NAUJI MĄSTYMO APIE ARCHITEKTŪRĄ IR URBANISTINĘ APLINKĄ AKIRAČIAI (1)

NAUJI MĄSTYMO APIE ARCHITEKTŪRĄ IR URBANISTINĘ APLINKĄ AKIRAČIAI (1)...NAUJI MĄSTYMO APIE ARCHITEKTŪRĄ IR URBANISTINĘ APLINKĄ AKIRAČIAI Su Almantu SAMALAVIČIUM kalbasi Dalia TRAŠKINAITĖ Šiemet pasirodė net dvi profesoriaus Almanto Samalavičiaus knygos – „Šiuolaikinė architektūros teorija: tekstų ir intelektualinių kontekstų sąveikos“, tarptautinei auditorijai skirta „Architektūra, gerovė ir dirbtinė aplinka“, anglų kalba išleista Jungtinėje Karalystėje. Nors monografijų adresatai skirtingi, tačiau abi vienija siekis atskleisti, kokia idėjų, koncepcijų įtaka architektūros suvokimui, jos interpretavimui, kokie santykiai dabar klostosi tarp architektūros teorijos ir praktikos. Lygia greta aiškinamasi, kokį poveikį modernizmas padarė praėjusio ir tebedaro šio amžiaus miestams. Nors šis avangardinis sąjūdis kadaise turėjo nemenkų ambicijų, galiausiai virto industriniais principais pagrįstos aplinkos kūrimo įrankiu. Autorius apžvelgia ir įvertina, kokiomis aplinkybėmis skleidžiasi supratimas apie dabartinę urbanistinę gyvenamąją aplinką, kokius architektūros ir urbanistinių erdvių pokyčius diktuoja naujai besiformuojančios teorinės koncepcijos ir jas įgyvendinti siekiantys architektūros kūrėjų bei tyrinėtojų sambūriai. Su Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto profesorium Almantu SAMALAVIČIUM kalbasi architektė, menotyros mokslų daktarė Dalia TRAŠKINAITĖ. Dalia Traškinaitė. Prieš keletą metų jus kalbinau, pasirodžius bene pirmajai Lietuvoje parengtai ir išleistai architektūros teorijos antologijai, kurioje pristatėte keliolikos šiuolaikinių architektūros teoretikų tekstus, jūsų išverstus iš anglų kalbos, trumpai aptarėte esmines architektūros teorijos kryptis. Nuo šios knygos praėjus vos ketveriems metams, parašėte monografiją, aptariančią naujausias architektūros teorijos kryptis, tendencijas ir idėjas. Kas paskatino tęsti Lietuvoje menkai plėtojamus tokio pobūdžio tyrimus? Kaip atsirado ši panoraminė monografija? Almantas Samalavičius. Tęsti darbą, kurį pradėjau rengdamas antologiją „Architektūros teorija kitapus (post)modernizmo“ (2021), buvo natūralus ir logiškai nuoseklus žingsnis, ypač turint galvoje, kad architektūros teorija Lietuvoje, skirtingai nuo istorinių architektūros tyrimų, yra apleista sritis, prie kurios prisiliečiama dažniausiai tik rašant architektūros srities menotyros disertacijas. Nors dabartiniai Lietuvos architektūros tyrinėtojai, laimei, vis dažniau ieško tvirtesnių teorinių atramų, pati architektūros teorija kaip tyrimų, įžvalgų ir apmąstymų sritis iš esmės nėra nei plėtojama, nei adekvačiai reprezentuojama. Šis intelektualinis vangumas, suprantama, daro meškos paslaugą ne tik architektūrai, bet ir visam kultūros laukui, nes, pasak vieno Vakarų architektūrologijos klasiko, teisingai suprasta architektūra ir yra pati civilizacija. Tačiau kaip nustatysime, kokia mūsų civilizacinė būklė, jei nebandysime perprasti sąveikos tarp idėjų, koncepcijų, teorinių impulsų bei reiškinių, lemiančių, kad masiškai kuriama daugiausia industrinė, atstumianti, nejauki gyvenamoji aplinka? Regis, yra apie ką pamąstyti... Pastaraisiais dešimtmečiais architektūros teorija plėtojasi labai dinamiškai, ryškėja margas, įvairiapusis, tarpusavyje glaudžiai susijęs, įdomias perspektyvas atveriantis intelektualinis kontekstas, deja, Lietuvoje, priminsiu, apmąstomas gana vangiai. Apžvelgiant šią situaciją istoriškai, galima tą suprasti, juk sovietmečiu nei architektai, nei kitų sričių tyrėjai, nei pati visuomenė negalėjo domėtis tuo, kas buvo aktualu Vakarų architektūros teorijai. Režimas paniškai baiminosi bet kokių šviežių idėjų, ypač tokių, kurios atvertų ir apnuogintų komunistinės ideologijos ir politikos ribotumą, intelektualinį skurdą, prievartinį jos pobūdį. Šiandien jau niekas neriboja galimybių domėtis įvairiausiomis idėjomis, koncepcijomis, teorijomis, tačiau inercija ir ištisų dešimtmečių apgailėtinas mentalinis paveldas iki šiol slegia tiek profesionalų bendruomenę, tiek visuomenę. Vieni mano, kad domėtis teorijomis yra ne jų reikalas, o kitiems aiškinama, kad vis tiek nesupras. Nors per pastarąjį dešimtmetį pasirodė keletas verstinių veikalų, kuriuos su tam tikromis išlygomis galėtume priskirti architektūros teorijai (pavyzdžiui, Le Corbusier, Jane’s Jacobs, Aldo Rossi’o, Remo Koolhaso, kai kurių kitų Vakarų autorių knygos), šios pavienės, chaotiškai parinktos publikacijos neturi nei adekvataus intelektualinio konteksto, nei leidžia susidaryti bent kiek apčiuopiamą, o juo labiau nuoseklesnį įspūdį, kokiomis kryptimis plėtojosi ir kokį poveikį teorija darė praėjusio ir šio amžiaus architektūros tendencijoms. Ką jau kalbėti apie ankstesnį kultūros istorijos tarpsnį, kuris (jei kalbėsime apie lietuvišką leidybos kontekstą) skendi kone visiškoje tamsoje. Jei paprašyčiau išvardyti nors pustuzinį knygų, analizuojančių architektūros teoriją, kažin kiek pirštų galėtumėte užlenkti? To stygiaus suvokimas ir buvo viena iš esminių paskatų rašyti monografiją, skirtą šiuolaikinei architektūros teorijai. Užsibrėžiau aptarti ir išryškinti, kokios naujos minties mokyklos jau yra susiformavusios arba įgauna apčiuopiamus kontūrus, ką teorija gali pasiūlyti architektūros praktikai. Susivokti, kokie poslinkiai ryškėja šiame lauke, labai svarbu ne tik architektūros profesionalams ar studentams, bet ir tiems žmonėms, kurie nori suprasti, kodėl urbanistinė aplinka neretai daro slegiantį, net gniuždantį poveikį, trukdo patirti pilnatvę, ir tiems, kuriems rūpi, kokia bus ateities gyvenamoji aplinka. Apie tai svarstau ir kitoje, anglų kalba parašytoje knygoje, ji pasirodė šiemet sausį ir jau yra sėkmingai platinama svetur. Beje, abi knygos susijusios su tam tikrais kuriozais. Iš pradžių ketinau aptarti architektūros ir gerovės sąveikas, o architektūros teorijai atsidėti kiek vėliau. Abi monografijas planavau rašyti lietuvių kalba, tačiau Lietuvos kultūros taryba mano paraiškos neparėmė. Supratau, kad teks ilgai ir nuobodžiai varstyti leidyklų duris, nes mūsų šalies leidėjai kratosi tekstų, kurių nefinansuoja valstybė. Tuomet pagalvojau, jeigu gerovės tema, pastaruoju metu pasaulyje tampanti tyrimų prioritetu, nesudomino Lietuvos architektūros ekspertų, gal sudomins kurią nors tarptautinę leidyklą. Taip ir atsitiko. Bet apsisprendžiau, kad kartu parašysiu ir lietuviškai išleisiu knygą, skirtą architektūros teorijai, nes tokia analizė verkiant reikalinga. Kitais metais vėl pateikiau paraišką Kultūros tarybai, šįkart gavau stipendiją penkiems mėnesiams. Už tai esu šiai institucijai dėkingas, tačiau parėmusi monografijos parašymą, LKT nesuteikė paramos leidybai – gal vėl įsigali tendencija „rašyti į stalčių“? Šiaip ar taip, abi monografijas baigiau beveik tuo pačiu metu. Lietuvišku rankraščiu netrukus susidomėjo leidykla Technika, o visa kita jau istorija... Nepaisant keistokų peripetijų, atsirado ne viena, bet dvi knygos. Tad, kaip sakoma, nesidžiauk radęs, neverk pametęs. Architektūros teorija tokia daugialypė, joje susiduria labai skirtingi, neretai vienas kitą neigiantys, net į užribį mėginantys išstumti diskursai, filosofinės nuostatos. Rašant panoraminio pobūdžio knygą, matyt, reikia išankstinio apsisprendimo, kokios kryptys ir tendencijos dominuos, kokios bus tik epizodiškai paminėtos, o gal iš viso liks nuošalyje. Jūsų monografiją sudaro aštuoni skyriai, kiekviename iš jų nagrinėjate skirtingas minties mokyklas, išryškindamas jų tarpusavio sąsajas. Atrodo, ypač rūpėjo pabrėžti architektūros teorijos ir fenomenologijos, vadinamosios kognityvinės architektūros, biofiliškos architektūros ir gerovės studijų sąsajas. Kas paskatino akcentuoti būtent šiuos tyrimo aspektus? Architektūros teorijos laukas (jei kalbėsime erdvinėmis kategorijomis) iš tiesų yra nepaprastai platus, sunkiai aprėpiamas. Čia reiškiasi įvairios, neretai konfliktuojančios idėjos, ryškėja daugybė raidos tendencijų. Be to, ši konfigūracija nuolatos keičiasi, anksčiau dominavusios kryptys išsikvepia arba dėl kokių nors priežasčių praranda aktualumą, o kitos, anksčiau mažai ką dominusios, netikėtai iškyla į paviršių. Nepamirškime, kad intelektualinių idėjų srityse nemenką, neretai esminį poveikį daro vienu ar kitu laikotarpiu vyraujančios ideologijos. Jų sąveika su architektūros diskursais yra įdomus ir prasmingas tyrimų objektas, tačiau šioje monografijoje tokių svarstymų vengiau. Vis dėlto norom nenorom teko svarstyti modernizmo ideologijos ir estetikos įtaką tiek architektūros teorijai, tiek praktikai. Nesuvokus, dėl kokių priežasčių ir kokiomis aplinkybėmis vienvaldiškai įsigalėjo architektūrinis modernizmas, neįmanoma adekvačiai interpretuoti dabartinių architektūros procesų. Kai kurie iš jų yra tiesiogiai susiję su intelektualiniu maištu prieš architektūrinio modernizmo akivaizdžiai totalitarinius užmojus, kurie reiškiasi įvairiausiais pavidalais, net nenoru apmąstyti priežastis, lėmusias modernizmo architektūros, o ypač šia menine ideologija pagrįstos urbanistikos, transformacijas. Rašydamas šią monografiją, ant savo darbo stalo turėjau šūsnį pastaraisiais dešimtmečiais parašytų architektūros teorijai skirtų veikalų: monografijų, antologijų, panoraminių apžvalgų. Francis Mallgrave’as (su kuriuo, beje, teko bendrauti, sudarant modernizmo architektūros permąstymui skirtą pokalbių knygą) yra parengęs itin vertingą antologiją „Modernioji architektūros teorija: istorinė apžvalga, 1673–1968“. Tačiau jo požiūris man pasirodė pernelyg platus, enciklopedinis, apsisprendžiau pasukti kitu keliu. Pirmiausia atlikau kruopščią pastarųjų kelių dešimtmečių architektūros teorijų atranką, atmečiau tas tendencijas, kurios, mano galva, jau seniai nėra nei reikšmingos, nei disponuoja potencialu, kuris galėtų būti naudingas ateičiai. Analizavau kryptis, kurios, nors ir kontroversiškos, arba priešingai – pabrėžtinai ieškančios sąsajų (pavyzdžiui, požiūris, grindžiamas architektūros fenomenologija ir neurologija), ne tik daro vis didesnę įtaką, bet ir pasižymi nepanaudotu, dar net neatskleistu intelektualiniu potencialu. Tarkime, nė kiek neabejoju, kad Christopherio Alexanderio sukurta viena originaliausių ir įdomiausių, pastaraisiais dešimtmečiais jo plėtotų architektūros teorijų tokį potencialą turi. Išsivadėjus pernelyg ilgai užtrukusioms modernizmo pagirioms, į šį architektūros mokslininką ir mąstytoją vis dažniau atsigręžiama. Beje, nors būta kryptingų bandymų įrodinėti, esą jis, praeito amžiaus 9-ajame dešimtmetyje buvęs vienas ryškiausių architektūros teoretikų, vėliau prarado įtaką architektūros diskursui (įpiršti tokią nuomonę ypač įkyriai stengėsi Peteris Eisenmanas), tačiau tai neatitinka tikrovės. Su google scholar atlikęs nedidelį tyrimą, įsitikinau – pagal cituojamumo rodiklį akivaizdu, kad prieš porą metų mirusio Christopherio Alexanderio oponentai nė iš tolo negali varžytis su jo įtaka architektūros teorijai. Knygų populiarumas irgi yra Alexanderio naudai – jo „Modelių kalba“ laikoma visų laikų perkamiausiu šios srities veikalu. Kita vertus, nesiliaujantys mėginimai nuvainikuoti tokio intelektualinio kalibro asmenybes liudija, kad ideologija neretai pasitelkiama ir oponentų diskreditavimui, skleidžiant pasibjaurėtinai melagingus teiginius. Paironizuosiu: vadinamoji post-tiesos kultūra architektūros diskurse įsitvirtino anksčiau negu JAV politikoje...

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama