Vidas POŠKUS. ANTIPODIJA

Vidas POŠKUS. ANTIPODIJA...Vidas POŠKUS ANTIPODIJA Ramūno Grikevičiaus paroda „Apverstas namas“ M ūsų nuostabiojoje planetoje – Žemėje – egzistuoja trys šalys, kurias yra aplankę viso labo trys žmonės, ir tai ne visi kartu, bet kiekvienas po vieną. Atlantidoje pabuvojo Platonas. Tame krašte labai gražu. Gyvena atlantai, trykšta karšto ir šalto vandens šaltiniai, auga ypatingi medžiai, vyksta nuolatiniai simpoziumai. Kas galėtų būti nuostabiau? Thomas More’as apsilankė Utopijoje. Ši valstybė stulbina savo tobula santvarka. Piliečiai padorūs, paklusnūs, uoliai atliekantys visuomenines pareigas. Geresnis nebent Tommaso Campanellos Saulės miestas. Bet pastarasis labiau panašus į fikciją, nes kas gi patikės tomis saulėmis, kai po pasaulį slankioja niūrūs šešėliai? O Ramūnas Grikevičius oficialiai užsiregistravęs nuolatiniu, legaliu Antipodijos gyventoju. Kur, kokia ir kas apskritai toji Antipodija? Norintiems tą suprasti, reikėtų įsižiūrėti į Ramūno paveikslus. Bet galima ir pasiaiškinti... Pirmas klausimas, kur ji? Antipodija, kaip rodo Grikevičiaus tapyba, egzistuoja kvazi-realybėje. Taip, tai visiška tikrovė. Čia gyvena žmonės, stūkso pastatai (ir kitokia architektūra), auga medžiai, veši žolynai, yra net kalnai. Tačiau šitas pasaulis apverstas. Jam būdinga visiškai kitokia logika, motyvacija ir argumentacija. Bet, pavyzdžiui, Lietuvos antipodas egzistuoja gana tolokai (kadaise skaičiau Mokslo ir gyvenimo žurnale, kad jis yra kažkur netoli Naujosios Zelandijos), o Grikevičius savo Antipodiją įkurdinęs visai šalia, tiesiog po akių apžiūrinėjantiems jo drobes. Taigi čia ta pati Žemė, žmonių planeta. Antipodijos kraštas geografiškai ir metafiziškai nenutolęs nuo mūsų, tik reikia jį pamatyti, pajausti, suprasti. Paisant minėtos logikos, negalima sakyti: „Ne, tai nesąmonė!“ Nes nusišnekėjimai, net idiotizmai kartais virsta labai rimtais dalykais. Grikevičius tai įrodo vienu konkrečiu savo darbu „Apverstas namas“ – kas galėtų gyventi pastate, kur stogas atstoja pamatus, o tie atsidūrę kraigo vietoje? Tik absoliutus antipodas. Toks, kuris tiki, kad Žemė apvali, bet apačioje gyvenantieji vis tiek nenukrinta į kosmoso juodąją skylę. Žinoma, juokauju, kol kas dar netapau „plokščiažemininku“, toks nėra ir čia aprašomas dailininkas. Nes jo mėgstama plastinė priemonė – dažų nutekėjimai – irgi nenuteka ant grindų. Bent jau žiūroviškai žiūrint (skamba oksimoroniškai, bet juk yra ir auditorijos, ir autoriaus požiūriai)... Pradžioje detalizuosiu, kokia toji Antipodija. Tai pasakiška šalis, sukurta iš mažų spalvingų potėpių, iš plačių koloristinių dėmių, iš tikslaus atvaizdo ir elegantiškų kontūrų. Man asmeniškai imponuoja, kaip vibruoja šalti ir šilti tonai, piešinys, kai reikia, itin tikslus, preciziškas, kai nebūtina – visai nerūpestingas. Dar, kaip toje Wilhelmo Hauffo pasakoje apie nykštuką Nosį, tapytojas įberia žolelių, savo produkciją pavadindamas „Valgyk į sveikatą“. Tuo pasireiškia sveikas protas ir kandi ironija. Pripažinkime, kad tai du vienas kitam nelabai ir prieštaraujantys apibrėžimai. Plius, už jų slypi paslaptis, net nežinojimas ir abejonės, juk minėtasis literatūrinis personažas Jokūbas apie tą žolelę išgirdo, ją rado, padedamas žąsies, užkerėtos princesės. Tuo remdamasis netgi sakyčiau, kad Grikevičiaus tapyba haufiška – skaidriai tyra, brandžiai universali, paslaptinga ir poetiška. Jau lyg ir atsakiau, kad Antipodija – tai Grikevičiaus pasaulis, tapybinis jo kosmosas, jo kūrybos Visata. Kalbant analitiškiau ir be patoso, panašu, kad šis menininkas ir iškrinta iš, ir įkrinta į lietuvių tapybos kontekstą. Jis nėra išsišokėlis, tapymo pobūdis nepriekaištingas, spalvų pojūtis nuostabus. (Čia kažkodėl prisiminiau Arvydo Šaltenio pasakojimą, kaip jo progresyvusis dėstytojas Leopoldas Surgailis Dailės institute kartą šiek tiek moralizavo ar ironizavo, kodėl studentas vaidina „sušutusį Bonnard’ą“. Ramūnas dėl vidinio tapybinio savo aristokratizmo, tvirtai sukonstruotų struktūrų ir laisvų, virpančių potėpių veikiausiai irgi priskirtinas tam „klubui“). Tokių dalykų institutuose bei akademijose ketverius ar šešerius metus mokėsi ir išmoko daugybė dailininkų. Tačiau Ramūno potėpiai slepia kažką sunkiai apibrėžiamo, beveik nenusakomo. Tiesiog jis tapo savaip, unikaliai. Galbūt esmė glūdi paletėje, nes neapsiribodamas jau patikrintais, „saugiais“ spalvų deriniais, tapytojas mėgsta improvizuoti. Ką ten improvizuoti!? Jam tai vienas iš svarbiausių tapybos tikslų. Būdamas figūrinis „realistas“, dailininkas išspaudžia iš realybės visą sunką. Kaip tose pasakose, kur jaunuoliai, kovojantys su nelabai išmintingais milžinais, savo stiprybę ir pranašumą įrodo vietoj akmens suspausdami varškės gabalą, kad bėgtų išrūgos. Priešininkai netenka žado, kaip ir mes, tiesiog žiūrovai, manantys, kad esmė masėje, o juk viskas paslėpta (gyvenimo) pasukose. Pasaulis matomas ryškiau, gryniau, tikriau. Čia ir slypi Antipodijos unikalumas. Tokia ji yra. Ramūnas – legalus, visateisis Antipodijos gyventojas. Daugelis iš mūsų – tik ateiviai, prašalaičiai, užsukantys turistiniais tikslais. Į daug ką žvelgiame paviršutiniškai, daug ko visai nepastebime. Grikevičius savo tapyba rodo pasaulį paryškintą, tarsi uždėdamas žiūrovams padidinto stiprumo akinius. Jo pavaizduota tikrovė tikresnė už realybę. Paroda „Apverstas namas“, Molėtų dailės galerijoje atidaryta vasario 12 d., veiks iki kovo 23-iosios

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama