Stasys EIDRIGEVIČIUS. PŪKUOTO MONDRIANO ŠYPSENA, arba MENO MUGĖ ŽENEVOJE

Stasys EIDRIGEVIČIUS. PŪKUOTO MONDRIANO ŠYPSENA, arba MENO MUGĖ ŽENEVOJE...Stasys EIDRIGEVIČIUS PŪKUOTO MONDRIANO ŠYPSENA, arba MENO MUGĖ ŽENEVOJE Sausio 29 dieną 14 valandą įžengiu į Ženevos Palais Expo erdvę, kur prasideda kasmetinė meno mugė. Ši atidarymo popietė skirta kviestiniams svečiams ir spaudai. Gavęs salės planą svarstau, iš kurio taško pradėti žygį. Vertingos įpjovos Arčiausiai – galerija Tornabuoni Arte. Įėjęs sveikinuosi, dailios ponios klausiu, ar ji galerijos direktorė? Taip. Prisistatau ir pokalbio pradžioje klausiu, kiek kainuoja čia eksponuojamas Lucio Fontana paveikslas – lygi raudona drobė su trimis įpjovomis. Atsakymas – 2 300 000 frankų. Fontana dabar labai vertinamas. Direktorės veide dėmesinga šypsena. Įsikalbame. Papasakoju apie mano kūrybos kelią Italijoje ir pasaulyje, aišku, ir apie Stasio muziejų Panevėžyje, siūlydamas užmegzti bendradarbiavimą. Ji entuziastingai įteikia man didžiulį galerijos katalogą ir vizitinę kortelę – Nicole Tappel. Kataloge matau jos galeriją keliose vietose – Romoje, Milane, Florencijoje, Forte dei Marmi. Kūrėjų pavardės garsios: Giorgio Morandi, Matta, Marino Marini, Renato Gutuzo, Giorgio de Chirico, Christo, Joan Miró… Meno kapinės Gerai nusiteikęs artėju prie kito mugės taško – Galerie Sator. Istorija tokia – Paryžiuje Blue Square galerijoje 2009 m. mano fotografijų ir pastelių parodą „Bouzkashi“ kuravo Vincent’as Satoras, kelis sakinius apie mano kūrybą pasakė ir dokumentiniame filme „Svečiuose pas save“ (režisierius Arkadiuszas Biedrzyckis). Laikui bėgant, Vincent’as įkūrė savo galeriją Sator ir štai dabar, po tiek metų, laukia ypatingas susitikimas. Stende D 45 iš tolo atpažįstu jo siluetą. Sveikinamės, veide matau nuoširdų nustebimą. Keliais sakiniais apibendrintai pasakoju nueitą kelią ir, aišku, kviečiu atvykti į Panevėžį, apsilankyti Stasio muziejuje. Prižada. Čia, savo galerijoje, jis pristato dailininką Raphaelį Denis ir juodų jo paveikslų ciklą. Pasienyje ant grindų instaliacija – paveikslai sudėti vienas už kito. Juodam kiekvieno fone kažkokie skaičiai. Šio ciklo idėja tokia – daug paveikslų yra dingę, išleistas jų katalogas. Denis ima tokio formato kaip dingusio paveikslo išmatavimai rėmus ir įstato tokio pat dydžio juodą dėmę, ant kurios užrašo prarasto kūrinio katalogavimo identifikaciją. Šalia ant sienos įmontuota dėžutė, kurioje sudėtos dingusių paveikslų reprodukcijos. Kitaip sakant, čia rodomo ciklo esmė – įamžinti atminimą, sakyčiau, savotiškos meno kapinės. Paveikslai, vertikaliai primontuoti prie stalų Šveicarijos miesto Le Locle meno muziejus prisistato stende D 53. Priėjęs matau jaunų darbuotojų būrelį, sveikinuosi, sakau pusiau prancūziškai, pusiau angliškai: – Turiu jums įdomią žinią. Nustebę suklūsta. – Jūsų muziejuje 1996-aisiais turėjau didelę parodą. Štai katalogas, viršelyje įdėta mano fotografija, kurioje mama su šakėmis ant šieno kaugės. Kuratorė prašo katalogo Le Locle muziejaus archyvams, pristato čia eksponuojamus belgo Koenraado Dedobbeleerio darbus. Žvilgtelėjęs į biografiją, pastebiu, kad 2019 m. jo kūryba buvo eksponuojama Vilniaus ŠMC. Dominuoja instaliacijos žanras. Iš Le Locle muziejaus kolekcijos atrinkęs tris paveikslus, primontavo juos prie stalų. Kuratorė siūlo žvilgtelėti iš kitos pusės – pamatau metalinę konstrukciją, kuri iš tiesų laiko paveikslą vertikaliai stalo centre. Taigi nebūtina paveikslo kabinti ant sienos, galima statyti kaip objektą. Įdomi edukacinė patirtis. Pūkuotas Mondrianas Stabteliu galerijos Lange-Pult stende. Dėmesį patraukė nedidelis kūrinys – tarytum ant Mondriano griežtų stačiakampių linijų priklijuoti baltų minkštų plaukų kuokštai. Įspūdis komiškas, bet ir kažkoks rimtas. Griežtumas susiduria su švelnumu, būtent čia slypi grožis. Kitu atžvilgiu, jei žinome meno istoriją ir Mondriano kūrybą, toks šelmiškas elgesys atrodo komiškai. Autorė Sylvie Fleury – viena iš svarbiausių dabartinių Šveicarijos menininkių. Gerai, kad pirmiau pamačiau įdomų kūrinį, o pavardę sužinojau paskui. Taip ir turėtų būti, bet mene dažnai atsitinka atvirkščiai. Toje galerijoje laukė dar vienas nuotykis. Mane sudomino iš spalvotų lentelių sumontuotas erdvinis kūrinys, autorius – šveicaras Beatas Zodereris. Kažką panašaus esu daręs savo dirbtuvėje. Galerijos darbuotoja pasakė kainą – 32 000 fr ir entuziastingai nusivedė parodyti kitų jo kūrinių. Žalias kampelis Michel Rein galerijoje aptikau ryškią žalumą – jaukus sodo kampelis. Reljefinis sumontuotas kūrinys – žolė, beržo kamienas, obuoliai, moliūgas. Jokių filosofinių prasmių neieškodamas, pamatau prie pat grindų autoriaus pavardę – Pieras Gilardi’s (1942–2023). Italas, artimai bendravęs su Michelangelo Pistoletto. Toje pat galerijoje nufotografavau visiškai baltą paveikslą, kur už stiklo matau popierių, uždėtą ant popieriaus tarsi paukščio plunksnos. Jokio piešinio nei spalvų, tik vos pastebimi šešėliai – autorė Sophie Whettnall, kurianti įvairiomis technikomis. Ir netikėtumas – internete randu ilgą jos pokalbį su garsiąja Marina Abramović. Tai bent naujiena – verta gilintis, verta būti smalsiam. Įrėminti atvirlaiškiai Stabteliu Larkin Erdmann galerijoje prie įrėmintų atvirukų – meno kūriniu juos pavertė gerai žinomas japonų konceptualistas On Kawara (1932–2014). Atviruko kairėje pusėje kūrėjas užrašė, kelintą valandą atsibudo, mašinėle atspausdinta tiksli data ir vieta. Adresuota įvairiems žmonėms įvairiose šalyse, matomi pašto antspaudai ir ženkliukai. Dabar tie atvirukai – dokumentai, turintys kolekcinę vertę. Mennour galerija Medinė plokštė (153 x 210), ant kurios blyškiai melsva spalva nutapyti keli maži tarytum inkilėliai – įtariu, kad tai japonų įžymybė Tadashi Kawamata. Skaitau užrašą – taip, tai jis, kūrinys naujas, pernykštis. Keliaudamas po pasaulį, nuolat matau erdvinius jo kūrinius, dažniausiai naudojama mediena. Niekada juo nenusivyliau. Atvirkščiai – gerbiu už nuoseklumą. Pinokio pirštinaitės Garsi Paryžiaus Templon galerija demonstruoja Pinokį, apvilktą geltonais marškinėliais, mėlynomis kelnaitėmis, galėtų būti „ukrainietis“. Tačiau abejonių kelia aukštyn išmesta ranka, kaip tą padarė Elonas Muskas, sukeldamas tarptautinį skandalą... Nekeista, kad autorius – Jimas Dine’as, gana garsus amerikietis. Pavadinimas „Raudonos pirštinaitės“ nukreipia dėmesį nuo didėjančios Pinokio nosies į pirštinaičių spalvą. Va, kaip būna. Raudonas namukas Templon galerijoje matau namuko rėmus, aptemptus, apsuktus raudonais siūlais. Spėju, kad tai galėtų būti dabar labai populiari japonė Chiharu Shiota, akcentuojanti egzistencijos trapumą. Mačiau gigantiškas jos instaliacijas Venecijoje, Tokijyje.... Perskaitau užrašą – iš tikrųjų ji. Templon galerijos centre ant sienos dar viena didelė instaliacija, kurios autorius Robinas Kidas, savamokslis multidisciplininio meno kūrėjas, nepaprastai produktyvus, išradingas, demonstruojantis aukštą techninį lygį. Čia derinama tapyba, fotografija, koliažas, skulptūra. Pavaizduotas besimeldžiantis vaikas, komiškas kiškis, senukas prie vaišių stalo... Vaizdų fragmentai sumontuoti ant metalo konstrukcijos. Lyg ir efektinga, bet ar tai daro poveikį? Man tikrai ne. Siurrealistiškas Goya Stende A 36 plakatas kviečia –„GOYA. Aš tai mačiau“. Scharf-Gerstenberg-Berlin kolekcija „Siurrealistiniai pasauliai“. Tamsioje erdvėje dideliame ekrane rodoma Goya’os grafika. Žinau tuos kūrinius, bet ekrane efektas kitoks, reikia prisiminti iš naujo – asilas, paukštis, katinas po skėčiu, nuogos storulės kojom į viršų, ožkos, raganos ant šluotų, sparnuotos būtybės, situacijos tai danguje, tai ant žemės, padarai ausėti, kompozicijos siurrealistinės… Goya – genialus, begalinės vaizduotės piešėjas, juo žaviuosi nuo pat studijų. Kitoje erdvėje – originalūs jo grafikos atspaudai. Sukurta prieš du šimtus metų, bet atrodo lyg šiandien. Pertrauka Džiaugiuosi, radęs kampelį ir kėdę, atsisėdu pailsėti. Metas mažiems apmąstymams. Šioje mugėje prisistato apie 80 galerijų, meno leidyklų, muziejų… Deja, nėra nė vienos galerijos iš Rytų Europos šalių, dailininkų iš tos žemyno pusės. Svarstau, ar įmanoma sutikti čia gyvai besilankantį kokį nors kritiką ar menininką iš Lietuvos… Maršruto po mugę tęsinys Atvykęs iškart nusipirkau šveicarų meno žurnalą ArtPassions su Leonardo da Vinci’o „Leda“ ant viršelio. Na, o čia, meno mugėje, pasirodo, pilna tų gulbių nemokamai. Besidairydamas iš tolo susidariau įspūdį, kad pamatysiu 3 didelius garsiojo Francis’o Bacono paveikslus. Eidamas artyn, vis labiau abejoju. Kažkas čia ne taip... Ir iš tikrųjų – pavardė kita, keistas airių kilmės tapytojo mėgdžiojimas. Tokioje solidžioje meno mugėje tai prilygsta kvailam pokštui. Plakatai Keliose erdvėse eksponuojami muziejų plakatai, reklamuojantys jų pristatomas parodas. Plakatais uždengta visa siena. Gausu informacijos, matomi meno kūrinių fragmentai. Geras sumanymas. Būtent prie tokios Lugano meno muziejaus plakatų sienos kalbuosi su Laura Pomari. Įteikia savo vizitinę, ji – rinkodaros ir komunikacijos specialistė. Aišku, ir jai pasakoju apie atidarytą Stasio muziejų, klausiu, ar apie tokį girdėjo. Atsakymas taip, skaičiusi tarptautinėje spaudoje. Tai miela akimirka. Netikėti atradimai Paryžiaus galerijoje Semiose stabteliu ties kilimu – audinyje dominuoja žvilgantis metalas, kompiuterio klavišai. Formatas – 145 x 365 x 15, pavadinimas Belt re-simbi (2024). Autorius man visai nežinomas – Moffatas Takadiwa. Zimbabvės skulptorius. Rimtas kūrėjas. Verta įsidėmėti. Grįžtant Eskizų knygelė jau beveik pilna piešinių. Skrisdamas atgal prisiminiau mažą nuotykį, kurį galima vertinti kaip meninį performansą, žinoma, su šypsena. Buvo taip: Varšuvoje sausio pabaigoje paryčiais jau sėduosi į Swiss air lėktuvą verslo klase skristi į Ciurichą. Patogiai įsikūręs išgirstu… lietuvių kalbą. Iš kur? Taigi priešais sėdintys – ji ir jis, kitoje eilėje dar viena keleivė šnekučiuojasi, manydami, kad jų niekas nesupranta. Svarstau, kokią dingstį sugalvojus, kad galėčiau juos užkalbinti. Ilgai laukti neteko. Informuojama, kad Ciuriche prastas oras, turėsime palūkuriuoti. Šveicarų stiuardas atneša padėklą, ant kurio geltonos sultys, stiklinių išrikiuota gal aštuonios. Staiga jo ranka pakrypsta, padėklas pasvyra, stiklinės nuslysta žemyn, kai kurios sudūžta, aptaško lietuvį. Tasai stojasi, šluosto tai kelnes, tai marškinius. Stiuardas sutrikęs. Aš sakau: – Nespėjome pakilti ir jau nelaimė. Taip pradėjome kalbėtis su lietuvių trijule. Pasirodo – verslo Tesonet atstovai vyksta į svarbią tarptautinę konferenciją Davose. Eglė pasigiria, kad šiandien jos gimtadienis – 33 metai. Sakau, nupiešiu jums dovanų piešinėlį. Ta proga klausiu, ar girdėjo apie Stasio muziejų Panevėžyje. Ne, negirdėję. Ar čia man vaidenasi, ar svetur tikrai daugiau žinoma apie Stasys museum negu Lietuvoje?..

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama