Maria POPOVA. IŠSIVADAVIMAS, O NE ŽLUGIMAS (2)

Maria POPOVA. IŠSIVADAVIMAS, O NE ŽLUGIMAS (2)...Pasitarojant kylančias autoritarizmo apraiškas Rusijoje, tampa aišku, kad tai, ką laikotarpiu 1989–1991 m. laikėme ideologijos konkurencijos tarp komunizmo ir kapitalizmo pabaiga, iš tiesų buvo režimas šlubuojantis marksizmo-leninizmo delegitimizavimas, masinis atmetimas patraukė ir užvaldė visų dėmesį, neliko nei laiko, nei noro pastebėti, kad kambaryje vis dar trainiojasi Rusijos imperializmo dramblis. Bendras George’o HW Busho administracijos, Vakarų mokslininkų ir plačiosios visuomenės nusiteikimas buvo palaikyti sovietų centrą ir asmeniškai Michailą Gorbačiovą, todėl į visą regioną žvelgta per „perestroikos“ akinius. Didžiausią nerimą Maskvai kėlė artėjantis SSRS žlugimas, vakarietiška sąvoka dėmesį sutelkė į tai. Toks požiūris ir primityvus supratimas, kaip klostosi reikalai „periferijoje“, neskaitei ne pasibaigus Šaltajam karui. Iš esmės Vakarai ryžtingai atmetė idėją Sovietų Sąjungos ir komunizmo žlugimą apibūdinti kaip „išsivadavimą“, nes bijojo sužadinti rytų europiečių „triumfalizmą“ ir pažeminti imperijos centrą, praradusį kolonijas. Bushas šį požiūrį aiškiai išreiškė 1998 m. dokumentinėje TV seriale „Šaltasis karas“ – jis nieko nespėjo pasakyti nei apie išsivadavusius Sovietų Sąjungos satelitus, nei apie jos periferiją, kai SSRS pagaliau nebeliko. Daugiau kalbėjo apie savo liūdesį, kad jo draugas Michailas Gorbačiovas 1991 m. per Kalėdas neteko imperijos. Bushas nepakartojo, kad nevedęs Geležinės uždangos griuvimo, esa tai būtų buvę „kvailausias, ką galėjau padaryti – nes tuo pažeminčiau Rusiją“. Išsivadavimo naratyvas padeda suprasti, kad Ukrainos padalijimas ir „neutralumo“ primetimas kompromiso labui nėra tinkamas sprendimas. Ukrainos plėšymas į gabalus yra ne taikos užtikrinimas, bet leidimas Rusijai slinkti pergalės link. Kiekviena diena, kai Ukraina nepriklauso NATO ir ES, didina Rusijos apetitą visiškai užkariauti kaimyninę šalį. Tik narystė NATO / ES – didžiosios ukrainiečių daugumos suverenus pasirinkimas – gali apsaugoti Ukrainą nuo pasikartojančių Rusijos antpuolių. Jeigu JAV toliau blokuos šalies narystę NATO, kai bus pasiektos paliaubos, teks kitoms Ukrainos sąjungininkėms vienoms atgrasyti Rusiją nuo agresijos atnaujinimo. Prezidentas Zelenskis teigė, kad tam reikės daugiau kaip 100 000 karių, pokalbiai tarp JK, Prancūzijos, Švedijos, Lenkijos, kitų europiečių jau prasidėjo. Neleiskime besiformuojančiam Vakarų sąmokslui su Rusija manipuliuoti pasaulio likimu, pasitelkiant eufemizmą, neva Rusiją dėl NATO plėtros susirūpinusi pasaulio saugumu“. Neleiskime, kad imperalistinis dominavimas sugrįžtų, mosuodamas eufemizmu apie teisėtąs „įtakos teras“. Rusija, turinti beveik pusę globalaus branduolinio arsenalo, nė kiek nesibaimina dėl savo saugumo, tačiau bando saugumą ir laisvę atimti iš kitų. Net savo įtakos sferoms Maskva taiko ne minkštąją galią, o griežtų kišimųsi reikalauja besąlygiškai vergiško lojalumo. Pasirinkę išsivadavimo naratyvą, suprastume – jei Rusijai pavyks laimėti jėga, branduoliniu šantažu, manipuliuojant Trumpo administracijos pataikūniškumu, laisvei ir demokratijai visame pasaulyje kils didžiulis pavojus. Kiti diktatoriai ir galūniai, turintys ekspansinių ambicijų, taikys tokią pačią strategiją, kad jėga perbraižytų sienas, užkariautų savo kaimynes. Jei su JAV pagalba Rusijai, kaip jos primtaki Sei-tojų Sąjungai, pavyks pavergti kai kurias Europos šalis, nauji Vakarų mokslininkų karta galės rašyti knygas, kuriose paaiškintų, kad toks rezultatas buvo neišvengiamas, net pageidautinas, siekiant taikos ir stabilumo pasaulyje. Jei NATO pasitrauks dėl Rusijos branduolinės atakos grėsmės arba dėl nesantaikos, suklestės Kremliaus kišimosi į NATO narių vidaus reikalus, kai kas ir tada įrodinės, kad čia platesnės aljanso kaltė, esa bandė per daug išplėsti savo apretį. Tik aiškins, kad pavergtieji savo noru pasirinko Ru-siją dėl istorinių, kalbinių, kultūrinių ar ekonominių priežasčių. Tarptautinių santykių mokslininkai pabrėš, atseit Rusija, kaip ir bet kuri kita didžioji jėga, turi jai priklausančias įtakos sferas, todėl bandymas pasmerkti jos agresyvumą apibūdins kaip nemokslinę moralizavimą. O kai ši naujoji Rusijos imperija priartės prie savo potencialaus žlugimo, naujieji Vakarų politikos formuotojai pakartos Busho liūdnai pagarsėjusią 1991 m. kalbą, ironiškai primintą „Vi-čiukas Kyyive“, ir vėl išspės pavergtas tautas apie „savitąšdiško nacionalizmo“ pavojų. Praėjus trisdešimčiai penkeriems metams po 1989 m., Tarybų Europos regionas vėl visiškai atsikratęs sukompromituotų komunistinių režimų, tačiau išsivadavimo iš Rusijos imperializmo procesas toli gražu nesibaigė. Tiesą sakant, per pastaruosius tris dešimtmečius įgyta laisvė ir suverenitetas gali būti prarastas per artimiausius tris mėnesius dėl revanšistinės Rusijos, kuriai padeda byranti Amerikos demokratija. 1989–1991 m. įtvirtinusi totalitarizmo „žlugimo“ sampratą, suklestėjusi negrįžtamumo iliuziją, užgožia dabartinį Rusijos revanšizmo pavojų, kybantį virš Europos. Susidursime su dar viena Rytų Europos išdavyste? Žemynas vėl bus padalytas į laisvas, suverenias valstybes, saugomas geografinio atstumo, turinčias savo branduolinį skydą, ir vargšes vasales, dominuojamas arba jau okupuotas Rusijos? Tik didvyriška ir efektyvus Ukrainos pasipriešinimas sulaiko Maskvos imperializmą ir saugo Europą. Įvertė Augustė DVILINSKAITĖ © Maria Popova © Humanitarinių mokslų institutas (IWM) © Eurozine paskelbta 2025 m. kovo 3 d.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama