Almantas SAMALAVIČIUS. GEOPOLITINĖS SMEGDUOBĖS IR VADYBOS VISUOMENĖ (2)

Almantas SAMALAVIČIUS. GEOPOLITINĖS SMEGDUOBĖS IR VADYBOS VISUOMENĖ (2)...Antai universitetai, nuo seno laikomi svarbiomis viešosiomis institucijomis, visuomet apeliavę į unikalų savo vaidmenį visuomenės gyvenime, puoselėję akademinę laisvę ir tam tikrą institucinę autonomiją, galiausiai pasidavė totalios vadybos spaudimui ir dažniausiai yra valdomi, administruojami lygiai taip kaip ir bet kokia verslo įmonė. Neatsispyrė šioms tendencijoms ir Lietuvos aukštosios mokyklos, nepriklausomybės pradžioje (bent jau ofi- cialaus diskurso lygmeniu) mėginusios transformuoti save pagal klasikinio universiteto modelį (veikiau pagal lietuvių vaizduotėje susiformavusį to modelio vaizdinį). Pavyzdžiui, seniausias šalyje, akademinės tradicijos tęstinumą mėginęs nors iš dalies išsaugoti Vilniaus universitetas rektoriaus Rolando Pavilionio kadencijos metais visąlaik pabrėždavo savo sąsajas su klasikiniu universitetu. Tačiau bemaž po pusantro dešimtmečio, šios institucijos vairą perėmus rektoriui Artūrui Žukauskui, entuziastingai imta diegti radikalią, universiteto institucijos dvasiai iš esmės svetimą ir pavojingą „pokyčių vadybą“, kurios tiesioginės pasekmės lėmė taip ilgai ir sunkiai kurtos tradicinės akademinės kultūros atsisakymą, jos elementų demontavimą, vadybinių principų bei verslo įmonės mentaliteto įteisinimą, neoliberalių reformų plėtrą. Pastaroji tema verta atskiro detalaus svarstymo, todėl kol kas paliksiu ją nuošalyje. Nors minėtas asmuo tapo žinomas kaip vienui vienos kadencijos rektorius, dėl jo primestų sprendimų per keletą metų spėta įgyvendinti daug vadybinių procedūrų, kurių rezultatai mažų mažiausiai abejotini, o žvelgiant į tolimesnę perspektyvą, veikiausiai žalingi. Šių nelemtų transformacijų pasekmė apgailėtina, nes iš esmės suardyti patys svarbiausi universiteto struktūriniai vienetai – katedros, kurios po šios reformos tapo tik simbolinio ar dekoratyvinio pobūdžio padaliniais, nevykdančiais jokių realių funkcijų. Katedrų vedėjams geriausiu atveju tenka vaidinti „vestuvių generolus“, o visas katedrų administravimas patikėtas studijų programų komitetams ir jų pirmininkams. Vykdant šią reformą, fakultetuose prikurta galybė institutų, esą skirtų mokslinio darbo koordinavimui ir administravimui, nors anksčiau su šia užduotimi susitvarkydavo pačios katedros. Įsteigtos ir naujos tų institutų direktorių pareigybės, į kurias paskirti žmonės net nelabai suprato, ką turėtų veikti. Nenuostabu, kad jiems teko tiek vadybinė, tiek su viešaisiais ryšiais susijusi veikla. Nemenkų abejonių kelia ir ekonominė šių rektoriaus Žukausko vadybinių transformacijų vertė. Antai Vilniaus universiteto Filologijos fakultete su mokslinio darbo koordinavimo ir administravimo funkcijomis anksčiau sėkmingai susidorodavo vienu etatu dirbantis prodekanas / ė mokslui, bet po plačiai išreklamuotos „pokyčių vadybos“, šios funkcijos buvo padalytos keturiems institutų direktoriams. Negana to, dideliu galvos skausmu tapo ir poreikis naujiesiems administratoriams surasti patalpas, kurių Vilniaus universiteto senajame komplekse labai trūksta. Pasibaigus liūdnai pagarsėjusio „pokyčių vadybininko“ kadencijai, kuluaruose daug kalbėta apie poreikį susigrąžinti ankstesnę struktūrą, tačiau kalbos liko kalbomis. Beje, abejotinų transformacijų paketą rengusiai privačiai verslo organizacijai už suteiktas „pokyčių vadybos“ paslaugas buvo sumokėta apvali pinigų suma (kurios dydis, kaip dabar madinga, viešai neskelbiamas), užuot pasirūpinus dėstytojų ir mokslo darbuotojų atlyginimais, jų darbo sąlygų gerinimu... Laimei, kai kurie kiti Lietuvos universitetai bent jau kuriam laikui atsispyrė pagundai imtis radikalios, tačiau intelektualiniu požiūriu visiškai tuščios ir beprasmės „pokyčių vadybos“. Teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad universitetų administravimas Vakaruose tampa vis panašesnis į didelių verslo korporacijų valdymą. Kadangi technologinė visuomenė visoms problemoms užsimuštinai ieško techninių sprendimų, kaip įžvalgiai konstatavo Jacques’as Ellulis, o jie visuomet siejami su efektyvumo siekimu, todėl ir aukštojo mokslo sektorius, bene ilgiausiai gebėjęs išsaugoti saitus su universiteto idėja ir šios institucijos tradicija, ilgainiui neatsispyrė politiniam ir finansiniam spaudimui iš esmės pertvarkyti savo administravimo struktūrą. Tradiciniame universitete dėstytojai ir administratoriai buvo akademiniai kolegos, tarpusavyje susiję tradicijos ryšiais. Tačiau ėmus universitetą transformuoti pagal verslo korporacijos modelį, viskas pasikeitė – universiteto ir stambesnių struktūrinių jo padalinių (fakultetų, institutų, centrų) vadovai buvo prilyginti aukščiausiems verslo korporacijų vadybininkams (CEO), jiems imta mokėti keliskart didesnius atlyginimus negu aukščiausios kvalifikacijos profesūrai, galiausiai administracinė veikla tapo atskiru „karjeros takeliu“. Iš administratorių nereikalaujama nei mokslinių pasiekimų, nei dėstytojo kompetencijos, o iš visų ankstesnės akademinės kultūros atributų paliktas vien reikalavimas turėti mokslo daktaro laipsnį, nors galimas dalykas, kad ilgainiui ir tai bus laikoma paprasčiausia ãtgyvena, paveldėta iš praeities, kurios būtina atsikratyti. Visuomenei, tvarkomai pagal vadybos principus, nerūpi ir fenomeno, visuotinai žinomo kaip akademinė laisvė, likimas. Vienas esmingiausių universiteto veiklos principų būtent ir yra akademinė laisvė arba teisė viešai ir nevaržomai universiteto erdvėje reikšti įvairiausias mintis, neretai net ir tokias idėjas, kurios gali būti ne visiems priimtinos, laikomos mažų mažiausiai kontroversiškomis. Nors į šią laisvę nuolat kėsinamasi, ypač totalitarinėse ir autoritarinėse visuomenėse, ji visuomet pagal išgales ginama ir puoselėjama. Keista, net ironiška, bet pastaruoju metu jai kyla pavojus ir tose visuomenėse, kurios laiko save demokratiškomis, išpažįsta liberaliosios demokratijos vertybes. Akademinės laisvės garantavimas visuomet buvo grindžiamas nuostata, kad universitetas, įsipareigojęs tiek mokslinių tyrimų plėtrai, tiek tiesos paieškoms, turėtų būti ta erdvė, kurioje galima skelbti pačias drąsiausias, nors ir ne visiems vienodai priimtinas idėjas, kur kiekvienas universiteto bendruomenės narys turi teisę nevaržomai išsakyti savo nuomonę visais visuomenei svarbiais klausimais, nesibaimindamas, kad bus nutildytas, marginalizuojamas ar persekiojimas. Deja, pastaruoju metu tapo akivaizdu, kad akademinės laisvės pamatai pradėjo eižėti, o diskusijų kultūra keičiasi iš esmės. Dabar diskusija reiškia jau ne skirtingų nuomonių susidūrimą ir ginčuose išryškėjančios tiesos paieškas, bet bendraminčių, vienos nuomonės ar pozicijos šalininkų tęstinį monologą. Nuomonės, verčiančios kvestionuoti ar abejoti, juo labiau atmesti viešai priimtas ir daugumos palaikomas dogmas, yra nebepriimtinos. Nė kiek nenuostabu, kad vis plačiau išsikerojanti „atšaukimo kultūra“ (cancel culture), įtvirtinanti vienui vieną nuomonę ar vienui vieną požiūrio tašką, esmingai ir kryptingai ardo akademinės laisvės pamatus, o debatų ir diskusijų laisvę paverčia papūgų „pokalbiu“, kurį siekė įtvirtinti visi mums žinomi totalitariniai režimai, demokratijos principus pavertę muziejine iškamša ir visiška šio reiškinio, puoselėjamo nuo Antikos laikų, karikatūra. Naujausias „atšaukimo kultūros“ taikinys – profesorius Šarūnas Liekis, vienas labiausiai kvalifikuotų Lietuvos politologų, išdrįsęs kritikuoti mūsų politinio elito aklai ir netoliaregiškai vykdytą Baltarusijos lyderio izoliavimo politiką, dėl kurios (bent iš dalies) Aleksandras Lukašenka nudreifavo į Putino Rusijos glėbį. Kaip ir galima buvo tikėtis, profesorių apskundė politikos mokslų studentai, „pasibaisėję“ tokia erezija... Visa tai, beje, labai primena nesenus laikus, kai studentai buvo raginami skųsti dėstytojus, jeigu tie net ir nedrąsiai, bet abejoja sovietinės ideologijos dogmomis. Andainykštė santvarka žlugo, tačiau kadaise primygtinai įskiepyti įpročiai išliko. *** Vadybos principų įsigalėjimas šiuolaikinėje kultūroje yra susijęs ir su pokyčiais, kurie įvyko, pereinant iš industrinės į postindustrinę visuomenę. Nepaslaptis, kad žmonių, tiesiogiai dirbančių gamybos sektoriuje, gerokai sumažėjo. Susitraukė ir gamybos apimtys. Tačiau buvo sukurta daug naujų sektorių, skirtų įdarbinti žmonėms, kurie dėl objektyvių priežasčių (gamybos mechanizavimo ir su tuo susijusių procesų), nebereikalingi industrijos reikmėms. Šiandien jų daugėja eksponentiškai, tačiau darbuotojams darosi vis sunkiau atlikti paprasčiausias užduotis, kadangi tenka dalyvauti entuziastingai diegiamuose vadybos, priežiūros ir kontrolės procesuose. Vadybos visuomenė be atvangos taiko įvairiausias vadybines procedūras. Viena iš jų – permanentinės reformos, dažnai neturinčios jokio apčiuopiamo tikslo, tiesiog padedančios sudaryti iliuziją, kad institucijos ir jose dirbantys asmenys sparčiai keičiasi ir tobulėja. Tačiau, kai vadyba tampa visuomenės alfa ir omega, pačios procedūros pasidaro svarbesnės už realius socialinius procesus. Nenuostabu, kad kvalifikacijas, profesionalumą, atsakingumą, daugelį kitų bruožų išstumia ir pakeičia arba retorika ar, geriausiu atveju, jų imitavimas ir falsifikavimas, vykdomas pasitelkiant viešuosius ryšius, kurie ilgainiui tampa svarbesni už tikrus dalykus, nustelbia realius įvykius. Tai aptarsiu jau kituose šio ciklo rašiniuose. 1 Zbigniew Brzezinski. “Moving into a Technetronic Society“. In: Information Technology in a Democracy. Ed. Alan F. Westin. Cambridge: Harvard University Press, 1971, p. 162. 2 Daniel Bell. The Coming of Post-Industrial Society: A Venture in Social Forecasting. New york: Basic Books, 1973. 3 Kenneth E. Boulding. The Image: Knowledge and Life and Society. Ann Arbor: University of Michigan, 1973. 4 Žr. Kenneth E. Boulding. Ecodynamics. Beverly Hills: Sage Publications, 1978. 5 Kenneth K. Boulding. Evolutionary Economics. Beverly Hills: Sage Publications, 1981, p. 44. 6 Fritz Machlup. The Production and Distribution of Knowledge in the United States. Princeton: Princeton University Press, 1962. 7 Peter F. Drucker. Post-Capitalist Society. Waltham: Butterworth-Heinemann, 1994, p. 4. 8 Jacques Ellul. The Technological Society. New York: Vintage Books, 1964, p. 6.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama