NAUJI MĄSTYMO APIE ARCHITEKTŪRĄ IR URBANISTINĘ APLINKĄ AKIRAČIAI (2)

NAUJI MĄSTYMO APIE ARCHITEKTŪRĄ IR URBANISTINĘ APLINKĄ AKIRAČIAI (2)...Neabejoju, kad jūsų knygą apie šiuolaikinę architektūros teoriją su dideliu susidomėjimu skaitys ir architektai, ir šios srities akademikai bei studentai. Tačiau man smalsu, kas paskatino tyrinėti gerovės problematiką knygoje, skirtoje tarptautinei auditorijai? Lietuvoje pastaruoju metu apie gerovę turbūt daugiausia kalbėjo politikai, Prezidentas prieš kelerius metus ją iškėlė kaip vieną svarbesnių mūsų šalies tikslų. Tačiau ką gerovės samprata reiškia, kai kalbame apie architektūrą ir urbanistiką? Ar pats žodis turi tą pačią reikšmę? Galiausiai, kaip gerovės problematika pateko į jūsų akiratį? Jūs teisi, Lietuvoje viešai kalbėti apie gerovę bene pirmieji suskato politikai. Kad ir ką manytume apie užmojus įgyvendinti gerovės principus, pasitelkiant vien ekonominius rodiklius ar svertus, pati sąvoka yra ir prasminga, ir aktuali. Noriu pabrėžti, kad gerovės problematika neišsitenka ekonomikos rėmuose. Beje, dalį savo knygos skyriau aptarti tam, kaip keičiasi ekonomikos kraštovaizdis, įsigalint „laimės ekonomikos“ konceptui. O gerovės tematika ekonomikos teorijoje ir tyrimuose jau senokai užima pastebimą vietą. Prie šios sąvokos įtvirtinimo nemažai prisidėjo Nobelio premijos ekonomikos srityje laureatas Danielis Kahnemanas su kolegomis. Gerovės samprata domina ne tik ekonomistus, bet ir filosofus, pastaruoju metu architektūrologus, urbanistus. Daug mokslo žurnalų skelbia tyrimus, kokį poveikį individams ir bendruomenėms daro dirbtinė aplinka. Man šios knygos kontekste rūpi ne tiek ekonominės, kiek psichologinės ir estetinės gerovės perspektyva. Daugėja ir filosofinių refleksijų, ir tyrimų, ir nuomonių, kaip smarkiai per pastarąjį šimtmetį buvo nuskurdinta gyvenamoji aplinka, kurią standartizavo industrinio pobūdžio planavimas ir projektavimas. Nenuostabu, kad skundžiamasi gyvenamosios aplinkos kokybe, nors tas nepasitenkinimas dažniausiai išreiškiamas abstrakčiai. Namudinės architektūros erdvė, kurią ištisus tūkstantmečius kurdavo patys žmonės, traukiasi kaip šagrenės oda, nes valstybinė politika tiek Vakaruose, tiek Rytuose yra nukreipta prieš gyventojų iniciatyvas patiems kurti savo aplinką. Valstybė turi įvairių svertų, tiek juridinių, tiek administracinių, tiek teisėsauginių, kad priverstų žmones pasiduoti profesionalų diktatui. Tačiau būtent architektūros ir urbanistikos profesionalai, įtikėję modernizmo dogmomis, suprojektavo erdves, kurios netinka žmonėms gyventi, skatina susvetimėjimą, izoliaciją, nepakantumą net su smurtiniais pykčio protrūkiais. Yra sukaupta galybė tyrimais pagrįstų duomenų, kokią įtaką emocijoms ir psichofizinėms reakcijoms daro dirbtinė aplinka. Antai plačiai minimas jau beveik chrestomatinis Rogerio Ulricho tyrimas, kokį poveikį ligoniams po sunkių operacijų daro gamtos vaizdai, matomi pro ligoninės langus... Panašūs tyrimai sustiprino biofiliškos architektūros, į miestų planavimą ir statinių projektavimą įtraukiančios gamtinę aplinką, pozicijas. Neurologijos tyrimai irgi prisideda prie gerovės plėtros, nes reabilituoja grožio sąvoką, kurią modernistai buvo beveik išstūmę į užribį. Neurologai nustatė, kad grožio patyrimas yra svarbi smegenų funkcija, o ne koks nors nereikšmingas emocinis ar intelektualinis aspektas. Ar šios srities tyrimai jau daro ženklesnę įtaką aplinkos kūrimo praktikai? Apmaudu, tačiau teorinės žinios, nepaisant rimto proveržio tyrimų srityje, kol kas daro gana ribotą poveikį praktikai, nes pasaulio architektūros mokyklose su retomis išimtimis iki šiol dominuoja klaidingomis prezumpcijomis pagrįsta modernizmo ideologija. Tai nėra naujiena. Prieš dešimtmetį Kultūros barų žurnale paskelbiau dešimtis pokalbių su iškiliais architektais, antropologais, sociologais, filosofais apie gilėjančią gyvenamosios aplinkos krizę, tų pokalbių pagrindu parengiau tris knygas. Neurologija irgi teikia svarių impulsų permąstyti modernizmo ideologiją ir praktiką, kuri, pasakysiu be užuolankų, padarė didesnę žalą urbanistinei aplinkai negu XIX a. industrializacijos procesai. Vis dėlto vilčių, kad požiūris į aplinkos kūrimą keisis, yra. Buriasi architektų grupės, kurios domisi įvairių sričių tyrimais, susijusiais su architektūra ir urbanistika, įgyvendina tuo paremtus projektus įvairiose pasaulio šalyse. Poslinkiai vyksta ir mokslo, ir socialinių, psichologinių, estetinių urbanistikos tyrimų srityse. Daugelis įvairių sričių mokslininkų ieško būdų, kaip užtikrinti psichologinę, emocinę bei mentalinę gerovę įvairiose gyvenimo srityse. Suprantama, architektūra negali pati savaime padaryti žmonių nei laimingais, nei nelaimingais. Tačiau, kaip scenografija daro nemenką poveikį spektakliui, taip urbanistinė aplinka, miestovaizdžiai ir kraštovaizdžiai daro įtaką psichologinėms būsenoms, suteikia galimybę jaustis patogiai, jaukiai, visavertiškai arba priešingai – jausti nerimą, įtampą, gniuždomiems slegiančios aplinkos. Paskaitykite „Vilniaus pokerį“ – Ričardas Gavelis pavydėtinai įžvalgiai perteikė sovietinio miesto keliamus potyrius. Kad ir kaip liūdna, šiandien daugelis pasaulio miestų daro atšiaurų, net destruktyvų poveikį. Tą būtina keisti, atidžiai mokantis iš praeities – dirbtinė aplinka iki pat industrinės revoliucijos ir modernizmo „valios triumfo“ buvo gerokai mažiau slegianti. Namudinės architektūros tyrimų duomenys iš visų pasaulio regionų liudija puikiai įvaldytus aplinkos kūrimo būdus. Tačiau modernistinis miestų planavimas galutinai suardė natūralią raidą, o modernistinė architektūra primetė psichologiškai atgrasius būsto ir jo aplinkos modelius. Kodėl taip retai bandoma keisti sustabarėjusias, gyvybingumą nustelbiančias urbanistinės aplinkos formas? Antra vertus, ar modernizmo pasekmės yra vien negatyvios? Kaip ir daugelis reiškinių, architektūrinis modernizmas gerą šimtmetį reiškėsi įvairiais pavidalais, paliko gana skirtingos kokybės liudijimų. Niekada netvirtinau, kad modernizmą reikėtų atmesti. Tačiau pritariu tiems kritikams, kurie tvirtina, kad modernizmo principų suabsoliutinimas, o ypač modernizmo ideologijos ir estetikos sąmokslas su statybos verslu, padarė didžiulę žalą architektūrai ir miestokūrai. Kalbu ne tiek apie modernizmą, kiek apie industrinius architektūros ir urbanistinės aplinkos kūrimo būdus, kurie, atsigavę po architektūrinio modernizmo oficialios „mirties“ 1972 m., suintensyvėjo naujais pavidalais. Savo knygoje apie architektūrą, dirbtinę aplinką ir gerovę svarstau, kodėl gyvename estetiškai nykioje, psichologiškai atstumiančioje urbanistinėje aplinkoje, ar padėtų ją transformuoti idėjos, kurių dėl arogancijos ar iš kvailumo buvo atsisakyta, išstumiant į architektūros teorijos ir praktikos nuošalę. Išsamiau tyrinėdamas praėjusio amžiaus intelektualinių architektūros, urbanistikos, miestokūros idėjų raidą, įsitikinau, kad yra primiršta nemažai koncepcijų, kurios galėtų atgaivinti, humanizuoti urbanistinę aplinką. Todėl grįžtu prie kai kurių vardų, pavyzdžiui, Camillo Sitte’s, Lewiso Mumfordo, Christiano Norberg-Schulzo ir kitų, kurių teorinės įžvalgos, manyčiau, labai praverstų, keičiant į gera miestus, viešąsias erdves, transporto sistemas. Mano knygos tikslas – ne smerkti architektūrinį modernizmą, bet parodyti, kad jo pasekmes galima sušvelninti, pasitelkiant įžvalgas ir idėjas, kurios iki šiol tebėra gyvybingos. Architekto, matematiko, architektūros teoretiko Christopherio Alexanderio bei su juo glaudžiai bendradarbiavusio matematiko ir urbanistikos teoretiko Nikoso A. Salingaroso koncepcijos yra puikus intelektualinis instrumentas, galintis padėti ne tik permąstyti, bet ir prasmingai transformuoti aplinką, kurioje gyvename. Ar ketinate toliau plėtoti architektūros teorijos ir gerovės tyrimus? Šiuo metu turiu keletą pradėtų, net įpusėtų projektų. Prieš keletą mėnesių pasirašiau sutartį su tarptautine leidykla dėl knygos, aptariančios vandens, architektūros ir kultūrinio kraštovaizdžio sąveikas istorinėje perspektyvoje. Šia tema domiuosi jau keliolika metų. Tad tiek prie gerovės, tiek prie architektūros teorijos teks dar ne kartą grįžti, nors jau šiek tiek kitais aspektais. Nuoširdžiai viliuosi, kad abi šių metų pradžioje išleistos knygos suteiks prasmingų intelektualinių impulsų pirmiausia Lietuvos architektams, urbanistams, ypač jaunesniesiems. Ačiū už pokalbį.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama