Andrėja TARANDA. METAFORŲ PASLAPTYS (2)

Andrėja TARANDA. METAFORŲ PASLAPTYS (2)...Lietuvių literatūros tyrinėtoja, daktarė Violeta Kelertienė, dar ankstyvoje vaikystėje su tėvais pasitraukusi į Vakarus, versdama ezopine kalba parašytus tekstus į anglų kalbą, turėjo pritaikyti juos vakarietiškoms auditorijoms, pridurdama detalius paaiškinimus. Sąjūdžio laikais profesoriaus Vytauto Landsbergio kalbos, cituojant patį jų autorių, „nešė vertybinę ideologiją, gyvenimo prasmę, turinį, kurių žmonės buvo pasiilgę. Sovietinis gyvenimas buvo prispaustųjų gyvenimas arba žmonių, kurie nukreipia savo mintis į buitinius dalykus – arba į buitinį vargą, arba į kokį nors laimėjimą: štai galų gale gavau šaldytuvą. Tokio lygio rūpesčiai ir tokie džiaugsmai. Bet štai atsiveria kiti horizontai. Primenami kiti gyvenimo pagrindai. Kaip mes gyvename, kodėl, ko mes norime? O mes norime būti žmonėmis ir tarpusavyje, ir kad niekas kitas mūsų neniekintų ir nespardytų. Mes norime galų gale nebijoti jokių gąsdintojų ir įsakinėtojų, kurie tave žemina savo įsakinėjimais ir gąsdinimais. Tai buvo lūžis! Daugybė žmonių pajuto, kad nieko nebijo, nes eina tiesos keliu ir jų – tiek daug. Tai buvo ir ryžtas, ir susivokimas eiti ir padėti kitam, kurį skriaudžia ir gąsdina. Ne tik sau, ne: svarbiausia padėti kitam, stoti greta, pajusti ir pasijusti, kad žmogus žmogui artimas. Visai nepažįstamas, bet artimas, kuris tau duoda ranką. Ir jūs esate visi kartu vardan šviesaus ir garbingo tikslo, o kad žmogus žmogui artimas – tai taip ir turi būti.“ Vien ši ištrauka iš kalbos, tartos XII Sąjūdžio suvažiavime, aiškiai atskleidžia metaforų, vartotų Sąjūdžio laikais, esmę, slypinčią už buitinio realybės paviršiaus. Danas Lapkus aptarė Lietuvos prozos temų kaitą XX a. pabaigoje: „Ryškiausiai pasikeitimą iliustruoja slinktis nuo tautinės svarbos problemų dešimtmečio pradžioje į asmeninius individo išgyvenimus dešimtmečio gale. Išraiškos būdų plotmėje pasikeitimą rodo metaforiško pasakojimo ir potekstės sunykimas atviro teksto naudai.“ Manau, metaforinių ryšių ir tokio mąstymo sunykimas yra viena iš priežasčių, kodėl jaunajai kartai, gimusiai laisvėje, trūksta kritinio mąstymo. Kai nebūtina nieko dekoduoti, o tiesa matoma paviršiuje, nereikia nei lyginti, nei aiškintis, nei abejoti. Nors ezopinės kalbos metaforiškumas sunykęs, išliko noras slėptis, nekritikuojant nieko tiesiogiai. Esama daug keistos baimės, nevisavertiškumo, lemiančių tokį kalbos būdą. Deja, maniera lindėti ezopinės kalbos slėptuvėje, dažno paveldėta nesąmoningai, nereflektuotai, šiandien virtusi beveik elgesio norma viešosiose postsovietinės, postkolonijinės Lietuvos erdvėse. „Post“ visai nereiškia, kad jau esame laisvi – dažniausiai tai nesąmoningas kolonijinių struktūrų ir elgsenos atkartojimas. Vėl nusikeliant į senovę, štai rebusas ir / arba pavyzdys, kaip galimai viena metafora pakeitė Graikiją ir įtvirtino graikų galybę. Beveik visiems girdėtas Atlantidos pavadinimas ir prarastojo pasaulio ieškojimai. Pirminė istorija apie dingusią Atlantidos salą šiandien minima vien graikų filosofo Platono apie 360 m. prieš mūsų erą parašytuose dialoguose „Timajus“ ir „Kritijas“ (originalai neišlikę). Dialogai buvo festivalio kalba, kurią Platonas parengė deivės Atėnės garbei Panathenėjos dieną. Vienas šios temos tyrinėtojų Johanas S. Ellefsenas knygoje „Solono Atlantida. Platono mito šaltiniai. Ugaritų pasaka, rasta Egipte“ rašo, kad ne Platonas sukūrė Atlantidos istoriją, bent jau ne visą. Pasak autoriaus, kritikai kaltino filosofą, kad idealios valstybės ir kastų sistemos aprašymą, pateiktą „Valstybėje“, jis nuplagijavo nuo egiptiečių. Esą nusirašė senovės Egipto įstatymus, o paskui teigė, neva kadaise atėniečiai gyveno pagal juos. Reakcija į šią kritiką niekur nebuvo tokia akivaizdi kaip Izokrato pratime apie Busirį – legendinis karalius šlovinamas, kad senovės Egipto konstituciją sukūrė pagal Platono pateiktą valstybės pavyzdį. Vietoj Graikijoje populiaraus niūraus pasakojimo, kaip žiaurus valdovas žudė graikus, atvykusius į Egiptą, atsirado panegirika. Izokratas imitatoriais vadino tuos filosofus, kurie tvirtino, kad idealaus miesto – Atėnų – modelis paremtas Egipto konstitucija. Platono Akademijos mokinys Eudoksas, ką tik grįžęs iš Egipto, kur studijavo astronomiją ir matematiką, rinko medžiagą knygai apie šį kraštą, pasiūlė sprendimą, paremiantį Platono nuomonę dėl Atėnų konstitucijos pirmenybės. Eudoksas teigė, kad ankstyviausiais Egipto istorijos laikotarpiais naudotasi Mėnulio kalendorium. Todėl gudriai sumąstė, kad egiptiečiams žodis „metai“ reiškė tai, ką graikai vadino „mėnesiu“. Šis aiškinimas gerokai sutrumpino ankstyvąją egiptiečių chronologiją. Remdamasis šia teorija, Platonas suko galvą, kaip galėtų įrodyti, kad Atėnų konstitucija ir institucijos yra seniausios. Prisiminė mitą apie Atėnų miesto pamatus, paklotus tais laikais, kai dievai dalijosi Žemę tarp savęs. Platonas žinojo, kad Eudoksas, prieš grįždamas iš Egipto, studijavo egiptiečių pasakojimą apie rašymo ir mėnulio dievą Totą savo veikalo Phaedrus reikmėms. Ši pasaka – vienas iš tekstų, kuriuos Platono šeima turėjo nuo Solono laikų. Politikas, įstatymų leidėjas, poetas Solonas buvo Platono protėvis, vienas iš vadinamųjų septynių išminčių, keliavęs po Egiptą, rinkdamas tenykštes žinias. Egiptiečių pasakojime minimas dviejų konkuruojančių miestų įkūrimas, dievų karas su jūros dievu. Šis mitas rezonavo su Atėnų įkūrimo mitu, pagal kurį Atėnė laimėjo Atėnų globą, nugalėjusi jūros dievą Poseidoną. Jei pavyktų įrodyti, kad abu mitai remiasi ta pačia istorija, Atėnų įkūrimas atsidurtų pačioje Egipto civilizacijos aušroje. Platonas sudėliojo šią teoriją, pasakodamas apie Atėnų karą su Atlantidos karalyste. Žinoma, atviras klausimas, ar taip buvo, ar ne. Bet Eudokso pasiūlytas reikšmių pakeitimas palieka keistą kartėlį, primenantį jau minėtą dabar vykstantį formų ir reikšmių kismą. Šiaip ar taip, Platono gebėjimas valdyti mitinę liaudies sąmonę, pasitelkus prarastojo pasaulio metaforą susieti Atėnų didybę su dievais, įrodė tokio mąstymo ir kalbos galią. Kodėl metaforos nemėgstamos? Kai dar studijavau, vienas gerbiamas profesorius pasidalijo su manim filosofų, kalbos tyrinėtojų George’o Lakoffo ir Marko Johnsono tekstu „Konceptuali metafora kasdieninėje kalboje“. Ten nagrinėjami metaforiški realybės suvokimo, veikiau vertinimo ir atpažinimo būdai Vakarų kultūroje: „Metafora daugumai žmonių tėra poetinės vaizduotės blyksnis, retorikos puošmena, veikiau išskirtinės, o ne kasdieninės kalbos reikalas. Be to, įprasta laikyti metaforą tiktai kalbos savybe, labiau žodžių negu minties ar veiksmo išraiška. Mes įsitikinome, kad yra priešingai – metaforos paplitusios kasdieniniame gyvenime, ne tik kalboje, bet ir mintyse bei veiksmuose. Konceptualioji sistema, pagal kurią ir galvojame, ir veikiame, yra fundamentaliai metaforiška.“ Tekste nagrinėjamos įvairios struktūrinės konceptualiosios metaforos anglų kalba, pavyzdžiui, ginčas irgi karas, laikas – pinigai, karo brutalumas nužmogina, vabzdžių baimė varo iš proto. Svarbios orientacinės metaforos: laimė, gėris, sąmoningumas. Gausa yra viršuje, nelaimė, blogis, neracionalumas, nepriteklius – apačioje. Šis tekstas man tapo dar vienu studijų šventraščiu ar visrakčiu. Pradėjau gilintis į konceptualiąsias metaforas, stebėdama, kaip jos kinta, net save laikydama metaforiška būtybe. Maždaug šiame studijų etape perskaičiau daugybę kitų autorių straipsnių – vien spalvų metaforoms skirta nemažai tyrinėjimų. Nuo paauglystės man į smegenis įsirėžę Carlo Gustavo Jungo žodžiai: „Pasąmonė kalba spalvomis.“ Tai paskatino domėtis būtent spalvų metaforomis. Pavyzdžiui, neseniai perskaičiau Abbasso Eslami Rasekho ir Banafsheho Ghafelio straipsnį „Pagrindinės spalvos ir jų metaforinė išraiška anglų ir persų kalbomis: dėmesio centre – Lakoffo konceptualioji metaforų teorija.“ Rašoma, kad spalvų metaforinė išraiška ir jų konotacijos priklauso tik tam tikrai kultūrai, nors kartais pastebimi sąlyčiai tarp įvairių kultūrų. Kodėl man taip rūpi metaforos? Kiti dėl to nesuka sau galvos arba jiems tiesiog neįdomu? Kai kurie žmonės pikti, abejingi pasaulio negandoms, o dar kitiems bet kokia dekonstrukcija kelia nerimą, jie nesugeba, veikiau stokoja valios, nesiryžta žengti anapus. Kas yra kas arba kas ir kodėl su jais darosi, paaiškina psichoterapeutai, televizijos laidos, socialinis tinklas Tik Tok... Saraha Bakewell „Egzistencialistų kavinėje“ nagrinėjanti Sartre’o, Husserlio, Heideggerio, Simone’os de Beauvoir, kitų fenomenologų idėjas, kreipiasi į Platoną: „Nes tu skelbiesi jau seniai suvokęs, ką reiškia sąvoka „būtis“. O mes, kurie tarėmės ją suprantantys, dabar suglumome.“ Manau, filosofija ir visų „kodėl“ aiškinimasis šiandien tapo asmeniniu reikalu, nes kiekvieno galva prikimšta skirtingų žinių, visų patirtys kitokios, todėl turime stengtis, kad suvoktume būties metaforiškumą. Filosofų tekstai gali nebent nukreipti reikiama linkme. Tačiau kodėl metaforos plačiausia prasme galėtų būti nemėgstamos? Gal tai susiję su transcendencijos arba kažko, kas nėra pinigai, materija, proto susikurtasis „aš“ ir pasaulio paviršius, neigimu? Bakewell sako: „Jei žvelgdama į save matau tik daugybę susiformavusių ypatybių, asmenybės bruožų, polinkių, trūkumų, mane skaudinančių praeities liekanų ir kitų dalykų, spraudžiančių į tapatybės rėmus, užmirštu, kad nė vienas iš šių dalykų nė iš tolo neapibrėžia manęs. Sartre’as, perfrazuodamas Descartes’o posakį „Mąstau, vadinasi, esu“, teigė: „Esu niekas, vadinasi, esu laisvas.“ Nenuostabu, kad tokia radikali laisvė baugina žmones.“ Jei neanalizuojame vidinių ar išorinių metaforų, neklausiame, kodėl yra taip, o ne kitaip, esame proto vergai, o jis saugo jau esamas struktūras, todėl nemėgsta metaforų. Dirbtinio intelekto akivaizdoje kolektyvinė sąmonė akivaizdžiai plokštėja. Deja, bet būties aiškumas šauna aukštyn atvirkštine koreliacija... Vaizdas ir kalba Tikiuosi, skaitytojai nepamanys, kad nutolau nuo tikslo – atskleisti metaforos paslaptį, uždengtą nepermatomu šydu, nes nuojautų siūlai kaip tik veda prie to paties. Skirtingi kūrėjai ir mąstytojai sukuria prasmių debesį, susisluoksniavusį chaoso, sukelto tuštybės, gobšumo, beprasmybių, akivaizdoje. Jonas Mekas irgi bandė atskleisti anapusinį pasaulį, esantį anapus daiktų. Skaitydama Ramūno Čičelio disertaciją „Jono Meko kūrybos filotopinė žiūra“, prisiliečiau ir prie Arvydo Šliogerio meistriškų metaforų, ir prie „filotopijos“ – tai naujadaras iš dviejų graikiškų žodžių „mylėti“ ir „vieta“. Čičelis rašo: „Šliogerio filotopija kyla ne vien iš meilės vietai ir daiktams joje, o ir iš meilės kalbai – neįmanoma mylėti daiktų, nemylint kalbos, tik sutaikius šias dvi priešybes meilė vietai gali būti apmąstyta.“ Mylėti – tai suteikti reikšmingumo, priimti kitą ar kitką kaip savo dalį. Kai vartau Arvydo Šliogerio „Melancholijos archipelagus“, kūnu bėgioja šiurpuliukai. Autoriaus fotografijų ir tekstų santykis dvelkia iškristalizuota išmintimi: „Blanchot teisus tardamas, kad be kalbos nieko neįmanoma parodyti. Tačiau tai nereiškia, kad be kalbos nieko negalima pamatyti. Tiesą sakant, esmingai pamatyti galima tik tada ir ten (dabar ir čia), kur nutrūksta kalba. Kol nenutildome kalbos, tol negalime matyti. Ir ne tik matyti, bet ir girdėti, uosti, lytėti, skanauti. Kol kalbame, Transcendencija tyli; ji prabyla – bet ne mūsų kalba – mums nutilus. Tylos kalba – bebalsė ir bereikšmė; ji visiškai nesuprantama, bet kaip tik todėl maksimaliai prasminga. Debesų tyla, kalvų tyla, vėjo tyla, upokšnio tyla, krentančio lapo tyla, vieversio giesmės tyla, kriokiančio vulkano tyla ir melancholija, – štai kaip byloja vis dar pasislėpęs Esmas. Esmingai kalbėti reiškia esmingai tylėti. Tavo tekstas tuo prasmingesnis, kuo jame daugiau tylos.“ Šią filosofo pastraipą iliustruoja upės vingis, nutviekstas gelsvų saulės spindulių, prasiskverbusių pro sunkius rudens debesis ar smogą, kontrastingai apibrėžia belapių medžių siluetus ir laukinę pievą. Šliogerio fotografijų prasminga tyla ir esmas simbolizuoja gamtos vyksmus, ritmus ir dėsnius, kuriems norom nenorom paklūstame. „Galima nusivilti daiktų pažinimu, bet niekada nenuvils daiktų regėjimas, nepretenduojantis į pažinimą ir apskritai neturintis jokių pretenzijų daiktams“, – Šliogerio poetiką geriau supratau po 10 dienų Vipassanos meditacijos stovykloje, kur nuo 4-os ryto iki 9-ių vakaro meditavau (su trumpomis pertraukomis užkąsti ir pasivaikščioti). Vipassana – tai iki šiol išlikęs Sidhartos Gautamos Budos mokymas matyti realybę tokią, kokia ji yra. Mūsų protai sugeba pažinti, atpažinti, įvertinti, reaguoti. Tai, apie ką ir kaip rašė Šliogeris, yra visiška Vipassana. Tyrą būtį patiriame būdami vaikai, ji glūdi už žodžių ir nėra įvardijama. „Vaizdas ir žodis siejasi su Tikrove, bet dar labiau nuo jos atskiria. Perdavimui reikalingas tarpininkas, kuris savaime jau nebėra Tikrovė. Tikrovė komunikuoja su Tikrove per netikrovę. Tuo tarpu Tikrovės patirtis pati veržiasi į netikrovę, trokšta būti išreikšta vaizdu ir žodžiu“, – rašė Šliogeris. Ar gali būti, kad ši netikrovė – metafora? Krzysztofo Czyżewski’o tarpkultūrinių metaforų animacija Savo pasakojimo šerdį radau visai netoli daugeliu atžvilgių. Trečiame kurse, per akademines atostogas, nusekiau paskui savo nuojautas į Lietuvos ir Lenkijos pasienį. Krasnogrūdoje, Czesławo Miłoszo šeimos dvare su ryškiai raudona veranda ir sename, ūksmingame parke, veikia Pogranicze – Paribio tarpkultūrinio dialogo centras, dar vadinamas Mažuoju pasaulio centru. Vienas iš jo įkūrėjų, Krzysztofas Czyżewski’s, metaforų animatorius, idėjų praktikas, nors darbo reikalais keliauja po visą pasaulį – nuo Vidurio Europos iki Balkanų, Indonezijos ir JAV, – tačiau rašo, mąsto, vaikštinėja ir gyvena netoli dvaro, miško papėdėje. Czyżewski’s, rašytojas, režisierius, tarpkultūrinės veiklos organizatorius, Europos ir JAV universitetų dėstytojas, sako: „Nebūtų pasaulio, to galaktikos skersgatvio, kuriame įmanoma meilė, be mažųjų pasaulio centrų.“ Tad Krasnogrūda yra vienas iš dramblių, ant kurių laikosi pasaulis. Man atvykus ieškoti metaforų esencijos, pirmąkart pietaujant su ponu Czyżewski’u, prisijungė šeimos šuo Rumi. Ryškiai prisimenu savo vidinę būseną tądien, Krasnogrūda mane užbūrė – jaučiausi kaip vaikas, gaudantis kiekvieną šviesos ir garso vibraciją. Žinoma, pradėjau smalsauti, ką reiškia šuns vardas. Pasirodo, jis duotas XII a. gyvenusio persų poeto, mistiko garbei. Man to nepakako, įsisiurbiau tarytum erkė, tad ponas Czyżewski’s pakvietė į biblioteką ir paskolino man 700 puslapių tomą apie Džalal al-Din Rumi gyvenimą, mokymus, poeziją. Pirmosiomis dienomis Krasnogrūdoje akys buvo apraibusios, o mintys apsvaigusios nuo to, koks tankus, vaizdingas, ornamentuotas esmių, reikšmių ir prasmių audinys audžiamas Mažajame pasaulio centre...

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama