Dr. Liliana NARKOWICZ. ISTORINĖ SENSACIJA

Dr. Liliana NARKOWICZ. ISTORINĖ SENSACIJA...Dr. Liliana NARKOWICZ ISTORINĖ SENSACIJA Barbora Radvilaitė ir karališkieji kapai Vilniaus Katedros kriptoje Istorinė akimirka! Šiemet sausį išgirdome, kad Vilniaus arkikatedros bazilikos rūsyje rastos trys karališkos karūnos, XVI a. čia palaidotų asmenų: Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio (mirė 1506 m.), Vladislovo II Jogailos anūko; pirmosios karaliaus Žygimanto II Augusto žmonos Elžbietos Habsburgietės (mirė 1545 m.), ir Barboros Radvilaitės-Goštautienės (mirė 1551 m.), antrosios to paties karaliaus žmonos. Jų palaidojimas tuometinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje patvirtina šimtametę lietuvių ir lenkų valstybingumo tradiciją, glaudžius tarpusavio ryšius. Barbora mirė Krokuvoje, tačiau prieš mirtį ne kartą prašė, kad karalius nuvežtų jos kūną į Lietuvą. Elžbieta, su vyru gyvenusi Vilniaus pilyje, ten ir mirė. Nežinia, ar nepagydoma liga (tuo metu epilepsija laikyta užkrečiama ir paveldima), ar tai, kad nuo pat pradžių ji nebuvo mylima žmona, turėjo įtakos tam, kad jos karstas nenugabentas į Krokuvą, Vavelio pilį, kur laidodavo Jogailaičius ir jų žmonas. Aleksandras Jogailaitis (kuris buvo vedęs, bet neturėjo vaikų) yra vienintelis Lenkijos karalius, palaidotas Lietuvoje, nors testamente nurodė, kad jį palaidotų prie šeimos, t. y. Vavelyje. Tačiau Lenkijos magnatai laikė jį valdovu, kuriam labiau rūpėjo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o ne Lenkijos valstybė, matyt, dėl to į prašymą neatsižvelgta. Beje, jis paskutinis iš Jogailaičių kalbėjo lietuviškai. Vilniaus katedroje 2024 m. gruodžio 16 d. buvo rastos ir kitos regalijos: skeptras ir obuolys, karališkosios valdžios simboliai. Be to, keturi žiedai, trys grandinėlės, trys karsto plokštelės ir vienas medalionas. Kiti radiniai – liturginiai daiktai, votai (tarp jų papuošalai), Italijoje 1615 m. mirusio Vilniaus vyskupo Benedikto Vaino (Woyna) karsto lenta ir vyskupo insignijos. Kaip žinome, originalūs orumo ženklai, naudojami per karūnavimo ceremonijas, retai būdavo dedami į mirusių valdovų karstus. Padarydavo tikslias laidotuvėms skirtas jų kopijas, kurias nebūtinai gamindavo iš tokio pat vertingo metalo ir brangakmenių. Tuo siekta ne tik apsaugoti nuo galimų vagysčių per karus ir invazijas, kurios buvo itin dažnos. Autentiškos regalijos (įskaitant kiekvieno karaliaus kardą) buvo nacionalinė vertybė, ją perduodavo į Karūnos iždą, kurį saugojo ir valdė Karūnos didysis iždininkas, pavojaus atveju turėdavęs pasirūpinti, kad viskas būtų perkelta į saugią vietą. Grėsmių akivaizdoje būdavo slepiami ir monarchų karstai, nes bijota palaikų išniekinimo ir plėšimų. Dažniausiai slėpdavo pilies rūsiuose, slaptose kriptose, skliautuotuose vienuolynų ir bažnyčių užkampiuose. Arba tiesiog užmūrydavo įėjimą. Vilniaus katedroje tai buvo padaryta 1939 m. per SSRS invaziją. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę 1655 m. užgrobę maskoliai, plėšikavo ištisus šešerius okupacijos metus. Iš katedros pagrobti vertingi daiktai. Dvasininkų karstai kriptose išniekinti. Tad iki 1931 m. rugsėjo nebuvo žinoma, kas iš tikrųjų nutiko Aleksandro Jogailaičio, Elžbietos ir Barboros palaikams, jų karūnoms. Manyta, kad viskas prarasta. Karališkųjų kapų atradimas 1931 m. Niekas neįvyksta atsitiktinai. 1931-ųjų balandį dėl išskirtinai sniegingos žiemos, o vėliau staigaus atšilimo, Vilniuje kilo potvynis, upės vanduo, pasiekęs virš 8 metrų, užliejo Katedrą (įtrūko sienos, buvo pažeisti pamatai). Iškart įsteigtas Vilniaus bazilikos gelbėjimo komitetas (Komitet Ratowania Bazyliki Wileńskiej), jam vadovavo architektūros istorikas profesorius Julius Kłosas. Karalių kapus rugsėjo 21 d. paryčiais, atlikdami restauravimo darbus rado architektūros inžinieriai Janas Pekša ir Kazimierzas Wilkus (prof. Kłoso pavaduotojas). Jie nedelsdami susisiekė su Komitetu, miesto vaivada ir vyskupais. Į kriptą atvyko meno istorikai Stanisławas Lorentzas ir Marianas Morełowskis, vyskupas Kazimierzas Michalkiewiczius, kurijos kancleris kun. Adomas Savickis, tapytojas ir grafikas Ferdinandas Ruščicas, kuris dienoraštyje rašė: „Patyrėme nepaprastų, nepamirštamų akimirkų, buvome epochinės reikšmės fakto pirmieji, artimiausi liudytojai. Karališkieji kapai rasti!“ Bandyta ieškoti ir kunigaikščio Vytauto Didžiojo palaidojimo vietos ar kitų pėdsakų, tačiau nesėkmingai. Kitą dieną nusipirkti laikraščių buvo neįmanoma net redakcijoje, o vilniečiai kalbėjo, kad įvyko „tikras stebuklas“. Prie istorinio radinio tyrimo prisijungė istorikas ir archeologas Mykolas Bernszteinas, paminklų konservatorius Jurgis Hopenas, skulptoriai Liudomiras Slendzinskis, Rapolas Jakimavičius. Ruščicas iš natūros nupiešė kriptą su karališkaisiais palaikais, karalienės Elžbietos karūną, karalienės Barboros ir karaliaus Aleksandro Jogailaičio kaukoles. Siekiant tikslios įvykių dokumentacijos, nuo pat pradžių dalyvavo fotografas Janas Bułhakas. Katedros rūsyje šviesos tuomet nebuvo, visi dirbo su elektriniais žibintais. Liudytojų pasakojimai rodo, kad ant karaliaus Aleksandro Jogailaičio kaukolės buvo uždėta laidotuvių karūna, turinti „stilingų XVI amžiaus pradžios bruožų su pereinamojo laikotarpio tarp gotikos ir renesanso ženklais“. Šalia karalienės Barboros palaikų rasta jos laidotuvių karūna, auksinė grandinėlė ir sidabrinė karsto lenta „su ilgu lotynišku užrašu, nurodančiu karalienės vardą ir titulą“. Geriausiai išsilaikiusio Barboros karsto galvūgalis apmuštas renesansiniu auksavimu, rasta antra lenta su užrašu apie karalienę ir Lenkijos, Lietuvos, Radvilų giminės herbais. „Karaliaus Aleksandro Jogailaičio ir karalienės Elžbietos karstai dėl puvinio visiškai subyrėjo. Originalios medinės grindys taip pat buvo supuvusios. Kriptos apačioje matosi negilus gruntinio vandens proveržis. Kripta ir visas jos turinys neliestas, kol buvo atlikti išsamūs moksliniai tyrimai“, – rašė Ruščicas. Kripta tinkamai apsaugota – sumontuotos rakinamos, labai sandarios geležinės durys, kurias atidaryti galėjo tik du žmonės, o viskas, ką ten darė specialistai, buvo akylai stebima. Prie Katedros įrengti du policijos kontrolės postai, budėję 24 valandas per parą. Pastato viduje, priešais įėjimą į rūsį, pastatyta sargyba. Žmonės jautė atsakomybę, pagarbą, turėjo savigarbos. Be to, didžiavosi, kad ši garbė atiteko miestui prie Vilijos. Komiteto posėdyje pabrėžta, kad tai „didžiulė garbė visai šaliai, o pirmiausia Vilniui, kaip Jogailaičių dinastijos buveinei ir senosios kultūros židiniui“. Specialiai niekas šių kapų neieškojo. Nesitikėta, kad jie išliko per istorines sumaištis. Džiaugtasi, kad šiek tiek atslūgus potvyniui ir prasidėjus pastato valymo bei džiovinimo darbams, rugpjūčio 26 d. po altoriumi Šv. Kazimiero koplyčioje rastos dvi cinko skardinės su Lenkijos karaliaus Vladislovo IV Vazos širdimi ir viduriais, padėtos šioje koplyčioje po jo mirties 1648 m. Jos buvo skylėtos, tikriausiai ieškota monetų ar kitų vertybių. Vladislovas IV (taip pat titulinis Švedijos karalius ir Rusijos caras) mirė Lietuvoje, Merkinėje, keliaudamas iš Vilniaus į Varšuvą. Jo kūnas palaidotas Krokuvoje, tačiau širdis, paties karaliaus pageidavimu, liko Vilniuje. 1931 m. rugsėjo 2 d., t. y. dar prieš požemiuose surandant karališkąją kriptą, Ruščicas savo užrašuose pažymėjo: „Buvau Katedroje ir išėjau giliai sujaudintas. Prelatas Savickis parodė zakristijoje urnų liekanas ir tai, kas jose rasta. Taigi stovėjau vienumoje prieš karaliaus širdį. Neišdildomą įspūdį padarė tai, kad cinkuotos dėžutės, pagamintos vien tam, kad būtų galima jas įmontuoti į sieną ir jokia akis jų nematytų, išlaikė tvirtą formą ir liniją. Nemokėta daryti prastai. Būta orumo, ir tik per šimtmečius pasaulis pablogėjo.“ Ferdinando Ruščico „Dienoraščiai“ išleisti Varšuvoje dviem tomais (1994–1996). Gavau juos dovanų su dedikacija iš dailininko sūnaus Edwardo ir jo žmonos Kristynos, lankydamasi pas juos Varšuvoje 1998 m. liepos mėnesį. Buvau pakviesta arbatos. Išvykau kupina įspūdžių, praturtinta vertingu pokalbiu ir žiniomis, leidžiančiomis į daugelį dalykų pažvelgti kitaip. Be kita ko, kalbėjomės ir apie karalienės Barboros karsto lenteles, rastas 1931 m. Suintrigavo tai, kad ant vienos parašyta, esą ji mirė sulaukusi 31 metų, o ant kitos (įdėtos į karstą) nurodyta, kad mirė būdama „dvidešimt aštuonerių, dar nė nepasibaigusių savo amžiaus metų“. Pirmoji tikriausiai buvo uždėta jau Vilniuje, galbūt ilgainiui net pakeista. Antroji įdėta į karstą Krokuvoje. Jei vadovausimės tuo užrašu, Radvilaitė gimė 1522 ar 1523 m., o ne 1520 m., kaip šiandien skelbia dauguma istorikų. Epochoje, kai bažnyčios metrikai dar nerašyti, taigi nebuvo tapatybę patvirtinančių dokumentų, laidojimo lentelėse nurodytų datų negalima traktuoti kaip tikro fakto. Mirties metai buvo įrašomi daugmaž iš atminties, sprendžiant pagal tai, kaip konkretus žmogus atrodė. Žinome, kad iš Barboros tikėtasi Jogailaičių giminės pratęsimo. Taigi bandyta ją pajauninti. Ištekėdama už Goštauto, ji negalėjo būti 13–14 metų, nes tokio amžiaus santuokos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nebuvo pripažįstamos. Nepraktikuotos priverstinės santuokos prieš moterų valią. Merginos tekėjo, būdamos 17 ar 18 metų. Tik antrasis Lietuvos statutas (1566 m.), apimantis civilinę, baudžiamąją ir proceso teisę, penkiolikmečius pripažino pilnamečiais. Barboros karste 1931 m. buvo aptikta kalkių, o tai patvirtina, kad po mirties jos kūnas buvo padengtas jomis. Tai daryta dezinfekcijos tikslais (įskaitant infekcines ligas), siekiant sumažinti puvimo kvapą ir atgrasyti graužikus, ypač žiurkes, su kurių antplūdžiu nesėkmingai kovota ne tik XVI a. Tarpukariu buvo atliekami antropologiniai ir medicininiai tyrimai, nustatytas Barboros ūgis – 160,2 cm. Pagal to laikotarpio statistinį vidurkį karalienė buvo gana aukšta. Gerai išsilaikęs žandikaulis taisyklingas, dantys balti. Turėjo liauną taliją, plačius klubus. Ginčas, ar Barbora buvo blondinė, ar brunetė, nedavė rezultatų. Literatūros kūriniuose ji daugiausia blondinė, tapyboje – šatenė.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama