Juozas LAKIS KO GALIMA PASIMOKYTI IŠ LIETUVOS PARIBIŲ?

Juozas LAKIS KO GALIMA PASIMOKYTI IŠ LIETUVOS PARIBIŲ?...Šis paribys, išsidėstęs arti valstybės sostinės, turi gero lygio infrastruktūrą, darbo jėgos atsargas, potencialą tapti pažangos varikliu Lietuvos ūkiniame ir kultūriniame gyvenime. Taip jau yra buvę praeityje. Reikia tiesiog adekvatesnės politikos, aktyvesnių vietinių lyderių. Ypač sudėtingas atsiribojimas susiklostė, taigi ir paribys susidarė tarp sovietmečio kartų ir naujosios generacijos, augusios ir brendusios jau po 1990 m. Kovo 11-osios. Čia atotrūkis yra visiškai kitokio pobūdžio negu anksčiau aptartieji, kažkiek panašus į santykį tarp tėvų ir vaikų, tačiau gerokai sudėtingesnis. Vyresnės kartos, sunkiomis aplinkybėmis užaugusios „prie sovietų“, savo pastangomis kūrė naują gyvenimą, keisdamos socialinę realybę ir tobulėdamos pačios. Jų evoliucija buvo prieštaringa, trūkčiojanti, lydima konfliktų, stresų, pareikalavusi daug aukų. Žinomas toks istorinio proceso dėsningumas: vaikų karta įgyja nekvestionuojamą pranašumą tėvų atžvilgiu, nes disponuoja didesniu žinojimu, paveldi pirmtakų civilizacinį kapitalą. Tačiau ką ir kaip ji perima iš tėvų ir protėvių, priklauso nuo jos idėjinių nuostatų ir strategijos. Pasitaiko atvejų, kai paveldėtojai su revoliuciniu įkarščiu iš pagrindų ardo buvusią sociopolitinę sistemą, visiškai atmesdami praeitį. Richardas Pipesas, tyrinėjęs kruviniausias revoliucijas – jakobinų Prancūzijoje, bolševikų Rusijoje, – pripažino, kad ekstremistinė revoliucinė mažuma vadovaujasi savo vaizdiniais ir aspiracijomis, bet nėra nei pasirengusi, nei nori suprasti kitų (daugumos) interesus ir aspiracijas.7 Posovietinė transformacija Lietuvoje buvo giluminė, pagal daugelį kriterijų revoliucinė, suardžiusi ankstesnę politinę tvarką, bet ir socialinės, net kultūrinės patirties perėmimas vyko komplikuotai. Lietuva gyveno „grįžimo į Europą“ nuotaikomis, ES valstybių pavyzdžiu kūrė liberalios demokratijos sistemą. Ankstesnis įdirbis neatitiko vakarietiško šiuolaikybės lygmens. Tarkime, paaiškėjo, kad milžiniškos įmonės, kurias sovietinė sistema laikė pažangiomis, atsilieka pagal technologinį, organizacinį lygį ir valdyseną. Lygiuojantis į Vakarus, reikėjo nemenko šuolio, kad įvyktų kokybinis proveržis gamybos, paslaugų ir administravimo srityse. Posovietinė visuomenė patyrė daugybę iššūkių – blokadą, ūkio nuosmukį, ekonominį restruktūrizavimą, privatizavimą, technologinį modernizavimą, darbo rinkos atsiradimą, socialinės situacijos kaitą... Visuomenę apėmė psichologinis nuovargis, atsirado perdegimo požymių.8 Valstybei, atsidūrusiai įnirtingų ideologinių diversijų lauke, buvo ypač svarbu neutralizuoti nesibaigiančias provokacijas iš Rusijos ir Baltarusijos, brandinti pilietinį atsparumą. Propaganda iš Rytų, adresuota vyresniam visuomenės sluoksniui, taigi daugumai, gaivino sentimentus sovietinei praeičiai ir tvarkai. Buvo nusitaikyta į žmones, kurių gražiausi jaunystės metai prabėgo sovietmečiu. Tai natūrali praeities nostalgija. Toks ilgėjimasis tikrai ne kažin ką bendro turėjo su sovietinės santvarkos restauravimu. Dominavo orientacija į Vakarus. O jaunoji Nepriklausomybės karta iškart perėmė vakarietiškus gyvenimo standartus, vertybes, tad buvo kritiškai ir skeptiškai nusistačiusi savo pirmtakų gyvensenos, papročių atžvilgiu. Lietuva suskubo spartinti patriotinį ugdymą. Prioritetinė kryptis – skleisti neigiamą nusistatymą sovietmečio atžvilgiu. Antisovietinis fonas visiškai natūralus ir pateisinamas, tačiau jam trūko selektyvumo, viskas tarsi buldozeriu buvo stumiama į sąvartyną – ir materialusis, ir organizacinis, ir kultūrinis paveldas. Galimai siekiant didesnio efekto, sovietmetis be išlygų karikatūrinamas, šaržuojamas, primityvinamas. Žmonės, brendę okupuotoje šalyje, pravardžiuojami „sovietikais“, „vatnikais“, „Putino rėmėjais“. Buvo paniekintas faktas, kad vyresnieji absoliučia balsavusiųjų referendume dauguma pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę, kad ant savo pečių atlaikė blokados ir tranzicijos sunkmečius, kad kėlė valstybę, kūrė gerovę, patys evoliucionavo, kol įsipilietino naujai bręstančioje santvarkoje. Tai buvo metas, kai politinės ir sisteminės permainos aplenkdavo pavienių žmonių socialinę, psichologinę kaitą. Dalis visuomenės gyveno, sakykime, atsisukusi į sovietinę praeitį. Balsų dėlionės rinkimuose rodė, kad tai negausi ir vis tirpstanti mažuma, kuri negalėjo kelti grėsmių visuomenės konsolidacijai ir valstybės saugumui. Taigi nebuvo reikalo niekinti savo piliečius, šaržuojant ir karikatūrinant buvusį jų gyvenimą ir juos pačius. Tuometės ideologinės ir propagandinės kampanijos stokojo analitinės kokybės ir kompetencijos, todėl ne tik neugdė pilietiškumo, patriotizmo, bet ir vertė dalį žmonių pasijusti netinkamais savo pačių kuriamai sistemai. Dalis žymių, išsivadavimo kelyje aktyviai pasireiškusių asmenų buvo viešai žeminami. To meto valdžios institucijos, administruojančios ir kuruojančios švietimą, ugdymą, mokslą, nesugebėjo užtikrinti, kad kultūrinė transformacija, naujosios ir senosios kartos santykiai plėtotųsi racionalumo, intelektualumo kryptimi. Nekeista, kad iš paskos ūžtelėjo primityvizmo banga. Vyresniuosius tai atstūmė nuo aktyvios pilietinės veiklos. Visuomenė, atlaikiusi tranzicijos sunkumus, staiga prarado konsolidaciją, vis labiau plėtėsi tarpusavio takoskyros. Sunku pamatuoti nuostolius, kurie reiškėsi nusivylimu, apatija, susvetimėjimu. Pamenate šūkį: „Ne už tokią Lietuvą kovojome!“ *** Paribių žmogaus – Birutės Jonuškaitės – projekcija saviieškos ir saviraiškos link: „Sopulių labai daug mūsų šalyje, ne tokią mes ją įsivaizdavome 1991-aisiais skrisdami namo, bet aš žinau, kad jeigu skauda, man skauda dėl mano gimtosios kalbos, dėl mano gimtojo krašto, dėl šalia esančių mano mylimų dzūkelių. Nėra jausmo, kurį nuolatos patirdavau gyvendama Kanadoje – čia mes, lietuviai, su savo rūpesčiais ir gyvenimo būdu, o čia jie, tikrieji šalies, kurioje apsistojau, piliečiai.“ „Vienos šeimos istoriją [dilogijoje – red.] pasakoja jauniausia kartos atstovė – dailininkė Rasa. Tai ji ta – vertinančioji savo motinos ir močiutės elgesį, ta, kuri turi galimybę jas ir kitus šeimos narius smerkti arba išteisinti, laikytis Dešimties Dievo įsakymų ar gyventi pagal savo pačios susikurtas taisykles, o gal ir visai be jokių taisyklių.“ „Dvikalbiai vaikai – tai ne kokie nors luošiukai, o už ačiū gavę dvigubą likimo dovaną. Aš esu labai laiminga, kad nuo mažens mokėjau lietuvių ir lenkų kalbas, kad visada man buvo atviri dviejų kultūrų vartai.“9 Baigsiu Birutės Jonuškaitės pamąstymu apie dar vieną paribį: „Per mūsų biografijas nusitiesė tūkstantmečių sandūros linija. O tai jau šis tas. Net ir tuo atveju, kai nei vienoje, nei kitoje jos pusėje nestūkso ypatingų žygdarbių kalnai... Lyg ir viskas kaip visada. Jeigu ne įkyri mintelė, kad TAI nepasikartos. Kad TOKS virsmas duotas man, tau, mūsų vaikams tik kartą gyvenime. „Pagavai“ jį arba ne. Suvokei, koks jis bus svarbus tavo ateičiai, arba ne. Kaip ir visi kiti stebuklai.“10 1 Aleksandrynas I t., p. 125. 2 https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2025/01/15/news/algirdas-kauspedas-kam-siandien-reikalingas-ciurlionis--35987521 3 Yaffa Eliach. There Once was a World. 1998, p. 6. 4 Yaffa Eliach apie Eišiškes, žydų bendruomenę ir savo vaikystę. Šiaurės Atėnai. 2023-11-24. 5 Paul Johnson. „Žydų istorija“. Vilnius: Aidai. 1999. 6 Antonina Kłoskowska. Sąsiedztwo kultur i trening we wzajemności. Kultura i społeczeństwo. 1991, nr. 4. 7 Richard Pipes, http://chagala.com/russia/pipes.htm. 8 žr. KB 2017, nr. 9. 9 Interviu išspausdintas žurnale Pasaulio lietuvis. 2017 m., nr. 1/553 ir nr. 02/554. 10 Birutė Jonuškaitė. Eksperimentas. 2005, p. 222.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama