Almantas SAMALAVIČIUS. GEOPOLITINĖS SMEGDUOBĖS IR VADYBOS VISUOMENĖ

Almantas SAMALAVIČIUS. GEOPOLITINĖS SMEGDUOBĖS IR VADYBOS VISUOMENĖ...Almantas SAMALAVIČIUS GEOPOLITINĖS SMEGDUOBĖS IR VADYBOS VISUOMENĖ Šiandien, pastebimai eižėjant geopolitinei pasaulio, ištisus dešimtmečius laikyto bipoliu, struktūrai, prasidėjus jau senokai pranašautam Amerikos amžiaus saulėlydžiui, su kuriuo lemtingai sutapo ir žiaurus Rusijos karas prieš Ukrainą, esame apimti gąsdinančios nežinomybės. Lietuvos viešąją erdvę užliejo nusivylimas, aimanavimai, vis dažniau isterišku tonu reiškiamos apokaliptinės nuotaikos ir nuomonės. Visuotinai piktinamasi radikaliais Donaldo Trumpo vykdomos tarptautinės politikos pokyčiais, baiminamasi (veikiausiai ne be pagrindo), kad karinės, žvalgybinės (bei finansinės) pagalbos kovojančiai Ukrainai sustabdymas dar labiau pakurstė Rusijos imperines ambicijas, išvis nežinia, kokių pasekmių tai turės Jungtinių Valstijų ir Rusijos santykiams. Svarstomi įvairūs hipotetiškai įmanomi tolesnių įvykių variantai, tarp jų ir tiesioginė Rusijos konfrontacija su NATO, ypač rytiniu aljanso flangu. Lietuvos žvalgyba neseniai paviešino tokių grėsmių mūsų šaliai vertinimą, kuriame pateiktos atsargios, tačiau profesionalios galimų ateities įvykių prognozės, tačiau kažkodėl visiškai apeitas šokiruojančios Vašingtono tarptautinės politikos klausimas. Tiesą sakant, šio viešo pranešimo tezės nėra nei naujos, nei labai netikėtos, bent jau žmonėms, kurie atidžiai seka ne vien padėtį Rusijos-Ukrainos frontuose, bet ir nutuokia, kokie seni konfliktai plečiasi, nauji mezgasi įvairiuose pasaulio regionuose, kokią įtaką jie daro globaliems politikos procesams. Tačiau leistis į gilesnę geopolitikos analizę neketinu. Lietuvoje pastaraisiais metais asmenų, kurie be didesnių skrupulų prisistato geopolitikos ekspertais, nors vežimu vežk. Į šią kategoriją neretai pretenduoja ir jokiais išskirtiniais analitiniais gebėjimais nepasižymintys politologai, kultūros procesų bei socialinių teorijų tyrinėtojai, neišskiriant ir televizijos režisierių, kurie dedasi geriau už visus kitus žinantys, kas, kur ir kaip vyksta, ko tikėtis iš netolimos arba tolimesnės ateities geopolitinių konfigūracijų... Vieni, nepasivarginę išmokti nei ispanų, nei portugalų, juo labiau tiurkų kalbų, kažin ar lankęsi tuose regionuose (jau nekalbant apie reguliarius kontaktus ir bendradarbiavimą su tų šalių mokslininkais, politikais ar analitikais) rašo ne tik straipsnius, bet ir storas akademines knygas apie tai, kaip Azijoje ar Lotynų Amerikoje klostosi ir klostysis geopolitikos reikalai. Kiti tarptautinės padėties „žinovai“, pasiskaitę vieną kitą svetur sužvejotą publikaciją, skelbia drąsias ir neva neginčytinas ateities prognozes, geopolitikos virsmų vertinimus. Daugiabalsis profesionalais apsimetančių diletantų choras, kuriame su dideliu ūpu dalyvauja vis didesnis būrys apsišaukėlių, laikančių save geopolitikos ekspertais, rodo, kokioje nusistebėtinai įdomioje visuomenėje gyvename ir kokiais keistais metodais formuojama viešoji nuomonė. Reikėtų pridurti, kad geopolitiniais procesais Lietuvoje domimasi nenuosekliai, fragmentiškai, perdėm selektyviai. Žiniasklaida kasdien pažeria galybę smulkiausių detalių iš Rusijos-Ukrainos karo frontų, praneša, kas kokį miestą ar kaimą užėmė, kas kokių nuostolių patyrė, tačiau jokios įžvalgesnės šiame regione vykstančių procesų analizės nerasi nė su žiburiu. Nėra rimtesnių refleksijų ir apie itin sudėtingus, daugiasluoksnius įvykius Gazos Ruože, galinčius turėti labai tragiškas tarptautines pasekmes, kurios destabilizuos ne tik Artimųjų Rytų regioną. Jei ne keletas veikiausiai per stebuklą viešumon prasprūdusių interviu su bene vieninteliu kvalifikuotu islamo žinovu Lietuvoje profesoriumi Egdūnu Račiumi, galėtume įtarti, kad mūsų žiniasklaidos akiplotis baigiasi ties Rusijos sienomis. Lietuvos žiniasklaida sugebėjo „pražiopsoti“ ištisą dešimtmetį Sirijoje vykusius procesus, išsivertė be jokios jų analizės, o ir šiandien nesivargina pasidomėti ištisais regionais ir valstybėmis. Pavyzdžiui, kas dedasi Mianmare, kur, prasidėjus pandemijai, kariškiai nušalino teisėtai išrinktą šalies vyriausybę, įkalino jos lyderius ir nutraukė šioje Pietryčių Azijos šalyje prasidėjusios demokratinės raidos perspektyvą... Tomis neva tolimų regionų problemomis mūsų žiniasklaida nesidomi lygiai taip pat, kaip jai nerūpėjo Islamo valstybės nusistebėtinai staigus iškilimas. Tačiau medijų ruporai, nutylintys ar tiesiog nieko nenutuokiantys apie rimtus ir grėsmingus pasaulio procesus, nepraleidžia net pačios menkiausios progos apiberti savo auditoriją absurdiškomis, bukaprotiškomis „naujienomis“ iš lietuvių ir tarptautinės popkultūros kuluarų. Nepaliauja kalbinti ir Lietuvos naujojo politinio „elito“ atstovų, stebinančių tiek minčių, tiek vertinimų seklumu... Moderniųjų technologijų ir komunikacijos priemonių raida, kaip tvirtino Marshallas McLuhanas, pavertė pasaulį „globaliu kaimu“, nenuostabu, kad tai daro didelę įtaką ir viešiesiems diskursams, ir pokalbiams privačiose erdvėse. Sovietinės kolonizacijos laikais kritiškai mąstantys žmonės politinių procesų ir įvykių vertinimų ieškojo, sukiodami radijo imtuvų rankenėles, stengdamiesi išgirsti Vakarų stočių transliuojamą informaciją, kurią visokiais triukšmais slopino Maskva. O šiuo metu, nors ir visiškai skirtingomis aplinkybėmis, rimtesnės analizės ir profesionalių komentarų vėl tenka ieškoti svetur, nes mūsiškė žiniasklaida taiko ydingą selektyvumą, jos arkliukai yra paviršutiniškumas, provincialumas ir banalumas, tiesa, vis dažniau nuskamba isteriški kamertonai. Visuotinis politikų ir politikos „ekspertų“ aimanavimas, esą Trumpo administracija staiga keičia ištisus dešimtmečius vykdytą politinį kursą, gali kelti nebent šypsnį. Negi žmonėms, laikantiems save įžvalgiais analitikais, nebuvo akivaizdu, kad pasibaigus beviltiškai nusenusio, Leonidą Brežnevą nusistebėtinai primenančio Joe Bideno kadencijai, prie Jungtinių Valstijų vairalazdės stos kito politinio spektro lūkesčius tenkinantys, savo tikslų nė kiek neslepiantys respublikonai? Jei Lietuvos politinį elitą toks pokytis užklupo visiškai nepasirengusį, ko tuomet verta visa užsienio politikos patarėjų, diplomatų, Vilniaus universiteto TSPMI absolventų, laikančių save „elitinės“ įstaigos auklėtiniais, armija, ir koks iš tiesų yra Lietuvoje įgyjamų politikos mokslų lygis? Nenuostabu ir puikiai suprantama, kodėl kai kurios pastarojo meto tendencijos daugeliui žmonių kelia pagrįstą nerimą. Tačiau man labiau rūpi, kokie šiuolaikinės visuomenės prioritetai, kokius elgsenos įpročius, viešosios komunikacijos formas ir būdus įtvirtina tiek globaliu, tiek lokaliu mastu besiformuojanti, visiems mums įtaką daranti kultūra. Po Antrojo pasaulinio karo būta gausybės bandymų apčiuopti esmingiausius Vakarų visuomenės kontūrus, apibūdinti dominuojantį jos tipą. Įvairias koncepcijas siūlė tiek sociologai, tiek ekonomistai, tiek politikos mokslų atstovai. Žinomas JAV politologas Zbigniewas Brzezinskis 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tikino, kad Vakaruose (visų pirma Jungtinėse Valstijose) susiklostė technetroninė visuomenė – ji nustojo buvusi industrine, tapo vis labiau priklausoma nuo technologijų, komunikacijos ir elektronikos.1 O ne mažiau iškilus amerikiečių sociologas Danielis Bellas skelbė, kad beveik du šimtus metų dominavęs pramonės nulemtas laikotarpis baigėsi. Iki tol klestėjusi industrinė visuomenė dėl pasikeitusio gamybos būdo ir vartojimo masto antrojoje praėjusio amžiaus pusėje transformavosi į „post-industrinę“. Išryškėjo nauja luomų struktūra, nuo anksčiau įsigalėjusios gamybos ir gaminių dominavimo pereita prie paslaugų plėtros, o kartu pasikeitė verslo korporacijų vaidmuo, galiausiai, kartu su kitais pokyčiais iškilo ir nauja, vis reikšmingesnį vaidmenį įgaunanti technokratų klasė.2 Kita vertus, Bellas netvirtino, kad šiai naujo tipo visuomenei pramonė nustojo reikšmės ar pasitraukė į antrą planą, jis tik pabrėžė, kad ekonomikos sektoriuje nepalyginamai sustiprėjo paslaugų sfera, nulėmusi naujos, „post-industrine“ vadinamos visuomenės pobūdį. Savo ruožtu ekonomistas Kennethas Bouldingas, beje, vienas iš bendrosios sistemų teorijos kūrėjų, stebėdamas visuomenės virsmą, padarė išvadą, kad ji tapo ypatingai sudėtinga ir nenuspėjama.3 Viename iš savo veikalų, padariusių didelę įtaką ekonomikai ir socialiniams mokslams, mąstytojas nurodė, kad šį sudėtingumą galima įžvelgti evoliucijos procese: socialinė (skirtingai nuo gamtinės) sistema vystėsi taip sparčiai, kad esminiai socialiniai parametrai dėl pokyčių greičio tapo sunkiai apčiuopiami ir lygiai taip pat sunkiai nusakomi.4 Dėl šios priežasties, pasak jo, prognozuoti socialinių sistemų evoliuciją tapo neįmanoma, kadangi lyginant su kitomis sistemomis, kurios yra stabilios, „evoliucinė sistema pagal savo prigimtį pasižymi nestabiliais parametrais. Tai yra pusiausvyros sistema, o tokioms sistemoms mūsų prognozavimo galia, nors ir nėra lygi nuliui, vis dėlto labai ribota dėl pačių parametrų nenuspėjamumo. Žinoma, jei būtų galima numatyti sisteminį pokytį, tada atsirastų kiti parametrai, kurie nesikeistų, bet stabilumo paieška evoliucinėse sistemose yra bergždžia, nes jo tikriausiai nėra... Socialinės sistemos atspindi Heisenbergo principą, nes negalime numatyti ateities, prieš tai jos nepakeitę.“5 Buvo pasiūlyta ir daugiau sąvokų vis labiau ryškėjantiems visuomenės pokyčiams apibrėžti. Ekonomistas Fritzas Machlupas buvo vienas iš pirmųjų, pavartojusių sąvoką „informacijos visuomenė“, itin plačiai ir nuolat vartojamą apibūdinti šio amžiaus pradžios pokyčiams. Dar prieš atsirandant „technetroninės“ bei „post-industrinės“ visuomenės koncepcijoms, Machlupas rašė apie „žinių industriją“, tapusią itin charakteringu, daugeliui sektorių įtaką darančiu besiklostančios 7-ojo dešimtmečio visuomenės bruožu.6 Šia tema rašiusių autorių idėjų pagrindu vėliau paplito pastaruoju metu kiek primiršta, bet mažiausiai porą dešimtmečių eksploatuota koncepcija „žinių visuomenė“. 1993 m. dar kartą bandyta atskleisti naują Vakaruose atsiradusios, tačiau globalizuotos visuomenės konfigūraciją. Tarptautiniu mastu žinomas vadybos mokslininkas Peteris F. Druckeris pabrėžė, kad kapitalistinė visuomenė akivaizdžiai transformuojasi ir neišvengiamai taps „postkapitalistine“: „Vos prieš kelis dešimtmečius visi buvo įsitikinę, kad postkapitalistinė visuomenė tikrai bus marksistinė. Dabar visi žinome, kad tokio dalyko kaip marksistinė visuomenė tikrai nebus. Tačiau dauguma iš mūsų taip pat žino, ar bent jaučia, kad išsivysčiusios šalys traukiasi iš to, ką vadiname kapitalizmu. Rinka neabejotinai išliks veiksmingas ekonominės veiklos integracijos įrankis. Tačiau išsivysčiusių šalių visuomenė kaip tokia irgi perėjo į postkapitalizmą. Ji sparčiai virsta nauja „klasių“ visuomene, o jos pagrindu tampa nauji ištekliai.“7 Tai tik keletas reikšmingesnių koncepcijų, sukėlusių nemenką rezonansą socialinių mokslų terpėje. Jos bent iš dalies tapo intelektualiniais įrankiais ateities visuomenei apibrėžti. Jų būta gerokai daugiau, tačiau išsamiai atskleisti visą pastaraisiais dešimtmečiais siūlytų visuomenės apibrėžimų panoramą nėra mano tikslas. Vis dėlto kalbant apie sąvokas, kurios tiksliausiai apibūdina visuomenės, kurioje šiandien gyvename, kontūrus, niekaip neapsieinama be termino „technologinė visuomenė“, įtvirtinto iškilaus, neordinaraus prancūzų sociologo Jacques’o Ellulio, kurio koncepcijas esu aptaręs keliuose ankstesniuose straipsniuose. Šiame kontekste tik noriu atkreipti dėmesį, kad jis įžvelgė ir bene adekvačiausiai įvardijo po Antrojo pasaulinio karo Vakaruose (o vėliau ir visame globalizuotame pasaulyje) susiklosčiusios ir iki šiol egzistuojančios visuomenės esminius bruožus. Sociologas pabrėžė, kad tokio tipo visuomenės atsiradimą lėmė technikos ir technologijų raida, įžvelgė, kokie glaudūs jų tarpusavio priklausomybės ryšiai su sociumu. Technika, visuomet buvusi svarbi žmonių gyvenime, padėjusi jiems užkariauti gamtą, pasiekusi tam tikrą iš(si)vystymo lygį, jo įsitikinimu, tapo moderniosios visuomenės pagrindu ir jos valdymo įrankiu. „Technika sujungia viską. Taip išvengiama šoko ir sensacingų įvykių. Žmogus nėra pritaikytas plieniniam pasauliui, prie kurio jį pritaiko technika. Tai pakeičia šio aklo pasaulio struktūrą taip, kad žmogus gali būti jo dalis, nesusidurdamas su fiziškai žeidžiančiais pakraščiais, be kančios, kuri apima, kai esi perduotas kažkam nežmoniškam. Taigi technika pateikia modelį su įdiegtomis nuostatomis, kurios įsigalioja kartą ir visiems laikams. Nerimą, kurį žmogui sukėlė sukrėtimas dėl artimos mašinų kaimynystės, prislopina guodžiantis vieningos visuomenės dūzgimas.“8 Nors sociologo įžvalgose nėra jokios ironijos, norėtųsi ironiškai pridurti, kad toks darnus technologinės visuomenės „dūzgimas“ aiškiai jaučiamas iki šiol. Nesileisdamas į akademinio teksto žanrui privalomą argumentaciją, pridursiu tik tiek, kad šiuolaikinė visuomenė buvo ir tebėra apimta technologinio patoso ir nenori, net nesugeba suprasti, pagal kokį paveikslą save sukūrė, juo labiau kokioje situacijoje yra atsidūrusi. Ellulis labai argumentuotai ir įtikinamai atskleidė technologinės visuomenės pobūdį, jos esmingiausias savybes, pabrėždamas, kad techniką suabsoliutinusi ir savo veiklos pagrindu pavertusi visuomenė ilgainiui patenka į savo pačios paspęstus spąstus, iš kurių išsivaduoti neturi nei poreikio, nei jėgų, nei valios, nei, galiausiai, kitokios ateities vaizdinio. Nors šiuolaikinę globalią visuomenę iš esmės galima apibūdinti tomis pačiomis kategorijomis, kokiomis ją nusakė prancūzų mąstytojas, pastaraisiais dešimtmečiais įvyko nemenki pokyčiai, kurie atitinkamai pakoregavo jos raidą ir suteikė naujų bruožų. Todėl dabartinį sociumą, kuris tebėra supančiotas technologinio etoso, galima apibūdinti ir kaip totalios vadybos, kuri taikoma visoms institucijoms, visuomenę. Ką turiu omenyje? Nesunku įsitikinti, kad pastaraisiais dešimtmečiais vadybos principai buvo suabsoliutinti tiek globaliu, tiek lokaliu mastu. Kone visas gyvenimo sritis dabar saisto ne tik technika, bet visų pirma vadybinės technologijos, diegiamos kiekvienoje viešojo gyvenimo srityje. Vadybos principai (pastaruoju metu labiausiai žinomi kaip „naujoji vadyba“) masiškai skiepijami visose šiuolaikinės visuomenės institucijose, net ir tose, kurios ilgą laiką gebėjo atsispirti jų poveikiui.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama