Tomas KAVALIAUSKAS 35-ERI SUVERENITETO METAI. KAS TOLIAU, KAI VERTYBĖS UŽGOŽIA VERSLO INTERESAI? (2)

Tomas KAVALIAUSKAS 35-ERI SUVERENITETO METAI. KAS TOLIAU, KAI VERTYBĖS UŽGOŽIA VERSLO INTERESAI? (2)...Nuskambėjus radikaliems prezidento Trumpo pareiškimams, suvokta, kad ir Ukrainai turėsime padėti patys vieni, nedėdami vilčių į Baltuosius rūmus. Simboliška, kad prieš Kovo 11-ają buvo nutraukta JAV karinė pagalba Ukrainai. Net lėktuvai, jau esantys ore su karine pagalba, buvo apgręžti atgal. Viskas laikinai išaldyta. Tas laikinai, ačiū Dievui, netapo amžinas. Kovo 12-osios rytą Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis patvirtino, kad JAV atnaujino karinę pagalbą per Lenkiją. Visa tai dėl palankiai įvertintų derybų Saudo Arabijoje tarp JAV ir Ukrainos atstovų. Zelenskis ir vėl kviečiamas į Baltuosius rūmus. Net neįtikėtina kaip greitai viskas gali pasikeisti vien dėl to, kad Kyjivas sutiko su paliaubomis. Ir vėl paradoksas – Ukraina gauna ginkluotės tada, kai rengiasi nutraukti karą. Akivaizdu, kad čia slypi pragmatiniai paskaičiavimai, o ne vertybės, nes vertybinę Baltųjų rūmų politiką užgožė korporacijų interesai. Prezidento Trumpo aplinkoje sukiojasi tinklaraštininkas, radikalus ideologas Curtis Yarvinas, įsteigęs judėjimą „Tamsioji apšvieta“, įrodinėjantis, kad demokratinės, liberalios vertybės yra išvis netinkamos. Vietoj jų siūlo vertikalų valdymą, dominuojant korporacijoms, o piramidės viršūnėje sėdint valstybės monarchui, kuriuo tikriausiai taptų pats Trumpas, ypač kad jau kalbama ir apie trečią jo kadenciją. Lig šiol JAV vertybių atžvilgiu palaikė gėrio pusę kaip žodžio laisvės ir demokratijos bastionas. Porą šimtmėčių ji buvo laikoma „pažadėtąja žeme“, „svajonių šalimi“. Sovietų Sąjunga, po to Rusija, paveldėjusi Stalino totalitarizmą, stovėjo kitoje barikadų pusėje. Tačiau Trumpo administracijai tas nebesvarbu, ji net neskiria, kas yra agresorius, o kas auka Ukrainoje. Žinoma, retorika bet kada gali pasikeisti kaip ir su ta karine pagalba, bet viena lieka kol kas stabiliai morališkai pasibaisėtina – Trumpo administracija komunikuoja su Kremliaus atstovais kaip su verslo / politikos partneriais, o ne kaip su karo nusikaltėliais. Rusija išvesta iš tarptautinės izoliacijos, o apie arešto orderį, išduotą vaikų grobikui, netariama ne žodžio. Tuo tarpu Europos Taryba steigia karo nusikaltimų tribunolą Putinui ir jo karo vykdytojams. Čia ne tik įvardijamas užpuolikas, jis turės būti teisiamas. Štai tokios moralinės perspektyvos dabartinė Baltųjų rūmų komanda nenori net girdėti. Vietoj to planuojama sušvelninti sankcijas. Svarbiausia pasinaudoti būsimomis paliaubomis ir investuoti į Rusiją. Tai abipusis ekonominis Maskvos ir Vašingtono oligarchų interesas. Ukrainai siūlomos derybos visai ne dėl taikos, o dėl kapituliacijos, tada atsirastų palankios verslo sąlygos susigrąžintoje posovietinėje erdvėje, kurioje nuo šiol dominuotų ne tik Rusija, bet ir JAV. Tačiau Amerikos verslas bijos kurtis Maskvoje, kol ten atskrenda dronai, atakuoja naftos saugyklas, vyksta sprogimai su juodais dūmų kamuoliais. Belieka tikėtis, kad lygiai taip, kaip per vieną naktį buvo sugrąžinta JAV karinė pagalba Ukrainai, taip bus ir su sankcijomis Rusijai – vietoj sušvelninimo atsiras sugriežtinimas. Kadangi Trumpui nieko nereiškia persigalvoti, belieka stebėti šį politinį, vis besitęsiantį „Santa Barbaros“ serialą. Mat, mes nežinome, kas bus kitoje serijoje, t. y. ką sugalvos, dėl ko nepersigalvos verslininkas iš Vašingtono. Taigi Lietuvos suvereniteto trisdešimt penktosios metinės minimos tokiame globalaus verslo interesų verpete. Baltijos šalys ir beveik visa Vidurio Rytų Europa kritikuoja Rusiją ir mūru stoja už Ukrainą. Ergo esame kliuvinys Rusijai susigrąžinti posovietinę erdvę, kur klestėtų JAV verslas. Ukrainos kovingumo rėmėjus, Zelenskio palaikytojus Trumpo administracija vadina nelanksčiais, esą jie trukdo pasiekti taiką. Trumpas reikalauja rinkimų Ukrainoje, nes „su Zelenskiu sunku dirbti“, kitaip tariant, „varyti biznį“. Beje, įdomu, kas įveiktų dabartinį šalies vadovą, turintį ukrainiečių palaikymą? Matyt, Vašingtonas uždraustų jam net kandidatuoti. Kita vertus, kadangi Zelenskis gavo antrajį kvietimą į Baltųjų rūmų Ovalinį kabinetą, žybteli menka vilties, gal rinkimų klausimu irgi „persigalvota“. Šiaip ar taip, serialas tęsiasi, tik be garantijos, kad turės laimingą pabaigą. Laimingos pabaigos garantijų nėra ne tik dėl nuolatinių Trumpo užgaidų, bet ir dėl to, kad pasaulyje kyla naujų karų. paradoksalius „persigalvojimus“ ir sprendimus lemia ne moralinė nuostata auką apginti, o agresorių nubausti, bet finansiniai kaštų-ir-naudos paskaičiavimai. Antraip sunku paaiškinti, kodėl nuo kojų iki galvos proputiniškas Elonas Muskas, visaip keikiantis Ukrainą, vis dėlto nenutraukia Starlink internetinio tiekimo, kurio gyvybiškai reikia ukrainiečių žvalgybai? Ar tik ne dėl gaunamo pelno? Na, gal ir dėl savo verslo reputacijos. Tokią sufinansėjusią Trumpo ir jo komandos laikyseną paskatino ne vien „Tamsioji apšvieta“. Prisiminkime konceptualų ginčą, koks verslo tikslas. Būtent JAV verslo etikos teoretikai nesutaria šiuo klausimu. Vieniems atrodo, kad verslo tikslas yra pelnas, kiti pelną laiko tik priemone siekti gerovės visuomenei. Perkėlus šią polemiką į dabartinę globalią politiką, akivaizdu, kad trampistų galutinis tikslas yra pelnas, o nedelsiant sudarytina taika – tai tiesiog sąlyga, kad niekas netrukdys korporaciniam JAV verslui tiek Ukrainoje, tiek pačioje Rusijoje, juolab kad mainais už tarptautinės izoliacijos panaikinimą Kremlius galimai paaukos Amerikai dalį Šiaurės ašigalio. Toks požiūris itin pavojingas mažoms valstybėms, kurios dabar laikomos ne kuo kitu, o mažomis įmonėmis, taigi jas galima nupirkti, perparduoti, praryti, perkelti iš vienos geopolitinės įtakos zonos į kitą. Nacionalines vėliavas ir herbus galima kaitalioti kaip įmonės logotipus pagal rinkos poreikius. „Grįžimo į Vakarus“ ideologemą Lietuva pasirinko kaip atitinkančią mažos tautos interesus. Šioje pasaulio dalyje (ES) kiekviena tauta gali išlikti, ir maža, ir didelė valstybė gali prieštarauti biurokratiniams Briuselio reikalavimams. Europos Sąjungoje vis dar kalbama vertybių kalba, o pagalba Ukrainai teikiama, siekiant užtikrinti jos suverenumą. Žinoma, ne be išskaičiavimo, kad čia driekiasi ir Europos karo frontas. Kol kas trampizmas su finansiniais jo interesais nesugebėjo iškreipti Europos vertybinės savivokos. Tai atspindi Emmanuelio Macrono kalba, pasakyta 2025 m. kovo 5 d., – jis kreipėsi į prancūzus, pabrėždamas, kad Ukrainos saugumas yra ir Europos saugumas. O štai Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen 2025 m. kovo 4 d. paskelbė 800 milijardų eurų vertės karinės gynybos planą. Taigi pragmatizmas, remiant Ukrainos kariuomene, bet investuojant ir į savo šalių gynybą, irgi svarbus. Trumpas, žinoma, teisus, kad patiems europiečiams turėtų labiau rūpėti jų saugumas, jie turėtų daugiau investuoti į gynybą. Ursulos von der Leyen paskelbtas ES gynybos biudžetas kaip tik ir liudija tokį ryžtą. Miuncheno saugumo konferencijoje, dar prieš Vašingtonui puolant į glėbį Maskvai, Europa dėl nerūpestingumo savigynos atžvilgiu ūdijo viceprezidentas Vance’as. Sakyčiau, tai dar pakankamai sąžiningas elgesys – juk galėjo ir neįspėti, kad karo atveju Senajam žemynui niekuo nepadės... Kita vertus, anoks čia įspėjimas – greičiau deklaracija to, kas jau suplanuota. Beje, vos tik Macronui pareiškus, kad svarstoma įvesti prancūzų ir Didžiosios Britanijos karius taikos Ukrainoje palaikymui, JAV viceprezidentas įsiaudrino kontrargumentuoti, esą šalys, nekariavusios kelis dešimtmečius, nieko gero taikos užtikrinimui nepadarys. Kitaip tariant, neiktie, nesikiškite. Lietuva savo ruožtu įsitraukė į atskirą koaliciją pačios NATO sudėtyje, atsirado bendrystė su skandinavais, su Lenkija. Pozicija dėl savo šalių gynybos tapo neatsiejama nuo paramos Ukrainai. Geopolitinė Lietuvos orientacija išliko tokia pati, žinoma, po trisdešimt penkerių metų jau nebesiekiama „grįžti į Vakarus“, esame sugrįžę, dabar turime kitą uždavinį – atsilaikyti savo regione. Jeigu prieš tai nebūtume „sugrįžę į Vakarus“, šiandien kiltų klausimas, su kuo savo regione jungsimės – ar su Baltarusija, mokydamiesi iš jos jaustis saugia, būnant Kremliaus pašluoste, ar su civilizuotos Europos šalimis, su kuriomis kartu Vilniuje kasmet švenčiame Kovo 11-ąją. Ir niekam nereikia aiškinti, dėl kokios priežasties atsirado Kovo 11-oji prieš trisdešimt penkerius metus. Tarptautiniu požiūriu ši mūsų šventė yra kur kas daugiau negu konkrečios datos minėjimas. Dabar Kovo 11-oji simbolizuoja šios buvusios posovietinės, dabar modernios Europos Sąjungos šalies sudėtingą ekonominį ir geopolitinį persistentavimą, kuris įvyko prie rytinės NATO pasienio zonos. Dabar, kai jau nebereikia „grįžti į Vakarus“, išlieka klausimas, kiek ši pasienio zona bus saugoma kaip vertybinis Europos principas. Ar jau trisdešimt penkerius metus išsilaikiusi nepriklausomybė ir taika bus taip apginta, kad agresyviam kaimynui nekiltų nė mintis primesti mums naują „taiką“ su visais derybų dėl „paliaubų“ elementais.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama