Apie Marijos Mašiotaitės-Urbšienės atsiminimus ir laiškus iš tremties, arba „Mes dažnai apie jus visus galvojam...“ (rašytojos 130-osioms gimimo metinėms) / 1 dalis

Šių metų birželio 24 d. minime 130-ąsias žinomos bibliografės, bibliofilės, kultūros istorikės Marijos Mašiotaitės-Urbšienės (1895–1959) gimimo metines. Svarbiausi jos biografijos faktai, reikšmingas indėlis į knygos ir Lietuvos istorijos tyrimus, sudaryta išsami lituanistinė bibliografija yra aptarti straipsniuose ir apžvalgose, parašytuose jos įvairių jubiliejų ar sukaktuvių progomis.

Išsamų pasakojimą apie vaikystę ir ankstyvuosius jaunystės metus yra palikusi ir pati Marija Mašiotaitė-Urbšienė. Sovietiniuose kalėjimuose rašyti atsiminimai Prie žibalinės lempos, išleisti tik po autorės mirties, reikšmingi ne tiek dėl jų turinio, kiek dėl jų rašymo ir publikavimo istorijos. Iškart po Lietuvos aneksijos, 1940 m. liepos 17 d., NKVD Urbšių ir kai kurių kitų nepriklausomos Lietuvos ministrų šeimas, nespėjusias laiku pasitraukti, o tam tikrais atvejais ir sąmoningai nusprendusias likti Lietuvoje, deportavo į skirtingus Sovietų Rusijos miestus. Kaip atsiminimuose liudija Juozas Urbšys, „(…) liepos 17 d., prieš pietus, apie 11 valandą, prie mūsų vasarnamio privažiavo dvi lengvosios mašinos su pareigūnais. Tie pareigūnai man pranešė, kad naujos vyriausybės nutarimu aš su žmona esame tremiami iš Lietuvos“¹. Tremtyje Urbšiai išgyveno beveik metus – iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje pradžios, kai buvo suimti ir įkalinti tremties vietų kalėjimų vienutėse. Urbšiai buvo ištremti į Tambovą², kur, jiems skirtame bute išgyvenę beveik metus, 1941 m. birželį buvo suimti ir to miesto kalėjime praleido pirmąjį suėmimo mėnesį, o vėliau kartu su kitais suimtais Lietuvos, Latvijos ir Estijos ministrais ir jų žmonomis kalėjo Saratovo, Maskvos Butyrkų, Kirovo, Gorkio, Ivanovo ir Vladimiro kalėjimų vienutėse. Kiekvieną perkėlimą į naują kalėjimą lydėdavo ilgi, dažnai naktiniai tardymai. Kaip atsiminimuose liudija Juozas Urbšys, atsiminimus Marija Urbšienė pradėjo rašyti 1946 m. Gorkio kalėjime, o juos baigė jau Ivanovo kalėjime, kur kalėjimo sąlygos buvo šiek tiek geresnės, palyginti su ankstesniais kalėjimais³:

Pabaltijiečiams buvo pavestas trečias kalėjimo aukštas. Tas aukštas buvo griežtai izoliuotas nuo kitų kalėjimo patalpų. Kiekvienas trečio aukšto kalinys sėdėjo atskiroje vienutėje. Tų vienučių buvo dvylika. (…) Nors kiekvienas sėdėjome vienutėje, bet tarp savęs palaikėme ryšius (…) per prižiūrėtoją ir stuksenimą į duris. (…) Maistas Ivanovo kalėjime buvo paprastas, bet pakankamas. (…) Mes gaudavome skaityti laikraščius, turėjome ligi valiai knygų, ilgokai vaikščiodavome, kartą per savaitę galėjome rašyti pareiškimus kalėjimo administracijai, per pasivaikščiojimus galėjome būti kartu su savo žmonomis. Mūsų kameros žiemos metu buvo apšildomos. Žodžiu, mes naudojomės pusiau privilegijuotu režimu⁴.

Per visą kalėjimo laiką jiems buvo draudžiama susirašinėti su artimaisiais, šis draudimas („Mums leido susirašinėti“) buvo panaikintas tik po Stalino mirties, jau kalint Vladimiro kalėjime, kai „pas mus pradėjo atvažinėti iš Maskvos įvairių – plonų ir storų generolų ir pulkininkų komisijos“⁵. Kai kurias ministrų šeimas ar pavienius šeimų narius iš kalėjimo paleido 1954 m. pavasarį, Urbšius – tų pačių metų rugpjūtį, tačiau jie negalėjo iš karto grįžti į Lietuvą, nes, kaip liudija Urbšys, jiems buvo pranešta, kad jie gali vykti ir gyventi kur tik nori, „išskyrus Pabaltijo kraštus ir režiminius Tarybų Sąjungos miestus. (…) Iš karto aš ir kiti, drauge su manim paleisti, apsigyvenome Vladimiro miesto viešbutyje, kuris vadinosi „Dom kolchoznika“. Tuose namuose reikėjo mokėti po 7 rublius už parą“⁶. Praleidę apie mėnesį Vladimire, Urbšiai apsigyveno Viaznikuose. Kadangi pagal kalėjimų vidaus taisykles Marijos Urbšienės kalėjime parašyti atsiminimai ten ir turėjo likti, nes „kalinio parašyti raštai ar kokie užrašai išleidžiant iš kalėjimo neatiduodami“⁷, tai ji 1955–1956 m., jau gyvendama Viaznikuose, atkūrė kalėjimuose rašytus atsiminimus.

Kalėjime ir Viaznikuose rašytų atsiminimų variantai šiek tiek skiriasi: „Priešindamasi smarkiai pašlijusiai sveikatai, Viaznikuose ji atkūrė prisiminimus (…) iš naujo, trumpindama ir suglausdama buvusius du tomus⁸ į vieną „Prie žibalinės lempos“. (…) Vėliau (jau Kaune) ji bandė atgauti kalėjime rašytus atsiminimus. Į pareiškimą buvo atsakyta, jog visi raštai „uničtoženy po aktu“. Ateitis parodė, kad tas atsakymas, laimė, buvo klaidingas.“⁹ Pirmąjį kalėjime rašytų atsiminimų tomą Urbšys atgavo tik 1965 m., po to, kai iš oficialių asmenų sužinojęs apie išlikusį egzempliorių kreipėsi į tuometinį Lietuvos KP CK pirmąjį sekretorių Antaną Sniečkų. Gerokai kupiūruoti atsiminimai buvo išleisti 1982 m., praėjus dvidešimt trejiems metams po autorės mirties. Autentišką variantą su gausiais pačios autorės piešiniais, šeimos nuomotų namų Rygos Gertrūdos aikštėje ir Malūnų gatvėje planais 1996 m. išleido leidykla „Spindulys“, tais pačiais metais leidykla „Džiugas“ išleido Viaznikuose atkurtų atsiminimų variantą.

Neabejotina Marijos Mašiotaitės-Urbšienės atsiminimų vertė – detalus kultūrinės, socialinės ir ekonominės XX a. pradžios inteligento pasauliečio šeimos aplinkos ir kasdienių įpročių bei interesų paliudijimas. Pranas Mašiotas (1863–1940) – pedagogas, gimnazijų matematikos mokytojas ir direktorius, knygų vaikams autorius ir vertėjas, pats kilęs iš valstiečių, buvo vedęs bajorę Mariją Jasienskytę (1874–1950), kurios šeimoje buvo kalbama lietuviškai ir palaikomi ryšiai su tautiškai susipratusiais to laiko inteligentais. Kaip atsiminimuose pasakoja Marija Mašiotienė, su būsimuoju vyru susipažino dėdės Landsbergio sūnaus Vytauto (būsimo architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio) krikštynose: „Po tų iškilmingų krikštynų mūsų pažintis su vyru ir toliau ėjo laimingai. Baisiai bijojau už savo vyro ištekėti, nes didelis skirtumas mokslo, papročių, būdo gąsdino mane. Jo rimtumas baidydavo mane mirtinai. Žmogus išaugęs priespaudos laikais, nemokąs beveik juoktis, linksmintis, tik rimtas ir rimtai galvojantis ir visur taip gyvenimą traktuojąs. Baisu darėsi. O aš lepūnėlė, linksma, svajojanti apie lengvą gyvenimą, linksmą.“¹⁰ Tačiau padrąsinta ir palaikoma šeimos, ji ryžosi. Neįprastas ir itin drąsus tiems laikams buvo Jasienskių šeimos pasirinkimas, kad vestuvių ceremonija bažnyčioje vyktų lietuvių kalba.

Pagal tuo metu galiojusius carinės Rusijos įstatymus inteligentai negalėjo dirbti Lietuvoje, todėl Mašiotų šeima įsikūrė Rygoje, kur iš pradžių Mašiotas porą metų dirbo Rygos mokslo apygardos kanceliarijoje, o vėliau – Rygos vokiečių realinėje gimnazijoje matematikos mokytoju: „Ryga mums dar ir tuo gera, kad netoli Lietuvos ir patogu ten nuvažiuoti. Bent vasaros metu galime gyventi Lietuvoje.“¹¹ Marija Urbšienė prisiminimuose detaliai atkuria to meto Rygos kultūrinio ir socialinio gyvenimo panoramą, plačiai pristato gausios lietuvių kolonijos kultūrinę veiklą, kuri jai buvo pažįstama per aktyviai toje veikloje dalyvavusį, ją rėmusį tėvą Praną Mašiotą: tai ir lietuviškieji vakarai, ir įvairios draugijų „Žvaigždė“, „Kanklės“ iniciatyvos, lietuviško laikraščio Rygos garsas rengimo rūpesčiai ir kt. Su nostalgija ir meile ji pasakoja apie pasivaikščiojimus su tėvu, kuriuos ji jau paaugusi perėmė iš mamos: „Motina išeidavo iš namų tik su reikalais. Pasivaikščiojimų ji nemėgo, nors ir lydėdavo tėvą vakarais į jo, kaip ji sakydavo, „beprasmišką sukimą aplink Esplanadą“. Kai išaugau iš ankstyvo gulimo amžiaus, motina perleido šią pareigą man, ir aš sukau ratus su tėvu aplink tą pačią Esplanadą.“¹² Užgriebiamas ir tuo laiku įvairus Rygos muzikinis gyvenimas, minimi lankyti operos ir operečių pastatymai, koncertai: „Man tekdavo laimė eiti į koncertą su motina, o tėvą visad lydėdavau į operą. Labai anksti pradėjau lankyti operą, daug jų su tėvu buvome girdėję po kelis kartus.“¹³ Nemažai vietos atsiminimuose skiriama senamiesčio ir tuo metu pradėto statyti Rygos naujamiesčio architektūros, kuria itin domėjosi Mašiotas, specifikai, vardijamos krautuvės, kuriose buvo apsipirkinėjama, detaliai paminint kiekvienos jų prekes, aptariant šeimininkus ir jų šeimos istorijas, minimi muziejai, kinematografas, į kurį Mašiotų vaikai ilgą laiką nebuvo leidžiami: „(…) mūsų tėvai mūsų nevedė, nors ir prašėme, dėl tėvo baimės, kad kinematografas nepaveiktų neigiamai mūsų nervų. Man iki šiai dienai neaiškus tas tėvo nusistatymas dėl kinematografo.“¹⁴ Šių atsiminimų rašymas žmogaus orumą žeminančiomis kalėjimo sąlygomis atliko terapinę funkciją, kompensavo nežmonišką susirašinėjimo su artimaisiais draudimą ir sudarė galimybę bent mintimis persikelti į normalią tikrovę ir išgyventi artumo jausmą.

Atsiminimuose, daugiau orientuotuose į išorinio pasaulio įvykius, kasdienės buities, šeimos švenčių organizavimą, esama žvilgsnio ir į rašančiosios vidaus pasaulį. Iš šių negausių atsivėrimų galima suprasti, kad Mašiotaitė-Urbšienė save suvokė kaip nedrąsią, savimi ne itin pasitikinčią mergaitę. Nuolat kartojasi kitų suformuotas jos – kaip negražios ir negabios – vaizdinys: „Tėvas (…) visiškai negalėjo suprasti tokio mano nesugebėjimo, stebėjosi ir jaudinosi dėl mano, kaip jis vadino, kažkokio „įgimto beraštiškumo“¹⁵; „Šalia įgimto negabumo, kankino mane dar ir įgimtas nedrąsumas“¹⁶; „Ar tave blogai moko, ar iš tikrųjų tu tokia negabi?“¹⁷; „Kaip ir kito darbo, taip ir šiojo ilgai negalėjau perprasti, ir mano jauna mokytoja juokais suduodavo man per pirštus, stebėdamasi mano nepaprastu negabumu.“¹⁸ Atsiminimuose ryškėja ir jos prieštaringų santykių su motina punktyras, pažymėtas vaikystės abejonėmis, kad mama ją mylėjo mažiau nei brolį, kurios tapo priežastimi „mudviejų nepakankamai širdingų santykių“. Šias abejones išsklaidė jau vėlesnis supratimas, „kad tėvai gali mylėti vienus savo vaikus labiau už kitus, kad tai ne koks jų nusikaltimas (…)“, leidžiantis jai apibendrinti: „Gailiuosi dabar labai, kad neparodžiau gyvenime motinai tiek meilės ir rūpesčio, kiek ji buvo verta.“¹⁹ Juolab kad Marija Mašiotienė mirė 1950 m., kai Marija Urbšienė kalėjo Ivanove, kur tebegaliojo draudimas susirašinėti su artimaisiais, todėl apie motinos mirtį greičiausiai sužinojo vėliau, jau tremtyje Viaznikuose, o gal tik grįžusi į Lietuvą.

Baigusi privačią Rygos mergaičių gimnaziją, Urbšienė pasirenka studijuoti tiksliuosius mokslus Maskvos aukštuosiuose moterų kursuose – šis pasirinkimas nėra kaip nors motyvuojamas, ypač žinant, kad vėlesni jos profesiniai interesai nuo šio kelio gerokai nutolo: „Kai baigiau gimnaziją su aukso medaliu, buvau stambi, aukšta ir stora mergaitė, maža ką mokslų išmananti. Pasirinkau tėvo eitąjį fakultetą, kuris man buvo sunkus, kaip ir ką tik baigtasis mokslas.“²⁰ Dėl sveikatos problemų Mašiotaitė-Urbšienė studijų nebaigė – jai buvo diagnozuota Bazedovo liga. 1916 m. Maskvoje jai atliko operaciją, po kurios ji ilgai neatgavo jėgų. Tuo metu difuzinė toksinė struma (hipertirozė) buvo viena iš nedaugelio endokrininių ligų, kuriai taikyta chirurginė intervencija – dažniausiai dalinis arba visiškas skydliaukės pašalinimas. Tokios operacijos XX a. pradžioje buvo rizikingos, dažnai lydimos komplikacijų, nes pakaitinis gydymas sintetiniu skydliaukės hormonu tiroksinu plačiau pradėtas taikyti tik XX a. ketvirtajame dešimtmetyje²¹. Todėl jau vėlesniuose laiškuose iš tremties nuolat minimas nuovargis ir vėlesni infarktai greičiausiai yra šio negalavimo pasekmė.

¹ Juozas Urbšys, „Dar vienas pasakojimas. Juozo Urbšio pasakojimas“, in: Zigmas Toliušis, Mano kalėjimai, Vilnius: Mintis, 1991, p. 321.

² Pavyzdžiui, Merkių šeima (Merkys, žmona ir sūnus) buvo ištremti į Saratovą.

³ Pavyzdžiui, apie Saratovo kalėjimą Juozas Urbšys atsimena: „Buvo šalta 1941–1942 metų žiema. Ir tą, ir kitą žiemą kalėjimas nebuvo šildomas“, Juozas Urbšys, „Dar vienas pasakojimas. Juozo Urbšio pasakojimas“, in op. cit., p. 324.

⁴ Ibid., p. 326.

⁵ Ibid., p. 329.

⁶ Ibid., p. 329.

⁷ Juozas Urbšys, „Marija Mašiotaitė-Urbšienė“, in: Marija Mašiotaitė-Urbšienė, Prisiminimai, Vilnius: Džiugas, 1996, p. 204.

⁸ Kalėjime buvo parašyti du atsiminimų tomai: pirmasis Prie žibalinės lempos apėmė laiką nuo vaikystės iki nepriklausomybės paskelbimo; antrasis Atdaras langas – nuo 1919 iki 1939 metų.

⁹ Juozas Urbšys, „Marija Mašiotaitė-Urbšienė“, in op. cit., p. 204.

¹⁰ Marija Mašiotienė, „Graudu prisiminti, kad tie laikai negrįš“, interneto prieiga: https://sekunde.lt/leidinys/old_turinys/grauduprisiminti- kad-tie-laikai-negris/ (žiūrėta 2025-03-20).

¹¹ Marija Mašiotaitė-Urbšienė, Prisiminimai, p. 105.

¹² Marija Mašiotaitė-Urbšienė, Prie žibalinės lempos, Kaunas: Spindulys, 1996, p. 35.

¹³ Marija Mašiotaitė-Urbšienė, Prisiminimai, p. 67.

¹⁴ Marija Mašiotaitė-Urbšienė, Prie žibalinės lempos, p. 59.

¹⁵ Ibid., p. 112.

¹⁶ Ibid., p. 114.

¹⁷ Ibid., p. 113.

¹⁸ Ibid., p. 211.

¹⁹ Ibid., p. 66–67.

²⁰ Ibid., p. 124.

²¹ Žr. pl.: Guido Gasparri, “History of Thyroid Surgery”, in Mario Testini, Angela Gurrado (eds), Thyroid Surgery. Updates in Surgery, Springer, Cham, 2024, interneto prieiga: https://doi. org/10.1007/978-3-031-31146-8_1 (žiūrėta 2025-03-25).

Autorius: Doc. Dr. Gitana Vanagaitė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas)

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama