Andrėja TARANDA. METAFORŲ PASLAPTYS (3)

Andrėja TARANDA. METAFORŲ PASLAPTYS (3)...Rumi pripažino, kad kalba nepajėgia perteikti realybės, kūrė metaforas apie žmogų, irgi nesugebantį jos suvokti. Franklino Lewi’o angliško vertimo iš persų kalbos man ranka nekilo išversti lietuviškai: In a darkened room stands an elephant brought by Hindus promoting spectacle throngs enter the pitch black to see it but eye-blind, they grope with palms to sense it Each in turn describes aloud what he feels he sees, as follows: (Touching the trunk) It’s shaped like a drainpipe (Reaching the ear) It appears to be a fan (Feeling the leg) An elephant’s a pillar (Petting the back) Feels I’m touching a plank! Mūsų laikais dramblys kambaryje – jau kitokio pobūdžio metafora. Sakyčiau, žodžių reikšmė pakitusi, esmių nebepaisoma, formos nebegerbiamos. Tačiau grįžtu atgal – mėginsiu įvardyti ir išsiaiškinti Krzysztofo Czyżewski’o sukurto mikrokosmo esmę. Prisimenu jo knygos „Mažasis pasaulio centras: idėjų praktiko užrašai“ pristatymą Academia cum Laude Kaune. Czyżewski’s kalbėjo maždaug taip: „Kai sukuriame naują žodį, aprašome naują realybę, galime ją parodyti kitiems. O kas įvyksta, kai sukuriame metaforą? Atveriamas langas į kitus vietolaikius.“ Krasnogrūdoje praleidau keturis mėnesius, stebėdama Fondo veiklas. Kiekvieną rytą išsivirdavau kavos dvaro rūsyje, stebėjau rudenėjančią gamtą, apeidavau parką, darbuodavausi su Małgorzatos Czyżewskos vadovaujama Oficynos komanda, dažnai sukiodavausi Krasnogrūdos kino studijos kambarėlyje tame pačiame pastate. Kartu su Stanisławu Czyżewski’u filmavome konferencijas, ekskursijas, dirbtuves, knygų pristatymus, pokalbius, paskaitas, skirtas įvairių amžiaus grupių žmonėms, kartais atvykstantiems iš Seinų, o kartais iš įvairių Europos šalių ar JAV. Małgorzatos ir Krzysztofo sūnus Staszekas, tapęs mano bičiuliu, kiekvieną antradienį vesdavo pamokėles mokyklinukų grupei, pradėdavo nuo fizikos pagrindų, demonstruodavo vibracijos kaip bangos poveikį žmogui, vėliau supažindindavo su Antika, negirdėtų instrumentų garsais, iki mūsų dienų artėjo, skambant Bachui. Visa tai jis kaip ir tėtis darė, meistriškai valdydamas jaunos auditorijos dėmesį. Paribyje rašiau dienoraštį, apimta palaimingos būsenos – viskas ten daroma prasmingai, apgalvotai, su intencija vienyti, burti, laisvėti, ieškoti. Atvykusi į Paribį, užsiminiau apie profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus dažnai kartojamą Czesławo Miłoszo tezę, kad mūsų kraštus, kupinus jautrumo, prasmės, gaivališkumo, Vakarai aprūpina formomis. Užsiminiau su klaustuku, o ponas Krzysztofas atsakė, kad šiandien ir Vakarai susiduria su problemomis dėl formų – „jos uždaros, griežtos ir neleidžia kalbai tekėti, neleidžia istoriniams, kultūriniams ir visuomeniniams naratyvams būti laisviems.“ Pasak Czyżewski’o, riba / siena yra būtina tikram ryšiui, nes transcendencija – tai ribų peržengimas. Paribio žmonės supranta ribas kaip kažką, kas juos sieja, todėl jas peržengia, o ne ištrina. Paribietis – pakankamai drąsus tiltų statytojas, tame krašte gyvenantys nėra gryni lietuviai ar lenkai, jų tapatybės platesnės. XX a. už tai buvo mokama didžiulė kaina, todėl žmonės turėjo identifikuotis siaurai – reikėjo rinktis, ar tu lenkas, ar žydas. Tad mus apriboja ir praeitis. Pavyzdžiui, Miłoszas, kurio dvasia Krasnogrūdoje jaučiama beveik kiekviename žingsnyje, tėvyne laikė lenkų kalbą, o save – paskutiniu Abiejų Tautų Respublikos piliečiu. Czyżewskis savo tikslą – kurti naują kalbėseną, naujus žodžius, naujus ritualus naujai realybei – įgyvendina, pasitelkdamas metaforų galią. Krasnogrūda, iš pradžių atrodžiusi tvirtai suaustas audinys, apie kurį nemokėjau niekam dorai papasakoti, dabar man asocijuojasi su stora knyga, kurios priešlapiuose nupiešti žemėlapiai. Vieno iš jų dalis matoma fotografijoje – tai Krasnogrūdos ir apylinkių žemėlapis. Pradėtas nuo įprastų bei Miłoszo sukurtų ir vartotų vietovardžių, jis pildomas aplink dvarą gyvenančių kaimynų įkvėptais žodžiais, naujais dariniais. Kitą žemėlapį man atrakino Krasnogrūdos kino studijos filmukas apie Tarpkultūrinio dialogo centro ateities viziją, kuri pasakojama, pasitelkiant Kastalijos utopinius vaizdinius iš Hermanno Hesse’s romano „Stiklo karoliukų žaidimas“. Tai turėtų tapti mokslininkų, tyrėjų, studentų reikmėms pritaikytomis erdvėmis su biblioteka, akademija, erdve žaidimui stiklo karoliukais, bokštu, teatru, austerija (užvažiuojamaisiais nakvynės namais). Krasnogrūda turėtų tapti platoniškąja akademija, ašramu. Nors šių pastatų dar nėra, šios vizijos padeda planuoti dabartinę veiklą – vasaros akademijos užsiėmimus su Timothy’u Snyderiu, kitais intelektualais, Café Europa susitikimus, kuriuose gvildenami Europos ateities, dabarties, praeities ir tarpkultūriškumo klausimai, organizuoti savaitgalius, įvairias (robotikos, dailės, gamtos) dirbtuves vaikams, paskaitas ir ekskursijas užsienio universitetų studentams. Pono Krzysztofo veikla prasidėjo teatro scenoje, tad nenuostabu, kad Paribio šventė, kiekvienais metais vykstanti rugpjūčio 22-ąją, pavadinta Misterium Mostu (liet. „Tilto misterija“), yra vaidinimas, įtraukiantis kaimynus, paribiečius ir viešinčius menininkus. Gamtos amfiteatro erdvę užbaigia vingiuotas tiltas per bebrų nuolat užtvenkiamą upelį. Tai dar viena metafora, juk tiltas simbolizuoja tarpkultūrinį dialogą, tačiau kodėl jis kreivas? Toks, pasirodo, buvo kaimynų atsakymas į klausimą, koks turėtų būti jų tiltas – pasak tautosakos, per kreivą tiltą velnias negalįs pereiti. Ponas Krzysztofas yra ir fotografas. Jo namuose fotoaparatas paprastai guli ant palangės, šalia įėjimo, dažniausiai fiksuojami gamtos vaizdai. Kartą gurkšnojant espresso dvaro terasoje, paklausiau, kas jam fotografijoje svarbiausia? – Šviesa, – atsakė Czyżewski’s. Tai irgi begalinė metafora. Vėliau gavau dovanų naują Paribio centro įkūrėjo poezijos rinktinę „Ugniažodžiai. Maži eilėraščiai“, sudarytą lenkų ir anglų kalbomis, dienoraščio principu, su naujausiais haiku stiliaus trieiliais, iliustruotais fotografijomis iš Krasnogrūdos apylinkių, kupinomis rytietiško zen pajautos. Trieiliai kartu su nespalvotomis fotografijomis atspausti ant ilgos, specialiu būdu impregnuotos medžiagos, vasarą kabo senojoje ūkinėje dvaro alėjoje. Eiti pro vėjyje plevėsuojančią poeziją – tai potyris, veikiantis visas jusles, pasivaikščiojimas-metafora. Krzysztofo Czyżewski’o gyvenimas ir kūryba – neatsiejami dalykai. Gyvenimas, virtęs kūryba, metaforos, tapusios gyvenimu, o visos reikšmės ir prasmės kreipia utopijos link. Štai kas Krasnogrūdoje užburia tyrumo ir prasmių ieškotojus. Juodasis veidrodėlis ir metaforinis mąstymas Veidrodėliai, pavadinti kraštovaizdžio dailininko Claude’o Lorraino vardu, buvo juodi, maži, išgaubti, su atspindinčiu paviršiumi, pagamintu iš poliruoto obsidiano ar kitų tamsių medžiagų. XVII ir XVIII a. dailininkai, tarp jų ir Claude’as Lorrainas, juodus veidrodėlius naudodavo kaip pagalbines priemones peizažams tapyti. Tamsus paviršius atspindėdavo miglotą, prislopintą vaizdą. Peizažo atspindys juodame veidrodėlyje dailininkams padėdavo geriau įžvelgti šviesos ir šešėlių žaismą, pavyzdžiui, vandenyje, ypač atmosferinius efektus. Juodieji veidrodėliai buvo dažnai eksponuojami salonų interjeruose kaip dekoratyviniai objektai, įdomybės, vertinamos dėl sąsajų su menine praktika ir makabriško tamsių paviršių grožio. Ilgainiui tapo madingais prancūzų aristokratų atributais. Ramiai vaikščiodami po parkus, jie žvelgdavo per veidrodėlius į harmonija tviskančią aplinką. Ar tokie pasivaikščiojimai neprimena kažko, ką nuolatos matome? Siluetas, laikantis rankose tamsų objektą, lyg ir déjà rêve (pranc. „jau sapnuotas“). Laiko atžvilgiu tolima istorija priartėja, vos išeiname į gatvę – nemenka dalis praeivių neatitraukia akių nuo telefonų ekrano. Naujieji „juodi veidrodėliai“ praplečia ne vien regos lauką. Bet derėtų paklausti, koks to tikslas, kur einame, gal vertėtų apsidairyti, užuot skuodus per kultūros istorijos sankryžas elektriniu paspirtuku, ausyse griaudėjant muzikai? Masiškai apėmusi entropijos inercija, suderinta su priklausomybių tenkinimu, dekonstruoja ir išmontuoja senąsias formas, o naujosios kuriamos be jokių kvintesencijos, esmės ir prasmės užuominų. Taip, naujieji juodi veidrodėliai praplečia globalaus matymo galimybes, bet iš mokslininkų tyrimų jau aišku, kad nuolatinis spoksojimas į ekranus trukdo jauniausios kartos smegenyse vystytis periferinei regai. Ar nebus taip, kad nekultivuojant prasmingų kultūros ir gyvensenos formų, sunyks metaforinis mąstymas ir kūrybos galia? Senovės persų pasakėčia byloja: išmintingas senolis išgirdo gandą, kad jo kaime netrukus bus užnuodytas vanduo. Nuodai nieko nenužudys, bet visus išvarys iš proto. Susirūpinęs nusprendė tam pasirengti – sukaupė dideles gėlo vandens atsargas ir kruopščiai saugojo. Kaimo gyventojams pradėjus gerti užnuodytą vandenį, jų elgesys darėsi vis keistesnis, neracionalesnis. Tačiau senolis, gerdamas švarų vandenį, liko sveikas. Laikui bėgant, suprato, kad jis vienintelis kaime neprarado proto. Tačiau pamišę kaimiečiai vadino jį bepročiu. Izoliuotas ir vienišas, senolis susidūrė su sunkiu pasirinkimu: likti sveikam, bet vienišam, ar prisijungti prie pamišėlių ir tapti bendruomenės dalimi? Negalėdamas pakelti vienatvės, išgėrė užnuodyto vandens, išprotėjo, tapo toks, kaip visi to kaimo gyventojai, ir atgavo vietą tarp jų. Nenorėčiau palikti skaitytojų prislėgtų, nors panardžiusi metaforų bangose žinau, kad sunkumai ragina tobulėti. Dar vienas kalbos dvilypumas patraukė mano dėmesį – žodžio „vaizduotė“ lenkiško atitikmens imaginacja šaknis magi lietuviškai reiškia magiją. Kitaip tariant, tai dar vienas žmonių galios kurti pasaulius, pradedant iš vidaus, metaforiškai ir ne vien, patvirtinimas. O jeigu patys įstengiame kurti, užkurdami ir užburdami kitus, tai kodėl turėtume raktus nuo laimės, moralės, net nuo tiesos atiduoti beprasmybių daugintojams? „Didysis centras kitados buvo vienas, iki atsirandant laikui. Jo atminimas snaudžia žmonių tremtinystėje, žvėrių mirtyje, augalų tylėjime, sudužusio indo šukėse, tamsiojoje materijoje slypinčios šviesos kibirkštyse, būties kančioje. Mūsų kosmosas tapo mikrokosmų dulkėmis, tik todėl jos išsisklaidydamos galutinai nesusinaikino. Pasaulis išliko per tai, kas mažiausia. Pasaulis mirtinai ištroškęs mažųjų pasaulio centrų“, – rašė Czyżewski’s. Pridurčiau, kad mano pasaulis ištroškęs ir prasmės grįžimo į žodžius, veiksmus, požiūrio, kad gyvenimas – tai metafora, istorija, meno kūrinys. Viliuosi, kas ko ieško, tas TĄ RANDA. 2024

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama