Tomas KAVALIAUSKAS. 35-ERI SUVERENITETO METAI. KAS TOLIAU, KAI VERTYBĖS UŽGOŽIA VERSLO INTERESAI? (1)

Tomas KAVALIAUSKAS. 35-ERI SUVERENITETO METAI. KAS TOLIAU, KAI VERTYBĖS UŽGOŽIA VERSLO INTERESAI? (1)...Tomas KAVALIAUSKAS 35-ERI SUVERENITETO METAI. KAS TOLIAU, KAI VERTYBĖS UŽGOŽIA VERSLO INTERESAI? Lietuvos antrosios nepriklausomybės trisdešimt penkerių metų sukakti norėčiau aptarti ne kaip lokalią, o kaip globaliai kontekstinę. Pasirodo, ir vėl elgiamasi kaip Jaltoje po Antrojo pasaulinio karo, kai didžiosios valstybės braižė naujus žemėlapius, derėjosi dėl įtakos zonų. Rooseveltas, Churchilis ir Stalinas dalijosi karo pabaigos trofėjais. Kaip žinoma, Sovietų Sajunga (= Rusija) buvo garbinama, kaip sudėjusi daugiausia aukų ant pergalės aukuro, nors skaudžiausiai nukentėjo Ukraina, šiandien vėl teriojama žiauraus ciniško agresoriaus. Pokariu Vakarų Europoje įsivyravo tvari, ilgalaikė taika su demokratiniais rinkimais, žmogaus teisėmis ir laisvėmis. O Rytų Europoje vieną okupaciją pakeitė kita, Lietuva papildo kraujais kare po karo... Antroji sovietų okupacija irgi įsivyravo pagal „taikos“ planą, dar priduriant ir sovietinio „išvadavimo“ mitą. Šiandien jau ne Stalino, bet Putino Rusija užsinorėjo „išvaduoti“ Ukrainą, šįkart nuo integracijos į Europos Sąjungą. Keisčiausia, kad į talką diktatoriui atėjo JAV prezidentas – Donaldas Trumpas reikalauja taikos NEDELSIANT su vienpusėmis (aukos) nuolaidomis. Taikos sandėrį reikia sudaryti taip, kad nesugriūtų posovietinė erdvė, o Kyjive neliktų Volodymyro Zelenskio administracijos, kad atsirastų „sukalbamas“ prezidentas, suprantantis Maskvos ir Vašingtono interesus. Kitaip tariant, kol Ukraina klusniai prisitaiko prie posovietinės erdvės su rusišku pasauliu, tol karo nėra, bet kai tik atsiranda Maidanas ir bandoma savarankiškai eiti suvereniu keliu, Maskva išsyk veržiasi kariauti, iš pradžių hibridiniu būdu, bet netrukus plataus masto frontais. Tuo siekiama neleisti, kad Ukraina pasuktų Europos Sąjungos link, nors sunku būtų paneigti faktą, kad už šio karo slypi ir ekonominiai interesai iškasenų turtingoje šalyje, gviesiamasi jos prieigų prie Juodosios jūros. Šiaip ar taip, būtent euro-Maidano revoliucija 2014 m. atplėšė šalį nuo posovietinės erdvės, o Rusija be Ukrainos nesijaučia esanti visaverte imperija. Žiauraus karo fone deliojasi vadinamoji nauja pasaulio tvarka, kurios pagrindiniai žaidėjai trys – Vašingtonas, Maskva, Pekinas. Karui užsitęsus, minėtai trijulei išklio kliūčių „taikiai“ pasidalyti pasaulį pagal korporacijų verslo interesus. Donaldo Trumpo administracija ėmė skubiai ieškoti problemos sprendimo, regis, pagal Jaltos modelį su gana ciniškomis variacijomis – nebekalbama apie agresorės atsakomybę, atseit siekti taikos privalo pati auka, užuot priešinusis užpuolikei. Pasaulio teritorijų persidalijimas matyti ir iš to, kad prezidentas-verslininkas nori Danijos Grenlandiją „perkelti“ į JAV. Mat ledynai tirpsta, o po jais glūdi gausūs lobiai. Ukrainoje ledynų nėra, tai išsyk bandoma jos gamtinius išteklius „perkelti“ į Amerikos korporacijų rankas. O kaip Baltijos šalys? Ar jas irgi kas nors užsimanys kur nors „perkelti“? Ką būtų galima paimti iš Lietuvos? Gal tyrą mineralinį ir gėlą vandenį? Prieš trisdešimt penkerius metus Lietuva geopolitiškai ir ideologiškai atsiribojo nuo Sovietijos. Tuo metu turėjome tam valios ir galios. Palankios buvo ir sąlygos – Sovietų Sąjunga byrėjo, iškilęs naujas lyderis Borisas Jelcinas sutiko išvesti Raudonąją armiją iš Lietuvos ir visos Rytų Europos. Paradoksalu, bet būtent jis atsakingas, kad valdžią perėmė Putinas, netrukus išsklaidęs iluzijas apie taikų sugyvenimą. Gruzijos, užpultos 2008 m., prezidentas Michailas Saakašvilis įspėjo, kad čia tik pradžia, Kremliaus diktatorius su tankais įsiverš į Ukrainą. Likimo ironija, tačiau net buvęs NATO „gensekas“ Chavieras Solana dėl tokio įspėjimo patarė Gruzijos vadovui apsilankyti pas psichiatrą... Tačiau dabar akivaizdu, kad Saakašvilis tuo atžvilgiu buvo įžvalgesnis už visas Vakarų žvalgybas. *** Prieš trisdešimt penkerius metus Lietuvos nepriklausomybė Kovo 11-ąją buvo paskelbta, ne tik deklaruojant valstybių suverenitetą, bet ir vertybiniu pagrindu nutraukiant priklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. Buvo pasirinkta „grįžimo į Vakarus“ geopolitinė kryptis. Į Lietuvos suvereniteto ateitį pažvelkime tarptautiniu žvilgsniu. Nuo pat nepriklausomybės pradžios intelektualai ginčijosi, ar turėtume „grįžti į Vakarus“, ar likti tarp Rytų ir Vakarų. Atsikratyta sovietinės ideologijos su vienpartiniu balsavimu, privalomu ateizmu, marksizmu, socializmu, „išvaduotojų“ paradais, kalinamais disidentais... Perėta prie daugpartinių rinkimų, laisvosios rinkos, žodžio ir spaudos laisvės, imta leisti vadovėlius su tikraja Lietuvos istorija... Laisvėjimo procesas nebuvo sklandus. Taip jau nutiko, kad per tuos metus patyrėme politinių technologijų manipuliacijas, nepagarbą rinkėjams, sužinojome nuodėmingus dominuojančios religijos užkulisius, laisvoji rinka suskirstė visuomenę į oligarchus su privatizuotais ežerais ir į runkelius su buitiniais kaimo kriminalais, o žodžio ir spaudos laisvę, įsigalėjus išmaniosioms technologijoms, nustelbė rietenos, intrigos, užgauliojimai socialiniuose tinkluose, nekritiškas, prikliai patakiūniskas influencerių garbinimas. Kita vertus, dėl išmanių internetinių technologijų yra laisvai prieinamas YouTube su savo kanalais, be cenzūros, be apribojimų skleidžiantis politines, ekonomines, kultūrines analizes. Besidžiaugiant, kad esame toje erdvėje, kur galima dalykus vadinti jų tikraisiais vardais (karas yra karas, o ne specialioji karinė operacija), reikėtų pripažinti, kad nemažai šalies gyventojų tiki rusų propaganda, su nostalgija žvalgosi atgal į Rytus, nors kažkodėl neskuba išvykti į rusų pasaulio rojų. Pasigirsta argumentų, kad jeigu Lietuva nebūtų NATO ir Europos Sąjungos narė, jai nereikėtų ginkluotis, negrėstų karo su Rusija pavojus. Rolandas Paksas kadaise per savo rinkiminę kampaniją buvo iškabines net stendą su tanku, ragindamas pinigus leisti ne karybai, bet švietimui. Čia reikėtų suprasti, ko iki galo nepasako euroskeptikai: jeigu Lietuva būtų pacifistinė, be savo kariuomenės, visiškai demilitarizuota, neutrali šalis, tada Rusijos kariuomenė, užpuolusi Lietuvą, paprasčiausiai nesutiktų jokio pasipriešinimo ir neturėtų su kuo kariauti. Bet iš istorijos žinome, kad pacifistinė lietuvių ir ne tik jų inteligentija buvo ištrenta į Sibirą. Putino režimas nedvejodamas tą vėl pakartotų viena ar kita forma, juk ne vieną nepasmerkė Stalino režimo. Tokia grėsmė nėra hipotetinė. Nekeista, kad kai kurie Ukrainos universitetuose dirbantys politikos mokslų dėstytojai ėmė atsargiau rašyti straipsnius ir komentarus, nes viskas išlieka kompiuterių serveriuose. Ukrainos pralaimėjimo atveju Federalinė Rusijos žvalgyba suras režimo kritikų pavardes... Pasirodo, gyvenant totalitarinio režimo kaimynystėje, žodžio laisvė ir vėl toli gražu nėra garantuota, bet gyvybiškai ypač svarbi vertybė. Tokia įtampa rodo, kaip lengva prarasti tai, ko taip sunkiai siekta ištisą pusę amžiaus, kas sudarė esminę egzistencijos dalį tuos 35-erius metus. O tai, kas visai neseniai atrodė Baltijos šalių ir Lenkijos „perdėtas“ susirūpinimas, dabar tapo akivaizdu ir Vakarų Europai – Rusija neleis civilizuotai, taikiai gyventi, net jeigu jai padlaiziusime. Privalome stiprinti gynybą. Europos lyderiai suprato, kad savo saugumu reikia rūpintis patiems – Amerika nebeteki patikimų, net apskritai jokių garantijų. Kita vertus, vis dar galioja reikalavimas „susimokėti“ už apsaugą, o JAV kariai vis dar yra Lietuvoje ir Lenkijoje. Tikkimės, kad jie čia ir liks, tik ne tam, kad taptų paliaubų su Rusija prižiūrėtojais ar taikos įvedinėtojais, o tam, kad gintų ir atgrasytų nuo „taikos“ sudarymo poreikio, kilus karui. Taiką Lietuva ir kitos Baltijos šalys turi visus šiuos trisdešimt penkerius nepriklausomybės metus, rusiškos „taikos“ nereikia.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama