APSNŪDUSIEMS NUO SAVIREFLEKSIJOS STOKOS

APSNŪDUSIEMS NUO SAVIREFLEKSIJOS STOKOS...APSNŪDUSIEMS NUO SAVIREFLEKSIJOS STOKOS Saulės titnagas ką tik išleido Mindaugo PELECKIO knygą „ESINIAI“, kurią sudaro trys dalys – Asmenybių galerija; Apie pasaulį ir save pasaulyje; (Pa)skaitiniai. Vietoj recenzijos remsimės knygos sudarytojo įžanginiu žodžiu, kuris visapusiškai atspindi leidinio turinį, pristato autorių. Leonas PELECKIS-KAKTAVIČIUS KNYGŲ NIEKAS NEPAKEIS P oetas, prozininkas, publicistas, filosofas, religijos ir mitologijos tyrinėtojas, muzikologas, Lietuvos rašytojų sąjungos ir Tarptautinės hiperpoliglotų asociacijos (The International Association of Hyperpolyglots) narys Mindaugas Peleckis (1975–2023) šią Žemę paliko pernelyg anksti ir labai netikėtai – po skiepų nuo pandemijos. Gydytojai, privertę skiepytis sveiką žmogų, neatsižvelgė, kad nebuvo galima to daryti dėl vaikystėje nustatytos alergijos. Sustojus širdžiai, konstatuota kardiomiopatija, nors iki tol jokių širdies negalavimų Mindaugas neturėjo. Į knygą sudėta tik dalis labai darbštaus, talentingo žmogaus tekstų, kai kurie iš jų spausdinti Metuose, Kultūros baruose, Literatūroje ir mene, Šiaurės Atėnuose, Varpuose, portaluose Vakarai.us, Radikaliai. „Asmenybių galerija“ pavadintas pokalbių skyrius, dauguma pavardžių žinomos ne tik Lietuvoje – rašytoja, dailininkė Jurga Ivanauskaitė, fotografas, poetas, keliautojas Paulius Normantas, Jono Meko knygų leidėjas Antanas Naujokaitis, M. K. Čiurlionio kūrybos tyrinėtojas profesorius Vytautas Landsbergis, rašytojas, mokslininkas, dėstytojas Regimantas Tamošaitis, vienintelio Lietuvos meno kolektyvo, ketvirtą kartą reprezentuojančio šalį pasaulinėje parodoje, vadovas Antanas Fokas, prūsų kalbos tyrinėtojas, besidomintis ir globalizacijos problemomis, Letas Palmaitis, Lietuvos avangardo scenos persona non grata, kariljonininkas Raimundas Eimontas, kultinis čekų kilmės smuikininkas Aranosas, legendinis perkusininkas Vladimiras Tarasovas, Ohajo universiteto (JAV) filosofijos profesorius, eruditas, dažnai rašęs egzistencializmo, demokratijos, politikos temomis, Algis Mickūnas, rašytojas Grigorijus Kanovičius, dailininkas, rašytojas Mikalojus Vilutis, istorinių romanų autorius Jonas Užurka, Holivudą bandantis užkariauti latvių aktorius Maksimas Esterkinas, filosofas Leonidas Donskis, vertėjas, kino režisierius švedas Jonas Ohmanas, ryžtingai palaikantis Ukrainą, vienas žymiausių Islandijos kompozitorių Jóhannas Jóhannssonas, filosofas ir fotografas Alphonso Lingis, rašytojas fantastas, mokslų daktaras, Lietuvos neofolko viltis Justinas Žilinskas, kompozitorius Viačeslavas Ganelinas, mokslininkai Tomas Baranauskas ir Radvilė Racėnaitė, žurnalistas Virginijus Savukynas, Kalbos ir kultūros instituto Lingua lituanika direktorė Irena Kruopienė, totorių paveldo tyrinėtoja Galina Miškinienė ir kt. Antrajame skyriuje – autoriaus svarstymai apie pasaulį ir mus pasaulyje. Publikuojami tekstai rodo, koks platus buvo rašytojo, mokslininko domėjimosi laukas, kiek daug prarasta jo netekus. Kritiškai aptariamos įvairios sritys – nuo politikos, kuri abstrahuojama kaip socialinės tikrovės konstravimas, iki filosofinių apmąstymų. Prozininkas, poetas įvaldė ir esė žanrą. Autoriaus žodis taiklus, taupus, svarstomos kertinės idėjos, užvaldžiusios besikeičiantį pasaulį. Trečiajame skyriuje – netradicinės, nevaldiškos knygų mažosios recenzijos, ne vieną skaitytoją paskatinusios perskaityti naują knygą, arba... jos net neatsiversti. Išsami, profesionali pseudoistorijos analizė – perskaityta keliolika su tuo susijusių knygų, ieškota svarių kontrargumentų. Apie labiausiai intriguojančias Lietuvos leidyklų 2008–2009 m. išleistas knygas Mindaugas pasakojo žurnalų Kultūros barai („Knygų niekas nepakeis“) ir Metų („Anotacijos“) skaitytojams. „(Pa)skaitinių“ ciklą Literatūra ir menas spausdino 2008–2011 m. Beje, į knygą įdėta tik maža tekstų dalis, nes vien jų bibliografijai prireiktų keliolikos puslapių. Štai ką apie tą savo gyvenimo tarpsnį manė pats Mindaugas: „Po 2011-ųjų Vilniaus knygų mugės svarsčiau, kokias knygas pristatinėti toliau. Ar pakeitė ir kaip mane pakeitė ši mugė? Taip. Išvydau, kiek įdomių rašytojų, mokslininkų, menininkų esama tarp mūsų. Dažnai neturiu ką pasakyti savo kritikams, kai manęs klausia: kodėl pristatai tą, o ne aną knygą? Ar šis autorius geresnis už kitą? O gal esi korumpuotas? Ne, nesu, nebuvau ir nebūsiu. Teko susimąstyti apie kriterijus. Visada stengdavausi (galbūt ne visuomet pavyko), kad „(Pa)skaitiniai“ nebūtų nuobodūs, turėtų koncepciją, kurią galima įskaityti kiekvieno rašinio pavadinime. Visiems kritikams noriu pasakyti ačiū: per dvejus „(Pa)skaitinių“ metus ir jau beveik šimtą rašinių daug ko išmokau. Ak, kartais norėtųsi, kad paroje būtų daugiau valandų, o viename puslapyje – tiek raidelių, kad tilptų ne trys, keturios, bet šešios, aštuonios knygos. Yra, kaip yra. Nenusivyliau Lietuvos autoriais, knygų vertimais ir leidėjais (su retomis išimtėlėmis). Tą jausmą bandysiu perduoti ir Jums.“ Kelios ištraukos iš skaitytojų komentarų Literatūroje ir mene: „Peleckis – vienas ryškiausių nūdienos publicistų. Nepaprastai įdomios ir turiningos jo apžvalgos“ (2011-03-19). „Perskaitęs pristatymus užsinorėjau perskaityti visas tris knygas“ (2010-10-17). „Mitus sugriaunantis straipsnis. Ryte prarijau. Ačiū“ (2010-10-05). „Recenzijose įžvelgiu įdomų tyrimo rakursą – Mindaugas tarsi klausia, iš kur autoriams atsiranda tokios mintys ir idėjos, kurių sprendimas įpainioja skaitytoją į dar didesnius keblumus. Ar knygos yra savarankiški meno reiškiniai, kuriuos būtina aiškinti, interpretuoti? Ar jos visada atviros ir nuo skaitytojų nieko neslepia? Mindaugo apžvalgos nesiekia užbaigtos sintezės, bet paskatina domėtis, skaityti. Visada laukiu Mindaugo recenzijų, jos įdomios, spontaniškos, zeniškos – tik vienas kirtis, bet jis visada „mirtinas“ ir pilnas gyvybės“ (2010-09-27). „Pagaliau negailestingi kritikai prasitarė, netyčia išsidavė – tekstai per daug nugludinti (sutinku), knygų pristatymai lakoniški, informatyvūs, tokie jie yra ir tokie jie turi būti“ (2010-03-08). „Mindaugas pristatė tikrai įdomias ir vertas išskirtinio dėmesio knygas. Manyčiau, garbingos praeities tyrinėjimai padės lietuvių tautai pakilti iš letargo ir sukurti aisčių dvasios imperiją“ (2010-02-08). „Puikios knygų apžvalgos, matyt, todėl jos siutina uolius „komentatorius“, kurie neriasi iš kailio, norėdami kuo skaudžiau įgelti autoriui. Bet jie gėdingai pralaimi visas verbalinių šachmatų partijas ir tik žiauriai išduria save. Kindermatas šmeižikams“ (2009-12-03). „Džiaugiuosi kiekviename LM numeryje skaitydamas recenzijas. Mindaugas nepanašus į tūlus knygų apžvalgininkus, autorius visada paprastas ir aiškus, jo straipsniai neturi jokios arogancijos, noro pigiai sublizgėti, pašiurpinti, priblokšti. Tokios ir turi būti knygų apžvalgos, pavargome nuo mandrų komentarų. Ačiū, Mindaugai, sėkmės tau“ (2009-11-17). „Džiugina Mindaugo erudicija, išprusimas, gebėjimas analizuoti, daryti drąsias išvadas“ (2009-08-16). Tarp skaitytojų vertinimų pasitaikydavo ir du–trys dūriai į širdį. Tačiau į juos tuoj pat reaguodavo tie, kuriems buvo kokti tokių anonimų rašliava. „Mindaugas pristato naujas knygas, o tūlas sk dirba juodą darbą. Seną kaip pasaulis“ (2010-09-21). „Skaitau kultūros laikraštį internete ir nesuprantu, ką čia veikia tokio žemo protinio lygio komentatoriai, tiksliau vienas ir tas pats vilnietis IP 84.240.60.18? Kokią teisę jis turi tujinti ir įžeidinėti straipsnio autorių? Ar nebėra visiškai elementaraus kultūringumo? Auga naujoji mankurtų karta, kuriai nužudyti šunį nieko nereiškia, kuri akivaizdžiai linkusi į nacizmą“ (2009-11-23). Niekada su sūnumi apie tai nesame kalbėję, niekada dėl to nesiguodė, tačiau bjauriausia, kai netyčia sužinai, kad tarp tokių niekadėjų ne visi psichikos ligoniai, kai kurie net mokslo laipsnius turintys, o ir draugais buvo vadinami... Ar ne tokie po karo skundė kaimynus, kad šie atsidurtų tremtyje ar lageryje? Kai kas iš tokių, be abejo, tapo ir KGB tarnybų agentais. Suteikti sau džiaugsmo, pažeminant kitą, dar niekada nebuvo taip lengva, paprasta – anonimiškai išliek savo nuodus internete ir... jau laimingas. Kodėl nutrūko Mindaugo knygų apžvalgos? Gal todėl, kad atėjo laikas moksliniams tyrinėjimams? O gal ir ne... Juk be disertacijos, poezijos ir prozos kūrinių, žurnalistikos aktualijų darbuotasi, kuriant televizijos serialą. Planavo ir dar vieną scenarijų – filmui adaptuoti Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“, remiantis šiuo ir kitais rašytojo „Vilniaus ciklo“ kūriniais, ketino ne tik perteikti vieną svarbiausių lietuvių romanų, bet ir papildyti jį nūdienos aktualijomis, užuominomis, vizijomis, parodyti sovietinių laikų problematiką, epochą ir konkretaus žmogaus likimą. Taip, Mindaugas buvo knygų žmogus, bibliofilas, iš kelionių po platųjį pasaulį parsiveždavęs pačių rečiausių knygų. Per neilgą savo gyvenimą sukaupė tokią asmeninę biblioteką, kokią ne kiekvieno akademiko namuose pamatysi. Mindaugo svarbiausias turtas iškeliavo Žemaitijon, į jo protėvių, garsių Lietuvos bajorų Kaktavičių žemę. Didžiąją asmeninės bibliotekos dalį kaip dovaną priėmė žemaičiai – Plungės viešojoje bibliotekoje įkurtame Baltajame kambaryje atsidūrė 1410 retų leidinių. Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovas Gintautas Černeckis nuoširdžiai puoselėja erudito sukauptą lobyną, skatinantį knygos mylėtojus pažinti save, pasaulio kultūrą, branginti savo gimtąją kalbą ir mokytis naujų... Mažesnę Mindaugo bibliotekos dalį priglaudė vilniškė Pilaitės gimnazija, nes pusė kūrėjo gyvenimo prabėgo Pilaitėje, Pajautos slėnyje, kaip savo gatvę įvardijo pats eilėraščių autorius paskutiniame rankraštyje... Gavęs dovanų leidinį „Gyvenimas tarp knygų“ (leidykla „Dvi tylos“), gerokai nustebau, kad Mindaugui ten kažkodėl neatsirado vietos. Kai 2008-ųjų pradžioje sūnus stojo į Lietuvos rašytojų sąjungą, Kornelijus Platelis rekomendacijoje pažymėjo: „Imponuoja platus M. Peleckio išsilavinimas, interesų ratas, nesenkantis žingeidumas.“ O antros rekomendacijos autorius Alvydas Šlepikas, akcentavęs autoriaus kūrybinį augimą, pasidžiaugė, kad „jis netapo dar vienu „vunderkindu“, kurio gabumai subrendus kažkur pranyksta“ (Mindaugas debiutavo, parašęs „Vienaragį“, būdamas 13 metų, ir pateko į „Lietuvos rekordų knygą“ kaip jauniausias autorius). 2023-iųjų liepą Mindaugas (po mirties tų metų balandį) nominuotas Vaižganto premijai. Pristatant jį, be kita ko, pažymėta: „Labai svarbi M. Peleckio misija viešojoje erdvėje buvo jo prieš 12 metų sukurto portalo „Radikaliai“ puoselėjimas. Tai, kaip reta Lietuvoje, labai inteligentiška erdvė. Lyg ir tas pats, kaip kituose kultūriniuose portaluose, bet pagrindinis skirtumas didžiulis: apsilankęs „Radikaliai“, visada jautiesi pakylėtas, o ne apsiteršęs.“ Be to, „visus tuos 12 metų Mindaugas dirbo nemokamai, niekada niekieno neprašė finansinės paramos. [...] Gyvas būdamas nesulaukė iš kolegų net menkiausio pripažinimo, gal todėl, kad nebuvo landus, niekada ir niekur neprimindavo apie save, nereikalavo dėmesio, nors ir kaip poetas, ir kaip publicistas, kaip eseistas, kaip prozininkas tikrai lenkė ne vieną kolegą, pelniusį net Nacionalinę premiją; buvo tikras knygų žmogus, ne kovotojas, ne savimyla.“ Įdomus iš rašytojų ir žurnalistų sudarytos komisijos sprendimas: kadangi Vaižganto premijai pristatyti tik du pretendentai, pažeisdama taisykles ir tradiciją, nutarė... dar mėnesiui pratęsti rekomendacijų priėmimą, pasityčiodama ir iš paties Vaižganto, ir iš teisėtų nominantų. Premija, žinoma, buvo paskirta pavėluotai pristatytoms asmenybėms. Apžvelgdamas romaną „Titano sirenos“, Mindaugas rašė: „Nežinau, kuri K. Vonneguto knyga geriausia. Ne visas skaičiau (džiaugiuosi – bus kuo pasilepinti senatvėje).“ Deja... Tačiau ir išlikti amžinai jaunam lemta nedaugeliui.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama