Apie Marijos Mašiotaitės-Urbšienės atsiminimus ir laiškus iš tremties, arba „Mes dažnai apie jus visus galvojam...“ (rašytojos 130-osioms gimimo metinėms) / 2 dalis

Laiškai iš Tambovo: „Mes rašome beveik kas dieną arba kas antrą dieną“

Marijai Mašiotaitei-Urbšienei, kaip diplomato ir paskutiniojo nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro žmonai, teko patirti tremtinės ir kalinės lemtį. Natūralu, kad dėl draudimo susirašinėti su artimaisiais nėra laiškų iš 1941–1954 m., kartu su suimtų ministrų šeimos nariais praleistų įvairių kalėjimų vienutėse. Tačiau išliko laiškai iš tremties, rašyti Mamai Marijai Mašiotienei, kurie saugomi Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje (LNB RS F14 432–436). Iš tremties Tambove Marijai Mašiotienei rašydavo abu: tiek Marija, tiek Juozas Urbšys. Urbšys rašė tik atvirlaiškius, Mašiotaitė-Urbšienė yra parašiusi ir atvirlaiškių, ir trumpesnių bei gana ilgų laiškų. Iš beveik metus trukusio susirašinėjimo išlikę 89 laiškai ir atvirlaiškiai, rašalu rašyti ant daugiau vyniojamąjį nei rašomąjį popierių primenančių mažų ir didesnių netaisyklingos formos lapelių. Ilgesnį laiką nesulaukę laiško iš Mamos, siųsdavo telegramas, kad yra sveiki ir gyvi, kartais telegramomis sveikindavo Naujųjų Metų ar kitų sovietinių švenčių progomis, iš viso jų yra 12. Pirmasis laiškelis didelėmis raidėmis ant balto lapo rašytas traukinyje kitą dieną po suėmimo: „Brangioji Mama, Rašau traukiny, todėl ranka dreba. Šiaip jau važiuojam su patogumais ir jau artinamės prie Maskvos. Esame sveiki. (…) Tegu Saliutė²² paruošia paketą, į kurį įdeda: Munės²³ pilkus kailinukus su juodu viršu, Juozo vasarinį apsiaustą, mudviejų šiltus apatinius skalbinius (…) Kaip ir kur tą paketą siųsti, parašysim kitą kartą“ (LNB RS F14–432)²⁴. Paskutinis gana ilgas ir išsamus laiškas pažymėtas 1941 m. birželio 6 d. data.

Kaip žinia, laiško stilistinis ir informacinis pobūdis priklauso nuo adresato, o analizuojant laiškus svarbu, ar jie rašyti vienam, ar keliems adresatams, analizuojami laiškai yra monologinio ar dialoginio pobūdžio, t. y. su kito korespondento atsakymais ar be jų, ir pan. Urbšių laiškai iš Tambovo rašyti tam pačiam ir itin artimam žmogui, tačiau nėra išlikusių Marijos Mašiotienės atsakymų į juos, todėl gana trumpą laiko tarpsnį užgriebiantis susirašinėjimas skirtinas monologinio pobūdžio epistolikai. Kone kasdien rašomais laiškais buvo siekiama kelių tikslų: patvirtinti, kad tebėra gyvi ir sveiki, papasakoti apie gyvenimo tremtyje sąlygas ir kasdienybę, o svarbiausia – laiško rašymo metu bent mintyse pabūti žmogui palankioje tikrovėje ir pasikalbėti su artimais žmonėmis. Skaitant tik Urbšių laiškus be Mašiotienės atsakymų į juos, tarp laiškų atsiranda ryšys, kurio pavieniai laiškai neturėjo, ir tas atsiradęs ryšys kaip tik ir sukuria galimybę skaityti laiškus kaip tam tikrą visumą – prasminiu požiūriu vientisą, bet kompoziciškai fragmentuotą pasakojimą apie išlikimą tremtyje ir namų bei artimųjų ilgesį. Šis epistolinis pasakojimas, kurio autoriai yra abu Urbšiai, dokumentuoja ne tik istorinį laiką, bet ir liudija vidinę asmens istoriją, kurios ženklai prasišviečia pro laiškuose dominuojančią kasdienybės plotmę. Nors laiškuose nė žodžiu neužsimenama apie cenzūrą, tačiau ją išduoda tam tikros formuluotės, nutylimos nepriklausomai Lietuvai svarbios datos ir, atvirkščiai, pakiliai aprašinėjamos Tambove vykusios sovietinės šventės. Laiškuose fiksuotas ir cenzūros sudedamąja dalimi laikytinas susirašinėjimo su artimais žmonėmis ribojimas: „Mamuliukas klausi, ar nenorime gauti laiško iš jaunavedžių²⁵. Mums, žinoma, malonu gauti laiškų kuo daugiausia, bet, kadangi jie mūsų nepasiekia, tai geriau nė nerašyti. Tegavome prof. Mykolo Roemerio užuojautos laišką dėl Tėčiuko mirties. (…) Gauname laiškus iš Mamuliuko, Elenutės, Juozo sesers, o vieną kartą iš brolio“ (1941-05-30; LNB RS F14–436).

Urbšių laiškai iš Tambovo gali būti skaitomi ir kaip epistolinis dienoraštis, kurio įrašus atitinkančiuose laiškuose detaliai ir išsamiai pasakojama apie kasdienybę, kurie rašomi nepaisant į juos gaunamų atsakymų, o daugiau iš vidinės būtinybės pasikalbėti, pabūti su artimu žmogumi, duoti jam žinią apie save: „Brangioji mūsų Mama, kad Mamai nebūtų taip ilgu be mudviejų, rašau dažnai, dažnai. Žinoma, jei gausi tuos visus mano laiškus, tai nebus taip ilgu, nes atrodys, kad gyvenai su mumys tas dienas, kurias aš taip smulkiai aprašau, kad pajustum, lyg esi su mumys ir matai, kaip mes judam, ką veikiam“ (1941-02-19; LNB RS F14–433); „Rašau vis dažnai labai ir daug, ilgai ir nuobodžiai, nes smulkiai apie įvairius mūsų gyvenimo nereikšmingus nuotykius“ (1941-05-28; LNB RS F14–436). Rašymas atlieka dvi funkcijas: praneša, kad vis dar yra gyvi ir kad jų gyvenime lyg ir niekas nepasikeitė: „Mes čia esame sveiki ir gyvename po senovei.“ Kone kasdienis laiškų rašymas, nepaisant gaunamų atsakymų, t. y. nepaisant laiškais kuriamo dialogo, svarbus psichologiniu požiūriu, nes rodo, kaip esant tremtyje buvo svarbu bent laiškais pasikalbėti su artimais žmonėmis, nors mintimis pabūti jų tikrovėje ir pasidalinti savąja: „Rašau visas smulkmenas, taigi Mama būsi kaip lyg ir buvus su mumis, taip, kaip mes mintimis visą laiką su Mama ir Jumis visais“ (1941-02-16; LNB RS F14–433); „pajutome lyg ir kokį realesnį ryšį su Tamstomis“. Tiesa, laiškuose ir atvirukuose visuomet paminima, kada ir kokius laiškus, telegramas ar siuntinius jie gavo, dažnai skundžiamasi, kad negaunama laiškų: „Brangioji Motuše, jau išsiilgome vėl Tamstos laiškų“ (1940-11-18); „Laiškų kaip ir negauname“ (1940-11-25); „Brangioji Mama, seniai beturėjome žinių ir labai susirūpinę, ar sveika besi. Prašom parašyti laiškelį. Mes dažnai parašome, tik gal pakeitei adresą ir mūsų laiškų negauni“ (1940-12-02). Dažnai kartojama, kad laiškai iš Lietuvos ateina per mėnesį: „Laiškus gauname maždaug po mėnesio laiko. Bet mes niekur neskubam – mums jie visi laukti, mieli, graudenantieji. Svarbiausią naujieną, kad esi sveika, atneša telegrama. Žinias iš Tėvynės – laikraščiai, kurie ateina gan greitai – per nepilną savaitę“ (1941-02-08; LNB RS F14– 433). Nuolat prašoma užsakyti laikraščių iš Lietuvos, atsiųsti knygų, taip pat Urbšio vertimams reikalingų žodynų ar gramatikų: „Man reikėtų gauti gerą lietuvių kalbos gramatiką, etimologiją ir sintaksį. (…) Mat aš dabar užsiimu literatūriniais darbais, tai tenka gerai pakartoti gramatiką“ (1941-01-18; LBN RS F14–433).

Didžiąją Urbšių epistolinio pasakojimo iš Tambovo dalį sudaro pasakojimai apie kasdienius darbus: ruošą, krosnies kūrenimą, valgio gaminimą, apsirūpinimą maistu, orą, negalavimus, skaitymą, darbą su vertimais, kieme apsilankančius šunis. Štai gana tipinis tokio pasakojimo pavyzdys, 1941 m. sausio 5 d. aprašytas Juozo Urbšio:

Kėlėmės šį rytą abudu kažkokie surūgę, truputį negera, galvos skaudinėjo, – buvome kiek susirūpinę, kad neprikibtų kokia kvaraba. Svetimam krašte, tarp svetimų žmonių sirgti būtų labai neparanku, ypačiai jei tektų atgulti abiem tuo pat metu. (…) Bet paskui išaušo graži saulėta diena, šaltis nuo 30˚ atslūgo ligi 13˚, nuėjome į turgų, kur nusipirkome vištą, sviesto, kiaušinių, morkų, varškės ir grietinės (…) Kol suvaikščiojom, sveikatos pagerėjo (…).

Vis dėlto pasiligojimų ir negalavimų laiškuose taip pat netrūksta: ypač dažnai minimi Mariją kamavę kolito priepuoliai, kuriuos galėjo lemti ir vitaminų trūkumas, bendras silpnumas, peršalimai, Juozas kartais sirgdavo angina, kartais lyg ir be apčiuopiamų priežasčių turėdavo kelias dalis karščio. Šią laiškuose besiveriančią kasdienybės rutiną prasidėjus pavasariui paįvairino nauja tema – daržas, sodinami daigai ir rūpestis jais: „Kėliau 6,5 ryto. Kol apsitvarkiau ir, tiesa, išskalbiau porą niekniekių ir savo languotąją vilnonę suknelę, kurią trinti ir išgręžti padėjo Juozas, jau buvo 10 val. ir išėjau daigų pasižiūrėti, o Juozas nuėjo į turgų, nes reikėjo bulvių. (…) Ašen gi nupirkau 20 daigų tomatų (po 5 kap. štuka), vervenos, rezedos, nasturcijų, nežinomų gėlyčių, viską tresto „larioke“ po 10 kap. už štuką. Grįžtant susitikome su Juozu, o atėję namo norėjome viską susodinti, bet pradėjo gausiai lyti ir lijo per visą dieną“ (1941-05-30; LNB RS F14–436).

Daug vietos laiškuose skiriama žiemos šalčiams: „(…) pas mus dabar smarkūs šalčiai, jau buvo 32˚, o dabar vidurdienį 25˚. Kadangi turime šiltų drabužių, tai labai nuo šalčio nekenčiam. Munei, žinoma, sunkiau, nes ji visada blogai šaltį pakeldavo. Kasdien, nežiūrėdami šalčio, išeiname į miestą, – tai grįžus ir bute šilčiau atrodo“ (1940-01-04; LNB RS F14–432); „Juozas nuėjo į turgų mėsos ir sviesto, nes aš labai sušalu, kol superkame, ir, tinginio pagauta, pasilikau, nors šiaip einame visad abudu drauge. Juozas tuo tarpu labai pavaduoja mane namų ruošos darbuose, sakydamas, kad neturi temperatūros, tai gali daugiau dirbti“ (1941-01-28; LNB RS F14–433).

Kone savarankišką pasakojimą laiškuose steigia vis pasikartojanti į kiemą užklystančių šunų teminė linija: „Aprašiau jai mūsų kiemo šunį ir katę, kurie ateina ir pas mus. Dabar, be nuolatinio Markizo, mūsų kieme gyvenančio, turim dar ateinantį valgytoją Džimą, baisų, didelį šunį, bet jauną. Jis yra be šeimininkų ir maitinasi per žmones. Jie mums pavaduoja Pikį. Jei Džimas nebūtų toks milžinas, prisijaukintume, bet kur dėti tokį veršį“ (1941-01-28; LNB RS F14–433). „Nors mes ir atitverti tvorele nuo kiemo, šunes, Markizo pamokyti, išmoko ją perlipti. Juodasis Džimas, stenėdamas, perkelia savo benamio reumatiškas kojas ir suinkštęs įvirsta į mūsų darželį. Ir tik prasiveria langelis, jau jis prie jo. Reikia išnešti ėdalo, nes mus pastebėjęs apibėga namo kampą ir staugia baisiu balsu prie virtuvės durų“ (1941-04-08; LNB RS F14–434).

Laiškuose beveik nekalbama apie nuotaikas ir išgyvenimus. Pirmaisiais mėnesiais kone kiekviename laiške minima viltis greitai vėl pasimatyti Lietuvoje vėliau iš laiškų dingsta: „Nenustojam dar vilties, kad gal vėl kada visi drauge Lietuvoje susitiksime“ (1940- 101-7; LNB RS F14–432); „Gyvename nenustodami vilties, kad ir vėl kada sugrįšime į savo kraštą ir vėl visi dažnai matysimės ir bendrausime“ (1940-09-16; LNB RS F14–432); „laukiame, kada paaiškės mūsų padėtis: mat, nenustojame vilties, kad gal kada bus mums leista sugrįžti į Lietuvą“ (1940-10-2; LNB RS F14–432); „gyvename diena iš dienos, nežinodami, koks bus tolimesnis likimas: ar bus leista grįžti į Lietuvą, ar čia paliks, ar kitur kur nurodys vykti“ (1940-10-5; LNB RS F14–432); „mes vis dar nenustojame vilties pasimatyti“ (1940-10-14; LNB RS F14–432). Nors laiškuose emocijos nutylimos, tačiau jas išduoda laiško pabaigos parašas – „išsiilgę vaikai“. Šis parašas mažai varijuoja ir nelabai priklauso nuo to, kas laišką ar atvirlaiškį rašo. Dažniausi parašai yra: „Išsiilgę duktė ir žentas“, „Vaikai“, „Juozai“, vien tik vardu ant atvirlaiškių, nors tikrai ne ant visų, pasirašo Juozas Urbšys.

Vis dėlto svarbiausia tuose laiškuose – juos rašančiųjų laikysena ir nuostatos: nė viename laiške jie nesiskundžia dėl savosios padėties, ligų ar negalavimų, nerodo pykčio ar pagiežos. Dažnai kartojama: „Keliamės anksti, nes taip įpratę – nenorime išglebti!“ (1941-02- 14; LNB RS F14–433). Iš vienos pusės, laiškuose beveik nejusti kalbančiųjų egocentriškojo „aš“, iš kitos pusės, jis aktyviai dalyvauja ir reiškiasi rūpesčiu ir meile Lietuvoje likusia mama. Rašo Juozas Urbšys: „Pastaruosiuos Mamos laiškuose žymu pesimizmo, liūdesio. Prašom tam jausmui nepasiduoti, prašom išlaikyti tą žavingą Mamos optimizmą, sąmojų, būdrumą, kad galėtume, kai sugrįšime, po senovei pajuokauti. Mes čia irgi gerai laikomės, esame, bendrai paėmus, gana sveiki, ypačiai aš galiu pasigirti savo sveikata“ (1941-01-27; LNB RS, F14–433). Marija Urbšienė dažną laišką baigia primindama gerai valgyti, nusipirkti spanguolių, kurios turi daug vitaminų, neiti vienai į lauką, jei šalta ar slidu, rūpintis sveikata: „Prašome Mamą dar kartą ir dar kartą vienai neiti iš namų, kad nesušaltum, nepaslystum. Ir gerai maitintis (…)“ (1941-02-04; LNB RS F14–433).

Marijos ir Juozo Urbšių iš Tambovo į Lietuvą Marijai Mašiotienei rašyti laiškai yra unikalus dokumentas apie nuolatinę pastangą išlaikyti vidinę stiprybę, neapleisti disciplinos ir intelektinių interesų net tada, kai žmogus yra praradęs namus, socialinį statusą, kultūrinę aplinką ir galimybę komunikuoti su artimaisiais.

²² Seliutė Ševickaitė, buvusi Marijos ir Juozo Urbšių šeimininkė. Dokumentuose varijuoja vardo forma: laiške parašyta Saliutė, o Seliutės vardas užrašytas išvardijant kolektyvinėje nuotraukoje esančius žmones. Labai gali būti, kad ji ir buvo Seliutė, bet ją vadino Saliute (aut. pastaba).

²³ Taip šeimynykščiai ir artimi draugai vadino Mariją Mašiotaitę- Urbšienę.

²⁴ Laiškų kalba išlaikoma autentiška.

²⁵ Greičiausiai turimos galvoje jauniausiojo Marijos Urbšienės brolio Donato Mašioto vestuvės: „Džiaugiamės, kad esi patenkinta nauja marčia. (…) bus gera ir ramu Mamuliukui gyventi su Donium ir Done“ (1941. 5. 28).

Autorius: Doc. Dr. Gitana Vanagaitė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas)

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama