Ką slepia Petronėlė Orintaitė po Balės Voveraitės ir Balės Vaivorytės slapyvardžiais? (rašytojos 120-osioms gimimo metinėms) / 2 dalis

Poezija: tautosakiškumas ir romantizuota praeitis

Petronėlė Orintaitė sukūrė eilėraščių mažiesiems ir nedaug vyresniems skaitytojams. Pirmoji Balės Voveraitės knyga Kiškio lūpa (iliustravo Povilas Osmolskis, išleido „Patria“ Tiubingene 1948 m.) – tradicinio liaudies pasakos siužeto istorija apie visko bijantį kiškelį:

Kiškis verkia, ašaroja,

Net iš baimės tirta koja:

„Aš baidausi kad ir slieko,

O manęs nebijo niekas…

Ar gyventi be garbės

– Prisigirdyti reikės…“ (puslapiai nenumeruoti)

Genelis kiškeliui pataria pasislėpti už krūmo, kad išbaidytų avelių kaimenę. Pavykus tai padaryti kiškis „juokės, juokės vis labiau – / Lūpa perplyšo pusiau“. Teksto artumą tautosakai liudija ir liaudies kūrybai būdingi deminutyvai.

Kita Balės Voveraitės poezijos knygelė Mano švilpa (iliustravo Povilas Osmolskis, išleido „Sudavija“ Augsburge 1949 m.) sklidina nuotaikingų klasikinės formos eilėraščių apie mažo vaiko nutikimus ir aplinką. Mėgstama animalistinė tematika, vaizduojami gyvūnėliai ir vaikai: „Rainiuko uodegytė“, „Kregždytė ir kiaulė“, „Katinas ir varna“, „Rainiukas ir pelytė“, „Raibutė“, „Raibys į puotą“, „Gegutė“ ir kt. Štai linksmas eilėraštis apie mergaitę Danę, ganančią žąsyčius: „Penkių metų mūsų Danė / Jau kieme paukštyną ganė: / Rykštė rankoj – šišu tišu! / Tuoj paklauso vištos visos.“²¹ Eilėraštis apie gaidį „Raibičius“: „Tas Raibičius kakaričius / Tai dailus gaidys! / Nei su kančium, nei su smičium / Nieks nepabaidys!“²²

Balės Voveraitės eilėraščiuose patiems mažiausiems skaitytojams rasime daug garsažodžių. Tai itin aktualu buvo lietuviukams, atsidūrusiems už Lietuvos ribų: kai nebeliko įprastos kaimo aplinkos, namų ūkio, teko pasitelkti onomatopėjas: antys čypu rypu, gaidelis kakaryku, viščiukai cipu tipu, kregždės vyti vyti, žvirblis cirku šurku, balandis barkum burkum, pempė gyvis gyvis, varna kvar kvar²³.

JAV išleistoje Balės Vaivorytės eiliuotoje knygelėje vaikams Gyvūnų sodyba (zoo) (iliustravo Vyčius; knygų serijoje „Mažųjų pasaulis“) pristatomi naminiai ir laukiniai gyvūnai. Knygelės pavadinimas labai netikslus, nes sodyba tinkama naminiams gyvūnams ar paukščiams apgyvendinti, o „zoo“, t. y. zoologijos sodas, – egzotiniams laukiniams gyvūnams. Nors tekstuose šmėkšteli amerikietiška („Derliaus šventėj – linksmoj rudeninėj / mano kepsnį Amerika mini!“²⁴, „Kalakutas“)  ar Afrikos realija („Milžinas – lyg dumblo molio / Afrikos miškų dramblys. / Ėda krūmus, lapą, žolę – / ilganosis gyvulys“²⁵, „Dramblys“), tačiau Orintaitė ištikima Lietuvos gamtovaizdžiui ir lietuviškiems motyvams: „Skersai per Lietuvą keliausi / snapučiai čiulba įvairiausiai, / miškai, sodybos, javas žalias – / visur aidės strazdai, kregždelės…“ ²⁶ („Paukščiai Lietuvoje“).

Kita svarbi poezijos knygų, tarp jų ir Mano švilpa, tema – tėviškės ilgesys ir meilė. Kaip ir suaugusiems skaitytojams skirtose knygose Dirvonų dukterims (1939), Šulinys sodyboj (1950), Liūdnai linguoja lelija (1967), poemų rinkinyje Legendų liepsnos (1986), taip ir vaikams skirtose knygose vyravo ta pati tematika. Eilėraštis „Mano tėviškėlė“ primena Jono Aisčio, Antano Miškinio eilėraščius, neoromantikų kūrybą, kuri Orintaitei savo pasaulėjauta buvo labai artima:

Mano tėviškėlė – Oi, toli, toli!

Betgi jos užmiršti

Niekad negaliu…

(…)

Ten per kiemą takas

Želia sidabru,

Ten broleliai šnekas,

Dainos seserų…²⁷

Tėvynės aplankyti siunčiamas paukštis („Balandėlis“), lietuviškų realijų randama tekstuose apie Jūratę ir Kastytį („Baltijos pasakos“), svajojama grįžti į Vilnių („Laikas“), viliamasi, kad tėvynė bus laisva („Šventoji mūs svajonė – / Laisvoji Lietuva! / Aukštai teplevėsuoja / Trispalvė vėliava“²⁸, „Mūsų vėliava“). Kaip matyti iš pavyzdžių, dalis eilėraštukų labai trivialūs ir sentimentalūs, nes Orintaitei labiau rūpėjo reikšti patriotinius jausmus, o ne ieškoti novatoriškų kūrinio formų ar eksperimentuoti. Sandra Bernotaitė pastebi, kad Orintaitės „polinkis į tiesioginę didaktiką, istorines ir patriotines temas atspindi siekį utilizuoti vaikų literatūrą visų pirma švietimo ir auklėjimo tikslais“²⁹.

Patriotinius jausmus žadina ir jaunimui skirta poema Lietuvos keliu – eiliuota Lietuvos istorija apie reikšmingiausius jos įvykius. Tokia knyga buvo itin naudinga gimnazijoje besimokantiems mokiniams, vėliau – lituanistinėms mokykloms. Poemoje prisimenama garbinga Lietuvos istorija: nuo aisčių genčių, gyvenusių Lietuvoje, jos gamtos grožio (daug žvėrių, miškų), Vytauto Didžiojo, kovų su kryžiuočiais, baudžiavos, caro laikų, drausto rašto, trėmimų, Lietuvos nepriklausomybės, jos praradimo – karo: „Vai, sakyki, mielas Dieve, / Ar ką blogo mes padarėm? / Kad ir vėl vargai didieji, / Kad pakildei baisų karą.“³⁰ Aktualinama dabarties – lietuvių tremtyje – situacija, pabėgėlių viltys netrukus grįžti į tėvynę:

Žmonės tremtyje:

Gal neilgai saulė šildys

Mums Bavarijos padangėj –

Ilgesy palinko širdys

– Į tėvų tėvynę brangią…

Mes pareiny, prie Dunojaus –

Tremtiniai be jokios kaltės…

– Svetima šalis – ne rojus,

Ir germanai mums – ne gentys!³¹

Baigiamas kūrinys tikėjimu, kad Lietuva vėl bus laisva, budinama tautinė dvasia: „Skleidžias pumpuras alyvų, / Žmogus žmogui esam broliai, / – Per pasaulį daugel mylių / Baltas raitelis parjoja…“³²

Vaidinimai

Orintaitė, studijuodama universitete, lankė Balio Sruogos vadovaujamą Teatro seminarą, kur susipažino su teatralais, studijavo teatro istoriją, analizavo draminę kūrybą. Šį seminarą lankė daug būsimų garsių rašytojų ir teatralų: Kazys Bradūnas, Pulgis Andriušis, Jurgis Blekaitis, Alfonsas Nyka-Niliūnas³³. Rašytoja prisimena: „Teatro seminare rašiau referatą, nors aktore, Dieve gink, niekad būti nesigundžiau.“³⁴ Aktore netapo, bet prie teatro priartėjo.

Galbūt paskatinta šio teatrinio seminaro Orintaitė, atsidūrusi už Lietuvos ribų, ėmėsi kurti vaikams vaidinimus – „scenos vaizdelius“. Kaip taikliai Antanas Vaičiulaitis yra sakęs apie Orintaitės romaną Paslėpta žaizda, kad jo „negalima matuoti vien meno akimis“³⁵, taip nereikėtų ir jos „scenos vaizdelių“ vertinti vien menine verte. Ją nustelbia patriotinis, edukacinis, švietėjiškas, netgi žaidybinis aspektai.

Pasak Vinco Aurylos, „išeivijoje nebuvo nuolat veikiančio vaikų teatro, bet plito saviveikliniai vaikų vaidinimai, kuriuose dalyvavo ir suaugusieji“³⁶. Iš draminės kūrybos vertingiausia yra draminė eiliuota pasaka Žirgonė ir Gailė apie našlaitę Gailę ir jos nekentusią pamotę, mylėjusią tik savo dukrą Žirgonę – tinginę ir melagę. Autorė rėmėsi lietuvių folklorui būdingu siužetu apie pamotę ir našlaitę, tradiciniais jų charakteriais. Knygos naujumas tas, kad našlaitė ir tikroji pamotės dukra išbandomos pasitelkus skirtingus gyvūnus, paukščius. Tačiau neišvengta atviro didaktizmo, moralizavimo: „Žinoma, tai motinėlė / Taip išpaikino juokingai: / Laikė lyg ant lango gėlę / Ir – padarė nelaimingą…“ ³⁷

Našlaitės motyvas dažnas ir kituose Balės Vaivorytės vaidinimuose. Pavyzdžiui, kūrinyje „Skaidrytė“ perteikiamas kalėdinis vaizdelis apie vaikus, tarp kurių yra ir našlaitė Skaidrytė. Pirminėje teksto versijoje ši veikėja buvo vadinama Ragnyte³⁸. Miške vaikai sulaukia Senelio su dovanėlėmis. Senelis traukia iš maišelio po vieną dovanėlę ir klausinėja susirinkusiųjų, kas ko norėtų. Visi žino, ko nori, tik Skaidrytė ilgisi mirusios mamytės. Senelis pasiūlo antrą motiną – tėvynę: „Tai – tėvynė Lietuva. Visų mūsų motina. Ji visada gyva ir laukia mūsų meilės. Ir gerų darbų. Turite mylėti ją ir niekada nepamiršti.“³⁹ Senelio siūlymas labai abstraktus, idėjinis, o mergaitė ilgisi žmogiškos šilumos. Tokia Senelio dovana neįtaigi ir neįtikina. Suprantama, Orintaitei svarbu ugdyti vaikų empatiją, gailestį, altruizmą, tačiau šios situacijos patriotizmas naivus.

Vaidinimuose „Gerieji darbeliai“ ir „Trys paveikslai“ veikia tie patys personažai kaip ir „Skaidrytėje“. Vaikai stengiasi kažką gero sukurti ar padaryti, padėti našlaitei Skaidrytei, kaip Senelis jiems patarė. Kūrinuke „Trys paveikslai“ veikėjai tikisi, kad Senelis už gerus darbus jiems parodys Lietuvą. Vaikai pamato lietuvišką sodybą. Trijuose vaidinimo paveiksluose deklamuojami lietuvių klasikų eilėraščiai: Prano Vaičaičio „Yra šalis, kur upės teka“, Maironio „Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę“ ir „Antai, pažvelki, tai Vilnius rūmais dunkso“. Kūrinėlis baigiamas tikintis, kad išauš laisvė Lietuvoje („Tai prisižadėkim – visi sugrįšime į Lietuvą, į Gedimino žemę grįšim! Grįšim! Grįšim!“⁴⁰). Autorei nėra svarbūs personažų charakteriai, jų gilesnis ryškinimas – svarbu žadinti patriotinius jausmus, supažindinti su grėsminga situacija tėvynėje. Kūrinių siužetai nesudėtingi, konfliktai seklūs, veikėjai vienaplaniai, įkūnijantys vieną ar kitą savybę, netgi idėją.

Trijų dalių vaidinime „Kietas riešutas“ tęsiama pažintis su Lietuvos istorija: trėmimais į Sibirą, žūtbūtine partizanine kova. Buvęs mokytojas tampa partizanu („Tas vienas kelias beliko… Kovoti ir – žūti… Už Dievą, už Lietuvą, savęs negaila“⁴¹), jam padeda buvę mokiniai. Senelė, įkūnijanti lietuvių tikėjimą, meldžiasi šv. Kazimierui. Pjesė baigiama mokytojo su peršauta ranka vaizdu: „Mūsų žygis laimėtas, maskoliai išvyti. (…) Visa šalis šią naktį kovoja – Dievas duos, gal visur seksis. Būsime vėl laisvi savo žemėje.“⁴² Baigiama drama Lietuvos himnu.

Rašytoja yra prisiminusi, kad „scenos veikalėlis „Našlaitė Čikagoj ir Ciceroj“ šešis kartus vaidintas (…)“⁴³, Žirgonė ir Gailė taip pat daug kartų vaidintas mėgėjų sambūriuose Klivlande, Čikagoje, Kanadoje. Spektakliai egzilyje buvę labai aktualūs, nes ne kartą vaidinti ir šeštadieninėse ar lituanistinėse mokyklose. Dabar vaidinimai jau praradę patriotinį aktualumą.

Vieno pirmųjų literatūros vadovėlių DP autorė

Orintaitė įėjo į istoriją kaip viena pirmųjų autorių, parašiusi literatūros vadovėlį DP stovyklose. Supratusi, kad stinga vadovėlių, kad nėra medžiagos, šaltinių, kuriais būtų galima remtis pamokose, beveik iš atminties parašė lietuvių literatūros vadovėlį. Jo ištraukas paskelbė Augsburge leidžiamo savaitraščio Žiburiai skiltyje „Mūsų skaitymai“. 1946 m. Augsburgo lietuvių gimnazija išleido Petronėlės Janutienės parengtą Lietuvių literatūros konspektą, skirtą 5–8 klasėms, ir Visuotinės literatūros konspektą. Vadovėlio autorė literatūros dėstymą pradėjo nuo tautosakos, taip pratęsdama tarpukario Lietuvoje gyvavusią literatūros mokymo tradiciją⁴⁴.

Vietoj išvadų

Petronėlė Orintaitė visus kūrinius vaikams ir jaunimui rašė prisidengdama žaismingais Balės Voveraitės ir Balės Vaivorytės pseudonimais – po jais slėpėsi jautri siela ir pasakotojos talentas. Skaitant prozos kūrinius vaikams ir jaunimui (Viltrakių vaikai, Domuko jotynė, Nardžio pulkas) įsimena išskirtinis Vaivorytės stilius. Nors veikėjai nėra gilūs ir daugiabriauniai, bet atmintyje kūriniai išlieka dėl kalbos galios – jos sodrumo, šmaikštumo, ritmo. Autorės stiliui būdingi palyginimai, frazeologizmai, epitetai, mįslės, daugybė tarmiškų žodžių, atsineštų iš savo krašto. Petronėlė Orintaitė liko ištikima Suvalkijos žemei, kultūrai – tikra zanavykė, sugebėjusi išsaugoti gimtosios kalbos grožį net būdama toli už Lietuvos. Jos prozos kūriniams išliekamosios vertės teikia amžinosios bendražmogiškos vertybės: atjauta, draugystė, pagarba kiekvienam, gebėjimas džiaugtis gyvenimu.

Būdama realizmo ir (neo)romantizmo atstovė, tokia ir išliko, neieškojo naujo formato ir vaikų tekstams, ypač poezijoje ir draminėje kūryboje, kur svarbiausias jai buvo patriotinis tikslas. Liko ištikima tradiciniam literatūros modeliui, išsaugotam iš Lietuvos.

²¹ Balė Voveraitė, Mano švilpa, iliustravo dail. Povilas Osmolskis, Augsburgas: Sudavija, 1949, p. 6.

²² Ibid., p. 7.

²³ Ibid., p. 6–7.

²⁴ Balė Vaivorytė, Gyvūnų sodyba (zoo), iliustravo Vyčius, in Mažųjų pasaulis, Roma: Jaunimo bibliotekos leidinys, 1980, p. 6.

²⁵ Ibid., p. 9.

²⁶ Ibid., p. 23.

²⁷ Balė Voveraitė, Mano švilpa, p. 3.

²⁸ Ibid., p. 31.

²⁹ Sandra Bernotaitė, ibid.

³⁰ Balė Voveraitė, Lietuvos keliu, [Nördlingen]: Sudavija, 1948, p. 11.

³¹ Ibid., p. 15.

³² Ibid., p. 20.

³³ Giedrius Viliūnas, Literatūrinis gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940), Vilnius: Alma littera, 1998, p. 61–62.

³⁴ Petronėlė Orintaitė, op. cit., p. 569.

³⁵ Antanas Vaičiulaitis, „Petronėlė Orintaitė. „Paslėpta žaizda“, in Knygos ir žmonės, Vilnius: Vaga, 1992, p. 490.

³⁶ Vincas Auryla, „Lietuvių išeivijos vaikų literatūra“, in Visuotinė lietuvių enciklopedija, interneto prieiga: https://www.vle.lt/ straipsnis/lietuviu-iseivijos-vaiku-literatura/ (žiūrėta 2025-02-07).

³⁷ Žirgonė ir Gailė: trijų dalių scenos pasaka, Detmoldas: Lietuvių skautų sąjungos brolijos vadija, J. D. Küster Nachf., Bielefeld, 1948, p. 37.

³⁸ Balė Vaivorytė, „Ragnytė Našlaitėlė: scenos vaizdelis vaikams“, Eglutė, 1951, Nr. 9, p. 262–290, interneto prieiga: https://www. spauda.org/eglute/archive/1951/1951-Nr09-EGLUTE.pdf; Nr. 10, p. 262–270, interneto prieiga: https://www.spauda.org/eglute/ archive/1951/1951-Nr10-EGLUTE.pdf) (žiūrėta 2025-02-07).

³⁹ Balė Vaivorytė, Skaidrytė: 5 scenos vaizdeliai vaikams ir jaunimui, Buenos Aires: Laikas, 1963, p. 16.

⁴⁰ Ibid., p. 31.

⁴¹ Ibid., p. 39.

⁴² Ibid., p. 52.

⁴³ Petronėlė Orintaitė, op. cit., p. 575.

⁴⁴ Jurga Dzikaitė, ibid.

Autorius: Dr. Laimutė Adomavičienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama