Dr. Liliana NARKOWICZ. ISTORINĖ SENSACIJA (2)

Dr. Liliana NARKOWICZ. ISTORINĖ SENSACIJA (2)...Bajorė Radvilaitė-Goštautienė Barbora Radvilaitė gimė 1520 m. gruodžio 6 d. Vilniuje – būtent tokia data žinoma iš Radvilų giminės genealoginio medžio, kuris iki 1939 m. buvo Radvilų pilyje Nesvyžiuje, dabartinėje Baltarusijoje. Lenkės ir lietuvio dukra gavo motinos vardą – Barbara Kolanka iš Dalejovo (Rytų Mazovija), užaugusi Lenkijos ir Rusijos pasienyje, garsėjo grožiu ir pomėgiu flirtuoti net su karaliumi. Tėvas – Jurgis Radvila, kurio pirmoji žmona buvo Barbora Kiščanka, Trimitų (Trzy Trąby) herbo didikas, Vilniaus kaštelionas. Jis dalyvavo mūšiuose prieš kryžiuočius, totorius ir Maskvą. 1508 m. padėjo Konstantinui Ostrogiškiui iškovoti pergalę Oršos mūšyje. Nuo 1531 m. – Lietuvos didysis etmonas ir Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės vadas (mirė 1540 m.). Nerūpestinga Barboros vaikystė prabėgo daugiausia Vilniuje ir šeimos dvare Dubingiuose. Jos tėvai buvo katalikai, priklausė turtingam Lietuvos elitui. Rezidavo Vilniuje, sodais apsuptuose rūmuose šalia karališkosios pilies – Jogailaičių dinastijos buveinės. Barbora turėjo brolį Mikalojų, kuris dėl plaukų ir barzdos spalvos buvo vadinamas Ruduoju ir vyresnę seserį Oną. Iki pat gyvenimo pabaigos Barbora palaikė šiltus, artimus santykius su rūpestingu broliu. Jie keitėsi dovanomis, laiškais. Barboros senelis iš tėvo pusės buvo Mykolas Radvila, Trakų vaivada, vėliau Vilniaus kaštelionas (mirė 1509 m.). Radvilų šeimos susirašinėjimas, Barboros laiškai motinai, seseriai, broliui, vėliau ir karaliui bei vyrui Žygimantui II Augustui Jogailaičiui, įrodo, kad kasdienybėje vartojo lenkų kalbą. Radvilaitė nuo vaikystės buvo įpratusi prie komforto ir turtų. Tą liudija ne tik Radvilų pilys bei rūmai, jų apstatymas, žemės plotai, dvarų apimtys, bet ir „Daiktų registras“, kurį ji gavo, tekėdama už 29 metų Stanislovo Goštauto, Naugarduko vaivados Alberto Goštauto sūnaus, kuris buvo Didysis Lietuvos kancleris ir Vilniaus vaivada, todėl palaidotas Katedroje (antkapinis paminklas su bareljefu išlikęs). Radvilaitės kraitį sudarė 30 sidabrinių, dubuo, dengtas auksu, 12 paauksuotų taurių, sidabriniai puodeliai, taurės, dubenys, lėkštės, šaukštai ir žvakidės. Brangakmeniai: perlai, grandinėlės, žiedai, auskarai, plaukų segtukai ir „dvylika perlų apykaklių“. Karieta ir vežimai, 24 arkliai „išmokyti juos tempti“. Patalynė, staltiesės ir drabužiai. Be kita ko, „aštuoni auksiniai gaubtai“, „raudona beretė su auksavimu, Venecijos meistrų darbo“, „puiki pelenų spalvos kepurė su sabalais“ ir kt. Jurgis Radvila, galvodamas ne tik apie šeimos, bet ir apie politinę padėtį, iš pradžių savo dukteris bandė ištekinti už kunigaikščio Iljos Ostrogiškio. Bet jis nenorėjo nei Barboros, nei Onos, matyt, dėl tuo metu Lietuvoje vyravusios „pernelyg laisvos mergaičių moralės“. Barborai 1537 m. gegužės 17 d. ištekėjus, tėvas pasirūpino dukrą teisiškai apsaugoti – vyras Stanislovas Goštautas užrašė jai dvarus (įskaitant Geranainių pilį) ir 8 000 kapų lietuviškų grašių. Vestuvės įvyko Geranainyse (Ašmenos apskritis), dabartinė Baltarusijos teritorija. Ten, pagrindinėje Goštautų šeimos rezidencijoje (keturkampė pilis su keturiais bokštais, apsupta gynybine siena), jie ir apsigyveno. Barbora gavo vaivadienės titulą. Paskutine šeimos pagausėjimo viltimi gyvenęs jaunavedys veltui laukė atžalos. Nežinia, ar dažni išsiskyrimai, kuriuos lėmė jo tarnybinės pareigos, ar daugybė moterų iš pašalies, ar Barboros nepasitenkinimas vedybiniu gyvenimu ir bendra vyro namų atmosfera, lėmė, kad jie vienas nuo kito pradėjo tolti. Viename iš laiškų giminaitis rašė, kad Barbora turėjo seksualinių ryšių „iš poreikio ir dėl prigimties“. Likimas šią santuoką išskyrė amžiams – Stanislovas Goštautas (tuomet jau Trakų vaivada) netikėtai mirė 1542 m. gruodžio 18 d. Jaunoji našlė būtų buvusi pasakiškai turtinga, bet neleido griežti Lietuvos įstatymai. Jei paskutinis šeimos atstovas iš šio pasaulio pasitraukia, nepalikęs įpėdinių, didesnė dalis kilnojamojo turto atitenka LDK ir jos valdovui. Tuo metu Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis buvo Žygimantas I Senasis, o koregentas (karūnuotas monarchas, vienas iš bendrai valdančių asmenų, koregencijos dalyvis) – jo sūnus Žygimantas II Augustas. 1543 m. liepos 30 d. jis atvyko į Lietuvą įsirengti rezidencijos Vilniaus pilyje, nes buvo neseniai vedęs. Atsiimti priklausantį palikimą po to, kai mirė bevaikis Goštautas, paskutinis šios šeimos atstovas, irgi patikėta koregentui. Į Lietuvą karalaitis atvyko, nerimaudamas dėl nesėkmingo vedybinio gyvenimo, pavargęs nuo politinių kivirčų ir daugybės meilužių, kurių nevengdavo. Spalio mėnesį susiruošęs į medžioklę, prie progos užsuko į Geranainis „atsiimti vertingų daiktų, kurie liko, mirus Goštautui“. Sužavėtas jaunosios našlės, išvykti neskubėjo. Viešnagė Geranainyse užtruko. Turėjo pasiteisinimą – Lietuvoje kilo dar viena maro epidemija. Vilniaus vaivada ir iždininkas viską kruopščiai suskaičiavo: grynuosius pinigus, sidabrą, brangenybes, pajamų įrašus ir kt. Greičiausiai ne viskas buvo paimta. Barbora Goštautienė sužavėjo Žygimantą kaip moteris. Jis troško susitikimų. Nelengva mylėti Romaną su jaunąja našle Žygimantas užmezgė, būdamas vedęs Elžbietą Habsburgietę, Austrijos erchercogo Ferdinando dukrą. Dėl artimos giminystės ryšių (Žygimantas buvo Elžbietos pusbrolis) popiežius turėjo suteikti jiems dispensą. Vestuvės įvyko Krokuvoje (1543 m.). Santuoką padiktavo politinės priežastys. Rūpintasi ir dinastijos pratęsimu, nes jis buvo vienintelis karaliaus Žygimanto Senojo ir jo žmonos italės Bonos Sforcos sūnus, paskutinis iš Jogailaičių giminės. Mielo veido septyniolikmetė princesė, anksčiau matyta tik miniatiūros atspaude, atrodė puiki partija. Tačiau kai atvyko, paaiškėjo, kad ji išskirtinai gležno kūno sudėjimo ir dar gležnesnės sveikatos. Be to, neturinti supratimo apie vyro ir moters santykius, o karalaitis augo aplinkoje, kur seksas laikomas stiprybės, veržlumo ir pasitenkinimo šaltiniu. Elžbieta, kukli ir drovi, Žygimantui Augustui neatrodė labai patraukli. Dar blogiau, kad sirgo epilepsija. Priepuoliai ištikdavo net lovoje. Karalaitis atšalo galutinai ir grįžo pas meilužes. Tačiau žmoną atsivežė į Vilnių, kur pats gyveno (tėvai ir seserys rezidavo Krokuvoje). Romanas su Barbora pakeitė būsimojo karaliaus gyvenimą. Jis jautėsi laimingas vyras. Jiedu buvo bendraamžiai, nuo vaikystės supami pilių ir dvarų atmosferos, abu mėgo žirgus, medžioklę ir brangenybes, kuriomis noriai puošėsi. Taigi suartino ne tik fizinis potraukis. Veikiausiai buvo pažįstami iš anksčiau. Juk Barbora – garbingą Lietuvos postą užimančio asmens dukra, o karalaitis vaikystėje ir jaunystėje su tėvais ne kartą lankėsi Vilniuje. Barboros flirtas su karalaičiu (niekas netikėjo rimtais jų santykiais) buvo į naudą Radviloms, kurių spaudžiamas Žygimantas Senasis, išlaikydamas supremus dux titulą (valstybinė kalba anuomet buvo lotynų), valdyti Lietuvą patikėjo savo sūnui. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas įgijo visišką savarankiškumą veikti, o Lietuva – nepriklausomybę. Monarchas buvo dosnus Barboros aplinkai. Radvilas apdovanojo pinigais, negailėjo privilegijų, net apmokėjo kai kurias jų sąskaitas. Barboros ir Žygimanto meilė darėsi vis stipresnė. 1545 m. vasarą netikėtai mirus Elžbietai, kurią karalius iškilmingai palaidojo Vilniuje, jiedu tapo laisvi. Tačiau oficiali santuoka su Barbora atrodė neįmanoma, nes ji kilusi iš nekarališkos šeimos. Bet kokiu atveju Lenkijos valstybės taryba turėjo duoti savo sutikimą, tačiau karalius, matyt, bijodamas, kad leidimo negaus, to net neprašė. 1547 m. vasarą jie slapta susituokė Vilniuje. Nuogąstaudamas, kad žmoną nužudys, pavyzdžiui, nunuodys, tais pačiais metais išsiuntė mylimąją į Dubingius, jos brolio Mikalojaus Rudojo, kuriuo abu pasitikėjo, globai. Pats karalius išvyko į Krokuvą, kad paruoštų dirvą žmonos įvedimui į sostą. Mikalojų Radvilą Juodąjį pasikvietė į Lenkiją, ieškodamas šalininkų, kurie pritartų mezaliansui su lietuve. Barboros pusbrolis traktavo ją kaip įrankį Radvilų giminės iškilimui. Veikė greitai, ryžtingai, nes, kaip rašė laiške: „Karšta meilė greitai blėsta.“ Barbora, pradėjusi susitikinėti su Žygimantu, dar nebuvo kunigaikštienė, tik bajoriškos kilmės Goštautienė vaivadienė. Pasak XX a. istoriko Zbigniewo Kuchowicziaus, senosios istorijos specialisto, Mikalojus Radvila iš imperatoriaus Maksimiliano 1515 m. gavo titulą kaip Goniondzo ir Medelių kunigaikštis. Ši Radvilų atšaka išnyko su trečia karta, nes nebuvo vyriškos lyties įpėdinio. Atšaka, iš kurios kilusi Barbora – Alytaus ir Nesvyžiaus Mikalojaus Radvilos Juodojo (Barboros pusbrolio) bei Mikalojaus Rudojo (Barboros brolio) linija Biržuose ir Dubingiuose – šį titulą gavo 1547 m. iš imperatoriaus Karolio V. Ne dėl valstybinių, karinių ar diplomatinių nuopelnų, o dėl protegavimo ir karaliaus politikos, pelniusios Lenkijos ir Lietuvos didikų simpatijas. Aišku, ne veltui, už tai reikėjo susimokėti. Barboros, kuriai Žygimantas Augustas skyrė ypatingą dėmesį, pastangomis Radvilų šeima vis aukščiau kopė socialiniais laiptais, dalyvaudama sociopolitiniuose procesuose, valstybės tarnyboje. Karalius Žygimantas (jaunesnysis) kunigaikščių titulą Radviloms patvirtino 1549 m. sausio 24 d., perėmęs karališkąją valdžią po tėvo Žygimanto Senojo mirties 1548 m. Radvilų galybė vis augo. Lietuvos istorijoje tai garsiausia ir galingiausia magnatų giminė, kuri didžiavosi savo titulais ir giminystės ryšiais. Nėra jokių abejonių, kad Barboros indėlis buvo ypač didelis. Auksas ir privilegijos, gautos iš mylimojo, vėliau vyro karaliaus, padėjo Radviloms užimti aukštą vietą Abiejų Tautų Respublikoje ir tarp Europos oligarchų. Įsimylėjusio karaliaus padėtis buvo sunki. Prieš jį nusiteikė ne tik bajorija ir didelė Lenkijos didikų dalis, piktinosi motina (ji nedalyvavo nei marčios karūnavime, nei laidotuvėse), bet ir Karūnos taryba, kurios sutikimą monarcho santuokai numatė įstatymas. Buvo grasinama atimti sostą, tačiau karalius vis tiek neatsisakė mylimos moters. Barbora ir Žygimantas, kaip oficialūs sutuoktiniai, į Krokuvą atvyko tik 1549 m. vasario 13 d. Įvažiavo išdidžiai. Juos pasitiko visų bažnyčių varpai ir ceremonija, priklausanti valdovams. Lotynų kalbos nemokančiai Barborai visos sveikinimo kalbos buvo išverstos į lenkų kalbą. To meto metraštininkai (kai kurių manymu, karalius galėjo pasirinkti „gražesnę“) vieningai pabrėžė, kad ji stilingai rengėsi, mėgo ne tik puoštis, bet ir dažnai lankytis pirtyse, kas Lenkijoje dar nebuvo įprasta. Veidą pudruodavo, kad atrodytų baltesnis, o grožiui pabrėžti naudojo įvairius dažus. Krokuvoje abu jautėsi laimingi – nebereikėjo slapstytis, kad galėtų būti kartu. Tačiau Lenkijoje nei meilės, nei supratimo Barbora nerado, nors vyras karalius įvairiais būdais bandė nuo jos tą nuslėpti. 1549 m. gegužės 1 d., laukdamas leidimo žmonos karūnavimui (dvasininkai tam priešinosi) ir baimindamasis nunuodijimo, Žygimantas gėrė tik vandenį. Dokumentaliai perleido žmonai savo dideles valdas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, įskaitant Birštoną, Merkinę, Alytų ir Žiežmarius bei pilį Kaune. Mirtis ir karaliaus sielvartas Barbora, 1550 m. gruodžio 7 d., sekmadienį, karūnuota Vavelio katedroje, jau smarkiai sirgo. Kad ir kaip stengėsi, nepadovanojo karaliui palikuonio. Iš pirmosios santuokos su Goštautu ji irgi neturėjo vaikų. Tikriausiai skausmas, greiti nuotaikos pokyčiai, silpnumas, kraujavimas, persekiojęs Dubingiuose, Vilniuje, o paskui ir Krokuvoje (tą žinome iš jos laiškų), buvo nepagydomos ligos pradžia. 1549 m. rugpjūtį karalius parašė Radviloms, kad Barborą, kurios nuotaika vis prastesnė, ištiko „sunkus ligos priepuolis“, jis esąs prie jos lovos. Kūnas buvo išsekęs, kojos ištinusios. Ant pilvo atsirado pūlinys. Iš gimdos tekėjo nemalonaus kvapo išskyros. Nepaisant gydytojų ir žolininkų pastangų, jaunystės ir turtų, karalienės gyvybė užgeso, praėjus vos pusei metų po karūnavimo. Karaliaus žmona ji buvo ketverius metus. 1551 m. gegužės 8 d., ketvirtadienį, Barbora mirė nuo reprodukcinių organų vėžio, kurį greičiausiai sukėlė per didelis vaisingumą stimuliuojančių medžiagų vartojimas. Pajutusi artėjančią mirtį, ji užsisakė pamaldas, atliko išpažintį, priėmė Šventąją Komuniją ir paskutinį patepimą. Paprašė išeiti kunigus ir dvariškius, kad pabūtų viena su vyru. Mirė ramiai. Žygimantas asmeniškai rūpinosi laidotuvių organizavimu. Pirmiausia išsiuntė pasiuntinį su liūdna žinia į Vilnių, pas Mikalojų Radvilą, tuometinį giminės valdytoją. Karalienės mirtis jam reiškė didelį nusivylimą – planas Radvilų giminę pasodinti į Abiejų Tautų Respublikos sostą žlugo. Šeštadienį, gegužės 10 d., karstas buvo viešai išstatytas Vavelio pilies rūmuose. Remiantis aprašymu, Barbora buvo aprengta juoda atlasine suknele, nors karalius laidodavo aprengtus raudonai. Ant kaklo užsegta auksinė grandinėlė, ant rankos užmautas žiedas. Palaidota su skiriamaisiais ženklais – paauksuota karūna ant galvos, skeptras padėtas dešinėje, obuolys su kryžiumi (krikščioniškojo tikėjimo simbolis) kairėje, t. y. širdies pusėje. Gegužės 25 d., pirmadienį, karstas iš pilies perkeltas į Katedrą, kur vyko iškilmės už velionės sielą. Po to įdėtas į karietą. Laidotuvių procesija iš Krokuvos pajudėjo į Vilnių, nakvynei sustodama tose vietose, kur Žygimantas ir Barbora buvo lankęsi. Prieš pasiekdamas Rūdninkus, Žygimantas nurodė, kad karalienės kūnas „stovėtų po baldakimu priešais namą, kuriame mes gyvenome“. Kelionė iš Krokuvos į Vilnių truko beveik mėnesį. Prie procesijos jungėsi vis daugiau gedinčiųjų vežimuose ir ant arklių. Katedroje laidotuvės įvyko 1551 m. birželio 24 d. Katedra ir pilis pagal paprotį iš vidaus ir išorės uždengta juoda medžiaga. Žvakės ir deglai sužibo visame mieste. Skambėjo visų bažnyčių varpai. Vyko laidotuvių mišios ir egzekvijos. Vargšams buvo dalijama išmalda. Karalius nurodė pastatyti bažnyčią, skirtą šv. Barborai. Radvilos, svajoję apie karališkąjį sostą, rūpindamiesi savo prestižu, prieštaravo, kad Barboros karstas būtų parvežtas į Lietuvą. Žygimantas Augustas šiuo klausimu buvo nepalenkiamas, nes gerai žinojo, kad Krokuvoje ji niekada nebuvo mylima. Jis rašė: „Kadangi gyvai esant jie nenorėjo būti dėkingi, neatrodo mums, kad turėtume laidoti mirusią tarp tokių nedėkingų žmonių.“ Planavo, kad tai bus „laikinas“ palaidojimas – dar nebaigtoje statyti Vilniaus Šv. Onos bažnyčioje ketino įrengti antkapinį mauzoliejų, skirtą jiems abiem. Po mirties norėjo prisijungti prie savo mylimosios. Karalius sielvartavo iki gyvenimo pabaigos. Tačiau turėjo galvoti apie palikuonį. Praėjus dvejiems metams po Barboros mirties vedė savo pirmosios žmonos Elžbietos Habsburgietės seserį Kotryną. Vėl reikėjo popiežiaus leidimo. Paaiškėjo, kad 14 metų jaunesnė sutuoktinė irgi sirgo paveldima šeimos liga – epilepsija. Tačiau ne tokia stipria forma kaip mirusi sesuo, todėl kurį laiką „karalius gyveno su ja kaip su žmona“. Šalia Žygimanto ji buvo daugiau kaip trylika metų, iš kurių dešimt praleido Vilniaus pilyje. Paskui sutuoktiniai išsiskyrė, tačiau oficialių skyrybų nebuvo. 1566 m. Kotryna grįžo į Austriją. Susirašinėjo su vyru. Žygimantas, nuolat ieškojęs panašių į Barborą moterų draugijos, planavo vesti dar kartą. Kotryna mirė, sulaukusi 38 metų, vos 4 mėnesiais anksčiau negu karalius. Paskutiniais gyvenimo metais Žygimantą kamavo tuberkuliozė, podagra, inkstų ligos, tačiau naujausių tyrimų duomenimis, pagrindinė mirties priežastis buvo sifilis. Praėjusiais šimtmečiais tai buvo tokia dažna (tada dar nepagydoma) liga, kad net nelaikyta gėdinga. Žygimantas II Augustas mirė 1572 m. liepos 7 d., eidamas 52-uosius, karališkajame mieste Knišine (Balstogės apskritis), palaidotas Vavelyje. Jis – vienintelis Jogailaitis, privačias meno ir vertybių kolekcijas, kurias saugojo 16 skrynių, palikęs valstybei ir tautai (prieš mirtį lotynų kalba surašė testamentą). Reminiscencija Kiekviena epocha turi savo herojus. Praėjus ilgesniam laikui tas pats įvykis gali atrodyti kitaip. Barboros ir Žygimanto amžinininkai, metraštininkai (tarp jų ir Stanisławas Orzechowskis bei Stanisławas Gurskis) rašė, kad ji buvo paleistuvė, ragana, „rinktinė kekšė“. Tačiau XIX amžiaus tyrinėtojai Michalas Balinskis, Teodoras Narbutas, poetas Antonis Odyniecas Barborą šlovino, gyrė jos grožį, figūrą, ramų būdą, gerumą, pasiaukojimą šaliai. Šiandien žinome, kad ji nesidomėjo politika. Pamilo ne karalaitį, bet vyrą. Troško paprastos moteriškos laimės, kurią pasiekė, tačiau trumpam. Kodėl iki šiol gyva Barbaros Radvilaitės legenda, nors praėjo šitiek metų? Juk ji nebuvo mūšiuose užgrūdinta herojė kaip Emilija Pliaterytė. Nestatydino bažnyčių ir ligoninių kaip karaliaus Vladislovo Jogailos žmona Jadvyga Anžujietė (Katalikų bažnyčios šventoji nuo 1997 m.). Neišgarsėjo kaip Ona Sviatoslavovna (Smolensko princesė), pirmoji Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žmona, rėmusi vyro valstybinę veiklą. Vis dėlto būtent apie Barborą rašė istorikai, to meto kronikininkai, nors ir ne visada teigiamai. Jos portretus tapė dailininkai. Apie ją pasokojo romanai, dramos, eilėraščiai, įskaitant paskvilius. Kodėl Barboros santykiai su karaliumi vis dar kelia visuomenės susidomėjimą? Manyčiau, paslaptis slypi tame, kad, nepaisant didžiosios politikos fono ir karališkosios karūnos, viskas labai gyvenimiška – dviejų įsimylėjėlių mezaliansas, bandant pasipriešinti epochos, istorijos ir laiko sumaiščiai. Laiminga, nors labai trumpa Žygimanto ir Barboros karštos meilės istorija jaudina daugelį, nes atspindi kiekvieno žmogaus troškimą surasti savo „antrąją pusę“, sutapti fiziškai ir dvasiškai, mylėti ir būti mylimam.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama