KAI NETURI LAIKO BIJOTI. Agnija ŠEIKO kalbina Kristina STEIBLYTĖ

KAI NETURI LAIKO BIJOTI. Agnija ŠEIKO kalbina Kristina STEIBLYTĖ...KAI NETURI LAIKO BIJOTI Agnija ŠEIKO kalbina Kristina STEIBLYTĖ Baigusi studijas Roterdamo šokio akademijoje Codarts, Agnija Šeiko 2005 m. grįžo į Klaipėdą. Netrukus įsitvirtino kaip viena ryškiausių šiuolaikinio šokio kūrėjų Lietuvoje, ženkliai prisidėjo prie lietuvių šiuolaikinio šokio sklaidos Europoje ir už jos ribų, sukūrė tankų ryšių tinklą su įvairių šalių kūrėjais, išleido ne vieną šokėjų laidą. 2024 m. tapusi Šiuolaikinio šokio asociacijos pirmininke, Agnija Šeiko kultūros lauke įsitvirtino jau ne vien kaip menininkė, bet ir kaip kultūros politikos dalyvė, procesų, sklindančių gerokai toliau už Klaipėdos ir jos regiono, iniciatorė bei organizatorė. Nors aprėpti tokiam plačiam veiklų spektrui reikia nepriekaištingos disciplinos, vis dėlto tiek pati Agnija Šeiko, tiek jos kūriniai kur kas labiau asocijuojasi su laisve, įkvėpimu, eksperimentais ir nuolatinėmis naujų ryšių paieškomis. Pernai rudenį tuo įsitikinau pati – kartu su „Taško teatru“ ir Agnija Šeiko kūrėme judesio spektaklį vaikams. Kūrybos procese iš arti stebėjau jos atidumą bendrakūrėjams, drąsą išbandyti naujoves, žaismingumą, minties žvitrumą, kūrybingai sprendžiamus organizacinius klausimus, nesibaigiančias keliones, pažintis ir nuolat pildomą kalendorių, nors jis ir taip perkrautas. Kristina Steiblytė. Pernai pradėjai vadovauti Šiuolaikinio šokio asociacijai. Kodėl greta vadovavimo teatrui, dėstymo, kūrybinių projektų, gastrolių ėmeisi dar vienos veiklos? Agnija Šeiko. 2007 m. dalyvavau asociacijos steigime. Tuo metu mūsų bendruomenė aktyvių žmonių turėjo nedaug, vis juokaudavom, kam kitam reikės perimti estafetę. Pati vadovauti asociacijai neketinau – buvom neseniai įkūrę teatrą Klaipėdoje, visas mano fokusas buvo tenai. Žinojau, kad būtų per sunku imtis vadovauti dar vienai organizacijai. Tačiau dabar, kai teatro veikla vyksta sklandžiai, keičiasi asociacijos dydis, vizija, daugėja veiklos, o Agnietei Lisičkinaitei apsisprendus nebepirmininkauti, atsirado daug palaikymo, raginimų, kad perimčiau šią poziciją. Pati jau irgi norėjau plėsti akiratį. Be to, jaučiuosi sukaupusi pakankamai patirties ir įgūdžių, kurie leidžia prisidėti prie šokio plėtros, profesionalių kūrėjų darbo ir gyvenimo sąlygų gerinimo. Jau moku susikalbėti su politikais, suprantu kultūros politikos procesus ir žaidimo taisykles. Tad į šią poziciją, viena vertus, atvedė sukauptos žinios ir patirtis, antra vertus – mano prigimtis. Matau, ką reikia daryti, kaip suvienyti visą lauką, pritraukti jaunus profesionalus, ir noriu tai daryti. Pirmininkavimą asociacijai matau ir kaip galimybę atiduoti duoklę savo mylimai sričiai, pasirūpinti jos ateitimi. Kai pati buvau pradedanti kūrėja, daug pagalbos sulaukiau iš vyresnių kolegų, taigi dabar noriu turimas žinias panaudoti tam, kad sukurtume kuo geresnį pagrindą ateinančioms kartoms. Pirmininkavimą asociacijai matau dar ir kaip galimybę šiek tiek atsitraukti nuo kitų veiklų, kad apsisaugočiau nuo užsisukimo savam rate, nuo vienpusiškumo. Ir, žinoma, buvau įkvėpta žmonių, kurie apsisprendė dirbti asociacijos taryboje, su jais kartu galim daug nuveikti. Kol kas labai džiaugiuosi šiuo sprendimu: bijojau, kad visko pasirodys per daug, tačiau taip nesijaučiu. Priešingai – nuolat plečiu akiratį. Sakei, kad su dabartine asociacijos taryba gali ir nori daug nuveikti. Kokių planų turite dėl šiuolaikinio šokio plėtros Lietuvoje? Vienas pirmųjų planų, kurį jau pradėjome įgyvendinti, yra glaudesnis bendradarbiavimas su regionais. Praplėtėme jau sėkmingai veikusią rezidencijų programą, rūpinamės, kad šiuolaikinio šokio spektaklių premieras būtų galima išleisti regionų kultūros centruose. Ši idėja jau davė vaisių. Bet juk dažnai girdime, kad regionai neturi scenos menams tinkamos infrastruktūros! Jų infrastruktūra dažnai net geresnė negu didžiuosiuose miestuose. Šokiui labai svarbi danga – linoleumas, kurį kai kurie kultūros central turi nuosavą, o jei neturi central, turi šokio teatrai. Kartais, žinoma, trūksta lempų ar kitų priemonių, bet jas galime ir patys atsivežti. Tačiau prabangos repetuoti scenoje savaitę ar net dešimt dienų iki premieros su šviesa ir garsu, niekur kitur neturėtume. Juk vaidybos aikštelių kiekis didžiuosiuose miestuose labai ribotas, tad į sceną dažniausiai patenkame dieną ar porą dienų prieš premierą. Neturime galimybės išauginti spektaklių, žiūrovams parodyti visiškai parengtų kūrinių. Bendradarbiavimas su regionais padeda mažinti kultūrinį jų atotrūkį nuo didžiųjų miestų, gyventojai priartėja prie profesionaliojo meno, tampa bendrakūrėjais, kultūros procesų dalyviais. Kitas realiai įgyvendinamas asociacijos planas – ginti autorių teises. Režisieriams tenkantis procentas už sukurtą spektaklį yra ženkliai didesnis negu choreografams. Šokis vertinamas mažiau, nes yra jaunesnė meno šaka. Todėl turime sutvirtinti pozicijas, kad užsitikrintume tokias pačias teises. Šie žingsniai nedidelį, tačiau daro įtaką šokio pozicijai ir vaidmeniui Lietuvos kultūriniame gyvenime. O štai kalbant apie didesnius asociacijos tikslus, noriu realistiškai svajoti sukurti ekosistemą, palankią šokio augimui ir sklaidai. Per pastaruosius šešerius metus šokio laukas šalyje visiškai pasikeitė. Lietuvos muzikos ir teatro akademija rengia šokėjus, grįžta šokio menininkai, studijas baigę svetur. Tai lemia tiek kiekybinius, tiek kokybinius pokyčius – atsirado didelis kiekis pavienių kūrėjų ir organizacijų, veikiančių skirtingais formatais. Bet iki šiol, per daugiau kaip trisdešimt nepriklausomybės metų, neatsirado nė vienos valstybinės šiuolaikinio šokio institucijos. Šokio sklaida ir informacijos apie jį kaupimu užsiima Lietuvos šokio informacijos centras, kurio komanda su Gintare Masterkaitė priešakyje dirba puikiai, tačiau jis priklausomas nuo konkursinio finansavimo, nors šiuo metu yra laimėjęs strateginį rėmimą, tačiau tai nėra pastovu, užtikrintai planuoti ateitį galima daugiausia trejus metus. Kita vertus, žmogiškieji ir finansiniai šios organizacijos resursai maži, jį nepajėgia pristatyti išsiplėtusios šokio srities. Tad šis laukas segmentuojasi, nes yra priverstas orientuotis į išgyvenimą. Problema nemaža, nes išgalint planuoti veiklą tik metams, geriausiu atveju – trejiems, užkertamas kelias nuosekliam, strategiškam šokio organizacijų ir trupių augimui. Kai bėgama paskui finansavimą teikiančius fondus, jų prioritetus, prarandama galimybė judėti savo pačių pasirinkta, nepriklausomai suformuota kryptimi. Be to, turime dvi šiuolaikinio šokio studijų programas, tačiau jų absolventams negalime pasiūlyti nė vienos darbo vietos. Jie, žinoma, gali dirbti ir dirba kaip laisvai samdomi kūrėjai, šokio pedagogai, bet norint, kad sritis augtų, šis sprendimas nėra warus. Dar viena problema, prie kurios sprendimo norime prisidėti, yra šokio archyvavimas. Negalime, kaip buvo iki šiol, kliautis vien Lietuvos šokio informacijos centro pajėgumais. Kultūros paveldo skaitmeninimo svetainė ekuliu-ra.lt prisidės, sprendžiant šokio archyvavimo klausimus, tačiau to irgi nepakanka. Privalo atsirasti nacionalinė trupė, institutas ar panaši institucija, kuri ne tik rūpintųsi dabartiniu šokiu, bet ir prisidėtų prie ateities vizijos, strategijos kūrimo ir įgyvendinimo. Ar įmanoma tai padaryti, matysim, bet keliant sau tik mažus tikslus, nėra prasmės ko nors imtis. Dėmesys regionams, bendradarbiavimas su bendruomenėmis, nutolusiomis nuo didžiųjų miestų, ne tik viena iš Šiuolaikinio šokio asociacijos veiklos krypčių – Šeiko šokio teatras jau seniai intensyviai dirba Vakarų Lietuvoje. Kuo darbas regionuose vertingas tau asmeniškai? Visų pirma, pagal mano pilietinę poziciją, visi šalies žmonės, nepriklausomai nuo to, kur jie gyvena, yra vienodai svarbūs. Logiškai galiu suprasti, bet vis dėlto jaučiu stiprų vidinį pasipriešinimą, kodėl viena vietovė perdėtai sureikšminama. Tarsi būtų savaime suprantama, kad visi geriausi resursai ir ištekliai turi būti skiriami jai. Man svarbu, kad įvairių vietų svoriai išsilygintų. Be to, mano pačios profesinis gyvenimas vyksta už sostinės. Kultūrą laikau valstybės, kiekvieno miesto ir miestelio jungiamuoju audiniu. Kai to audinio nėra, kapilarų tinklas neapima visos valstybės, ji negali darniai funkcionuoti. Vietas, kur kraujas neteka, labai gerai matome per rinkimus. Atskirtis nuo kultūros didina socialinę apatiją, nors regionuose gyvena puikių, kūrybingų žmonių. Mūsų teatro patirtis rodo, kad jautriausi kultūrai yra tie, kurie gyvena ir dirba mažose bendruomenėse.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama