Juozas LAKIS. KO GALIMA PASIMOKYTI IŠ LIETUVOS PARIBIŲ?

Juozas LAKIS. KO GALIMA PASIMOKYTI IŠ LIETUVOS PARIBIŲ?...Juozas LAKIS KO GALIMA PASIMOKYTI IŠ LIETUVOS PARIBIŲ? Rašytojai pamėgo paribių, ypač valstybės pakraščių, temą. Vienas ryškiausių pastarojo meto pavyzdžių – Birutės Jonuškaitės dvitomis „Maranta“ ir „Maestro“, atskleidžiantis spalvingą tautinio, kultūrinio, buitinio paribio kunkuliavimą. Imtis platesnio interpretavimo mane paskatino minėtų romanų personažė Rasa, gimusi ir brendusi keliuose paribiuose – Lenkijos pasienyje su Lietuva, tarp lenkų kalbos ir lietuvių dzūkiško dialekto, tarp savųjų ir „nevisai“ savų. Rasa, talentinga dailininkė, garsaus tapytojo anūkė, užaugo gausioje, draugiškoje šeimoje šiauriniame Lenkijos pasienyje prie Seinų, kur dar gyvavo graži dzūkiška šnekta, buvo natūraliai persipynusi lietuvių ir lenkų buitis, papročiai. Jonuškaitė, aptardama vardus, šeimas, kaimynus, vietovardžius, pasitelkdama Vilniaus ir Varšuvos epizodus, taip natūraliai suaudžia lietuviškumą ir lenkiškumą, kad, regis, ištiesi vieną ranką – čia Lietuva, ištiesi kitą – ten Lenkija. Jos aprašytas trijų kartų gyvenimas pulsuoja pozityvia dzūkų išmintimi. Atrodo, niekas nepajėgtų paplauti, pakirsti, sutrypti nuosaikaus jų pozityvumo, brandinamo nuo jotvingių laikų. Perskaitęs ir dar kartą vartydamas šią aistros dinamito kupiną dilogiją aš, gimęs ir augęs panašiame pakraštyje, klausiu savęs, iš kur paribio žmonės semiasi pakantos kitiems, kitokiems, kartais net nedraugiškiems, pastojantiems kelią? Priartėti prie esmės, kaip ją suvokė Birutė Jonuškaitė ir jos herojė Rasa, mėginu, žvelgdamas į paribio dvasią, nulemtą skirtingų pradų ir sąveikų. Kaip nusakyti arealą, kur bendr(adarbi)auja įvairios tautinės, religinės, kitokių specifinių savybių turinčios bendruomenės? Paribiai neišsitenka žemės plote abipus valstybių sienos su kitokioje teisinėje, socialinėje aplinkoje gyvenančiais žmonėmis. Paribio dvasia gali rastis, tarkime, kaimynystėje dviejų šeimų, kurias jungia bendras kiemas, o skiria socialinis statusas, veiklos pobūdis arba, sakykime, kilmė. Lietuvoje yra daugybė skirtingų paribių, per juos į kasdienybę sunkiasi kitų tautų, valstybių, kitokių etninių, profesinių grupių materialioji ir dvasinė kultūra. Šiuo atžvilgiu paribys gerokai turtingesnis už pasienį, nes yra eksteritorialus, nebūtinai susijęs su konkrečiu geografiniu tašku. Paribys – tai kalbinių, paprotinių, kultūrinių normų, reiškinių persipynimas, susiejantis bendruomenių, tautų, kaimyninių valstybių artefaktus. Jis pralaidus papročiams ir idėjoms. Iš čia į abiejų subjektų teritorijas sklinda dėl tarpusavio sąveikos atsiradę, paprastai aukštesnės prabos produktai, naujoviškesni įgūdžiai, originalesnės idėjos. Paribys – abipusė bendruomenių gyvensenos, tradicijų, folkloro, žodžiu, įvairialypės veiklos erdvė, kur spartesnė tautų pažanga. Metaforiškai tariant, – tai lydymo katilas (melting pot), užtikrinantis kultūrų sugyvenimą, atsinaujinimą, veržlumą. Tad jeigu politiniai, administraciniai sprendimai remia ir skatina to, kas geriausia paribiuose, pralaidumą, galima perimti vertingą patyrimą. Lietuvos istorija, kalbinė, dvasinė kultūra rodo, kad giliausius pėdsakus paliko kūrėjai, gyvenę pakraščiuose, absorbavę kitų etnosų patirtį. Vartau Vaclovo Biržiškos sudarytą tritomį „Aleksandrynas“ kone su keturiais šimtais biografijų – tai žmonės, nešę į Lietuvą europinę kultūrą iš Karaliaučiaus, Krokuvos, Wittenbergo, tolimesnių Vakarų universitetų. Kultūros misionierių sąraše Stanislovas Rapolionis, Abraomas Kulvietis, Jonas Bretkūnas, Martynas Mažvydas, Mikalojus Daukša, kitos jau primirštos pavardės. „Daugelis bajoraičių ir miestiečių, besiruošiančių kunigo darbui Lietuvoje, važiuodavo į Krokuvą, o iš ten išsikeldavo į vokiečių, italų ar net prancūzų universitetus“, – rašė Biržiška.1 Šios paribio ikonos, nuo Kristijono Donelaičio iki Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Vydūno, lietuvių kultūrai, literatūrai, dailei, muzikai, filosofijai suteikė tiek, kiek įstengia geras universitetas. Nepamirštami ir lietuviai užsieniuose. Kokia plati, gili upė! Bet ir čia tik vienas epizodas iš paribių, gaivinusių lietuvių savimonę, raštą, skleidusių naujoves, vėliau ir valstybinio suvereniteto idėjas. Algirdas Kaušpėdas rašė: „Čiurlionis, kaip žmogus, kaip menininkas, kaip pilietis, buvo modernios Lietuvos bendrakūrėjas. Lietuvos idėją jis vizionieriškai puoselėjo kartu su kitais beužgimstančios lietuvių inteligentijos šviesuliais.“2 Prisiminkime Adomo Mickevičiaus, Czesławo Miłoszo, Mykolo Römerio įkvepiančią kūrybos jėgą arba kultūrinį ir ūkininkavimo paveldą, kurį paliko ištisos Radvilų, Sapiegų, Pacų, Tiškevičių, Oginskių kartos ir šeimos. O štai bene devynių šimtų metų paribiai tarp lietuvių ir žydų bendruomenių. Pirmieji žydai, Lietuvos žemėse atsiradę, kaip manoma, XI a., pradėjo kurtis didesnėse ir mažesnėse gyvenvietėse, jų populiacija laipsniškai didėjo. Ne tik Vilnius, Kaunas, Šiauliai turėjo gausias žydų diasporas. Jos plėtojo verslą, pramoninę gamybą, mokė vietinius prekiauti, buvo racionalios gyvensenos, saviorganizacijos, telkiančios bendram reikalui, pavyzdys. Yaffa Eliach, gimusi prieš Antrąjį pasaulinį karą Eišiškėse, per stebuklą išvengė susidorojimo – ilgus metus jos šeima nuo budelių slapstėsi miško žeminėse, bunkeriuose po gyvulių tvartais. Pasitraukusi į Vakarus, ėmė tyrinėti žydų Lietuvos ir Lenkijos žemėse devynių šimtmečių istoriją. Vėliau rašė: „Tipiškas štetlas, nuo vieno iki dvidešimties tūkstančių gyventojų turintis miestas, buvo unikalus Rytų Europos reiškinys. Galima atsekti jo kilmę nuo vienuolikto ar dvylikto šimtmečio, kai žydai pajudėjo į Rytus iš Babilonijos, Vokietijos ir Bohemijos. Diduma nusėdo didžiuosiuose miestuose, kai kas apsigyveno izoliuotose kaimo vietovėse, bet nemažai pasirinko savo namais vieną iš tūkstančių miestelių, kuriuos pavertė prekybos centrais apylinkėje ir net šalyje.“3 Eišiškėse iki karo ir masinių žudynių gyveno maždaug 6000 žmonių, gausiausia buvo žydų bendruomenė. Čia veikė dvi dešimtys įmonių – elektrinė, malūnas, veltinių fabrikėlis, siuvimo, audimo, kitos dirbtuvės. Buvo rodomas kinas. Nuo XIX a. vidurio ypač svarbią misiją vykdė paštas – palaikė vietinių ryšius su išvykėliais, teikė informaciją emigrantams apie įsidarbinimo užsienyje galimybes. Atnaujinus ir modernizavus kelius, nebuvo sudėtinga iš Eišiškių autobusais pasiekti Vilnių, Lydą, Gardiną... Miestelį garsino arklių turgus, į kurį žmonės suvažiuodavo iš atokiausių apylinkių. Žydai mokė vietinius siuvimo, odų išdirbimo, maisto gaminimo, diegė technologijas. Miestelio klestėjimas pasibaigė sulig masinėmis žudynėmis, kurias, kaip liudija Yaffa Eliach, be keleto nacių ir policininkų iš Vilniaus vykdė nemaža vietinių švonderių gauja.4 Panašus likimas ištiko daugumą štetlų Lietuvoje ir platesniame Vidurio Rytų Europos regione. Klausimas: kas šiame žydų ir lietuvių, žydų ir lenkų paribyje nesuveikė? Juk šimtmečiais buvo kartu gesinami gaisrai, bandyta įveikti maro ir kitas epidemijas, stichines nelaimes. Bendrai dirbta, draugauta šeimomis... Tai kur dingo bendrumas ir solidarumas lemtingą valandą? Juk ne dėl pagedusios silkės iširo kaimynų santykiai... Taip, žydai savaip kalbėjo, kitaip meldėsi. Bet juk Lietuva priglaudė persekiojamus ir pasitraukusius iš Rusijos sentikius, toleravo kitonišką jų gyvenimo būdą. Tas pats pasakytina apie totorius, karaimus. Judėjų diaspora gerokai toliau negu vietinės bendruomenės buvo pažengusi gamybos, santalkos, savivaldos srityse, sinagogų ir dvasios mokytojų labiau konsoliduota, susaistyta verslo, socialinės paramos ryšiais. Tai žydams padėdavo pasiekti aukštesnės pakopos administraciją arba teismus. Tad atotrūkis tarp bendruomenių buvo gana platus, o emocinis pralaidumas menkas, tarpusavio ryšius lėmė nuostatos „perku-parduodu“, „skolinu-grąžinu“. Atskirumą pabrėžė skirtingos apeigos, šventės, net apranga. Galbūt žydų bendruomenėms, taikant šiuolaikinius terminus, pritrūko viešųjų ryšių, kurie būtų galėję neutralizuoti jų atsietumą, „atšildyti“ tarpusavio santykius? Judėjų gyvenimas galėjo kelti vietiniams pavydą, inspiruoti mistifikacijas: „žydai viską pramuša“, „žydai nekenčia krikščionių“, „grobia vaikus ir naudoja jų kraują apeigoms“. Vaikystėje aš nepažinojau žydų tautybės žmonių (bent jau atvirai deklaruojančių savo tautybę), bet mitus apie vaikų grobimą girdėjau ne kartą. Paulas Johnsonas, aprašęs kone kiekvieną tūkstantmetės žydų istorijos tarpsnį,5 išskyrė du pasikartojančius jų bruožus: užsisklendimą, socialinę distanciją santykiuose su kaimynais (su graikais, romėnais, ispanais, su lietuviais ir lenkais), savo ruožtu vietinės bendruomenės buvo apimtos įtarumo, net priešiškumo žydams. Beje, jis abipusis – Izraelio santykiai su palestiniečiais, arabais ir šiandien priešiški, nors prielaidas normalizuoti geopolitinę situaciją Jungtinės Tautos parengė dar 1947 m., o Izraelio ir Palestinos valstybės oficialiai pripažintos 1948 ir 1988-aisiais. Darytina prielaida, kad paribys, nesvarbu koks – kultūrinis, etninis, tarp autochtonų ir imigrantų arba tarp kartų, – savaime menkai pralaidi sociokultūrinė erdvė. Norint gauti iš jos kuo daugiau naudos, taikytina jautri, neselektyvi, į ateitį orientuota rėmimo politika. Nereikėtų kliautis vien procesais, savaime vykstančiais paribiuose. Sušvelninti takoskyras galima nepalyginamai našiau ir produktyviau, jei donorystę, perimamumą išradingai reguliuoja politinės ir administracinės institucijos. Ignoravimas, abejinga, juo labiau destruktyvi laikysena paribiuose sukelia sunkius padarinius. Unikali Pietryčių Lietuvos kultūrinė ir provalstybinė misija. Šios žemės buvo atraminės ir tveriantis valstybei, ir Vytauto laikais, tad čia gyvenantys tiek lietuvių, tiek slavų kraujo vietiniai yra autochtonai. Vilnijos regionas buvo ir tebėra intensyviausių tarptautinių bei etninių sąveikų etnosfera. Taip, per jį sklido polonizavimas, rusinimas, bet Vilniaus ir apylinkių multikultūrinis katilas generavo Lietuvai mokslą, menus, civilizacinę pažangą. Beje, nemažai talentų Vilnija išugdė ir Lenkijai. Lenkų sociologė Antonina Kłoskowska, žurnalo Kultura i społeczeństwo leidėja, sukūrė originalią paribių kultūros tyrinėjimų programą. Prisiminkime „tautų pavasario“ Vidurio Rytų Europoje pradžią, kai pradėjo reikštis politinių laimėjimų ištroškę ekstremalai (antai karštos galvos apie 1990 m. siekė Vilnijos autonomijos). Kłoskowska tada kalbėjo apie lenkų ekstremizmo pavojų santykiuose su vokiečiais, lietuviais ir ukrainiečiais, energingai ragindama plačiu mastu rengti „abipusiškumo treningus“, stiprinti tarpkultūrinius ryšius pasieniuose, kad būtų nugesintas nacionalistinis ekstremizmas.6 Tačiau nei Lenkijos, nei Lietuvos politikai nesiėmė tolerancijos ugdymo. Tad teko patirti dideles įtampas, nemenkas kibirkščiavimas vyko net santykiuose tarp valstybių. Tai kaina, kurią teko sumokėti už paribių etnokultūrinių procesų nesuvokimą, plačią erdvę užleidžiant populistiniams balamūtams. Lietuvos politiniai lyderiai ir toliau savotiškai privengia kištis į Vilnijos gyvenimą. Čia retai užklysta Seimo, Vyriausybės vadovai, net vykstant rinkimams ar kitoms politinėms kampanijoms. Tad paradoksų netrūksta. Pakanka prisiminti pernykštę rinkiminę vieno profesoriaus iš Kauno sėkmę, nors nieko bendra su Vilnija jis neturi, bet pakako, kad skelbė aršius „nestandartinius“ šūkius. Rajonuose įsitvirtino tarpusavio ryšiais susaistytos vietinių politikų kompanijos, čia ramu ir galbūt tikslingai nemėgstama afišuotis. Tarp savivaldos ir centrinės valdžios nusistovėjo savotiškas konsensusas: „mes nesikišame, čia jūs tvarkotės“. Nei laimėjimų, nei praradimų. Gerokai žemiau vidutinių rodiklių. Tarp šalies administracinių vienetų Šalčininkų rajonas yra žemiausiose pozicijose pagal investicijas, pagal vidutinį darbo užmokestį. Užimtumo, bedarbių statistika irgi neguodžianti. Neseniai atnaujintas ilgai buvęs neveiksnus Tautinių mažumų įstatymas. Tai gali būti ką nors reiškiantis ženklas, jeigu po to seks nacionalinio masto projektai – koncertai, sporto renginiai, tarkime, Turgeliuose ar Eišiškėse. Liaudiškai kalbant, ten reikia gaivaus vėjo – socialinio, pilietinio aktyvumo, partnerystės, bendradarbiavimo su kitų ES šalių regionais. Tuomet natūraliai mažėtų ir laivelių ar balionų su kontrabandinėmis cigaretėmis, grikių kruopų vežiotojų iš Rytų.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama