p. 170.

¹² Akvilina Cicėnaitė, Kad mane pamatytum, Vilnius: Alma littera,  p. 124.

¹³ Ibid., p. 101.

¹⁴ Ibid., p. 28.

¹⁵ Ibid., p. 131.

¹⁶ Ibid., p. 134.

¹⁷ Ibid., p. 82.

¹⁸ Ibid., p. 95.

¹⁹ Ibid., p. 114.

Autorius: Emilė Lenartavičiūtė (Vytauto Didžiojo universitetas), Dr. Kristina Vaisvalavičienė (Vytauto Didžiojo universitetas)

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama