Andrėja TARANDA. METAFORŲ PASLAPTYS

Andrėja TARANDA. METAFORŲ PASLAPTYS...Andrėja TARANDA METAFORŲ PASLAPTYS Žinių vandenyno įlanka Kai pirmame bakalauro studijų kurse stojau į Academia cum Laude, bandžiau iš(si)aiškinti, kas mane taip stipriai traukė studijuoti poetų ir karių, nužemintųjų ir apskritai pokario generacijos literatūrą. Vieną naktį, tarp sapno ir realybės, klausiau savęs – sekiau minčių pėdsakais, kas kirbėjo viduje, kai, būdama gimnazistė, skaičiau Alfonso Nykos-Niliūno, Antano Škėmos kūrybą? Kas koduota jų literatūrinėje kalboje? Dar svarbesnis klausimas, kaip koduota? Mintyse šmėstelėjo Czesławo Miłoszo poetikos patirtis, kai, regis, visa siela jausdavau žodžius, kurie atgaivindavo ir patvirtindavo esmines mano nuojautas, nes lyrinio subjekto jausenos ir pasirinkimai atrodė tokie aiškūs, tarsi ten būčiau aš pati. Vis dėlto niekad nenorėjau tapatintis su grandais ar dievaičiais – tiesiog intuityviai dėliodavau savo galvosūkius iš kitų kūriniuose randamų užuominų. Tąsyk paryčiais radau atsakymą – mane žavėjo jų kalbos kodai, sklendžiantys metaforų sparnais. Pamenu, studijuosimą temą aptarusi su studijų mentoriumi, profesoriumi Egidijumi Aleksandravičiumi, tiesiog triumfavau – universitete galėsiu nagrinėti metaforas ir kultūros formų istoriją! Tačiau tik dabar, po šešerių metų, jaučiuosi galinti apie tai rašyti – protas, praturtintas patyrimu ir žodynu, geba ieškoti atsakymų į klausimus apie metaforų galią. Tuo pat metu žinau, kad tai viso labo ištyrinėta žinių vandenyno įlanka. Vis dėl to pasisekė, kad ji gali tapti visrakčiu, mąstant apie kitas paslaptis. Tad šiuo kukliu kūriniu siekiu istorijas ir suvokimus atiduoti popieriaus ir atminties amžinybėlėms. Nors vis dar laikomasi tvarkos, suriktuotos pagal disciplinas, mano studijos buvo tarpdiscipliniškos, galėjau stebėti, tyrinėti metaforas įvairiuose kontekstuose, joms taikydama tarpais visiškai lingvistišką, tarpais filosofinę žiūrą. Taip jau būna, kai realybės reiškinys įvairiapusis, tą reikėtų turėti omenyje ir skaitytojams. Trilogijos, kurią skaičiau paauglystėje, pirmosios dalies, pavadintos „Vėjo vardas“, pagrindinis veikėjas Kvoutas išvyksta į kelionę, ieškodamas Tikrųjų Daiktų Vardų ir patenka į Universitetą. Fantastikos žanro knyga daiktų vardus laiko magija, valdančia materiją. Viliuosi, mano žodžių vaizdiniuose įžvelgsite – šios knygos realybė nėra toli nuo esamosios tikrovės. Senovės pasauliai ir formos Visų pirma, žodį metafora (kuri graikų kalba reiškia „pernešimas, perkėlimas“) vartoju pagal Aristotelio apibrėžimą – tai tropas, padedantis išreikšti, kas realybėje egzistuoja, tačiau to neįmanoma tiesiai apibūdinti, todėl einama per aplinkui. Metaforą sudaro dvi dalys – su „kuo“ lyginama ir „kas“ lyginama, nors ši dalis nutylima, bet numanoma, tarsi bevieliu ryšiu perduodama tiesiai į smegenis. O kas iš esmės tai yra? Mąstydama apie metaforas visąlaik įsivaizduoju erdves šiapus ir anapus. Anapus egzistuoja esmės, prasmės, esencijos ir visa, kas neapsakoma, neįvardijama, gal dar neįvardyta, o gal jau užmiršta? Šiapus egzistuoja formos ir daiktai – materija. Dabar žaibo greičiu nuolat keičiamos anksčiau pamatinėmis laikytos gyvenimo formos, žodžiai, jų reikšmės. Pavyzdžiui, keliamas klausimas, kas yra moteris? Vienas iš siūlomų atsakymų toks: „Kas jaučiasi kaip Moteris ir identifikuoja save kaip Moterį“. Šis apibrėžimas aiškiai tuščiaviduris, jame nėra esencijos. Nes jeigu bet kas gali būti bet kuo, vadinasi, tas bet kas yra niekas? Sunaikinusi tam tikrus idėjinius, vertybinius, galiausiai moralinius pamatus visuomenė, matyt, užsimiršo, žaidžia gyvenimo teatrą tik dėl paties žaidimo? Tokios tuštybių alegorijos mano dėmesį patraukia vis dažniau, ypač nuo to sykio, kai pradėjau gilintis į metaforų ir kultūros formų esmę. Neseniai galutinai įsisąmoninau garsųjį Antoine’o de Saint-Exupéry teiginį: „Tai, kas svarbiausia, – akimis nematoma.“ Nematydami širdimi, gyvename šiapus, beprasmybių matricoje, tarp aibės nereikalingų, nepuoselėjamų ir nebranginamų daiktų, vietų, minčių... Tampame niekuo. Matome tik materiją. Gyvename be metaforų? Biblija metaforų paslaptims studijuoti man tapo Haydeno White’o „Metaistorija“, nors atrodė, kad tarp metaforų, istorijos mokslo ir kultūros formų nėra daug bendrumų. White’as cituoja Gastono Bachelard’o žodžius: „Tyrinėti galima tik tai, apie ką jau buvo svajota.“ Man, gerokai panardžiusiai transcendentinėse metaforų bangose, kai vėl perskaičiau šiuos žodžius, nuojauta pakuždėjo: Eureka! Visa, kas mūsų kultūroje realu, kadaise egzistavo tik kažkieno svajonėse! Kaip visa tai tampa realybe, kaip su tuo susijusios metaforos, lingvistika ir istorija? White’as išskyrė keturias istorinės sąmonės formas: ironiją, sinekdochą, metonimiją ir metaforą. Metafora – tai kalbos figūra, kai vienas dalykas išreiškiamas, pasitelkiant kitą, pabrėžiami abiejų panašumai ar keliamos asociacijos. Tai leidžia nagrinėti sudėtingas sąvokas, kurti ryškius vaizdinius. O metonimija yra žodžio ar frazės, sąvokos pakeitimas kita, glaudžiai susijusia, palengvinančia skirtingų elementų ryšį, praturtinančia prasmės sluoksnius. Sinekdocha – metonimijos atmaina, kai dalis atstoja visumą arba atvirkščiai – suspaudžiant ir sutelkiant prasmę, atkreipiamas dėmesys į konkrečius aspektus ar elementus. Ironija yra irgi retorinė figūra, susijusi su neatitikimu tarp to, kas ketinama ar ko tikimasi ir kas iš tikrųjų vyksta. Ji dažnai išryškina prieštaravimus, neatitikimus ar netikėtumus, skatina kritiškai mąstyti, meta iššūkį įprastoms interpretacijoms. White’as pateikia pavyzdžius: Metafora: „Prancūzijos revoliucija buvo ugnikalnio išsiveržimas, sukrėtęs visuomenės pamatus. Išsiveržė išsilydžiusi radikalių idėjų lava ir nušlavė senąją tvarką.“ Metonimija: „Plunksna galingesnė už kalaviją“ (žodį „plunksna“ vartojant rašytinio žodžio galiai išreikšti). Sinekdocha: „Baltieji rūmai paskelbė naują politiką.“ (Žodžiai „Baltieji rūmai“ reiškia visą JAV vyriausybę.) Ironija: „Milžiniškos gerovės akivaizdoje milijardierius filantropas apgailestavo dėl savo prabangaus gyvenimo būdo sunkumų.“ Autoriaus teigimu, istorinė sąmonė ,,kažin ar gali būti kas nors daugiau už teorinį ideologinės pozicijos, kuri padeda Vakarų civilizacijai nusistatyti santykį ne tik su prieš ją buvusiomis, bet ir su vienalaikėmis ar kaimyninėmis kultūromis bei civilizacijomis, pagrindą. […] Istorinė sąmonė traktuotina kaip specifinis vakarietiškas prietaras, retrospektyviai paremiantis tariamą šiuolaikinės industrinės visuomenės pranašumą.“ O istorinis veikalas – ,,pasakojamasis prozos diskursas, atskleidžiantis praeities struktūras, procesus ir modelius, arba paveikslas, paaiškinantis, kokie jie buvo.“ Šiais žodžiais išreiškiama ne tik istorijos mokslo svarba Vakarų kultūrai, bet ir jos santykis su lingvistika, kūryba, vaizduote, sakyčiau, net su tam tikrais burtais. Dažnas prisimename iš vaikystės arba vis dar taikome mąstymo būdą, pagrįstą vaizdiniais, esančiais anapus žodžiams suteiktų reikšmių ir apibrėžčių. Pradinėse klasėse veiksmai, reiškiniai įgavo pavadinimus, reikšmes, o protas reikalavo vis daugiau žinių užpildyti logikos spragoms. Analizuodama save šiandien, dirbtinio „intelekto“ akivaizdoje, turiu naują atspirties tašką. Žodį intelektas parašiau su kabutėmis, nes programa, kad ir kokia įmantri, greita būtų, vis tiek yra dirbtinė. Kol kas, nekreipdama dėmesio į pokyčius ir klausimus, kilusius visuomenei po šios programos sukūrimo ir išpopuliarinimo, sakyčiau, proto lyginimas su DI, yra naujas žmogiškumo ir intelektualumo testas. Mokyklos laikais ir dar anksčiau mano protas buvo užprogramuotas – praeitis yra istorija, ateitis – tai, kas dar neišgyventa ir neužrašyta, o dabartis kupina jau įvardytų reikšmių. Pasak White’o, buvau mokoma viešai priimtų to laiko prietarų? Veikiau tai metaforiškai apibūdinamas santykis, pabrėžiant, kad istoriją susieja su prietarais aklas tikėjimas. Vis dėlto tam tikra mąstymo, vertinimo, atpažinimo programa irgi buvo įdiegta. Tačiau tai, mano nuomone, nereiškia, kad baigus mokyklą ir universitetą galima vadintis intelektualu. Pavyzdžiui, į mintiratį grąžinus jau minėtą Aristotelį, vadinamą paskutine asmenybe, perskaičiusia visus ano meto tekstus, teoriškai galima teigti, kad DI, turintis prieigą prie daugelio skaitmeninių duombazių, yra naujasis Aristotelis??? Niekaip neapsiverstų liežuvis šito sakyti, nekiltų net pirštas paspausti klaviatūros mygtuką. Iškart mintyse iškyla moralės, kūrybos sąvokos, protui neva greitai lyg exceliu suskaičiavus skirtumus. Grįžtant prie savirefleksijos rezultatų, visada domėjausi galimomis reikšmėmis nuo kažkieno ištarto žodžio tarp eilučių iki kūno kalbos ar kvantinės fizikos, paaiškinančios pasaulį. To domėjimosi įmantresnis įpėdinis – pasaulio (de)metaforizavimas, troškimas viską patirti tiesiogiai, suvokti, kas yra kas, gyvenimo prasmės kūrimas, pasitelkiant metaforas. Besidomėdama metaforomis, supratau, kad tai sąlytis ir su transcendencija arba tuo, kas yra anapus, perkeltinių prasmių zonoje. Susidomėjau Carloso Castanedos, filosofijos mokslų daktaro, antropologo, rašytojo veikalais apie senovės Meksikos šamanus. Nesileisdama į diskusijas dėl jų realumo, norėčiau apšviesti metaforą iš kito kampo, pacituodama šamano don Chuano Matuso žodžius: „Žmonių magija yra ketinimo būdu kuriama visata.“ Don Chuanui ir jo klano šamanams, kurie savo žinias perduoda iš kartos į kartą, jų pačių skaičiavimais jau tūkstančius metų, ketinimas reiškė abstrakčią energetinę bangą, peržengiančią mums pažįstamo, matomo, įvardijamo pasaulio ribas. Šamanas klausė, kur yra Baltieji rūmai? Sutapimas, kad čia tas pats pavyzdys, kurį White’as pasitelkė metonimijai apibrėžti. Atsakydamas į savo paties klausimą, don Chuanas pabrėžė, kad šią akimirką jie nesuvokiami jusliškai, netgi yra ne mūsų mintyse, o ypatingoje ketinimo srityje, kur Baltųjų rūmų idėja nuolat pildoma viskuo, kas yra su jais susiję. Šiais teiginiais, tikiuosi, demistifikavau savo vartojamą magijos apibrėžimą. Pagal šamano pateiktą pavyzdį, regis, galima teigti, kad žmonių magijos arba kūrybos galia pasireiškia metonimijos arba sinekdochos forma. Bet! Čia tik sutapimas, ketinimo sritis labiau metafora, nes tai abstraktu ir neegzistuoja be sąsajų ir papildymų – viena koja stovi apčiuopiamoje realybėje, o kita – neišreiškiamybėje. Be to, išreikštą metaforos dalį suvokiame, tik žinodami kontekstus ir kitas sąsajas, nes tada galime dekoduoti palyginimus – vadinasi, turime būti prikaupę žinių. Lingvistas Joe Grady’s tvirtina: „Metaforų supratimo kognityvinių procesų tyrimai remiasi pagrindine prielaida, kad metaforomis nustatomos atitiktys tarp sąvokų iš skirtingų sričių. Paprastai vienos srities elementų projekcija į kitą sritį apima ne tik objektus ir savybes, bet ir santykius, įvykius, scenarijus, būdingus pradinei sričiai.“ O ką reiškia pats įvardijimas? Kai mokiausi italų kalbos, mane sužavėjo jų prisistatymo vardu metaforinis žaismas, pavyzdžiui, aš turėčiau sakyti: ,,mi chiamo Andrėja“ (save vadinu Andrėja). Įdomu, kad veiksmažodis „chiamare“ reiškia ir ,,kviesti“, kaip lietuvių kalbos žodis vadinti. Duodami kam nors vardą, pavadinimą, pažymime to realumą, tarsi pakviečiame į savo pasaulį. Tėvai, rinkdami kūdikiui vardą, ilgai svarsto, ieško, dvejoja… Visiems žinomas posakis „žodis ne žvirblis“. Bet retas iš tiesų pasveria savo žodžius, suvokdamas, juo labiau prisiimdamas šią atsakomybę. Dar rečiau vartoja metaforas. White’as, nagrinėdamas jas istorijos mokslo kontekste, pirmiausia pasitelkė Friedricho Nietzsche’s apibrėžtus „du būdus, kaip žmonės žvelgia į istoriją: gyvenimą neigiantis tipas skelbiasi radęs vienintelį, amžinai teisingą ar „tikrąjį“ požiūrį į praeitį, o gyvenimą teigiantis tipas skatina vizijas, jų tiek, kiek yra individualių projektų, žmonėms bandant suvokti save.“ Pirmasis, pasak Nietzche’s, tik „dar viena krikščionių poreikio tikėti vieną Dievą atmaina, apribojanti gyvenimą, arba noras pasikliauti pozityviu mokslu, įtikint absoliučiai teisingais ir išbaigtais gamtos dėsniais.“ Lygiai taip ir metafora gali būti pozityviai sklidina prasmės, išminties arba negatyviai tuščia, neigianti kitas žinomas reikšmių sistemas. Skirtumą lemia metaforos kūrėjo arba vartotojų intencija ir moralė. Antikos laikais įsitvirtino samprata eudaimonija – bendrasis gėris. Įvairiausi turtai – nuo dvasinių iki materialių – buvo suprantami kaip priemonė siekti eudaimonijos. Kokiais būdais anuomet žmonės lavindavosi? Pavyzdžiui, senovinis retorikos pratimas „Busiris“ siejamas su graikų filosofu Izokratu. Mokiniai turėdavo parašyti kalbą, ginančią Busirį, Egipto karalių, garsėjusį žiaurumu. Galėjo remtis istoriniu kontekstu, kultūriniu reliatyvumu, pasitelkti kitas retorines priemones, kad auditorija susidarytų palankesnę nuomonę apie Busirį. Tikslas – ne pateisinti karaliaus veiksmus, bet lavinti mokinių retorikos ir empatijos įgūdžius, ieškant įtikinamų argumentų nepopuliaraus ar moralės požiūriu abejotino asmens naudai. Kalbos slėptuvė Sovietų aneksuotoje Lietuvoje paplito ezopinė kalbos maniera. Tai toks kalbėjimo bei rašymo būdas, kai tikroji autoriaus mintis paslepiama tarp eilučių ir metaforų. Menotyrininkas Danas Lapkus, 2003 m. Čikagoje išleidęs knygą „Poteksčių ribos“, apie ezopinės kalbos sampratą rašė: „atviras tekstas ar vaizdas tampa potekste, siejant jį su skaitytojo sąmonėje svarbiu istoriniu įvykiu ar simbolinę prasmę turinčia vieta. Beveik kiekviena, net ir buitinė užuomina apie „rūsį“, „mišką“, „Sibirą“ leidosi apibendrinama iki ginkluoto pasipriešinimo ir tautos kančių kodo. [...] Su sovietais siejamos vietos ar įstaigos – kalėjimas, beprotnamis, kareivinės – kūryboje dažnai žymi veiksmo vietą ir suabsoliutinamos kaip bendras santvarkos įvaizdis.“

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama